Pagal wilno.tvp.pl 2025-01-18

Naktis, kuri viską pakeitė: 1991-ųjų sausio 13-oji didvyrio akimis

 

Justyna Siemienowicz-Jaszyna

 

Šaltą 1991-ųjų sausio 13-osios. naktį Lietuva susidūrė su vienu didžiausių išbandymų savo istorijoje. Tūkstančiai žmonių susirinko aplink parlamentą ir televizijos bokštą, kad savo kūnais apgintų besikuriančią nepriklausomybę. Tai buvo nelygi kova – neginkluotų civilių minia stojo prieš sovietų tankus ir karinius dalinius. Nepaisydami baimės, nežinomybės ir mirties grėsmės, lietuviai nė per žingsnį neatsitraukė.

Tą naktį Lietuvos tauta įrodė, kad laisvė verta kiekvienos aukos. Tuomet gimė vienybė, amžiams pakeitusi šios šalies istorijos eigą. Tų dienų prisiminimai išliko ryškūs, o jų liudijimas primena, kad drąsa ir ryžtas gali įveikti net galingiausias jėgas.

NATO Šiaurės rytų divizijos štabo viršininkas pulkininkas Aleksiejus Gaiževskis, tuomet septyniolikmetis tų įvykių dalyvis, interviu TVP Wilno pasakoja, kaip atrodė naktis, kuri amžinai įsirėš į Lietuvos istoriją. Jis dalijasi savo didvyriškumo, baimės, tikėjimo ir vilties prisiminimais.

 

Ugnis, kuri įžiebė viltį

 

– Kokie prisiminimai iš 1991-ųjų sausio 13-osios jums labiausiai įstrigo atmintyje?

– Ryškiausi mano prisiminimai – laužai, uždegti aplink parlamentą – Lietuvos širdį – ir ten susirinkusios žmonių minios. Netikėti orų pokyčiai, kai drėgną šaltuką staiga pakeitė šaltas oras, tankų, šarvuočių ir sovietinės armijos sunkvežimių riaumojimas Geležinio Vilko gatvėje. Bet labiausiai prisimenu žmonių drąsą. Jie rinkosi, pasiruošę susikibę rankomis stoti prieš tą geležinę masę, net ir savo gyvybės kaina, tikėdami, kad jų auka atneš laisvę ateities kartoms.

Man tada buvo 17 metų ir pirmą kartą gyvenime pajutau tokį gilų ryšį su tėvyne. Laužai man kvepėjo laisve, o tankų išmetami dūmai kurstė mano užsispyrimą. Tie, kurie atėjo į parlamentą, man buvo nacionaliniai didvyriai.

Vėliau, kai patekau į parlamentą kaip Laisvės gynėjas ir susitikau su Aukščiausiosios Tarybos gynėjais, jie man atrodė kaip pusdieviai. Ramūs, ištikimi ir pasitikintys savimi. Visi žinojo ir suprato, kodėl jie ten yra, koks jų vaidmuo, ir jie buvo dvasiškai ramūs, tarsi visiškai pasiruošę savo aukai, savo galimai mirčiai.

Niekada gyvenime nepatyriau tokio jausmo, emocijų ir supratimo apie savo vietą šalies istorijoje nei anksčiau, nei vėliau ir neįsivaizduoju, kad tai patirčiau kitomis aplinkybėmis.

– Kokios emocijos tvyrojo tą naktį – baimė, ryžtas, viltis? Kaip jums pavyko jas suvaldyti?

– Emocijų spektras buvo platesnis nei vaivorykštė saulėtą, lietingą dieną. Baimė – taip. Baimė, kad nespėsiu laiku, kad nebūsiu ten, kur viskas vyksta. Tiksliau, bijojau, kad negalėsiu patekti į veiksmo centrą ir savo kūnu apsaugoti kitų.

Bijojau numirti anksčiau, nei pamatysiu, kaip atrodys laisva ir nepriklausoma Lietuva po mūsų aukų. Baimė, jaunuoliškas siaubas ir mirties baimė neabejotinai tvyrojo ore, bet žmonės ir jų tikėjimas savo pasiryžimu kovoti mane šildė, suteikė tikėjimo ir pasitikėjimo.

Meldžiausi su žmonėmis, dainavau liaudies dainas, šokau aplink laužus su Krišnos pasekėjais… O arbata su gardžiu sumuštiniu, vilniečių suteptu ir atsineštu iš savo namų, man buvo ramybės ir įkvėpimo šaltinis. Per garsiakalbius nuolat aidėjo pranešimai, kad vilniečiai siūlo savo namus nakvynei ar pavalgymui. Nesiruošiau ten vykti, bijodamas praleisti svarbiausius įvykius. Tačiau tų žmonių gerumas ir nuoširdumas mane šildė taip pat, kaip ir laužai bei arbata su sumuštiniu, suteptu su meile.

– Kas jus įkvėpė ir suteikė jėgų išlikti parlamente nepaisant grėsmės?

– Mane įkvėpė tikėjimas ir pasitikėjimas savo tauta bei bendražygiais. Įkvėpimo sėmiausi iš tremtinių pasakojimų, pokario Lietuvos partizanų prisiminimų apie NKVD kankinimus ir KGB persekiojimą. Man Parlamentas tapo paskutiniu tautos laisvės bastionu, kuriame, mano akimis žiūrint, buvo susirinkę „Pilėnų palikuonys“, pasiryžę verčiau mirti, nei toliau gyventi nelaisvėje.

Grėsmė buvo reali, bet būtent tai įkvėpė tikrąjį tikėjimą ir suvienijo mus supratime, kad mano, mūsų, auka nebus bergždžia. Tikėjau, kad jei mirsiu, mano auka įkvėps mano motiną, tėvą, seserį, brolius ir draugus tęsti mano ir mano bendražygių kovą. Baimė visada egzistuoja, bet drąsa slypi būtent tame, kad nepaisant baimės toliau einame pasirinktu gyvenimo keliu.

Buvome ginkluoti Molotovo kokteiliais ir metaliniais strypais. Tokių ginklų nebūtų pakakę pergalei, bet jų pakako, kad pasijusčiau taip, lyg turėčiau su kuo kovoti.

– Ar buvo akimirka, kai pajutote, kad Lietuva iš tiesų atgavo laisvę?

– Taip, 1991-ųjų kovo 11-ąją, kai, būdamas Mokomojo dalinio (pirmojo reguliariojo karinio dalinio nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos istorijoje) kariu, daviau priesaiką Nepriklausomybės aikštėje, priešais parlamentą, kurį su bendražygiais gynėme sausio įvykių metu. Priklaupęs prieš vėliavą kario priesaikai, supratau – mes laimėjome.

Mes jau vilkėjome karines uniformas; buvome karinis dalinys. Ir nors sovietų armija Lietuvoje vis dar buvo pilnoje kovinėje parengtyje, mes giliai tikėjome savo šalimi ir, svarbiausia, savimi. Žmonės, turintys tokį tikėjimą ir pasitikėjimą savimi, neįveikiami.

– Kaip vertinate tą naktį ir jos reikšmę Lietuvos istorijai?

– Šiandien turime viską, apie ką 1991-ųjų sausį net negalėjome pasvajoti. Esame stipriausio karinio aljanso – NATO – nariai, kurio gynybinis skėtis užtikrina mūsų šalies saugumą. Esame Europos Sąjungos dalis ir turime stabilią ekonomiką.

Jei kas nors tuo abejoja, tiesiog paklauskite savęs: kada paskutinį kartą buvo atidėtas pensijų mokėjimas, kada neatvyko gaisrinė mašina ar greitoji pagalba? Ar kas nors mums trukdo ieškoti alternatyvių galimybių, keliauti, mokytis ar dirbti bet kurioje Europos Sąjungos vietoje? Mes turime viską, už ką kovojome. Dabar svarbiausia – įtvirtinti ir išsaugoti tai, ką pasiekėme. Galiausiai, atsidarykime šaldytuvą ir pažiūrėkime, ar viskas iš tiesų taip blogai…

– Kaip, jūsų manymu, geriausiai perteikti sausio 13-osios įvykių reikšmę jaunajai kartai?

– Jaunosios kartos nereikia versti ko nors mokytis. Jaunimą ugdo ne mūsų išmintingi žodžiai ar patarimai, o mūsų veiksmai ir, svarbiausia, pavyzdžiai, kuriuos semiamės iš savo gyvenimo.

Jei namuose giedame himną, mūsų vaikas jį gieda ir mokykloje. Jei pagarbiai kalbu apie savo šalies istoriją, kalbą ir kultūrą, jei gerbiu visus savo šalies piliečius, nepaisant jų rasės, tautybės ar religijos, tai mūsų jaunimas auga tinkamoje, patriotinėje aplinkoje ir galiausiai seka mūsų pavyzdžiu.

Nesistengiu primesti savo idėjų, bet gyvenu ir elgiuosi pagal patriotiško Lietuvos Respublikos piliečio garbę ir sąžinę. Būkime pilietiški, gerbkime vieni kitus ir, svarbiausia, puoselėkime nacionalines vertybes, nepaisant mūsų kilmės.

Visokie žmonės gynė parlamentą. Tarp mano bendražygių, parlamento gynėjų, buvo rusai, lenkai, žydai, baltarusiai, lietuviai ir daugelis kitų Lietuvos valstybės patriotų. Sausio įvykiai unikaliai suvienijo mūsų tautą. Išsaugokime šią dvasią ir vienybę. Tai turėtume perduoti jaunajai kartai ir nuolat priminti vyresniajai kartai.

– Ar dalyvaujate šios dienos šventėse?

Kasmet sausio 12-ąją susitinkame parlamente, dalyvaujame iškilmingame Laisvės gynėjų susitikime, stebime laužų uždegimo ceremoniją, susitinkame su bendražygiais, juokaujame ir su ašaromis akyse prisimename išėjusiuosius.

Savo istorijomis įkvepiame savo vaikus ir anūkus, kurie išplėstomis akimis bando suprasti, ar juokaujame, ar tikrai planavome kautis prieš tankus ir iki dantų apginkluotais sovietų desantininkais Molotovo kokteiliais ir metaliniais strypais… Be ginklų, bet su tikėjimu ir įsitikinimu, kad mūsų auka nebus bergždžia.

Vienybės ir drąsos palikimas

 

Ta sausio naktis tapo tautos drąsos ir solidarumo simboliu, peržengusiu etninius, kultūrinius ir socialinius skirtumus. Tai buvo naktis, kai lietuviai – nepaisant amžiaus, kilmės ar įsitikinimų – susivienijo ginti brangiausios vertybės – laisvės.

Pulkininko Aleksiejaus Gaiževskio papasakota istorija atskleidžia kiek ryžto, tikėjimo ir pasiaukojimo pareikalavo tas istorinis susidūrimas. Ji taip pat liudija apie neįtikėtiną tautos vienybę, kuri mirtinos grėsmės akivaizdoje sugebėjo įveikti susiskaldymą ir kartu stoti prieš kur kas grėsmingesnį priešą.

Šiandien Lietuva yra nepriklausoma valstybė, NATO ir Europos Sąjungos – organizacijų, garantuojančių jos saugumą ir stabilumą, – narė. Šie pasiekimai buvo įmanomi dėka atsidavimo tos kartos, kuri nedvejodama paaukojo savo gyvybes, kad užtikrintų geresnę ateitį ateities kartoms. Tą naktį laisvės gynėjus šildę laužai tapo vilties ir tvirtumo metafora – vertybėmis, kurios ir šiandien įkvepia jaunesnes kartas.

Tegul tų dienų didvyrių atminimas, jų drąsa ir tvirtumas įkvepia mus kurti ateitį, pagrįstą vertybėmis, kurios leido Lietuvai išlikti ir triumfuoti. Laisvė, kaip ir anuomet, reikalauja mūsų įsipareigojimo, pagarbos ir rūpesčio – pareigos tiems, kurie už ją kovojo, ir ateities kartoms.