1990 m. balandžio 20 d. akcija
Artūras Skučas
Lietuvos komunistai sovietinių kariškių padedami jau buvo pradėję vieną po kito užiminėti įvairius pastatus, vieną kartą sakydami, kad taip atkuria teisėtą SSRS valdžią, kitą kartą – kad tas pastatas yra LKP nuosavybė. Tuo metu jau buvo susiformavusi savanorių organizacija, kuriai vadovavo Saulius Steponavičius, Valdas Savukynas, Artūras Merkys. Beveik kasdien svarstėme, ką čia tokio sugalvojus, kad visa tai liautųsi.
Spaudos rūmai jau beveik buvo užimti, bet ten mūsų savanoriai dar stovėjo atstatę priešgaisrines žarnas į Rusijos vidaus kariuomenės kariškius, o šie – užtaisytus kalašnikovus atsukę į juos. Spaustuvėje Maironio gatvėje (mes ją vadinome tiesiog Maironio spaustuve) kariškiai kontroliavo tik įėjimus, prokuratūra irgi buvo padalyta į dvi dalis – jų ir mūsų. Niekas nežinojo, ką dar komunistai sugalvos.
Negaliu užtikrinti, kad aprašomos operacijos idėja šovė į galvą konkrečiai man. Idėja buvo labai paprasta, bet rizikinga. Mes parinkom apie 50 patikimiausių savanorių, kuriems buvo parengta tokia užduotis: su padirbtais Maironio spaustuvės darbuotojų pažymėjimais 6 val. ryto pro kareivių postą įeiti į spaustuvę, užsidėti žalius raiščius su Gedimino stulpais ir blokuoti visus įėjimus į spaustuvės vidaus patalpas.
Maironio spaustuvė buvo pasirinkta dėl kelių priežasčių: pirmoje todėl, kad ji anksčiau tikrai nepriklausė SSKP ar LKP, taip pat ir todėl, kad mes Vilniuje praktiškai jau buvome praradę galimybę spausdinti bet kokį nepriklausomą laikraštį normalioje spaustuvėje. Tokia situacija turėjo būti nedelsiant keičiama.
Taigi, mes su savanorių vyresniaisiais susirinkome nedideliame kambaryje ir pradėjome aiškinti savo planą. Atsimenu, kaip vienas savanorių kuopos vadų manęs paklausė ar tai duos naudos. Atsakau:
Taip, nėra kito kelio. Gandhi paskatino Indiją iškovoti nepriklausomybę nesipriešinimu smurtui. Jie protestuodavo susėdę ant žemės, juos mušdavo, tempdavo, žalodavo, šaudydavo, o jie – nė krust. Ir kuo dažniau jie taip darė, tuo labiau priešininkus išvesdavo iš kantrybės, tuo labiau pasaulis apie tai rašė. Indijoje gyvena labai humaniška nacija, nors ji nėra vienalytė. Joje yra sikhai, labai karingi, jie ir sudarė Indijos kariuomenės pagrindą, kaip galbūt ateityje žemaičiai turėtų sudaryti mūsų kariuomenės pagrindą. Bet sikhai kantriai laukė ir žiūrėjo, kaip vystysis procesas. Kaip parodė vėlesni įvykiai, Gandhi priėmė labai teisingą sprendimą, kuris ir atnešė Indijai nepriklausomybę, nes pasaulinė visuomenė pradėjo spausti Angliją, smerkdama jos vykdomas represijas, – ir užbaigiau: – Mes taip pat turime išmėginti šį kovos būdą.
Savanorių kuopos vadas man atsakė, kad Tibete Kinija pasielgė priešingai – pradėjo žudyti žmones, ir Tibetas iki šiol okupuotas, kaip ir Lietuva.
Vėliau pridūriau:
Mes negalime žinoti, kaip bus ir kas nutiks, todėl ir reikalingi savanoriai, kad galėtume išmėginti šį kovos būdą. Kito pasirinkimo, kito kelio šiandien nėra. Mes – maža tauta, ginklų neturime. Iki šiol, pasirinkdami protingą taktiką, daug laimėjome, ir manau, kad šiandien šis pasirinktas žingsnis būtų labai protingas. Reikia kalbėti su vyrais ir juos įtikinti, kad šis kelias yra tas, kuris esamoje situacijoje mažiausiai pareikalautų aukų. Jei viskas pavyks taip, kaip suplanuota, apie tai sužinos visas pasaulis, žurnalistai jau važiuoja. Jei kurie nors žūsite, žūsite būdami beginkliai, o tai dar vienas realus žingsnis į Nepriklausomybę. Pasaulio visuomenė, jei tai įvyktų, turėtų labai aštriai sureaguoti ir Gorbačiovo nebelaikys Sovietų demokratijos tėvu. Mes negalime kitaip sustabdyti pastatų ir įstaigų, o kartu – ir visos Lietuvos grobimo proceso.
Kuopos vadas atsakė, kad suprato, koks mūsų tikslas ir pasirinktas jo realizavimo būdas, kad parinks tuos vyrus, kurie savo noru sutiks išmėginti tokią taktiką. Šiame pokalbyje dalyvavo tikrai ne mažiau kaip penki vyrai – skirtingų savanorių kuopų vadai – ir kad sakydamas, jog kalbėjo „kuopos vadas“ – tik apibendrinu, nes kalbėjo visi.
Išvakarėse buvo atrinkti savanoriai, sutikę dalyvauti akcijoje. Šiems vyrams esu dėkingas iki šiol, nes jie daug padarė, daug prisidėjo prie Nepriklausomybės įtvirtinimo, daug padarė ir jų vadai. Jei ne šį akcija, negaliu nė įsivaizduoti, kaip būtų pakrypę įvykiai. Keista, kad apie rengiamą operaciją nesužinojo KGB ir jos nesutrukdė, nes reakcija į šį mūsų išpuolį buvo visais atžvilgiais neadekvati.
Mūsų džiaugsmui, viskas įvyko taip, kaip buvo suplanuota. Savanoriai pateko į Maironio spaustuvę 6 val. ryto prieš keičiantis pamainai, užsirišo žalius raiščius su Gedimino stulpais ir atsistojo viešai prie visų pagrindinių spaustuvės įėjimų. Į patalpas leido tik tikruosius spaustuvės darbuotojus, o viduje blokavo bet kokį LKP atstovų judėjimą. LKP veikėjai įsiuto ir už tokį žioplumą kaltino vidaus kariuomenę.
Nepraėjo nei pusvalandis, o gal daugiau, gal kur kas daugiau, kol komunistai apsisprendė, kokių veiksmų imtis, ir keli sunkvežimiai su kareiviais atvažiavo prie spaustuvės. Bet tuo metu jau buvo sukviesti užsienio korespondentai, kurie negaišo laiko ir fiksavo visus įvykius, tuojau pat šias žinias perduodami Vakarų žiniasklaidai. Jiems tai buvo lyg saldainis ant lėkštutės.
LKP „ant TSKP platformos“ veikėjų nervai neišlaikė ir, nors aplinkui zujo užsienio korespondentai, vidaus kariuomenės kareiviams buvo duota komanda įvesti tvarką. Kariškiai šoko iš mašinų ir su bananais pradėjo talžyti visus civilius iš eilės. Zigmas Vaišvila su keliais savanoriais stovėjo šalia įėjimo į spaustuvę ir „priėmė“ pirmuosius smūgius. Zigmas buvo sužalotas, gavo keletą smūgių per nugarą ir, deja, smegenų sutrenkimą. Kiti, stovėdami nurodytose vietose, buvo mušami „bananais“, spardomi, tempiami. Vienas savanoris gavo sunkią stuburo traumą (skilo keli slanksteliai), dar keliems buvo smarkiai sužalotos galvos. Per šį užpuolimą kariškiai tiek įsisiautėjo, kad išlaužę duris įsiveržė į vieno laikraščio redakciją ir sulaužė ne tik baldus, bet ir techniką, konfiskavo, o tikriau – pavogė įrangą. Dėl to paskui kilo skandalas, nes redakcija iš esmės buvo priklausoma nuo LKP-SSKP. Taigi taip išėjo, kad jie nuniokojo saviškius.
Šiame senamiesčio kvartale buvo įsikūrusi ne tik spaustuvė, bet ir „Švyturio“, „Politikos“, „Moters“, „Žvaigždutės“, „Laiko ir įvykių“, „Jaunimo gretų“ redakcijos. „Kareiviai siautėjo „Švyturio“, „Jaunimo gretų“ ir kitose čia esančiose redakcijose. Nesugebėjo įsilaužti tik į „Žvaigždutės“, vaikų žurnalo, redakciją. Ją visą naktį saugojo žurnalo vyriausiasis redaktorius Jeronimas Laucius. Jis atsisakė paklusti ginkluotam diktatui, užsibarikadavo ir visą naktį per radijo stotį M-1 perdavinėjo žinias apie padėtį.“ (Vytautas Vytaras, „Su automatais prieš plunksną“, Vakarinės naujienos, 1990 m. balandžio 23 d., p.4.)
O užsienio korespondentai nesnaudė – fotografavo ir filmavo visų akivaizdoje mušamus, talžomus, už kojų iš spaustuvės tempiamus beginklius savanorius. Jau tą pačią dieną visa tai buvo parodyta per CNN televiziją, o kitą dieną išspausdinta ir laikraščiuose.
Manau ši akcija buvo tikrai beprotiška, bet nuostabiai pavyko, nes jau kitą dieną prasidėjo derybos su kariškiais. Jos vyko Vilniaus sovietinės karinės prokuratūros būstinėje. Mums jos buvo sėkmingos, bet ne dėl mūsų diplomatinių sugebėjimų, o dėl to, kad visa Vakarų spauda, radijas ir TV tiesiog klykė apie įvykius Vilniuje. LKP-SSKP neturėjo kur dėtis, be to, jie neturėjo laiko priimti apgalvotam sprendimui, gal ir nespėjo suderinti su Maskva. Jie nesitikėjo, kad mes panaudosime Gandhi taktiką, buvo visiškai tikri, kad būsime ginkluoti ir kad pavyks tuos ginklus pas mus rasti. Bet nepavyko, nes mes jų neturėjome. Per tas dienas mes pasiekėme daugiau, nei per kelis mėnesius prieš tai.
Buvęs Vilniaus miesto tarybos deputatas atsargos pulkininkas leitenantas Gediminas Jurčiukonis prisimena, kad balandžio 20 d. savanorių buvo net 63 (Artūras Merkys, Rimvydas Vaitiekūnas, Gintaras Mačėnas, Saulius Steponavičius, Rimantas Baltušis, Petras Gineitis, Skirmantas Stražnickas, Romualdas Balceris, Giedrius Papinigis ir kt.), tarp jų ir vienas miesto tarybos deputatas, tačiau sovietinės vidaus kariuomenės milicininkai, gavę pastiprinimą, guminėmis lazdomis išstūmė savanorius iš pastatų. Tada nukentėjo ne tik savanoriai – jų pareiškimai ir liudijimai buvo įtraukti į M.Burokevičiaus, J.Kuolelio ir kitų baudžiamąją bylą.
Akcijos metu nukentėjo ir žurnalistai. „Moters“ žurnalo fotokorespondentas A.Ališauskas, kuriam kariškiai tuomet sulaužė ranką, pasakojo: „Kareiviai mušė žmones. Mano profesinė pareiga reikalavo visa tai nufotografuoti. Aš dirbau savo darbą. Papulkininkis, kuris vadovavo desantininkams, liepė atimti iš manęs fotoaparatą. Dviese atlėkė, rankas užlaužė. Plėšė aparatą nuo kaklo, iš rankų. Aš nenusileidau smurtui. Tada vienas jų smogę su „bananu“ per rankas. Pirštai nuo skausmo atsilenkė. Jis atėmė iš manęs fotoaparatą ir iki šiol negrąžino. Beje, tai valdiška nuosavybė, firmos „Nikon“ fotoaparato vertė – pora tūkstančių rublių.“ (Vytautas Vytaras, „Su automatais prieš plunksną“, Vakarinės naujienos, 1990 m. balandžio 23 d., p.4.)
Galima sakyti, kad po tos dienos įtampa iš dalies atslūgo, bet vėliau, gegužės mėnesį, buvo keletas kritinių situacijų, nes Maskva niekaip negalėjo susitaikyti su pralaimėjimu. Akivaizdu, kad sovietinei valdžiai buvo neįprasta, jog kažkokie trys milijonai lietuvių metė jai iššūkį, su kuriuo ji negali susidoroti. Tuo metu Maskva laviravo tarp atviros agresijos ir kitų, gal kiek švelnesnių, prevencinių priemonių. Įvykiai Lietuvoje vystėsi labai sparčiai. Maskvos strategai tikriausiai nesugebėjo laiku į juos reaguoti. Be to, tuo metu buvo laikomasi nuostatos, kad prieš pasaulio visuomenę bent formaliai reikia išlaikyti padorų „moralinį veidą“.
Manau, kad šių ir kitų aplinkybių visuma tada sudarė sąlygas Lietuvai apginti Nepriklausomybę. Be abejo, prie to prisidėjo ir esminis faktas, kad Lietuva 1940 m. buvo aneksuota (nors SSRS valdžia to nenorėjo pripažinti, 1989 m. gruodį SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas nubalsavo, jog Molotovo-Ribentropo paktas yra neteisėtas). Tuo metu Lietuvos aneksijos fakto SSRS vadovybė tarptautinėje arenoje nebuvo pasiruošusi nuneigti, o dabar Rusija sugalvojo jam įvairias argumentacijas, vykdo Lietuvai priešišką propagandą, Pavyzdžiui, aiškina, kad tik lietuvių vadinamoji „aneksija“ padėjo Lietuvai atgauti Vilniaus ir Klaipėdos kraštus, bet neprisipažįsta, kad nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos yra okupavusi Karaliaučiaus kraštą. Tokia pozicija tik parodo, kad Rusija iki šiol yra grobuoniška imperinė valstybė ir niekaip kitaip jos šiandien vadinti negalima.
Karaliaučius Rusijos jurisdikcijai buvo priskirtas Potsdamo sutartimi po Rusijos pergalės prieš Vokietiją. Juridinis regiono statusas pakeistas 1945 m., kai apygarda tapo Sovietų Sąjungos sritimi, o 1946 m. rugsėjį buvo pervardinta Kaliningrado sritimi.
Tiesą pasakius, ir dabar nelabai suvokiu, kaip Lietuva sugebėjo išlaviruoti ir paskui save ištraukti mažų mažiausiai dar dvi valstybes. Per visą tą laiką – nuo Sąjūdžio įsikūrimo 1988 m. – viduje niekada neabejojau, kad išsikovosime Nepriklausomybę, ir jaučiau, kad ją reikės ginti, nes atsiras jėgų, kurios norės ją atimti. Esu įsitikinęs, kad jei tauta save suvokia kaip tautą, anksčiau ar vėliau ji bus laisva. Kitaip paprasčiausiai negali būti. Todėl ir braška dabartinė Rusija, nes tautos nori būti laisvos ir, gerbdamos save, nori būti lygiavertės partnerės bet kurioje sąjungoje. Dabartinė Rusija anksčiau ar vėliau turės globalinių problemų, nes ji nori dominuoti tame konglomerate, kol kas dar vadinamame Rusijos Federacija. Tai neabejotinai nacionalizmo apraiškos. Kada nors ir kitoms tautoms, tebesančioms toje federacijoje, tai nepatiks, o rusams nepatiks, kad kitoms tautoms tai nepatinka. Šis konfliktas yra neišvengiamas, ir, manau, Rusija nėra tam pasirengusi, nes visą laiką oficialiai deklaruoja, kad yra vieninga Rusijos valstybė. Šiandien, turėdama galią, ji gali ir toliau engti kitas tautas, bet rytoj mažesnės tautos susivoks ir supras realybę. Čečėnų tauta tai suprato per anksti ir tapo atpirkimo ožiu. Rusai nori ją sutramdyti jėga, kad kitiems nekiltų tokių idėjų, bet tai Romos imperijos laikų logika. Pasaulis jau pasikeitė, ir svarbiausia – atėjo atviros informacijos galimybių era. Imperinė valstybė savo teritorijoje gali ką nors laikinai užgniaužti, bet nebegali užtvenkti informacijos plitimo. Visi tie draudimai yra laikini vien dėl to, kad jie veiks savaitę, mėnesį, metus ar kelis, bet ne ilgiau. Šiandien visuomenės vystymosi ir tautos savęs suvokimo nebeįmanoma ilgam sustabdyti jokiomis priemonėmis, nes pati žmonių civilizacija pereina į visai kitą vystymosi lygmenį. Bet kuri visuomenė anksčiau ar vėliau, pagal savo subrendimo lygį, eina į demokratiją. Ir anksčiau ar vėliau visame pasaulyje bus demokratija, o tokiems karaliukams, kaip Putinas ar Lukašenka, bus daugių daugiausia skirta viena eilutė: XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje buvo smulkūs valdžios uzurpatoriai, kurie nualino savo tautas ir sustabdė jų ekonominį bei kultūrinį vystymąsi.
Taip gal būt dar rašys XXI amžiaus viduryje, o jo pabaigoje, manau, ir tokios eilutės neliks. Bet M. Gorbačiovas tikrai dar bus minimas kaip vienas didžiausių to meto revoliucionierių Rusijos ir pasaulio istorijoje. Nors jis tokio vardo iš tikrųjų ir nenusipelnė. Ir tai pikčiausia.
Buvo iš pradžių keista, kad tą balandį jie taip lengvai sustojo, kad įvykių tyrimą Maironio spaustuvėje perėmė rusų karinė prokuratūra, kad pripažino kaltę dėl šių įvykių. Bet Spaudos rūmų negrąžino. Keista buvo ta dvilypė rusų taktika. Nors tai nesunku paaiškinti: jie bijojo, kad Rusijoje neprasidėtų panašūs procesai, o nuotaikos šalies viduje buvo prieštaringos. Tad veikiausiai jie bandė patenkinti ir vienus, ir kitus.
Tai lyg ir atsakymas, kodėl tuo laikotarpiu rusus kartais staiga ištikdavo demokratijos sindromo priepuolis. Po viso to, kas buvo padaryta Lietuvoje, Gruzijoje ir prieš tai Stalino ar Brežnevo laikais, sunku buvo patikėti, kad Rusija keičiasi. Rusija nesikeičia. Taip vertinu ir dabar, bet tada džiaugėmės, kad jie sustojo arba tiesiog rengė naują taktiką, kurią bandė įgyvendinti po aštuonių mėnesių.
Bet tada džiaugėmės. Ir aš džiaugiausi…