Pagal knygas  „Pėstininko užrašai“ (Vilnius, 2012) ir „Nepriklausomybės gvardija“ (Vilnius, 2018)

Apie 1991 m. sausio 24 d. įvykius

 

Artūras Skučas
Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovas
LKKSS VAS narys

 

Sausio 24 d. buvo apšaudytas Apsaugos skyriaus automobilis, keturi darbuotojai paimti į sovietinės armijos nelaisvę. Tai Robertas Vaitkevičius, Zigmas Slušnys, Gintaras Mačėnas ir Saulius Steponavičius. Buvo sužaloti ir kiti asmenys.

 

Pranešimas per radiją

Š. m. sausio 24 d. vakare Vilniuje, Savanorių per., tarybinės armijos kariškiai automatiniais ginklais apšaudė automobilius (į vieną iš jų paleisti 29 šūviai), pagrobė žmones, atėmė privatų automobilį, šiurkščiai pažeidė užsienio žurnalistų neliečiamybę.
Dėl šio nusikaltimo Vilniaus miesto prokuratūroje iškelta baudžiamoji byla pagal žymes nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnyje, t. y. už banditizmą, ir atliekamas parengtinis tardymas. Tardymui aiškinamos nusikaltimo detalės, pagrobtų ir sužeistų žmonių skaičius. Nukentėjusius, liudytojus arba ką nors žinančius apie šį nusikaltimą prašome kreiptis į Miesto prokuratūrą: Vilnius, Rinktinės g.9, arba skambinti telefonais: 73-45-54, 75-63-30, Vilniaus m. vyriausiasis prokuroras D. Sodeika.

 

Lietuvos Generalinė prokuratūra po tyrimo pateikė tokius duomenis:

(Užrašė Janina Šleivytė, 1991 01 25)
Matulaitis Dalius (vairuotojas), atvežtas 15.50 val. Lengvo laipsnio galvos smegenų trauma. Nosies kaulų lūžis. Dauginai galvos ir veido sumušimai. Krūtinės ląstos ir nugaros sumušimai.
Steponavičius Saulius, atvežtas 15.50 val. Vidutinio sunkumo galvos smegenų trauma. Įtariamas kaukolės pamato lūžis iš kairės. Įtariamas kraujo išsiliejimas po galvos smegenų dangalais. Dauginiai galvos ir veido sumušimai. Nosies nugarėlės muštinė žaizda (susiūta). Kairiojo ausies būgnelio trauminis plyšimas ir kairės ausies sumušimas. Dešinės krūtinės ląstos sumušimas, kairės šlaunies sumušimas, kairės blauzdos sumušimai ir nubrozdinimai.
Mačėnas Gintaras, atvežtas 20.30 val. Vidutinio sunkumo galvos smegenų trauma. Kaukolės pamato lūžis iš dešinės. Muštinė apatinės lūpos žaizda. Dauginai galvos ir veido sumušimai. Trauminis dešinės ausies būgnelio plyšimas. 

Tardymui vadovauja miesto prokuratūra, Rinktinės g. 9: A. Klimavičius, A. Janutis, D. Sodeika.

 

Robertas Vaitkevičius prisimena šį įvykį labai aiškiai:

Viena iš operatyvinės informacijos biuro pareigų buvo stebėti karinės technikos ir kariškių judėjimą mieste ir jo prieigose ir apie tai informuoti Apsaugos skyriaus vadovą Artūrą Skučą. Vienas iš biuro darbuotojų buvo Zigmas Slušnys, kuris gana agresyviai ir visai nesislapstydamas važinėdavo paskui karinės technikos kolonas. 1991 m. sausio 24 d. vakare Sigmas važiavo paskui karinės technikos koloną dabartiniu Savanorių prospektu. Už „Plastos“ gamyklos, pravažiavus viaduką ir pradėjus kilti į kalną Aukštųjų Panerių link, jo automobilis „Moskvič“ buvo apšaudytas kariškių kolonos iš automatų. Gelbėdamasis Zigmas nusuko į miško keliuką. Jeigu neklystu, tą dieną kartu Zigmu Slušniu važiavo Arūnas Baranauskas ir Gintaras Terleckas, kuriam per apšaudymą buvo sužeista koja. Po apšaudymo Zigmas Slušnys buvo sulaikytas, kitiems pavyko pabėgti (visi buvo be ginklų ir pasipriešinti neturėjo jokios galimybės).
Iš karto po įvykio gavau Artūro Skučo nurodymą nuvažiuoti į apšaudymo vietą ir išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Palikę automobilį už pusės kilometro, nuėjome apžiūrėti apšaudyto automobilio. Moskvičius buvo kiauras kaip rėtis, visos padangos peršautos ir nuleistos. Apžiūrėję automobilį, kėbule suskaičiavome daugiau kaip 70 kulkų skylių. Vadinasi, ne mažiau kaip trys kareiviai iššaudė po vieną automato apkabą. Buvo nuspręsta pakeisti apšaudyto automobilio padangas ir atgabenti jį į AT teritoriją. Kai atvažiavę Apsaugos skyriaus vyrai pradėjo keisti padangas, pasirodė sovietiniai kariškai. Jie šaudė į mus iš automatų, o mes, beginkliai, turėjome slėptis nuo kulkų kas kaip sugebėjo.
Kai bėgau mišku į kalną, kareiviai ėmė šaudyti trasuojančiomis kulkomis, kurios tamsoje buvo labai gerai matomos. Kulkoms zvimbiant virš galvos, bėgau pasilenkęs, nes nežinojau, kokiame aukštyje jos skrenda. Prisimenu, kaip ant galvos krito medžių šakelės. Vėliau pamačiau, kaip padangas atvežęs automobilis volga išvažiavo į gatvę netoli Mėsos kombinato, bet jame sėdėjo kareiviai. Mus apšaudę kareiviai apsupo mišką (jame buvau ir aš)ir toliau šaudydami išstūmė į tą pačią gatvę prie Mėsos kombinato. Gatvėje mane sulaikė kareiviai ir apieškoję pasodino į tą pačią volgą. Joje buvo trys kareiviai – vienas prie vairo, ant galinės sėdynės dar du, o per vidurį buvau pasodintas aš. Automobilis važiavo palei Nerį Gariūnų link. Kai priartėjome prie Grigiškių, kareiviai pradėjo kalbėti, kad laikas mane nušauti ir išmesti į pakelės griovį. Jų ketinimais tada neabejojau, nes visą kelią į galvą buvo įremtas automato vamzdis. Kareiviai buvo nusiteikę agresyviai, nors alkoholiu nuo jų netrenkė. Mintimis atsisveikinau su artimaisiais. Maniau, kad mano gyvenimas tuoj baigsis, bet po kelių minučių automobilis apsisuko ir grįžo prie apšaudyto moskvičiaus.
Aš buvau uždarytas į kariškių techninio aptarnavimo automobilį („būdą“) su uždaru kėbulu ir „buržuika“. Toje „būdoje“ jau radau sulaikytus Saulių Steponavičių ir Gintarą Mačėną. Netrukus į „būdą“ atvedė ir tris japonų žurnalistus, kurie atvažiavo nufotografuoti sušaudyto automobilio. Mus nuvežė į Šiaurės miestelį. Kol važiavome, japonų žurnalistai užsirašė visų mūsų vardus, adresus, telefonus ir žadėjo pranešti artimiesiems.
Šiaurės miestelyje buvome suvaryti į taip vadinamą KPP iš Verkių gatvės pusės (dabar šito pastato jau nebėra). Prasidėjo kelias valandas trukęs mušimas ir patyčios. Iš pradžių atvarė eilinius agresyvius kareivius, kuriems, matyt, liepė tyčiotis iš mūsų. Ginkluoti pistoletais jie surengė sau atrakciją, bet mums šis „renginys“ tikrai nebuvo linksmas.
Mane terorizavo 19-os metų tikriausiai dar neturintis kareivis su dviem balto metalo viršutiniais dantimis. Įrėmęs TT pistoletą į kaktą, jis nesavu balsu klykė, kad aš nužudžiau jo brolį ir spardė kur papuolė. Kiti sulaikytieji Apsaugos skyriaus vyrai irgi nebuvo palikti be dėmesio. Saulius Steponavičius į visus agresyvius veiksmus reagavo labai santūriai, todėl buvo daužomas automato buože per galvą. Gintaras Mačėnas demonstratyviai rodė, kad nebijo kareivių, ir šie jam stipriai sužalojo žandą. Užsieniečių žurnalistų kareiviai kažkodėl nelietė, matyt, buvo toks nurodymas. Mane nustebino eilinių kareivių pyktis ir agresija prieš mus, nors mes jiems nieko blogo nepadarėme. Kadangi nuo jų nebuvo juntamas alkoholio kvapas, pamaniau, kad jie buvo primaitinti kažkokių psichotropinių medžiagų.
Kareiviams išliejus visą pyktį, pasirodė majoras. Pamatęs tris Japonijos žurnalistus, kareivius išvarė iš patalpos ir pasakė, kad jie galbūt „šiek tiek“ pasikarščiavo. Tas pats majoras liepė kareiviams apieškoti žurnalistus. Iš jų kišenių ištraukė krūvą užsienio valiutos banknotų, kuriuos majoras išsinešė. Mane ypač nustebino žurnalistų profesionalumas ir atsidavimas savo darbui. Per kratą vieno iš jų kišenėje kareiviai rado įjungtą diktofoną, kuriuo buvo įrašytas visas mušimo ir patyčių procesas. Deja, garso įrašai pasaulio visuomenės nepasiekė, nes įranga buvo konfiskuota, o patys žurnalistai be jokių paaiškinimų išmesti į gatvę.
Apie 4 val. ryto mūsų auklėjimas komunizmo dvasia baigėsi ir mus išvedė iš KPP patalpų. Mane ir Saulių Steponavičių į Kosciuškos gatvės daboklę išvežė du kareiviai, kuriuos Saulius pakeliui siūlė prismaugti ir pabėgti. Tačiau aš, matydamas labai prastą Sauliaus būklę, šiam sumanymui nepritariau. Kaip vėliau paaiškėjo, jam buvo sulaužyta kaukolė. Kosciuškos daboklėje mus išlaikė ne visą parą. Nedavė ne tik valgyti, bet ir gerti, gamtinius reikalus buvo pasiūlyta atlikti kameroje. Kitos dienos vakare mane ir kitus sulaikytuosius be jokių paaiškinimų ir atsiprašymų išleido į laisvę – po vieną kas pusvalandį.

Zigmo Slušnio prisiminimai taip pat labai iškalbingi:

1991 metai sausio 24-oji. 17 val. šarvuotos karinės technikos kolona pajudėjo iš Šiaurės miestelio. Per ryšį buvo duotas nurodymas išsiaiškinti ar jie tikrai išvažiuoja iš Vilniaus. Todėl, vykdydamas 10-to (toks buvo Artūro Skučo šaukinys per radijo ryšį) pavedimą, stebėjau kolonos judėjimą. Prie Gerosios Vilties žiedo šarvuočių kolona pasuko Savanorių prospektu Kauno link. Juosta iš žiedo Gariūnų link buvo „uždaryta”. Važiuoti galima buvo tik ta kryptimi, kuria važiavo kolona. Stengėmės išlaikyti atstumą ir ieškojome galimybės pasukti iš kelio, tačiau į dešinę sukti buvo neįmanoma. o Išsukimai iš kelio į kairę buvo užblokuoti. Mus pradėjo vytis. Turėjome vienintelę galimybę – aplenkti koloną, atitrūkti ir išsukti iš pagrindinio kelio. Matydami, kad bandome didinti greitį, kariškiai ėmė vytis, pradėjo šaudyti. Pažvelgiau į veidrodėlį – atstumas tarp besivejančių ir mūsų (važiavau kartu su Gintaru Terlecku) automobilio nemažėjo. O kulkos jau buvo pataikiusios į padangas, mašina galėjo važiuoti tik antra pavara. Staiga, pažvelgęs į veidrodėlį, pats nežinau kodėl, Gintarą stipriai palenkiau prie savęs, ant kelių. Kulka praskrodė jo sėdynę ir pataikė į daiktadėžę („bardačioką“).
Pakilus šiek tiek į kalną iškart pasukau į dešinį keliuką… Keliuko provėža buvo padengta ledu. Mašina pradėjo suptis kaip valtis vandenyje. Tai buvo kelionės pabaiga. Dešinėje, pusėje – tvora iš vielos, kairėje – miškas. Temo. Blogiausia tai, kad keliukas buvo apšviestas stulpo prožektoriaus – pusė automobilio buvo apšviesta, kita, keleivio pusė, skendėjo tamsoje. Greitai surinkau viską, kas, mano galva, buvo svarbiausia, padaviau Gintarui Terleckui ir liepiau jam bėgti. Tuo metu pasirodė BTR, kadangi mano pusė buvo apšviesta, bėgti man buvo pavojinga. Jeigu šaudė į važiuojantį, į bėganti šaus juo labiau. Kelios akimirkos ir eiliniai kareiviukai ėmė mane auklėti su automato buože. Matyt gerai pataikė, nes praradau sąmonę… „Pažadinę“ ėmė rėkti: „Gdie vtoroj?“  Iš pradžių negalėjau pastovėti ant kojų, viskas aplinkui sukosi, o jų veidai atrodė keistai išsitempiantys ir keičiantys veido formą. Ir riksmas „Gde vtoroj?“ Kiek laiko truko „auklėjimo“ procedūra sunku pasakyti. Rankas surišo karišku diržu ir griebę už plaukų įtempė į BTR-ą. Važiuojant pasikeisdami daužė į veidą, pilvą…
Kariniame (Šiaurės) miestelyje (dabar toje teritorijoje biurai, parduotuvės, Centrinė gatvė – Lukšio) mane nuvežė prie štabo ir liepė nusisukti į sieną. Atėjo generolas Uschopčikas (kelnės su raudonais lampasais) bei vyriškis su odine striuke. Uschopčikas pradėjo porinti: „Štož vi bojeviki ochrana kraja, neimeja prava na nošenija oružija , jiezdite s oružijem, eto ugolovnaja otvetstsvennost…rasstreliajem, vibrosim v lesu i pust Landsbergis votkniot cvetoček tebe v mogilu – suki… I vot tovarišču iz KGB nedajote spatj…“
Mat pas mane rado neužtaisytą pistoletą TT ir neišpakuotą popierinę dėžutę nuo foto juostos „Orvo“, kurioje buvo šoviniai.
Mane visą laiką vadino „ochrana kraja“. Kareiviams davė komandą užtaisyti ginklus, po to  komanda – ugnis… Tai buvo psichologinis apdorojimas. Pasitarę vadai liepė mane nuvežti į KPP. Ten pasodino ant kėdės, rankas prakišo tarp metalinių kėdės atlošo atramų ir surišo. Mėgavosi, ypač kareivukas su azijietišku veidu. Jis spardė. Atsipeikėjau nugriuvęs kartu su kėde ant grindų. Buvau visas šlapias, apipiltas vandeniu, o kraują valė su mano šaliku. Jie laukė atvykstant „Vremia“ žurnalistų ir liepė sakyti, kad važiuodamas apšaudžiau jų karinės technikos koloną. Sakau – nešaudžiau, tada vėl „auklėjo“… Paskui atsitiko keistas dalykas. Į patalpą įėjo leitenantas, kurio tie įsiutę kareivėliai klausė. Prieš tai buvo užėjęs majoras, o jie jam: „Pošiol von otsiuda“…
Taigi tas karininkas liepė vežti mane „v gubu“. Taip atsidūriau jų „kalėjime“. Atėmė šiltesnius rūbus, laikrodį, likau tik su kelnėmis ir marškiniais, o juk buvo sausio mėnuo. Sargybinis nuvedė į patalpą, kurioje buvo suverstos medinės durys. Liepė vienas pasiimti ir neštis. Kameroje tas duris pasidėjau ant plytų kraštų ir tai tapo mano lova. Apie pagalvę net pasvajoti negalėjau.
Kai mane atvežė, „gaubtvachtą“ saugojo Antakalnio karininkų mokyklos kursantai (tuo metu tai buvo sovietinių karininkų aukštoji mokykla).
Per naktį pagaliau sugebėjo išsiaiškinti, ką reiškė užrašas mano tarnybiniame pažymėjime: „Supreme Council of the Republic of Lithuania, Security Department“. Atvažiavo KGB darbuotojai ir prisistatė kaip tardytojai. Kodėl taip manau? Perskaitė nutarimą apie pradėtos baudžiamosios bylos iškėlimą. Pradėjo klausinėti. Klausinėjo, kiek AT Apsaugos skyriuje yra žmonių, kokia ginkluotė, kas saugo AT ir tarnybos vadovą Artūrą Skučą, kiek Landsbergis moka sajūdiečiams, kad jie eitų į mitingus ir t. t. Jie žaidė žaidimą su manimi: vienas vaizdavo labai piktą, o kitas buvo neva man prijaučiantis. Tardymui buvo parinkta patalpa, kurios grindys ir sienos padengtos plytelėmis. „Po intensyvios apklausos“ netgi jie pamatė, kad man negerai. Nuvedė į kitą patalpą. Čia buvo karinės prokuratūros karininkas, kuris pasakė, kad yra susipažinęs su medžiaga ir kad „darome nesąmone“. Į patalpą įėjęs kitas karininkas perspėjo, kad atvyko programos „Vremia“ filmavimo grupė. Tardytojas liepė man apgalvoti kiekvieną žodį prieš kamerą. Nuvedė į tvarkingą patalpą, greitai  pavalė veidą, kažkokia rusva pudra papudravo (ypač paakius). Programa „Vremia“ ruošėsi padaryti mane TV žvaigžde. Klausė, kodėl šaudžiau į karinės technikos koloną? Sakiau, kad nešaudžiau. O dėl ginklo paaiškinau, kad netgi pagal sovietinius įstatymus tokio lygio struktūros darbuotojai turi teisę turėti ginklą ir kad sulaikymo metu ginklo net nebuvau išsitraukęs iš dėklo. Bet tai jiems nerūpėjo, svarbu buvo nufilmuoti „bojeviką“. Tardytojas tyliai pasakė „molodec“, o nuo lydinčio karininko gavau antausį.
Po visų įvykių sužinojau, kad tą laidą per Maskvos televiziją pamatė mano giminės ir artimieji. Tik tada jie sužinojo kur esu. Laidos metu mano balso nesigirdėjo, o laidos vedėja „pristatė mane kaip „litovskij  bojevik“, kuris pistoletu apšaudė šarvuočių koloną.
Atvyko aukšto rango Pabaltijo karinės prokuratūros karininkai (matyt vietiniai nelabai galėjo susikalbėti su vietiniais kariškiais, kurie vykdė „akcijas“).
Man grąžino ne visus daiktus, tarp jų buvo talonai vaiko maistui, laikrodis, ginklas, pirštinės, šalikas. Bandžiau prieštarauti, kad ne viską atidavė iš grąžinamų daiktų sąrašo, bet greitai mane nutildė. Tada pamaniau, kad tik visiškai praradę žmogiškumą galėjo atimti kūdikio maisto talonus.( dukrai tada buvo 4 mėnesiai).
Nuvežė į karinę prokuratūrą, ten pakvietė medikus-ekspertus. Liepė pritūpti, užsimerkti, pirštu paliesti nosies galiuką. Tik pradėjus pritupimą, sustabdė. Išsigando, skubiai pasodino, ėmė kalbėtis. Išgirdau kaip sakė, jog skubiai reikia vežti į ligoninę, nes būsią problemų..
Išsivedė, įsodino į uaziką ir nuvežė į Antakalnio ligoninę. Pasirodo, ligoninėje apie mane žinojo. Pamatę mane, gydytojai karinės prokuratūros tardytojui liepė palikti patalpas.
Ligoninės vairuotojui gydytojai liepė skubiai vežti į Šv. Jokūbo ligoninę. Lietuviškai su akcentu kalbantis vairuotojas paklausė, ar nenorėčiau pamatyti šeimos. Paaiškino, jog bus ramiau, jei artimieji pamatys mane, kad esu jau laisvėje ir gyvas. Atvežė iki namų, palydėjo iki buto. Žmona labai džiaugėsi, nes viskas, ką ji žinojo apie mane, buvo informacija iš programos „Vremia“.
Dvi savaitės ligoninėje, po to darbas ir tolesnis gydymas. Kai gulėjau ligoninėje, Artūras Skučas prašė, kad įkalbinčiau žmoną išvažiuoti iš Vilniaus, nes taip būsią saugiau. AT Apsaugos skyriaus darbuotojai išvežė mano šeimą. Ligoninėje buvo paskirta apsauga. Ten gulėjo ir kiti sužaloti AT Apsaugos skyriaus pareigūnai.

Sauliaus Steponavičiaus prisiminimai trumpi:

Žinojome, kad rizikuojame. Kai mane su Robertu Vaitkevičiumi kareiviai vežė iš Šiaurės miestelio per Antakalnio tiltą, galvojau, kad veža sušaudyti. Ženklais bandžiau su Robertu susitarti, kad vienu metu čiuptume sargybinių ginklus ir bandytume bėgti, tačiau mums nepavyko. Vienam tai padaryti buvo neįmanoma, veikiant kartu – gal būtų 20 – 30 proc. sėkmės tikimybė. Robertas nesuprato mano ženklų, todėl sargybinio nepuoliau.

Po šio įvykio atėjo sąlyginė ramybė, kuri tęsėsi beveik septynis mėnesius…