„Karys” 2013 m. Nr. 12(2016) „Valia priešintis” 34-39 psl.

Lietuvos laisvės armija: Už priesaikos sulaužymą baudžiama mirtimi

 

Arūnas Bubnys
Dalius Žygelis

Lietuvos laisvės armija (LLA) – šis pavadinimas antrosios sovietų okupacijos pradžioje kėlė siaubą bolševikinio režimo pareigūnams. Saugumiečiai ją – LLA – įvardino kaip „stambią karinę antitarybinę organizaciją“. Daugybė Lietuvos partizanų, netgi nepriklausančių LLA, mėgo vadintis jos vardu. Jau 1945 m. LLA tapo bendriniu prieš sovietų okupaciją kovojusių Lietuvos partizanų pavadinimu. Bet prieš tai dar buvo antinacinio pasipriešinimo periodas.

 

Kaip ir dauguma rezistencinių organizacijų, LLA susikūrė dar vokiečių okupacijos metais – 1941 m. gruodžio mėn.–1942 m. pradžioje (oficialia LLA įsteigimo data laikoma 1941 m. gruodžio 13 d.). LLA veiklą sąlyginai galima suskirstyti į du laikotarpius: antinacinę rezistenciją (1941 m. gruodis–1944 m. vasaros vidurys) ir antibolševikinę rezistenciją (1944 m. antra pusė–1945 m.). Pirmuoju laikotarpiu  buvo kuriamas LLA konspiracinis tinklas, o antruoju LLA stojo į atvirą ginkluotą konfliktą su bolševikiniu režimu.
Kokie gi buvo LLA strateginiai tikslai ir taktika? Geriausiai tai gali atskleisti LLA programa. Pastaroji buvo sudaryta iš penkių pagrindinių dalių, kuriose atskirais punktais buvo deklaruojamas LLA požiūris į politinius-karinius tikslus, į visuomeninę sanklodą, esminius ekonomikos bruožus, socialinę ir kultūrinę sferas. Svarbiausia LLA programoje yra pirmoji – politinė-karinė – dalis, nes tik jos sėkmė būtų laidavusi kitų programos dalių įgyvendinimą:

„1. Lietuvos Laisvės Armija yra lietuvių karinė, tautinė ir politinė organizacija.
2. Į LLA priimami patikimi, drąsūs ir veiklūs lietuviai, ligi šiol nenusikaltę pataikavimu ar išdavikiškais darbais lietuvių tautai, nežiūrint profesijos, religijos nei nepriklausomybės laikais priklausymu buvusioms organizacijoms, išskyrus komunistus ir vokiečių bei lenkų simpatikus.
3. LLA savo pagrindiniais tikslais laiko:
a) Lietuvos Laisvės iškovojimą,
b) naujos vieningesnės ir galingesnės tautinės Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniumi ir Klaipėdos kraštu,
c) politinės bei kultūrinės Lietuvos egzistencijos užtikrinimą kuo ilgesniems laikams ir
d) moralinių Lietuvių Tautos vertybių saugojimą, palankių tautinei kultūrai tarpti sąlygų sudarymą ir greitesnės pažangos išvystymą Lietuvių Tautos ir žmonijos labui.
4. LLA yra slapta organizacija ir iki paskutinės Nepriklausomybės kovos veikia karo stovyje“.

7-asis LLA programos pirmosios dalies paragrafas deklaravo, jog tinkamiausiu būdu Nepriklausomybei atgauti LLA laiko „ginkluotą karinę pajėgą“, 8-ajame paragrafe rašoma, jog „LLA neturi nė mažiausio pasitikėjimo kuria nors kaimynine valstybe, Lietuvos likimo neriša su kitų valstybių likimu, bet jį riša su didžiausiomis savo ir kitų lietuvių pastangomis, kurios momentui pribrendus turi visuotinai pasireikšti organizuoto ginklo veiksmais“. LLA savo programoje taip pat pasmerkė buvusias partines ir grupines rietenas, suskaldžiusias lietuvių tautos vienybę.

Rezistencija Lietuvoje 1941–1944 m. Jos atsiradimo priežastys ir veiksmų taktika

 

Nors vokiečių propaganda intensyviai skelbė apie tai, kad Vokietija išvadavo Lietuvą „iš bolševikų jungo“ – ačiū jiems už tai, tačiau tas pats vokiečių okupacinis režimas nepripažino nei lietuvių antisovietinių sukilėlių paskelbto Lietuvos valstybės atkūrimo, nei 1941 m. birželio sukilimo metu pradėjusios veikti Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (LLV). 1941 m. rugpjūčio 5 d. LLV buvo priversta nutraukti savo veiklą – įvestas civilinis okupacinis vokiečių režimas, kuris uždraudė partijų ir politinių organizacijų veiklą (1941 m. rugsėjo 22 d. buvo uždrausta sukilimo prieš sovietus organizatorių – Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veikla), įvedė griežtą spaudos ir knygų leidybos cenzūrą. Vokiečiai vengė bet kokio organizuoto lietuvių tautos valios pasireiškimo. Tokiomis sąlygomis 1941 m. vėlyvą rudenį pradėtos kurti slaptos lietuvių tautinio pasipriešinimo organizacijos: Lietuvių frontas (LF), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS ), LLA ir kitos. Visų jų tikslas buvo vienas – atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Visų šių organizacijų vadovai orientavosi į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) ir Didžiąją Britaniją, tikėdamiesi, kad po Antrojo pasaulinio karo bus įgyvendinti Atlanto chartijos principai – visos karo metu agresorių užgrobtos šalys atgaus valstybingumą.
Lietuvių rezistencijos vadovybė svarbiausiais savo priešais laikė bolševikinę Sovietų Sąjungą ir nacistinę Vokietiją. 1943 m. rugpjūčio 1 d. pogrindinis laikraštis „Į Laisvę“ rašė: „[…] lietuviai neina nei už bolševizmą, nei už nacionalsocializmą, bet pasirenka tą trečiąjį – Lietuvos kelią; daro tai, kas būtų naudinga Lietuvai.“ Ir iš tiesų, lietuvių rezistentai visą laiką stengėsi nedaryti nieko, kas būtų naudinga bolševizmui arba nacizmui. Antinacinės rezistencijos organizacijos, tarp jų ir LLA, laikėsi neginkluoto pasipriešinimo taktikos. Rezistencijos vadai suprato, kad maža lietuvių tauta negalės ilgai ir atvirai (ginklu) priešintis okupaciniam režimui, masiškai naikinusiam, kalinusiam ir deportavusiam civilius gyventojus. Partizaniniai veiksmai Vokietijos kariuomenės užnugaryje būtų buvę pasmerkti pralaimėjimui ir būtų sukėlę masines represijas. Be to, lietuvių rezistencija negalėjo tikėtis jokios realios paramos iš antihitlerinės koalicijos valstybių. Kodėl buvo pasirinkta neginkluoto pasipriešinimo taktika, gerai paaiškino žymus antinacinės rezistencijos veikėjas Algirdas Vokietaitis: „Lietuvių tauta pasirinko pasyviojo pasipriešinimo metodą savo priešui Nr. 2 (vokiečiams), nes laikė, kad būtų savižudiška ginkluotu pasipriešinimu, aktyviai kovojant prieš vokiečių kariuomenę fronto užnugaryje, palengvinti savo priešo Nr. 1 (bolševikų) grįžimą Lietuvon. Be to, aktyvusis pasipriešinimas būtų logiškai vedęs lietuvišką pogrindį į bendradarbiavimą su pavojingiausiu mūsų priešu – Sovietų Sąjunga ir jos diriguojamais bolševikiniais partizanų daliniais, – tas būtų tolygu mūsų tautos išdavimui. Tad vienintelė išeitis iš šios dilemos ne vien Lietuvai, bet ir kitiems Pabaltijo kraštams liko pasyviosios rezistencijos alternatyva siekiant tuo būdu kiek galint išlaikyti gyvąsias tautos jėgas krašte ir vengiant ginkluotu pasipriešinimu išprovokuoti vokiečių represijas ir mažą mūsų tautą visiškai išnaikinti.“

Neginkluotas pasipriešinimas vokietmečiu, vyko įvairiomis formomis: didžioji dalis Lietuvos jaunimo vengė stoti į vokiečių organizuojamus karinius ir policinius dalinius, gyventojai vengė vykti dirbti į Vokietiją, ūkininkai nevykdė žemės ūkio prievolių, buvo vykdoma aktyvi rašytinė ir žodinė antivokiška propaganda, stengiamasi išsaugoti lietuvių kultūros ir švietimo įstaigas, demaskuojami ir bauginami su okupantais kolaboruojantys asmenys.
1942–1944 m. svarbiausias rezistencijos ginklas buvo slapta spauda. Ji demaskavo okupacinę politiką Lietuvoje ir ugdė pasipriešinimo dvasią, orientavo Lietuvos gyventojus į neginkluotą pilietinį pasipriešinimą, okupantų vykdomų akcijų sabotažą ir boikotą. Vokiečių okupacijos metu buvo leidžiama virš 20 pogrindinių laikraštėlių. „Į Laisvę“, „Laisvės kovotojas“, „Nepriklausoma Lietuva“ buvo išleidžiami kelių tūkstančių, o kartais net keliolikos tūkstančių tiražu ir dar papildomai spausdinami provincijoje.

LLA įkūrimas ir esminiai veiklos bruožai

 

LLA įkūrimo iniciatoriumi tapo buvęs Vilniaus universiteto studentas teisininkas Kazys Veverskis. K. Veverskio brolio Prano Veverskio liudijimu (pastarasis 1942–1944 m. liepos mėn. buvo LLA Kauno apygardos štabo Organizacinio ir ryšių skyriaus viršininkas), K. Veverskis vadovavo steigiamajam LLA posėdžiui Vilniuje 1941 m. gruodžio 13 d. Šiame posėdyje buvo priimta LLA narių priesaika ir programa. Iki pat žūties (1944 m. gruodžio 28 d.) K. Veverskis vadovavo LLA Vyriausiajam štabui, asmeniškai rašė arba vadovavo LLA įsakymų ir direktyvų rašymui, organizavo LLA laikraščio „Karinės ir politinės žinios“ leidimą ir pats jį redagavo. K. Veverskis į LLA veiklą įtraukė 12 Lietuvos kariuomenės pulkininkų, kurie ėjo vadovaujamas pareigas LLA apygardų ir apskričių štabuose. Buvęs LLA Šiaulių apygardos viršininkas ir artimas K. Veverskio bendražygis vyr. ltn. Adolfas Eidimtas (po K. Veverskio žūties jis ėmė vadovauti LLA (slapyvardžiai: Žybartas, Papunis, Vygantas; suimtas 1945 m. balandžio mėn.)) po suėmimo, NKVD tardytojams išsamiai papasakojo apie LLA steigimo pradžią ir K. Veverskio vaidmenį organizacijoje.

Pagal A. Eidimto parodymus sovietų saugumui, iš pradžių LLA neturėjo jokio sistemingo veiklos plano. K. Veverskio sukurtame štabe griežto pareigų pasiskirstymo nebuvo. Kiekvienas štabo narys, išnaudodamas savo pažinčių būrelį, privalėjo į organizaciją įtraukti naujus narius ir tokiu būdu kurti organizacinį tinklą. Apie 1942 m. vidurį pradėjo veikti LLA Vyriausiasis štabas ir apylinkės. Pastarosios buvo steigiamos apskričių centruose ir paprastai atitiko apskričių ribas. Išimtį sudarė tik Veliuonos ir Radviliškio apylinkės, kurios atitiko valsčių ribas. Ryšys tarp Vyriausiojo štabo ir apylinkių buvo palaikomas per ryšio punktus Kaune (vienas tokių punktų buvo P. Veverskio butas Kaune, Maironio g. 23). Į LLA daugiausia stojo patriotiškai nusiteikę jauni  karininkai, studentai, tarnautojai ir inteligentai. LLA kūrėjai atmetė bet kokį bendradarbiavimą su okupaciniu režimu, jie netikėjo, kad vokiečiai suteiks Lietuvai nepriklausomybę. LLA vadai orientavosi į Vakarų didžiąsias valstybes (JA V ir Didžiąją Britaniją), vildamiesi, kad pastarosios karui baigiantis privers Sovietų Sąjungą laikytis Atlanto chartijos principų – atkurti visų valstybių nepriklausomybę, prarastą Antrojo pasaulinio karo metu. LLA vadovybė manė, kad tarp Vakarų valstybių ir Sovietų Sąjungos greičiausiai kils karas, todėl reikia pasiruošti ginkluotai kovai dėl nepriklausomybės atkūrimo. LLA Vilniuje turėjo nelegalią spaustuvę ir leido informacinį biuletenį „Karinės ir politinės žinios“. Biuletenis buvo leidžiamas kas dešimt dienų 500–1000 egzempliorių tiražu. Slaptai spaustuvei vadovavo ats. ltn. Algimantas Zaskevičius-Zisas.

LLA vokiečių okupacijos metais neigiamai vertino lietuvių partinę ir pasaulėžiūrinę nesantaiką ir vengė dalyvauti politinių centrų darbe. Iki pat nacistinės okupacijos pabaigos LLA laikėsi Tautos tarybos, Vyriausiojo lietuvių komiteto ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK ) nuošaly. LLA buvo vienintelė stambi rezistencinė organizacija, neturėjusi savo atstovo VLIK ‘e.
Apie 1943 m. pradžią buvo išleistas LLA vadovybės nurodymas apylinkių štabus organizuoti iš trijų skyrių: Žvalgybos, Organizacinio ir Ūkio. 1943 m. pavasarį LLA organizacija buvo suskirstyta į Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio apygardas. (iliustracija – žemėlapis) Tačiau ir po šio suskirstymo apylinkių štabai palaikė ryšius su Vyriausiuoju štabu. 1943 m. pavasarį buvo parengta nauja LLA apygardų ir apylinkių schema. Pagal šią schemą apygardai vadovavo apygardos vadas ir štabas. Štabe buvo Operatyvinis, Žvalgybos, Organizacinis, Tarnybų skyriai. Organizacinis skyrius suskirstytas į Komplektavimo, Propagandos ir Ginklavimo, o Tarnybų skyrius – į Ūkio, Transporto ir Sanitarinį poskyrius. Tokios pat struktūros buvo ir apylinkių štabai.
Šitokia LLA struktūra išliko iki tol, kol vienus okupantus pakeitė kiti – 1944 m. liepos pradžios. LLA 1944 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 21 buvo padalinta į du sektorius: veikiantįjį (VS arba Vanagai; jie buvo ginkluoti ir jų užduotis buvo kovoti su okupantais) ir organizacinį (OS ; jo nariai gyveno legaliai, vykdė tiekimo ir žvalgybos funkcijas). LLA karinių dalių vadu buvo paskirtas Albinas Karalius. LLA vadovybė 1944 m. rugpjūčio 15 d. įsakymu griežtai uždraudė savo nariams išvykti iš Lietuvos.
Iš kitų LLA apygardų aktyvumu išsiskyrė Šiaulių ir Vilnius apygardos. Šiaulių apygardoje energingai veikė 1942 m. rugpjūčio mėn. į LLA įstojęs A. Eidimtas. K. Veverskis 1943 m. kovo mėnesį pavedė A. Eidimtui verbuoti naujus narius ir kurti apylinkių štabus Šiaulių, Telšių, Kretingos, Tauragės ir Mažeikių apskrityse.
1943 m. rugsėjo viduryje susiformavo LLA Šiaulių apygardos štabas. Apygardos vadu buvo vyr. ltn. A. Eidimtas, Apygardos štabo viršininku – mjr. Juozas Memėnas, operatyvinio skyriaus viršininku plk. Ipolitas Žulys, Žvalgybos skyriaus – ltn. Česlovas Čekanauskas, Organizacinio skyriaus – ltn. Stasys Kontrimas, Propagandos – ltn. Antanas Gabalis, Ūkio – inžinierius B. Snarskis, Sudėties ir ginklavimosi – ltn. Kondrotas. 1944 m. balandžio mėn. Č. Čekanauską, ėjusį Žvalgybos skyriaus viršininko pareigas, pakeitė iš Vilniaus atvykęs ltn. Teofilius Janukėnas.
1943 m. rugsėjo mėnesį A. Eidimtas Šiauliuose surengė pirmą LLA Šiaulių apygardos apylinkių vadų pasitarimą. Jame dalyvavo Šiaulių apylinkės vadas mjr. Masys, Telšių apylinkės vadas mokytojas S. Kaupas, Kretingos apylinkės vadas ltn. Jurgis Ožeraitis (vėliau tapęs vienu iš Žemaičių partizanų apygardos, Kardo rinktinės kūrėjų) ir Radviliškio apylinkės vadas ltn. J. Tumas. Pasitarimo metu buvo svarstyti užsienio ir vidaus politikos klausimai (pranešėjas – A. Eidimtas), organizacijos techninis tobulinimas (ltn. S. Kontrimas), ūkio skyrių organizavimas (inž. Snarskis). Gerai suvokiant karo eigą ir ruošiantis antrajai sovietų okupacijai, apylinkių vadams buvo duota užduotis pristatyti nurodytus ginklų kontingentus apygardos štabui.
LLA Vilniaus apygardos štabo sudėtis vokiečių okupacijos metais buvo tokia: Apygardos štabo viršininkas plk. Izidorius Kraunaitis, Operatyvinio skyriaus viršininkas Albinas Karalius, Žvalgybos skyriaus viršininkas Petras Lanauskas, Organizacinio ir ryšių skyriaus viršininkas ltn. Adolfas Kubilius, Propagandos skyriaus viršininkas Algimantas Zaskevičius, Ūkio skyriaus viršininkas Kapočius. Vilniaus apygarda apėmė Vilniaus, Trakų, Švenčionių, Utenos ir Ukmergės apskritis. Ukmergės apskrities (apylinkės) štabo viršininku buvo vyr. ltn. Pranas Uginčius, Švenčionių – kpt. Jurgis Valtys, Trakų apskrities – ltn. Liepa.

LLA veikla keičiantis karo eigai

 

1943 m. pabaigoje LLA Vyriausiasis štabas ėmė organizuoti apygardų suvažiavimus. Pirmasis suvažiavimas buvo sušauktas 1943 m. lapkričio viduryje Vilniuje, Mokslų akademijos bibliotekos rūmuose, LLA nario Mockaus bute. Suvažiavime dalyvavo LLA vadas K. Veverskis, Šiaulių apygardos vadas A. Eidimtas, plk. ltn. A. Andriušaitis, plk. ltn. Jonas Liorentas, kpt. A. Karalius, pradžios mokyklų inspektorius Mykolas Gudėnas, ltn. A. Kubilius.
Mokytojas M. Gudėnas nušvietė lietuvių ir lenkų santykius lenkų okupacijos metais ir karo metu. Jis pabrėžė mintį, kad lenkai tarpukario laikotarpiu žiauriai persekiojo lietuvybę Vilnijoje ir dabar renka žinias apie Vilniaus lietuvius ir rengia jų sunaikinimo planus, kilus pokario suirutei. Dėl to jau dabar reikia ruoštis Vilniaus ir lietuvių gynybai nuo lenkų.
Po M. Gudėno kalbėjęs plk. J. Liorentas akcentavo vokiečių planus išnaikinti lietuvių tautą ir ragino visas lietuvių partijas ir organizacijas priešintis vokiečių rengiamoms mobilizacijoms. Pabaigoje kalbėjęs A. Kubilius supažindino su LLA plėtimosi sąlygomis Vilniaus apygardoje.
1944 m. vasario pabaigoje įvyko antrasis LLA apygardų vadų suvažiavimas. Dalyvavo K. Veverskis, plk. ltn. J. Liorentas, plk. B. Svilas, plk. V. Sakalas, ltn. J. Juodėnas, P. Veverskis, ltn. S. Kontrimas ir vyr. ltn. A. Eidimtas. Buvo svarstomas svarbus ir aktualus Lietuvos vietinės rinktinės organizavimo klausimas. Kauno apygardos viršininkas J. Liorentas pasisakė už stojimą į Vietinę rinktinę, tačiau dauguma posėdžio dalyvių tam pasipriešino. Kilus esminiams nesutarimams, K. Veverskis atleido J. Liorentą iš apygardos vado pareigų ir jo vieton paskyrė buvusį jo paties pavaduotoją plk. Balį Svilą. Nors A. Eidimtas, sugrįžęs į Šiaulius, ir skleidė priešišką mobilizacijai į Lietuvos vietinę rinktinę propagandą, tačiau keli Šiaulių apygardos štabo pareigūnai (mjr. J. Memėnas, plk. I. Žulys, ltn. Č. Čekanauskas) vis tik į rinktinę įstojo ir trikdė LLA plėtrą Šiaulių apygardoje.
Iki Raudonosios armijos įsiveržimo į Lietuvos teritoriją 1944 m. vasarą, LLA sugebėjo sukurti nemažą organizacinį tinklą. A. Eidimto paskaičiavimu, Šiaulių apygardoje buvo iki 1 500 LLA narių, o visoje Lietuvoje galėjo būti iki 10 000.

Ginkluotas LLA pasipriešinimas sovietų okupacijai

 

1944 m. vasarą prasidėjo naujas LLA veiklos etapas – persitvarkymo ir ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai metas. 1944 m. vasarą Raudonosios armijos daliniams spaudžiant vokiečius, LLA štabo nariai kartu pasitraukė iš Vilniaus į Telšius ir paskelbė organizacijos karinės parengties padėtį. Sovietinės kariuomenės daliniams užėmus Lietuvą, LLA struktūra suiro, didelė dalis šios organizacijos narių tapo pokario partizaninio pasipriešinimo dalyviais – kitaip nei kitų organizacijų, kurių didžioji narių dalis pasitraukė į Vakarus. Lietuvoje likęs vienintelis VLIK Karo tarybos narys gen. Motiejus Pečiulionis iš LLA vadovybės 1944 m. liepos 9 d. gavo įgaliojimus organizuoti partizaninį pasipriešinimą ir jam vadovauti. 1944 m. liepos 17 d. Šiauliuose M. Pečiulionis-Miškinis pasirašė direktyvą Nr. 1: „LLA karinėms pajėgoms įsakoma tvarkingai trauktis su frontu, o jei SSRS kariuomenės nepavyktų sustabdyti – slėpti ginklus ir, perėjus į pogrindį, kovoti Lietuvoje.“

Frontui traukiantis į Vakarus, LLA kariai telkėsi į partizanų būrius, iš kurių vėliau susidarė LLA trečioji Šiaurės apygarda (vėliau – Vytauto apygarda) ir LLA 5-oji apygarda (vėliau – Didžiosios Kovos apygarda). Šių apygardų partizanai ginkluotą kovą prieš sovietus pradėjo jau 1944 m. vasarą. Kita dalis priesaikai ištikimų LLA narių kartu su frontu traukėsi į Žemaitiją, tikėdamiesi, kad frontas vis tik bus sustabdytas. Kuriam laikui taip ir atsitiko. Buvęs partizanas, LLA Telšių apygardos Žvalgybos skyriaus viršininkas Leonas Vilutis savo prisiminimuose rašo: „Frontas sustojo prie Ventos ir Dubysos. 1944 m. rugpjūčio mėn. LLA Vanagų dalinys, apie 8–9 tūkstančiai vyrų, dislokavosi Platelių miške. LLA vadovybės įsakymu man buvo pavesta išlikusios neokupuotos rusų dalies Vanagų dalinius išvesti į nurodytą mišką, organizuoti jų aprūpinimą bei dislokaciją…“
Tuo pačiu metu – 1944 m. rugpjūčio mėn. M. Pečiulionis ir K. Veverskis įkūrė politinio vadovavimo ir atstovavimo organizaciją – Lietuvos gynimo komitetą (LGK); taip buvo bandoma atskirti karinį vadovavimą (LLA) ir politinį atstovavimą (LGK).

 

LLA atstovai Vokietijos žvalgybos mokyklose

 

Pogrindinės kovos kadrams rengti LLA pasinaudojo ir Vokietijos žvalgybos mokyklomis Rytų Prūsijoje – į jas buvo pasiųstos kelios grupės LLA narių; absoliuti jų dauguma nė nemanė dirbti vokiečiams, o grįžę į Lietuvą įsitraukė į partizaninį judėjimą. Tiesą sakant, toks jų tikslas ir buvo nuo pat pradžių.
Nors iki 1944 m. vasaros LLA vadovybė buvo griežtai nusistačiusi prieš bendradarbiavimą su vokiečiais, tačiau 1944 m. vasarą dėl pasikeitusios karinės ir politinės situacijos pakeitė savo poziciją. Kai kurie Vermachto vadai, sovietų kariuomenei užimant vis didesnę Lietuvos teritoriją, buvo suinteresuoti antisovietinio partizaninio pasipriešinimo skatinimu sovietų užnugaryje. Vokiečių kariškiai ėmė ieškoti kontaktų su besikuriančiais lietuvių partizanais ir LLA nariais. Kita vertus, LLA, besiruošiančiai ginkluotai kovai, buvo labai reikalingi ginklai ir kariškai gerai paruošti kadrai. Susidarė sąlygos Vermachto ir LLA bendradarbiavimui kovojant su Lietuvą puolančiais sovietais. Vokiečiai įsipareigojo lietuvių partizanus aprūpinti ginklais ir radijo aparatūra, parengti žvalgų bei diversantų būrius. Į Vokietijos žvalgybos (Abvehr) ir diversantų mokyklas buvo pasiųsta apie 200 savanorių, kurie po apmokymų nuo 1944 m. lapkričio iki 1945 m. kovo mėn. lėktuvais buvo permesti į sovietų okupuotą Lietuvą vykdyti žvalgybinę ir diversinę veiklą. Tačiau į Lietuvą permesti lietuviai dažniausiai prisijungdavo prie veikiančių partizanų būrių ir įsiliejo į partizaninį karą vykdydami ne vokiečių, bet lietuvių vadų įsakymus. LLA susitarimas su vokiečiais tebuvo tik laikinas taktinis sandėris, stiprinantis už nepriklausomybę kovojančius lietuvių partizanus.
Pačioje 1944 m. pabaigoje (gruodžio 28 d.), netoli Kauno, patekęs į pasalą, žuvo LLA įkūrėjas ir vadovas K. Veverskis. Jam žuvus nuo 1945 m. kovo vadovauti visai LLA organizacijai ėmėsi jo bendražygis A. Eidimtas. Jis gyveno tai Šiauliuose, tai Kaune, naudojosi keliais konspiraciniais butais, turėjo fiktyvius dokumentus, tačiau 1945 m. balandį sovietų buvo areštuotas ir nuteistas mirties bausme. Po A. Eidimto suėmimo LLA vyriausioji vadovybė nebeatsikūrė, o visos organizacijos tęsiniu tapo mjr. Jono Semaškos (slapyvardis Liepa) 1945 m. spalio 1 d. įsakymu Žemaitijoje sudarytas LLA Karinis štabas – Žemaičių legionas. Žemaičių legioną galima laikyti paskutiniu stambiu partizaninės kovos vienetu, turėjusiu LLA vardą. Po Žemaičių legiono sunaikinimo ir jo vado J. Semaškos-Liepos suėmimo bei sušaudymo, LLA, kaip visą Lietuvą arba bent didelę jos dalį apimanti ginkluoto pasipriešinimo organizacija, nustojo egzistavusi. LLA vaidmuo pirmuoju lietuvių partizaninio pasipriešinimo laikotarpiu (1944 m. antra pusė–1945 m. pradžia) buvo pats svarbiausias ir lemiamas. Be LLA dar vokiečių okupacijos metais sukurtų pogrindžio struktūrų, sukauptų ginklų ir parengtų žmonių, partizaninis pasipriešinimas sovietams nebūtų įgavęs tokių mastų, organizuotumo ir intensyvumo. LLA narių sukurti norminiai dokumentai (statutai, instrukcijos ir kt.) padarė įtaką vėlesniam partizaninių dokumentų kūrimui ir raštvedybai.

---