„Savanoris“ 2011-10-27 Nr.10 (430) 3 psl.

Savanoriu tapo keturiolikos metų

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS
„Savanorio“ redaktorius

Mūsų redakcijos negalutinėmis žiniomis tai Pranas Leitonas, buvęs Vilniaus rinktinės 821-osios kuopos grandinis, tarnavęs 1991-1998 metais. Savanoriu tapo būdamas keturiolikos, prisiekė Lietuvai jau sulaukęs penkiolikos metų.

– Prisimenu Praną, – sako ats. kpt. Valdas Vitas, – bet tada savanorių gretose buvo ir daugiau nepilnamečių. Kai kurie, pavyzdžiui, Vidmantas Guršnys, ir šiandien tarnauja mūsų kariuomenėje.  Beje, Vidmanto sesutė, visai dar vaikas, taip pat darbavosi Tėvynės labui. Aukščiausiosios Tarybos viduje mes jų nelaikydavome, tik išorėje. Jie stebėdavo aplinką, pranešdavo apie įtartinus žmones, sekė rusų kariuomenės dalinius, žodžiu, dirbo svarbų ir reikalingą darbą. Pranas Leitonas tuo metu mokėsi politechnikos mokykloje, o į Vilnių jis atvažiavo iš savo gimtosios Klaipėdos:

– Mano giminės šaknys Zarasų krašte. Tėvas gimė Vilniuje, tačiau baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą, plaukiojo, sukūrė šeimą ir tapo tikru klaipėdiškiu. O aš patraukiau į Lietuvos sostinę, tėvo gimtąjį miestą, čia, Fabijoniškėse, ir dabar gyvenu. Atvykęs į Vilnių, turėjau kur prisiglausti, čia tebegyveno močiutė. Nepriklausomybės paskelbimas atrodė it saulėtas rytas.
– O iš kur, Pranai, tavyje tas patriotizmas?
– Mylėti Tėvynę išmokė tėvas, jis buvo karštas patriotas. Visą laiką klausydavosi užsienio radijo stočių. Man ir seseriai Daivai – mes dvynukai – uždraudė stoti į pionierius, pats nuėjo į mokyklą ir pasakė: mano vaikų nelieskit, jie nebus nei pionieriai, nei komjaunuoliai. Dėl to turėjo nemalonumų ir pats tėvas, ir mudu su seserimi mokykloje. Kai kartą jų laivas stovėjo kažkokiame Ispanijos uoste, prie tėvo, išėjusio į miestą, pristojo kažkokie tipai ir siūlė negrįžti į laivą, prašytis politinio prieglobsčio. Tėvas atrėžė, kad jis ne rusas, bet lietuvis, jo tėvynė – Lietuva, ten namai, šeima, ir jokio prieglobsčio jam nereikia. Kai prasidėjo Sausio įvykiai, nesitraukiau nuo radijo, štai praneša, kad tokioje ir tokioje gatvėje stovi autobusas, vežantis prie televizijos bokšto arba stovi žalias automobilis, nuvešiantis prie Aukščiausiosios Tarybos. Aš veržiuosi iš namų, močiutė neleidžia, užrakina duris…
Vėliau, jau vasaros pradžioje, atlėgo ir neprieštaravo, kad anūkas taptų savanoriu. Tik Pranas, kaip nepilnametis, turėjo atnešti raštišką tėvų arba globėjų sutikimą. Pranas atnešė net du tokius raštus, vieną pasirašytą močiutės, kitą – močiutės sesers.
Nepilnamečiai savanoriai, tarp jų ir Pranas, pirmiausia buvo panaudojami žvalgybai:
– Kadangi gyvenau Apkasų gatvėje, tai nuolatos sukinėdavausi apie Šiaurės miestelį. Mus instruktuodavo Valdas Vitas, jam ir pateikdavome surinktas žinias. Neleido nieko užsirašinėti, turėdavome įsiminti. Didelį įspūdį man padarė pirmasis apsilankymas Aukščiausiojoje Taryboje, kur pamačiau daug uniformuotų mūsų karių. Su pavydu pagalvojau: kada aš uniformą turėsiu?
1991 m. rugpjūčio 21 d. Pranas su kitais savanoriais prisiekė Lietuvai. Nors dar tęsėsi komunistų pučas Maskvoje ir padėtis buvo labai įtempta, Vytautas Landsbergis vis tiek surado laiko ir atėjęs pasveikino savanorius, prisiekusius Tėvynei ir tapusius tikrais Lietuvos kariais. Po ceremonijos savanoriai išsiskirstė į postus tęsti tarnybos.
– Aš buvau antrame poste, – prisimena Pranas. – Kuopos vadas Rimantas Karlas smulkiai instruktavo, ką turiu daryti ir kaip elgtis įvairiais atvejais. Mačiau kaip žuvo Artūras Sakalauskas. Ne, neišsigandau, bet ir padaryti nieko negalėjau, juk buvau beginklis, teturėjau tik radijo stotelę.
Baigėsi pučas, išsikraustė rusų kariuomenė, jaunasis savanoris pagaliau užsivilko uniformą ir pasijuto tikru kariu, vėliau gavo ir grandinio laipsnį. Išeiti iš tarnybos net neketino, o po aštuonerių metų išėjo. Kodėl?
– 1998-ieji metai buvo labai blogi – visokios nelaimės, viena po kitos. Negalėjau dalyvauti mokymuose, net lankyti užsiėmimų. Paprašiau, kad man duotų lyg ir kokias atostogas metams laiko. Ne, sako, taip negalima, rašyk raportą dėl išėjimo. Grįši, galėsi tęsti tarnybą toliau. Šventai tikėjau, kad taip ir bus, grįžęs vėl užsivilksiu uniformą. Deja, 1999-aisiais patekau į baisią avariją, vienu metu net vaikščioti negalėjau ir apie grįžimą į Savanorių pajėgas teko užmiršti.
2003-iaisiais Pranas ir Violeta sukūrė šeimą, dabar jau augina dukrą Agnę ir sūnų Vidą. Pranas priklauso Savanorių kūrėjų sąjungai, apdovanotas Savanorio kūrėjo medaliu, Vilniaus rinktinės vado mjr. Romualdo Katino padėka.
– Mano prosenelis, taip pat Pranas, buvo 1918 metų savanoris, vėliau šaulys, tėvas Kazimieras – Klaipėdos rinktinės savanoris, prisiekęs 1991-aisiais, dalyvavęs budėjimuose. Vadinasi, aš savo giminėje esu jau trečiosios kartos savanoris, tuo belieka tik didžiuotis.
– Sakyk, Pranai, o ką tavo dvynė sesuo veikia?
– Daiva ištekėjo ir su šeima emigravo į Airiją. Ten prakuto, pasikvietė ir tėvus.
– Ir jie išvažiavo?
– Išvažiavo. O ką daryti? Toks gyvenimas…
Taip, Pranai, tamsta teisus, toks gyvenimas. Kažkas baisaus darosi mūsų šalyje, jeigu net patriotiškai nusiteikę žmonės priversti palikti Tėvynę ir ieškoti duonos svetur, nes Lietuvoje jos užsidirti beveik neįmanoma. Tokių milžiniškų emigracijos mastų niekada nėra buvę per visą ilgaamžę Lietuvos istoriją, o juk emigrantai – nukirstos medžio šakos, kurios jau nebežaliuos. Ar mes neperžengėme ribos, už kurios prasideda negrįžtami tautos irimo ir nykimo procesai?
Praną Leitoną laikome jauniausiu Lietuvos savanoriu kūrėju. Bent šiuo metu. Jeigu atsirastų kitų – dar jaunesnių – atsiliepkite. Reikėtų būtinai pateikti dokumento apie priesaikos priėmimą kopiją.