2012-10-11 wwww.bernardinai.lt

Antanas Burokas: „Netenkina pokyčiai, vykstantys šiuos dvidešimt metų“

Kai Tėvynės sąjungos senbuvis, vienas iš aktyviausių Lietuvos kariuomenės atkūrėjų, pogrindyje sovietmečiu leidęs žurnalą Varpas ir buvęs autoritetu ne vienam bendrapartiečiui Antanas Burokas paskelbė, kad apsisprendė pirmą kartą gyvenime, nors siūlyta ne kartą ir anksčiau, kandidatuoti į Seimą ir tai darys su partija Drąsos keliu, kilo nemaža sumaištis. Tuo labiau, kad A. Burokas nesiruošė palikti TS-LKD, nes, pasak jo, jis buvo ir lieka ištikimas tom pačiom vertybėms ir tegali apgailestauti, kad partijos, kuriai priklauso, vadovybė jas ignoruoja. Netrukus jo akibrokštas sulaukė reakcijos ir jis pašalintas iš partijos. Šiandien A. Burokas nepartinis, tačiau pritaria Drąsos kelio partijai, yra šios partijos kandidatas Širvintų – Vilniaus rajono rinkimų apygardoje, ir tiki, kad atėjo laikas tikriems pokyčiams. A. Buroką kalbino filosofė Daiva Tamošaitytė, pokalbis buvo paskelbtas Tiesos.lt, o mes jį perpublikuojame kiek adaptavę.

Kodėl pasirinkote „Drąsos kelią“?

„Drąsos kelią“ pasirinkau todėl, kad jame turiu draugų, kurie mane pakvietė ateiti. Kai kurių dalykų nebegalima nutylėti. Situacija tiek mūsų ūkyje, tiek kitose srityse, o pirmiausia moralinėje srityje ir teisėsaugoje, su kuria susidūriau nuo vaikystės, nėra džiuginanti. Iš Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos buvo atleisti mūsų žmonės, ir tai stengiamasi užtušuoti. Gaila, išėjo daug gerų žmonių, laimėjus LDDP. Buvau įstojęs į konservatorių partiją. Kaip Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos pirmininko pavaduotojas ir Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas visoje Lietuvoje organizavau renginius. Niekada tos veiklos nebuvau nustojęs vykdyti. Tačiau, paskutiniai įvykiai, ypač mergaitės paėmimas su 240 ginkluotų policininkų, karininko Vytauto Giržado ir Vitalijaus Gailiaus atleidimas ir susidorojimas paliko keistą įspūdį. Raimundas Palaitis, Algis Čaplikas arba Artūras Melianas, sprendžiant iš žiniasklaidos, su Vytautu Giržadu ir Vitalijumi Gailiumi elgėsi neadekvačiai, rezonansines bylas mėgino „pritempti“ prie neaiškių nusikaltimų. Ir anksčiau buvo saugumo darbuotojų, kurie liudijo ir buvo atleisti, jų likimai nepavydėtini.

Aš pats esu karininkas. Buvau spaudžiamas, kad išeičiau iš Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos, nes buvau vyresnio amžiaus ir pasisakiau prieš karinį tranzitą į Karaliaučiaus kraštą. Po užuominų, išsakytų dėl amžiaus, išėjau. Netenkina pokyčiai krašto apsaugos srityje, vykstantys šiuos dvidešimt metų. Ypač dėl privalomosios šauktinių kariuomenės panaikinimo, netenkina skiriamos lėšos, įsipareigojimų nevykdymas. Aš, kaip buvęs Savanoriškos krašto apsaugos kariškis, vadovavęs ryšiams su visuomene, galiu pasakyti, kad anais laikais šį veiklos barą tvarkė keturi žmonės. Šiuo metu ryšius su visuomene Krašto apsaugos ministerijoje tvarko keturi panašaus pobūdžio skyriai (!). Norėtųsi, kad kariuomenės ryšių su visuomene darbuotojai tiesiogai dirbtų su visuomene, jog jų darbo valandos prasidėtų vėliau ir truktų ilgiau, kad galėtų susitikti su visuomene, grįžtančia po darbo, bei išeiginėmis dienomis.

Taip pat atkreipčiau dėmesį į Miško brolių draugijos rūmų istoriją, atspindinčią įvairiausius sunkumus, su kuriais susiduria tikrieji Lietuvos patriotai – tokie, kaip šios draugijos pirmininkas Albinas Kentra (jo trys broliai partizanai žuvo). Rūmai jau seniai būtų restauruoti, buvo įdėta daug pastangų į rūmų sutvarkymą, tačiau susidaro įspūdis, kad „įstatymų numatyta tvarka“ juos norima iš naujo nacionalizuoti, nors buvo laimėta byla dėl teisių į šiuos rūmus. Ateina „savi“ žmonės į valdžią, kurie prižada padėti teisingai išspręsti Miško Brolių draugijos rūmų problemas, tačiau net laimėjus bylą rūmus bandoma perduoti Valstybiniam turto fondui ir vėl priverčia bylinėtis ir eikvoti savo laiką bei lėšas. Gaila, kad prie paminklų kalbamos gražios kalbos apie žuvusiuosius partizanus, tačiau neatkreipiamas adekvatus dėmesys į likusius gyvus partizanus.

Grįžkime į Jūsų disidentinės veiklos pradžią. Sakėte, kad tapote disidentu pirmiausia todėl, kad Jūsų brolis buvo kalinamas kaip politinis kalinys?

Mano brolio Edvardo visa klasė rašė proklamacijas prieš Staliną ir mėtė po Ukmergę. Brolis jau buvo išėjęs į kariuomenę, jį ten suėmė. Jų ilgai nesusekė, bet paskui atsirado išdavikas, ir sovietai susodino beveik visą klasę, apie penkiolika žmonių. Tai buvo 1951 m. Po penkerių metų kalėjimo jis buvo paleistas. Kai brolis grįžo, jis vėl pradėjo pogrindinį darbą, paruošė sukilimo manifestą. Buvau aštuntokas, padėjau jam šioje veikloje. Naudojome specialią cheminę medžiagą, kuria rašant tekstas matydavosi, paskui išnykdavo. Tačiau mus vėl susekė, brolį Edvardą vėl įkalino, kitas brolis Jonas ir mano draugas Zigmas Babilas buvo tardomi, tačiau ištvėrė, neprisipažino ir buvo paleisti.

Tai, kad visą gyvenimą pogrindyje kovėtės su okupacine valdžia, man buvo didelis netikėtumas, nes iš Čiurlionio meno mokyklos laikų pamenu Jus kaip visada besišypsantį, malonų ir ramų žmogų. Kaip fizinio lavinimo mokytojas, buvote jautrus, taktiškas ir visiškai negriežtas! Todėl, kaip pamenu, mokiniai Jus labai mėgo. Papasakokite daugiau apie savo pogrindinę veiklą.

Kai mano broliuką suėmė, mūsų namuose Ukmergėje kas mėnesį vykdavo kratos. Mokiausi mokykloje, kurioje istoriją dėstė nuostabi dar Smetonos laikų mokytoja, kuri daug papasakodavo apie A. Smetonos laikus, mokėjo sudominti. Jau tada buvau šiek tiek pasiutęs: sportavau, gerai sekėsi futbolas. Žaidžiau už Ukmergės „Baldininką“ aukščiausioje lygoje. Brolis kalėjo, todėl, žinoma, į pionierius neįstojau. O visi vaikai dalyvaudavo turistiniuose sąskrydžiuose. Buvo pikta, kad negalėjau dalyvauti, jog diskriminavo, nes nebuvau pionierius. Dėl politinės krypties nebuvo abejonių, mat ir mano Tėvelis buvo savanoris. Galvojau: nejaugi nieko negalima padaryti, kad Lietuva vėl būtų laisva? Savanoriu norėjau būti nuo pat vaikystės. Po kariuomenės įstojau į Valstybinį pedagoginį institutą, istorijos ir fizinio lavinimo specialybę. Domėjausi istorija, spauda – perskaičiau viską, kas buvo pasiekiama.

Broliui grįžus iš kalėjimo, visą laiką galvojome leisti laikraštuką. Edvardas ir kalėjime tuo užsiėmė, tik naudojo kitą techniką. Kai po politechnikumo pradėjau dirbti M. K. Čiurlionio meno mokykloje, susidomėjau šilkografija. Apie ją klausinėjau Gediminą Ilgūną ir Kęstutį Ramoną. Mano draugas Vytautas Vaineikis, kalėjęs su mano broliu, ir aš pasidarėme aparatą šilkografijai. Tokiu būdu mūsų laikraštukas, padarytas šilkografijos technika, išeidavo Ukmergėje. Sekėsi sunkiai: reikėdavo gauti specialaus šilko bei cheminių medžiagų. Svarbi buvo ir konspiracija. Buvau vedęs, turėjau dvi dukras. Kai grįždavau į Ukmergę, tris dienas būdavau tuo užsiėmęs. Konspiraciniais sumetimais nieko nesakydavau ir saviems. Išskyrus savo dukrą Sigutę, kuri buvo čiurlioniukė, dailininkė – ji retušuodavo atspausdintą medžiagą. Mamos prašydavau, kad žmonai nieko nesakytų. Tekdavo aiškintis, kur buvau dingęs… Dirbdamas M. K. Čiurlionio meno mokykloje, draugams irgi nieko nesakiau apie tai, kad šilkografijos būdu leidžiu „Varpą“. Pradžia buvo maždaug 1975 metai. Iš Amerikos atvykusiam žmonos pusbroliui Gintarui Taorui įdaviau dvylikos numerių egzempliorius, kurie buvo išleisti Klivlende, apie tai pranešta per radiją. Paprastai išleisdavom tam tikrą kiekį, paskui užsidarydavom, sutvarkydavom viską ir tik tada išmėtydavom tuos laikraštukus. Buvo ir Petro Grainio grupė – Juozas Aputis, Albertas Zalatorius ir kt. Žinojau Antano Terlecko Lietuvos laisvės lygą, brolis Edvardas su jais palaikydavo ryšį. Mes pasivadinome „Lietuvos revoliuciniu išsivadavimo frontu“. Be to, M. K. Čiurlionio meno mokykloje sukūrėme „Žalčio“ klubą, dėstytojai ir buvę moksleiviai žaisdavome krepšinį, po jo vykdavo diskusijos apie tuometinę padėtį, buvome disidentinis klubas.

Tapau šauliu. Atėjus Sausio 8-tajai, buvome pasiruošę. Leidome vandens srovę į puolančius jedinstvininkus, kartu su tūkstančiais Lietuvos gyventojų apgynėme parlamentą nuo provokacijos. Paskui iki pučo Aukščiausioje Taryboje vykdavo daug kultūros renginių, koncertų, kurių dalį organizuodavau ir aš. Pamenu, į Broniaus Kutavičiaus „Paskutines pagonių apeigas“ atvedžiau visą būrį uniformuotų savanorių. Dalyvaudavo dirigentas Romas Gražinis, Rimas Zdanavičius ir kiti. „Čiurlioniukus“ „išnaudodavau“ kiek tik galima, mat jie koncertuodavo dykai. Krašto apsaugoje inicijavau pirmą vyrų chorą, kurio vadovas buvo Juozas Vanagas ir orkestrą. Kovo 11-tosios metinių proga kreipiausi į Egidijų Dulkę, kuris iš studentų subūrė orkestrą, ir kariškai aprengtas jis pirmą kartą pasirodė šia proga. Jie koncertuodavo kiekvieną sekmadienį. Su Jono Gečo pagalba žmones įdarbinome, tačiau vėliau buvo papriekaištauta, kad orkestras groja iš natų, nebuvo skelbtas konkursas… Inicijavau pirmą savanorių laikraštį, padėjo ministras Audrius Butkevičius. Romas Karpavičius, Rimas Bagdonas apipavidalino, prisidėjo Algimantas Arnastauskas ir pirmas Savanorio laikraščio redaktorius Rimvydas Delkus. Saulius Stoma, tuometinis „Lietuvos aido“ redaktorius, sutiko padėti išleisti laikraštį. Laikraštis eina iki šiol.

Maždaug iki 1991 metų rudens, kol dirbome ir budėjome Aukščiausioje Taryboje, buvo „aukso“ laikotarpis. Gyvenome kaip šeima: savanoriai atvykdavo iš aštuonių apskričių rinktinių, vyko mokymai. Buvau mokymo skyriaus viršininkas. Su pulkininku leitenantu Eugenijumi Jakimavičiumi organizavom mokymo programą. Turėjom ginklų – medžioklinių šautuvų. Pats turėjau ir lengvą ginklą. Eugenijus Jakimavičius ginties tikslais vadovavo šulinio Aukščiausiosios Tarybos kieme su vandeniu kasimui. Algimantas Remeika kasė tunelį reikalui esant pasitraukti. Ši tarnyba man suteikė kitą gyvenimą.

Kokia savanorių situacija šiuo metu? Ko siektumėte Seime?

Yra kelios organizacijos: Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjunga, Šaulių sąjunga, Rezervo karių asociacija, Lietuvoje – 24 krašto apsaugą remiančios pusiau karinės, civilinės ir kultūrinės organizacijos. Manęs netenkina tai, kad buvo panaikinta šauktinių kariuomenė. Turime tik 800 profesionalų karių. Kažin ar tiek mus apgintų… Konservatorių ir liberalų valdžia per ketverius metus nesugebėjo grąžinti kariuomenės prie šauktinių. O būtų ir pigiau, ir jauni vyrai iš rajonų išeitų tvarkos, patriotizmo mokyklą. Krašto apsaugos biudžetas dabar siekia 0,8 procento, kai visos partijos buvo pasirašiusios, kad sieks skirti Krašto apsaugai du procentus nuo BVP, kaip to reikalauja NATO. Esame NATO pasienis, nerami zona, tad ir gelbsti Savanoriška krašto apsaugos tarnyba, ir Šaulių sąjunga. Tačiau, kiek žinau, būriai ir kuopos yra ne visai pilnos, nes žmones dabar sunku išlaikyti. Jaunimas noriai eina į pratybas. Vis dėlto yra niuansų. Generolas Arvydas Pocius stengiasi, patirties yra, apie pusketvirto tūkstančio jaunų karių baigę mokslus užsieniuose. Deja, biudžeto pakanka tik algoms. Į liberalų agitavimą tik už profesionalus atsakyčiau Napoleono žodžiais: „Jei nemaitini savo kariuomenės, maitini svetimą“. Prieš dvidešimt metų irgi rėkėme: „Mes nekariausime, mes pagal M. Gandhį – visi taikūs!“ Kai kurie iki šiolei tai įsikalę. Neva, užtenka ir policijos. Tačiau kai neturėjome savo kariuomenės, ką su mumis darė pasieny? Nurenginėjo ir pasieniečius, ir muitininkus. Apdaužydavo, išsityčiodavo iš žmonių. Mums buvo įsakyta nesipriešinti, tiesiog stovėti, ir viskas.

Jūs esate aukšto laipsnio karininkas?

Esu dismisijoje, nors sakau sau, kad su atsargos karininkas: dar galiu kai kam ir teniso įkrauti… Buvau rusų kariuomenėje rekrūtas, Elektrostalyje gavau jaunesniojo seržanto laipsnį. Trys metai ir keturiolika dienų buvo išbraukta iš gyvenimo… Buvau orientacininkas, turėjau pirmą atskyrį. Topografija, orientavimasis pagal žemėlapį irgi buvo pusiau karinis dalykas. Turėdamas žemėlapį ir kompasą galiu lengvai surasti bet kurį pažymėtą tašką vietovėje. Krašto apsaugoje turėjau pulkininko leitenanto pareigybinį statusą. 1992 metais pirmiesiems karininkams suteikė pirmuosius laipsnius, tada gavau vyresniojo leitenanto laipsnį. Teko dalyvauti kursuose, kuriuose dėstė mūsų kolegos, stoję į Nepriklausomos Lietuvos pusę, buvę rusų pulkininkai, kurie turėjo karinės patirties. Po metų be eilės, išimties tvarka, gavau kapitono laipsnį. Paskui tie kursai ėmė kartotis. Kartą Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba paskelbė ypatingąją mokomąją karinę padėtį Lietuvoje. Išėjom su ginklais, racijom. Tą dieną neįvyko nė vieno incidento, jokios vagystės. Savanoriai daug prisidėjo prie Nemuno valymo, pastočių, degalinių saugojimo. Tiesa, Pakaunės įvykiuose teko dalyvauti, filmuoti: tai buvo šimtaprocentinė provokacija. Taigi teko buvoti sunkiose padėtyse. Išeidamas į atsargą, gavau atsargos majoro laipsnį.

Jūsų programoje išdėstytose nuostatose dėmesį telkiate į krašto apsaugą, jaunimo ugdymą?

Taip, didelę dalį dėmesio skirčiau Krašto apsaugai, nes noriu matyti stiprią Lietuvos kariuomenę, kuri vykdo savo įsipareigojimus NATO. Nesuprantu dabartinio jaunimo, kuris klausosi rusiškų čiastuškų ir rusiškai keikiasi. Galvojau, tai praeis. Norėčiau stiprinti patriotinį ugdymą, pasididžiavimą savo Tėvyne, kariuomene. Skirčiau dėmesį jaunimo kultūros puoselėjimui, siekčiau kad jaunimas susipažintų su pasauline ir Lietuvos kultūra.

Gaila, kad mūsų jaunimas yra įtraukiamas į rusų propagandos įtakos sferą, per kurią bandoma su nostalgija priminti „didingą“ bendrą praeitį. Reikia bendrauti su rusų demokratais, palaikyti juos ir stiprinti ryšius, kurie priešinasi dabartiniam Putino režimui bei šio režimo skleidžiamai propagandai.

Sutikote, kad Jus remtų Lietuvos Sąrašas. Ateinate ir į akcijas. Kodėl?

Nesuprantu, kodėl turėčiau atsisakyti jų paramos. Tai žmonės, kurie mane pažįsta, žino, kad niekada nelaikiau akmens užanty. Esu šimtaprocentinis landsbergininkas. Matau inteligentiškus žmones, siekiančius tiesos, visi reikalavome teisingumo. Daukanto aikštėje sutinku daug menininkų, dailininkų, muzikantų, kuriuos pažįstu, kurie irgi siekia tų pačių tikslų. Su jais nenutrūkę ryšiai. Tai žmonės, kurie išgyvena dėl gėrio, dėl kitokios Lietuvos. Jei matau, kad jie teisingai elgiasi, teisingai kalba, tada man jų parama priimtina, mus sieja bendros krikščioniškos vertybės.