aidas.lt 2023-12-22

In memoriam: žemietis, vilties kultūros puoselėtojas, Albinas Kentra

Albinas Bagdonas

Artėjant 2023 /2024 metų virsmui netekome Šilalės garbės piliečio Albino Kentros. Albino Kentros pavardę, manau, žino beveik visi šilališkiai (išskyrus gal politika ar šalies įvykiais dar nesidominčius vaikus). Gerai žino jį ir visa Lietuva – aktyvų pastarųjų 35 metų Lietuvos tapsmo laisva šalimi įvykių dalyvį ir tų įvykių registratorių (dėl to dažnai jis įvardijamas Lietuvos metraštininku). Apie jį daug rašyta, pasakota ar jo paties pristatyta žiniasklaidoje. Dar daugiau bus parašyta po šios netekties (žinau, greitai pasirodys ir Algirdo Aušros knyga „Albinas Kentra“). Tad šiame glaustame In memoriam noriu pristatyti kelis faktus iš mūsų netarpiško bendravimo 1970–2023 m., kadangi darbavomės gimininguose Vilniaus universiteto (VU) fakultetuose (iki 1968 m. buvo netgi bendras Istorijos-Filologijos fakultetas), nemažai bendravome nuo 1970-jų metų, buvome vos ne to paties kaimo išeiviai (pastaba rašinio gale), Albino broliai ir mano mamos du broliai partizanavo tos pačios Kęstučio apygardos padaliniuose, o atsitiktinumo dėka esame dar ir bendravardžiai. Tad rašau ne dėl to, kad noriu progai pasitaikius pasinaudoti galimybe pasipuikuoti (kaip ne retai būna), o todėl, kad netekome ne tik visai Lietuvai, Šilalei, aplinkinių Kentrų sodybai kaimų (Derkintų, Nevočių, Leviškių ir Gūbrių) sodiečiams, na ir žinoma asmeniškai šių eilučių autoriui svarbaus žmogaus. Dar šią vasarą aplankiau Kentrų sodybą (nuotr.) ir apžvelgęs ją liūdesingai pagalvojau – Albino sveikata jau ne ta (pastarąjį pusmetį su juo neteko bendrauti). Vos prieš kelis metus Universitete šauniai atšventėme Albino 90-metį (nuotr.). Taigi šiame In memoriam daugiau sustosiu ties Albino veikla VU (ji mažiau nušviesta, nors svarbumu nenusileidžia jo rezistentinei ir tos kovos atminties išsaugojimo veikloms).

2023 m. rugpjūtį autoriaus daryta Kentrų namo nuotrauka

Šilalės kraštiečių draugijos nariai švenčiant Albino Kentros 90 metų jubiliejų

Kiekviena giminaičio, draugo ar pažįstamo netektis yra ir asmeninė pasiliekančiojo netektis – uždaromi vartai tolesniam bendros patirties kaupimui, o sukauptoji bendra patirtis palengva išblėsta, fragmentuojasi ir lieka tik nuotrupos, kurias visiškai ištrina senatviniai pokyčiai smegenyse (kartais gana ankstyvoje senatvėje). Žinoma, lieka fiksuoti artefaktai rašytinėje ar vaizduojamojoje kultūroje, tačiau nebelieka to emocinio arba jausminio fono, kuris vieniems suspaudžia paširdžius, kitam (dažniau kitai) išspaudžia ašarą, trečią priverčia sugrįžti prie gyvenimo prasmės klausimo. Kadangi mano mokslinio domesio sritis buvo psichika (tiksliau jos, arba žmogaus sielos prigimtis), stebėdavau Albiną ir pro profesijos prizmę (nors pagal profesinę etiką tai ne visai doras užsiėmimas). Betgi esame socialinės būtybės ir turime įgimtą poreikį pažinti kitą žmogų, mėginti išskirti jo esminius asmenybės ar elgesio bruožus. Ir pradedu nuo bendriausio – gyvenimo prasmės klausimo.Iš karto turiu pasakyti: Albinas nepriklausė aukos kultūros žmonių kategorijai, verkšlenančių kaip likimas jį ar ją nuskriaudė, kokia bloga valdžia ar aplinka, kuri netenkina jo asmeninių reikmių, moka skurdžią algą ar pensiją ir pan. Kadangi Albinas negynė disertacijos, neįgijo akademinių vardų jo, kaip ir daugelio aukštosios mokyklos darbuotojų, atlygis buvo menkas, o pensija juo labiau. Tačiau nė karto negirdėjau, kad jis tuo skųstųsi ar kam nors priekaištautų. Kadangi šeimos neturėjo, savo menkų pajamų likučių nepagailėdavo įsigyti filmavimo aparatūrai, pro įvairius trukdžius „stumti“ audiovizualinės laboratorijos Filologijos fakultete įkūrimą (vienas iš Albino didžiųjų pasiekimų). Kitas jo pasiekimas, kartais pamirštamas, Centrinių rūmų interjero pertvarkos Universiteto 400 metinių jubiliejui, organizavimas. Taip, formaliai raštus pasirašinėdavo Rektorius, prorektoriai ar dekanai, bet neformalus tų reikalų „stūmikas“ buvo Albinas Kentra. Pavaikščiokite po VU Centrinių rūmų (ypač Filologijos fakulteto) patalpas ir garantuoju nustebsite: oho, kaip tokiu santykinai giliu sovietmečiu, tais sienų piešiniais ar įrašais langų stikluose buvo galima išreikšti tautiškumo dvasią? Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę VU pradėjo masiškai lankyti užsieniečiai. Daug jų lankėsi ir dar 1973 m. įkurtoje Specialiosios psichologijos laboratorijoje, kuriai man teko vadovauti. Tarp jų (švedų, danų, suomių) dažnai atvykdavo ir Lietuvos išeivijos psichologų, socialinių darbuotojų, logopedų, neuropsichologų. Nesvarbu vienas, du ar didesnė grupė svečių – organizuodavome 1–2 valandų ekskursijas po VU Centrinių rūmų teritoriją. Geresnio ekskursijų vedlio Universitete nebuvo: Albinas visą universiteto istoriją labai gražiai susiedavo su Lietuvių tautos istorija, atskleisdavo naujosios sieninės tapybos metaforas ir paslėptus tautiškumo ženklus. O juk tos išpaišytos sienos ugdė ne tik atsitiktinius lankytojus, bet ir tūkstančius studentų dar sovietinės okupacijos paskutinįjį dešimtmetį. Kažkas visą šią Albino veiklą pavadino folkloriniu nacionalizmu. Manau toks įvardijimas per menkas, nes tai buvo ir kultūros desovietizacijos pradžia. Taip, sienų tapyba ar vitražų darymu užsiėmė ne Albinas, o gerai žinomi menininkai. Bet jis juos parinkdavo, pamesdavo jiems idėjų, kartu aptardavo. Kmieliausko ištapytose VU knygyno lubose tarp istorinių garsenybių rasime ir Albino atvaizdą, kažką aptarinėjantį su pačiu Kmieliausku ir Mikučiu (nuotr. Albinas jų viduryje).

Antano Kmieliausko tapytoje VU knygyno lubų freskoje pavaizduotas pats autorius Antanas Kmieliauskas, Albinas Kentra, mąstytojas Justinas Mikutis

Gyvenimui įprasminti pakaktų ir Albino universitetinės veiklos. Tačiau jau 8-me dešimtmetyje Albinas pradėjo fiksuoti pirmuosius atgimimo daigus. Mudu bendrauti pradėjome 1970 m. viduryje. Aš dar vaikas iš mamos buvau girdėjęs apie Kentrų šeimos tris žuvusius partizanus, kad jie partizanavo kartu su Simonu ir Pranu (mamos broliais). Atsitiktinai išgirdęs Kentros pavardę (juolab Derkintų kaime buvau girdėjęs, kad vienas Kentrukas yra Vilniuje), nutariau susirasti ir pasikalbėti kaip žemietis su žemiečiu, dūnininks su dūnininku. Tad susiradau jį Filologijos fakultete, kaip tik tuo metu kai labai užsidegęs Albinas kūrė vadinamąją audiovizualinę laboratoriją – pratybų vietas mokyti studentus užsienio kalbų (jis pats buvo anglų kalbos dėstytojas). Prisistačiau. Turiu pasakyti, kad pradžioje šiek tiek nuvylė Albino atsargumas. Iš patirties žinojau, kad šilališkis susitikęs kitą šilališkį neapsieis ne tik be džiaugsmo emocijų, bet neretai ir be Žemaičių aludės Vokiečių gatvėje. Taigi pirmas susitikimas šaltokas, ką kuris veikiam – jis kuria audiovizualinę, aš psichologijos laboratoriją. Albinas palydėjo mane iš Fakulteto, o lauke pasiūlė, kad pokalbiams susitiktume ne patalpose, o kuriame nors VU pastatų užkampyje (juk Centriniai rūmai turi lyg ir 13 ar 14 kiemų, su visokiomis arkomis, laiptinėmis ir kampeliais). Jis įtarė, kad daugumoje VU patalpų pridėliota vadinamųjų „blakių“. Tiesa, tų nepatalpinių pokalbių buvo nedaug. Šiltėjant politinei atmosferai pradėjome bendrauti Albino „kabinete“. Rašau šį žodį kabutėse, nes iki šiol įtariu: kad čia buvo jo ir miegamasis, ir valgomasis, ir darbo kambarys, ne visai tvarkingai prikrautas magnetofono (vėliau ir video-) kasečių, knygų, aparatūros. Kartais net pagalvodavau: kaip jis tokioje ne visai tvarkingoje „krautuvėje“ suranda reikiamą daiktą. Ne kartą mano Laboratorija parėmė Albiną videokasetėmis, trumpam joje buvo įdarbinta ir Albino dukterėčia.

Iš pokalbių tame perkrautame „kabinete“ (beje turėjusiame du įėjimus, vienas lyg ir slaptas), o po nepriklausomybės atkūrimo jau iš retrospektyvių pokalbių, įžvelgiau dar dvi prasmingas veiklas:
1) artinti patį nepriklausomybės faktą ir užfiksuoti kuo daugiau to fakto realizavimo detalių);
2) kaip nors įamžinti pokario rezistencijos dalyvių kovas.
Pirmoji prasminga veikla baigėsi didžiuliu Albino sukauptu audiovizualiniu archyvu, antroji – Miško brolių draugijos ir jos buveinės įkūrimu Vilniuje Totorių gatvėje. 30-metės kovos už šios Draugijos būstinės realizavimą sėkminga baigtis beveik sutapo su Albino išėjimu anapilin. Turiu ir asmeninę Albino dovaną: jo paties iniciatyva labai kokybiškai nufilmuotas 1993 m. tragiškai žuvusio mano sūnaus laidotuves. Beje dar viena sutaptis: ateinu su kitais šilališkiais į Albino laidotuves, ogi jis pašarvotas toje pačioje Šv. Jonų bažnyčios vietoje, kur buvo pašarvotas ir mano sūnus.

Pranciškaus Gerliko tapytas paveikslas, kurio dešinėje pusėje pavaizduota Kentrų šeima (nėra tėvo, 1940 m. miręs ir dukters Onos). Kairėje stovi kiti du Derkintų kaimo partizanai Simas ir Pranas Kromeliai

Mažiau bendravusiems, ar tik iš paskelbtos informacijos žinantiems Albiną, gali kirbinti gilesnės gyvenimo prasmės klausimai, apie ką jau užsiminiau. Albinas lyg ir nesukūrė savo šeimos, nepaliko tiesioginių paveldėtojų, nepaliko sukaupto asmeninio turto. Iš esmės sugriauta tėvų šeima, ankstyva tėvo mirtis (1940 m.), žuvo broliai, seserų tremtis, motinos slapstymasis nuo tremties, paties Albino įkalinimas ir dalinis sveikatos praradimas (visam gyvenimui liko pažeista dešinioji ranka), galimybių gabaus jaunuolio akademinei karjerai apribojimas, nuolatinis stresas lyg ir susiklosčius geresnėms gyvenimo politinėms aplinkybėms, stresas dėl vykdomų veiklų trukdžių netgi po Nepriklausomybės atkūrimo galėjo sužlugdyti žmogų kaip asmenybę. Dažnokai taip ir atsitinka, bet Albinui to nenutiko. Dar daugiau, visos šios negandos imunizavo jį, išugdė tokį dvasinį atsparumą, kurio gali pavydėti daugelis lietuvių. Atsparumas stresui ir visokioms negandoms tampa vyraujančia tema šių dienų psichologijoje. Albinas galėtų būti puikiu tokio psichologinio atsparumo pavyzdžiu psichologinės edukacijos programose. Pokalbių su juo apie VU atnaujinimą, jo kuriamos audiovizualinės laboratorijos privalumus, kovos dėl Miško brolių draugijos reikalus metu iš jo tryško kažkas panašaus į laimę – jis visas švytėdavo ir tuo dvasiniu švytėjimu uždegdavo kitus. Tai vilties kultūros žmogaus bruožai. Vilties kultūros žmogus visada ieškos būdų šalinti trukdžius, užkertančius kelią laimėjimui. O juk žodžiai laimė, laimėti ir laimėjimas yra tos pačios šaknies. Darau prielaidą, kad Albinas iš prigimties buvo laimingas (tai rodė ir jo pilnos gyvenimiškos energijos akys), jam nereikėjo ieškoti gyvenimo prasmės – jis ja gyveno. Jeigu yra anapusinis gyvenimas, neabejoju Albinas prasmingai gyvens ir ten, jeigu tokio gyvenimo nėra, daug Albino įprasmintų dalykų lieka visoms būsimoms lietuvių kartoms – jo ir jo šeimos pasipriešinimo sovietinei okupacijai istorija, audiovizualinių pratybų „įrašai“ studentų galvose, lieka jo organizuotų sienų tapybos ir langų vitražo vaizdai, atkovotos Miško brolių draugijos patalpos, didžiulis videoįrašų – gyvosios istorijos audiovizualinis archyvas. Lieka ir pats Albinas-Aušra – daugybės su juo bendravusių žmonių atmintyje. Lieka jo brolių asmenvardžių įrašai atminimo lentose: Jonas-Rūtenis, Juozas-Tauras ir Leonas-Sakalas. Prie Kentrų sodybos pastatytame akmenstulpyje įamžintos ir rezistentės – Kentrų moterys: partizanų motina Ona Kentrienė ir jos dukterys – Ona-Rasa bei Elena-Snaigė (nuotr.).

Akmenstulpis Kentrų šeimos moterų (motinos Onos, bei dukterų Onos ir Elenos) atminimui įamžinti.

P.S. Patikslinimas: oficialiai Albino Kentros gimimo vieta nurodomas Gūbrių kaimas. Tačiau Kentrų sodyba yra keturių kaimų – Derkintų, Nevočių, Gūbrių ir Leviškių paribiuose. Derkintiškiai tas kelias paribio sodybas (taipogi ir Kentrų) priskirdavo Užlankio kaimui. Derkintus ir Gūbrius skyrė beveik 100 ha pelkėta teritorija – Lankos (dabar nusausintos). Užlankio kaimas buvo Lankų vakarinėje pusėje. Knygoje „Vlado Statkevičiaus surinkti Šilalės krašto vietovardžiai“ (2020 m.) Užlankio kaimas įrašytas kaip dalis Derkintų kaimo. Bet sovietmečiu tos kelios Užlankio sodybos atsidūrė Gūbrių kaimo sudėtyje ir tokio pavadinimo kaimo Šilalės rajono žemėlapiuose neberasite.