Po kruvinųjų sausio įvykių Lietuva suprato, kad Laisvės gynėjų jėgas privalu sutelkti į vieningą, nepalaužiamą sistemą. Atėjo metas veikti dar tiksliau ir vieningiau.
Apie tai, kaip baimei ir nežiniai priešinome vidinę ramybę, vienybę ir dvasios tvirtybę – naujoje „35 metai tylos“ laidoje.
– (J. Gečas) Čia Lietuvos širdyje, parlamento rūmuose atrodome ne tiek neblogiau. ir mūsų išvaizda, ir mūsų ryžtas ne kiek nemenkesnis negu tada 1918 metais. Ir jie visi pasiryžę, jie visi savanoriai. Atėjo todėl, kad reikėjo Lietuvai padėt, todėl, kad buvo sunku, todėl, kad reikėjo kažkam ateit, aukotis ir dirbt. Ir didžiuosis Lietuva ir po daugelio metų geru žodžiu prisimins jus.
Po kruvinųjų sausio įvykių Lietuva suprato, laisvės gynėjų jėgas privalu sutelkti į vieningą nepalaužiamą sistemą. Atėjo metas veikti dar tiksliau ir vieningiau.
Dim. plk. Jonas Gečas, Aukščiausiosios Tarybos gynybos štabo viršininkas 1990-1991, Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos štabo viršininkas 1991-1993, Krašto apsaugos viceministras 1994-1996
Buvo labai daug žmonių, buvusių žaliaraiščių, Sąjūdžio savanorių. Šiaip patriotiškai nusiteikusių žmonių, kurie norėjo įsijungt į atsikuriančios valstybės gynybinių struktūrų kūrimą ir buvo reikalinga struktūra, kuri galėtų jas mokyt, aprengt, apginkluot, sutelkt į tam tikras struktūras.
Nepriklausomybės akto signataras Audrius Butkevičius, Krašto apsaugos departamento Generalinis direktorius 1990-1992, pirmasis Lietuvos krašto apsaugos ministras 1992-1993
Ir jeigu pradžioj mes turėjom santykius su Šaulių organizacija, tai labai greitai paaiškėjo, kad kai kas Šaulių organizacijoje nenori, jog ši organizacija būtų pavaldi Krašto apsaugos departamentui. Tas nenoras vedė ir į tuometinį Seimą.
J. Gečas. Savanorių tarnyba nebūtų atsiradusi kaip tokia, nes būtų užtekę Lietuvos šaulių sąjungos. Deja, Šaulių sąjunga nusprendė, kad jinai liks iš esmės daugiau kultūrinė, visiškai nepriklausoma nuo Krašto apsaugos departamento, o vėliau nuo Krašto apsaugos ministerijos. Tada vėl iškilo klausimas, o ką daryt tada su tais tūkstančiais žmonių, kurie nori įsijungt į gynybines struktūras, bet nėra organizacijos, kuri tai galėtų padaryt.
A. Butkevičius. Todėl man greitai prisiėjo kurti tam tikrą alternatyvą šauliams ir tokia alternatyva tapo Savanoriška krašto apsaugos tarnyba, kuri buvo apiforminta atskiru įstatymu.
J. Gečas. 1991 metų sausio 17-ą dieną priimtas įstatymas dėl Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įkūrimo.
Jos branduolį sudarė neetatiniai kariai savanoriai, vyrai ir moterys, pasiruošę bet kurią akimirką stoti tėvynės sargybon. Šios tarnybos vadu tapo Audrius Butkevičius, o štabo viršininku paskirtas Jonas Gečas, žmogus, kuriam teko didelė atsakomybė kurti šią struktūrą [muzika] tiesiog nuo nulio.
Dim. mjr. Antanas Burokas, SKAT pirmasis Mokymo skyriaus viršininkas, šaulys, savanoris
Ir tada prasidėjo rinkimas į štabą. Tai Gečas atėjo pas mane ir sako: Ar eisi man į štabą? Aš sakau: Eisiu, jeigu imsi.
Tuo kritiniu ir sunkiu laikmečiu tarnybai žūtbūt reikėjo ne tiesiog darbuotojų, o tikrų šalies patriotų, patikrintų laiko ir idėjos. Vienas tokių – Antanas Burokas. Užaugęs 1919 metų Nepriklausomybės kovų savanorio Vlado Buroko šeimoje, baigęs istorijos ir kūno kultūros studijas sovietmečiu tegalėjo dirbti fizinio lavinimo dėstytoju. Sovietų valdžia jam keršijo už tai, kad brolis buvo politinis kalinys. Pats Antanas pogrindyje leido laisvą žodį sėjantį „Varpo“ laikraštį.
A. Burokas. Istorikai, kurie mano dėstytojai, gi man neleido dėstyt vien dėl to, kad mano brolis buvo politinis kalinys. O mes „Varpą“ leidom ir mūsų nepagavo. Nuo 1975 metų šilkografija. Juozapas Dabravolskas kunigas vadovavo. Leidom Inturkėje ir Ukmergėje Jogvilų kaime. Bet kai spausdindavau, tai atrodavo, kad kiti visi girdi, kad tu spausdini. Ir mano dukra retušuodavo šilkografiją, aštuntoj klasėj būdama Čiurlionio vidurinėj meno mokykloj. Tai tik dukra žinojo, kad aš šitą, brolis žinojo, na ir broliai. O taip tai ir nežinojo niekas, niekam neperdavė.
Šiam vyrui buvo patikėtos ypatingos pareigos. Jis paskirtas Mokymo dalies viršininku.
A. Burokas. Kadangi fizinio lavinimo dėstytojas buvau, tai man davė, kaip sakyt, rytais mankštas pravesti. Ten daug žmonių buvo – arti 1 000. Tiktai kovo mėnesį struktūra susidarė ir tada, kadangi aš buvau pedagogas, tai jis, na, sako, būsi Mokymo skyriaus viršininkas. Ten buvo tokie daugumoj sportininkai: Gečas, Pocius, Juocevičius – Europos bokso čempionas. Aš buvau irgi futbolininkas ir orientacininkas. Na ir va, prasidėjo tokia kūryba Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos. Na, struktūra buvo labai panaši, kaip ir Šiaulių sąjungos. Buvo rinktinės kaip ir Šiaulių sąjungos. Viskas beveik tas pats.
J. Gečas. Ir čia atsirado problema, nes Lietuvoje egzistuoja dvi sukarintos struktūros: Krašto apsaugos savanorių pajėgos ir šalia Lietuvos šaulių sąjunga. Jeigu žiūrėt iš esmės – ir savo ideologija, ir uždaviniais, kariniu rengimu, veikla kultūrine – jos yra analogiškos ir tas jau tęsiasi praktiškai 35 metus.
1991 metų kovo 1-oji tapo istorinė diena. Oficialiai patvirtinta laikinoji Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos struktūra ir etatai. Ją sudarė štabas, operatyvinis būrys, mokykla, aštuonios rinktinės ir net 200 kuopų. Nuo tos akimirkos prasidėjo intensyvus savanorių mokymas ir rengimas pačioms sudėtingiausioms užduotims.
A. Burokas. Tekdavo apmokinti aštuonias rinktines. Kiekvieną mėnesį atvykdo nauja rinktinė –būrys. Kas vyko Aukščiausiojoj Taryboj. Tai visą laiką buvo ant mūsų keleto žmonių. Tai buvo operatyviniai budėtojai keturi. Tai Juozas Juocevičius, Sigitas Vaitulionis, aš, Saulius Rudžionis. Ir mes keturiese vakare likdavom kaip tie, kurie viską, visus duomenis priimdavom. Buvo duotas telefonas ir rašydavom visą laiką, ką žmonės pasakojo, kur juda rusų kariuomenė, kur kažkas tai tokio.
Tačiau besikuriančiai tarnybai reikėjo ne tik kovinio rengimo instruktorių, reikėjo aštraus proto, žvalgybos specialistų, žmonių, gebančių analizuoti kiekvieną sovietų kariškių judesį, nuspėti jų slaptus planus ir svarbiausia akylai patikrinti naujos tarnybos narius.
J. Gečas. Didelė problema buvo suvokt, kas šalia tavęs stovi, kas šalia tavęs yra. Vadų patirtis menka. Žmonės ateina nepatikrinti. Ir tu nežinai, kas su juo bus, kaip bus.
Informacijos skyriaus žvalgybos ir kontržvalgybos padalinius teko kurti nuo nulio.
Dim. gen. Ričardas Pocius, KAD prie LR Vyriausybės II skyr. inspektorius, SKAT Informacijos skyr. Žvalgybos viršininkas, STT specialusis agentas, patarėjas, KAM Generalinis inspektorius, Tyrimų skyr. viršininko pav., Lietuvos kariuomenės Karo policijos vadas, Lietuvos kariuomenės Karo tarnybos skyr. viršininkas, Teisingumo viceministras
Dirbau Krašto apsaugos departamente žvalgyboj ir Jonas Gečas pakvietė kartu eiti su juo į tą kūrinį. Reikėjo sureguliuoti pačią sistemą ir įvesti, vadinkim, tvarką.
J. Gečas. Savanorių tarnyboje 92 metais buvo daugiau kaip 12 000 žmonių. Dabar savanorių tarnyboje yra apie 3 500.
R. Pocius. Pasiūlė. Sutikau. Paskyrė Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Informacijos skyriaus, tai yra S2, viršininku. S2 tai yra žvalgyba, kontržvalgyba. Ir buvau pirmasis SKAT žvalgybos, kontržvalgybos viršininkas. Prasidėjo sunkus, tikrai sunkus ir pavojingas darbas.
Iki pat lemtingųjų sausio įvykių dirbęs Krašto apsaugos departamente Ričardas Pocius jau buvo perėjęs ugnį ir vandenį tiesioginę šio žodžio prasmę. Būtent jam teko gelbėti pirmąją Lietuvos kariuomenės kovinę vėliavą nuo sovietų desantininkų.
R. Pocius. Sportavau lengvąją atletiką ir boksą, ir greitai bėgiojau. 1990-ųjų gruodžio pabaigoj Kūčias sutikom departamente. Česlovas Jezerskas sako: Jeigu masė tave puola, pačios geriausios muštynės – greitai bėgti. Tavo užduotis bus saugoti ir išnešti vėliavą ekstra atveju. Ekstra atvejis – tai departamento užpuolimas. Kad toks dalykas bus, mes jau žinojom, kad tikrai kažkada puls jie. Česlovas Jezerskas su Butkevičium paėmė vėliavą. Noriu pabrėžti – pirmoji kariuomenės kovinė vėliava, Lietuvos kariuomenės. Na, paėmė tą vėliavą, susuko, aplink mane aprišo ir sako: Viskas, apsirengi ir būk su ja. Tavo užduotis – [jei] puolimas, kaip nori, taip iš departamento bėgi, pasitrauki ir atneši vėliavą į Aukščiausiąją Tarybą.
Ilgai laukti tos lemtingos dienos nereikėjo. Sausio 11-os vakarą Krašto apsaugos departamento pastate budėjo tik du vyrai: Ričardas Pocius ir Kęstas Gineitis. Sutemoms apgaubus miestą prasidėjo pastato šturmas. Kai prie pat durų griausmingai privažiavo sovietų desantininkų sunkvežimiai, Ričardas Pocius nedvejojo nei akimirkos. Gelbėdamas vėliavą, jis iššoko iš antrojo aukšto balkono tiesiai į vidinį kiemą ir tamsoje pasileido bėgti Neries pakrante.
R. Pocius. Ir girdžiu rusiškai keiksmažodžiai: „Stoj!”. Jie paskui mane, aš nekreipiu dėmesio, pagavau greitį. Ir du šūviai. Va taip pro ausį praėjo vienas traseris kaip žaibas, ir šokau į Nerį.
Paniręs po ledo lytimi Ričardas ilgam pranyko stingdančiame vandenyje. Tik nuplaukęs iki pat Fizikos instituto pastato, jis įsiropštė į krantą. Likimas tąkart buvo jo pusėje.
R. Pocius. Reikia lipt laukan. Negaliu išlipti. Na, tas toks šlaitas aukštas. Išlipau laukan, nepajudu. Pradėjau trintis, apsitryniau kažkiek, pradėjau bėgt, nepabėgu – viskas, viskas, niekas nejuda. Šalta velnioniškai, neprakvėpuoju. Lengvai jau eit pradėjau ir prie Fizikos instituto, tuo metu buvusio, dideliu greičiu parvažiuoja mašina nuo Parlamento. Bet aš jau gerai žinojau Audriaus Butkevičiaus mašiną. Ir Česlovas Jezerskas su Audrium Butkevičium sako: „Šaudė?“ Sakau: „šaudė“. Sako: „Greit lipk į mašiną“. Dar Česlovas Jezerskas juokauja, sako: „Ką tu čia dabar šlapias man mašiną“, sako, „prišlapinai“. Sako: „Ar išsimaudei?“ Sakau: „Taip, išsimaudžiau“. „Na“, sako, „gerai“. Jo, bet greitai ėjom į Aukščiausiąją Tarybą, nuvyniojau vėliavą ir jie suprato, kad aš buvau tikrai išsimaudęs.
Savanoriškoji Krašto apsaugos tarnyba kūrėsi pamažu. Reikėjo ne tik profesionalių specialistų ir strateginių žinių, kaip paruošti būsimus tėvynės gynėjus. Teko mokytis tiesiog išgyventi minimaliomis, ko ne ekstremaliomis sąlygomis.
J. Gečas. Ginklų trūko, uniformų trūko, pinigų trūko. Baigėsi gynybos fondas, reikėjo verstis tai, ką gauname iš biudžeto. Nusprendėme prie štabo įsteigt apsaugos kuopą, kurią irgi apgyvendinom Viršuliškių 36, kur dabar Sausumos pajėgų štabas yra. Pradėjom sudarinėt sutartis saugot įvairius privačius objektus ir iš ten gaudavom pinigų. Viskas būtų buvę gerai, iš tikrųjų papildė mūsų biudžetą. Šalia visų tų gražių, nuostabių dalykų buvo ir labai daug problemų.
R. Pocius. Kadangi nieko neturėjome, tik kabinetus, popieriaus ir paišelį, veikėme kaip išmanėme. Matot, tada nebuvome nei NATO, nei Europos Sąjungoj. Sienos uždarytos. Kiek Lietuvoje buvo žmonių, iš tų žmonių turėjome rinktis, kurti. Tiesiog buvo tikrai ir profesionalių, su didele patirtim šios srities žmonių. Turėjome juos įtraukti, kad ir mus mokytų. Mes jauni buvom dar, tik, na, pasiaukoję ir atsidavę valstybei, Lietuvai, bet mums žinių ir mokslo ir patirties tikrai reikėjo.
Sukūrėme sistemą visoje Lietuvoje. Savanorių buvo daug. Kas yra savanoris? Jeigu atėjai ginti Lietuvos, išplėšti laisvę iš bolševikų, iš sovietų, tai tie žmonės tikrai buvo atsidavę bet kam ir tiekdavo informaciją bet kokią. Dieną, naktį ėjo informacija iš visos Lietuvos, srautai. Mums liko tik užkurti tą varikliuką mūsų, na, vadinkim, padalinių žvalgybos, užkurti tą varikliuką. Ir po to filtrai, analizės ir vertinimas, nes suprantate, kad informaciją reikia tikrinti, faktus – ar tai faktai, ar tai antis, ar dezinformacija, ar… Yra didžiulis darbas. Tai kai kuri informacija būdavo reali. Iškart atseikėjam, dirbam tuo klausimu.
Ir nereikia pamiršti, kad Lietuvoje puikiausiai veikė karinė žvalgyba GRU, ir KGB, ir penktoji kolona. Veikė jie. Įdirbis tai buvo, na, profesionalus, vadinkim. Lietuvoj 50 metų jie veikė. O mes buvome diletantai. ir tik tiek, kad mūsų buvo daug. Jie mums taip pat mesdavo antis, dezinformaciją, nukreipdavo visai kita linkme, bandydavo nukreipt.
Visą tą reikėjo šaltai ir protingai, aštriu protu vertinti. Bet kaip tos informacijos neužbersi, tai yra smegenų ir galvos apkrovimas, o jiems reikia strategiškai mąstyti. Tai paduodavom jau gatavą, vadinkime, išanalizuotą, įvertintą, kiek galima faktais paremtą informaciją, kad, na, vadovai galėtų strateguoti ir tinkama linkme nukreipti pajėgumus.
Ant vos įkurtos tarnybos pečių užgriuvo nepasveriama atsakomybė ir milžiniška darbų lavina. Jaunai organizacijai buvo iškelti neįtikėtinai sudėtingi valstybės svarbos uždaviniai.
J. Gečas. Pirmas ir svarbiausias turbūt uždavinys – svarbiausių valstybinių objektų apsauga. Tokių objektų buvo labai daug. Sitkūnai, per kuriuos ėjo į Lietuvą ir į visą pasaulį radijo ryšys, per kurį mes palaikėm informatyvumą pasaulio apie tai, kas darosi Lietuvoje. Po sausio įvykių norvegai mums padovanojo satelitinį ryšį. Šalia Aukščiausiosios Tarybos buvo pastatyta lėkštė, kurios pagalba Aukščiausioji Taryba galėjo palaikyt ryšį su pasauliu. Iki tol visas ryšys eidavo per Maskvą. Norvegų dovanotas satelitinis ryšys buvo labai, labai svarbus.
Greta nuolatinės strateginių valstybės objektų apsaugos iškilo nauja kritinė būtinybė – skubiai organizuoti strateginių energetinių objektų apsaugą, nuo kurios priklausė visos šalies gyvybingumas.
J. Gečas. Ypač 1991 metų pirmoje pusėje ir antroje buvo energetinių objektų apsauga. Elektros pastotės, transformatorinės, vandens valymo įrenginiai, vandens tiekimas miestams. Galima be tanko atakos išmarint miestą tiesiog turint savo pavaldume vandenvietę. Užtenka užimt elektros pastotę, išjungt ją ir Vilnius netenka elektros. Viskas. Jeigu tai žiema, netenka šilumos, gamyklos nustoja dirbt – kas dabar vyksta Ukrainoje. Kai dabar kartais kalbame – reikia priimti įstatymą, nutarimus po įstatyminius aktus, surinkt žmones, skirt ginkluotę, pajėgas, viską – pusmetis, metai. Visa tai reikėjo – vakare pasakė, ryte 200 žmonių savanorių jau saugojo elektros pastotes ir vandenvietes. Viskas buvo padaryta per parą.
Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva buvo nublokšta į laukinio kapitalizmo epochą. Šalyje siautėjo ginkluotos nusikalstamos grupuotės, gilėjo ekonominė suirutė, klestėjo spekuliacija. Tokiame chaose neįtikėtinų pastangų dėka kuriasi nepriklausoma Lietuvos gynybos sistema, skydas privalėjęs atlaikyti šalyje vis dar dislokuotos sovietų armijos grėsmę.
J. Gečas. 1991 metais prasidėjo Lietuvoj laukinis kapitalizmas, banditizmas, šaudymai, grupuočių tarpusavio kovos. Milicija, o jau po to ir pervadinta policija; iš esmės žmonės, tai nepasikeitė, mentalitetas liko tas pats. Policijai reikėjo didelės paramos, padėt Vidaus reikalų ministerijai, policininkam saugot viešąją tvarką.
Lietuvos laisvės gynėjai stojo į tiesioginę akistatą su kriminaliniu pasauliu. Jiems pavyko ne tik padėti policijai malšinti banditų išpuolius, bet ir juos nuginkluoti. Paradoksalu, tačiau patys nusikaltėliai neretai buvo linkę pasidalinti arba tiesiog parduoti ginklus laisvės gynėjams.
Dim. plk. ltn. Virginijus Vilkelis, Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie KAM direktorius
Tarp sausio įvykių ir pučo pradėjom pirmus ginklus įsigijinėti iš tų ginklų fondo lėšų irgi įvairiais būdais, tame tarpe ir iš kriminalinio pasaulio. Ir kai paskiau man tarnybos eigoje teko kalbėti su Azerbaidžano gynybos atašė Gruzijoje, aš kai buvau, kai buvo tas Karabacho karas, tai viens prie vieno situacija. Kai buvo Karabacho karas, tai pirmą ginkluotę Azerbaidžano kovotojai… Na, aišku, milicinių pajėgumų nepakako. Buvo ten daug milicinių pajėgumų turimos ginkluotės panaudojama, bet kriminalinis pasaulis praktiškai va pirmomis ginkluotės partijomis aprūpino tuos savanorius, kurie ėjo į kovas.
Paprasčiausiai yra privalumas tai, kad buvo toje istorinėje atkarpoje pasinaudota šansu išvalyti kriminalinio pasaulio turimos ginkluotės sandėlius, sakykime taip. Aišku, po kurio tai laikotarpio per policijos sistemą, per vidaus reikalų sistemą tie ginklai buvo įvardinti. Aišku, čia jau nežinau tų reikalų ten. Ir lietė, ko gero, jeigu įvardinti, tai ir jų ta praeitis turbūt tapo žinoma. Bet tai buvo galimybė šį tą pasidaryti.
Dinamiškai kintant politinei situacijai keitėsi ir Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos uždaviniai. 1991 metais į tarnybą plūstelėjo gausus būrys naujų savanorių. Kiekvieną iš jų žvalgyba privalėjo tikrinti su ypatingu kruopštumu.
R. Pocius. Atėjo žmonės, kurių visiškai 1991 metais mes jų nebuvome matę. Ir kokia veikla? Ko jie siekia? Tai ypatingas dėmesys buvo tokiem žmonėm, nes buvo, vadinkim, ir politinė konkurencija. Prasmukti į politiką, prasmukti į, na, karines pajėgas. Ir geriausia terpė buvo Savanoriška krašto apsaugos tarnyba, tai yra SKAT. Tai labai yra lengvas kelias agentūrai plėsti arba integruoti agentus agentūrų.
Didelį dėmesį skyrėme 1992–1993 metais kurie atėjo, nes per Savanorišką krašto apsaugos tarnybą integruotis į jėgos struktūras, į tarnybas, specialiąsias tarnybas ar į tą pačią vidaus reikalų sistemą, ar į krašto apsaugos sistemą, į bet kur, buvo geriausiai per Savanorišką krašto apsaugos tarnybą. Žinoma, mums padėjo ir karinė žvalgyba (oficialiai tada Antrasis departamentas) ir ATAS pradininkai, tai yra Aukščiausios Tarybos Apsaugos skyrius, vėliau Vadovybės apsaugos tarnyba. Vyko bendradarbiavimas.
Kūrėme tą filtrą. Ir taip pat reikėjo stebėti likusius sovietus. Buvo dar ir Raudonoji armija čia, buvo ir KGB, ir GRU veikė. Mes juos taip pat sekėme. Sekėme, stebėjome, analizavom informaciją surinktą. Dabar daug laiko praėjo. Jau tikrai jie buvo taip mūsų sekami.
Be karinių funkcijų savanoriams buvo patikėta dar viena svarbi užduotis – stoti į pirmąsias gretas kovojant su gamtos stichijomis ir likviduojant nelaimių padarinius.
J. Gečas. Deja, bet ir nelaimių įvairiose gamyklose, įstaigose, vandenvalos įrenginiuose buvo nemažai. Prireikė padėt gelbėt gamtą, nelaimės ištiktus regionus nuo stichinių nelaimių, nuo užteršimo. Ir ne kartą, ypač čia labai susidūrė Pietų Lietuvos, Alytaus rinktinės žmonės (vadas tuo metu buvo Arūnas Dudavičius) valyt Nemuną, nes buvo užterštas ir nebuvo pajėgų. Gamtos apsaugos departamentas neturėjo tokių pajėgų. Vėl trečia užduotis savanoriam buvo būtent pagalba saugant gamtą, Gamtos apsaugos departamentui padėt.
Šiame nesuskaičiuojamų darbų verpete išliko vienas svarbiausių Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos uždavinių – rengti naujus kariuomenės vadus, kurie ateityje vestų į priekį naująją šauktinių kartą.
J. Gečas. Ta ketvirta užduotis ir buvo rengt vadus, kurie nebūtinai, kad jie Savanorių tarnyboje bus, bet jie stos į Karo akademiją, į Puskarininkių mokyklą, kad jie per metus ar du bus pasirengę priimt ir mokyt kitus žmones. Tai buvo labai svarbi užduotis.
Na, ir penkta nemažiau svarbi užduotis buvo kultūrinė, sportinė, tautinė veikla. Čia, aš manau, Savanorių tarnyba 1991 metais iš tikrųjų padarė labai daug.