V.Šerelis: su šautuvu ir gitara
Rasa PAKALKIENĖ
Kai Valerijus Šerelis rašo eiles arba dainuoja apie pasalą, lekiančias kulkas, šovinius dėtuvėje ar spygliuotą vielą, tai – ne vaizduotės kūriniai, bet tikra patirtis bei išgyvenimai, išsilieję į eiles ir muziką. Anksčiau kai kurie žmonės stebėdavosi koncertuojančiu kariškiu, bet dabar jau yra gerbėjų, kurie eina būtent jo klausytis.
Pulkininkas leitenantas V.Šerelis karišką profesiją sėkmingai derina su muzika. Jis kuria, skambina gitara, rengia autorinius kūrybos vakarus, dalyvauja dainuojamosios poezijos renginiuose, festivaliuose. Kamerinėje aplinkoje koncertuoti jam patinka, nes galima geriau pajusti publiką, pabendrauti, atsižvelgiant į reakciją kartais improvizuoti ir keisti repertuarą, o per festivalius, kuriuose dalyvauja ir kiti bardai, malonu sutikti muzikantų bendraminčių, su jais pabendrauti, pasidalyti mintimis apie tai, kad kultūra irgi mūšio laukas, kur kiekvienas kūrėjas yra karys. Neįprasčiausia vieta, kurioje teko pasirodyti kaip atlikėjui, buvo V.Šerelio poezijos knygos „Mūzoms ir jų kareiviams“ pristatymas po Šv. Ignoto bažnyčios rūsio skliautais.
Arti meno
Kario karjerą V.Šerelis pradėjo 1991 metais, o muzikuoti – dar anksčiau. Įvairiuose kolektyvuose gitara ir kitais instrumentais jis grojo nuo vidurinės mokyklos laikų. Kurdavo dainas, jas atlikdavo savai kompanijai, tarkime, prie laužo. Nuo 1991 metų V.Šerelis muzikavo su grupe „Delčia“, kurios visi trys nariai, beje, apdovanoti Sausio 13-osios atminimo medaliais. „Tuo laikotarpiu visko buvo daug: ir mokiausi, ir kūriau, ir grojau, ir tarnavau“, – prisiminė pašnekovas. Jis teigė, kad, einant laikui, veikla įgijo kitą kokybę. Pradėjęs tarnauti kaip savanoris, grojęs pankroką, dabar V.Šerelis yra Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojas kariniam rengimui, pulkininkas leitenantas, poetas, išleidęs poezijos knygelę, žinomas bardas. Vis dėlto kariškis įsitikinęs: „Hobis neturi dominuoti. Profesija yra tai, kam skiri daugiausia laiko. Knygos, kurias skaitau laisvalaikiu, irgi susijusios su profesiniu tobulėjimu. O pomėgis leidžia kitoje erdvėje gyventi ir tavo emocionaliam, lyriniam herojui. Taip lyg ir pailsi, nors beveik visą laiką ką nors veiki.“
„Kodėl kariškis kuria? – per pokalbį su žurnaliste klausė V.Šerelis ir pats atsakė: – Todėl, kad karas yra menas. Galbūt rezultato taip nepavadinsi, bet procesas, per kurį greitai, tiksliai ir kūrybingai turi būti priimami sprendimai, – tikrai arti meno.“ Jis lygino įvairias veiklos sritis: muzika yra menas, o harmonija – mokslas, poezija – menas, lingvistika – mokslas. V.Šerelio teigimu, nereikia tapatinti žinių su tuo, kaip vėliau žmogus jas panaudoja. Jis tvirtino, kad taikos metu kariškio gautos žinios ir įgūdžiai vėliau kūrybingai taikomi mūšio lauke, kuriame visą laiką kas nors kinta ir juda – aplinka, draugai, priešai ir t. t., kai trūksta informacijos, jos per daug arba ji netiksli – vadas turi greičiau už oponentą suvokti, įvertinti, nuspręsti ir veikti. „Argi tai ne kūryba? Beveik džiazas“, – teigė kariškis.
Po misijų – eilės ir dainos
„Pirmiausia esu karys, paskui – poetas, bardas. Tai yra mano profesija. Visa kita – papildančios mozaikos ar vitražo dalys, – patikino V.Šerelis. – Jei iškiltų dilema, ką rinktis, atsakymas būtų aiškus. Būčiau apkasuose, o ten, jei atsirastų laiko, gal ir padainuočiau.“ Pulkininko leitenanto gyvenimas prisodrintas svarbių įvykių. Vieni tokių – 2002 – 2003 metų sandūroje V.Šerelis buvo Pirmojo specialiųjų operacijų pajėgų eskadrono „Erelis 02“ vadas Afganistane, 2005-aisiais – kontingento vadas, vyresnysis tautos atstovas NATO mokymo misijoje Irake.
Klausiamas, ar būnant toli nuo gimtojo krašto atsirasdavo dainų, kariškis sakė: „Kartais kelionių patirtis virsdavo dainomis. Mano lyrinis herojus viską mato ir girdi. Po kurio laiko jis, tarkime, pasako: „Kažkoks arabas peršovė mano padangą.“ Tai tapo pirma dainos „Padanga“ eilute. Vėliau V.Šerelis sukūrė ir eilėraštį (dainos ir eilėraščio tekstai skirtingi), kuris pateko į 2008 metais išleistą poezijos knygą „Mūzoms ir jų kareiviams“:
„Džihado kardo nukirsta
Pilnatis pavirs delčia
Nešaudyk tol kol nematai
Gali pataikyti Dievui
Netyčia
Kur nors į langą
Man kliuvo
Į padangą.“
Poezijos ar muzikiniu kūriniu gali virsti bet kurie kariškio gyvenimo įvykiai. Kokia buvo ši istorija? „Irake važiavome kolona, kurią sudarė keturios mašinos. Mūsiškė buvo paskutinė. Į jos užpakalinę dešinę padangą pataikė kulka, – papasakojo V.Šerelis. – Kartais kolegos juokaudami klausia, kodėl viena linksmiausių mano dainų yra apie tai, kad peršovė padangą. Lyg ir nėra ko linksmintis. Atsakau, kad būtų buvę liūdna, jei būtų kliuvę ne į padangą.”
Kariškis ne kartą buvo atsidūręs pavojingose situacijose. Rizika būti sužeistam ar net žūti V.Šereliui kelia ne baimės jausmą, bet keičia vertybinį supratimą. „Kai suvoki, kad su tavimi gali kas nors atsitikti, svarbesnės pasidaro ne materialinės, bet dvasinės vertybės“, – tvirtino jis. V.Šerelis prisipažino, kad kaip atlikėjas kildamas į sceną jaudinasi labiau negu kaip kariškis būdamas pavojingoje zonoje.
Poetiniai tekstai – svarbūs
Klausiamas, ar misijose turėdavo ne tik ginklų, bet ir muzikos instrumentų, kariškis prisiminė: „Į Afganistaną buvau pasiėmęs gitarą, maždaug po trijų mėnesių instrumento korpusas neatlaikė klimato ypatumų – labai sauso oro, didelio dienos ir nakties temperatūros skirtumo. Stygos tiesiog „atidarė“ gitarą. O išvykdamas iš Afganistano, ten ją ir palikau“, – pasakojo V.Šerelis. Tačiau kai į misiją nuvyko kitas lietuvių eskadronas, vienas kariškių, pats puikiai grojantis, instrumentą sutaisė, panaudojęs vinis, klijus ir izoliacinę juostą. Nuo tada V.Šerelio Afganistane palikta gitara kam nors praverčia. „Tai kovinė gitara, – su šypsena sakė V.Šerelis. – Smarkiai nukentėjusi, bet nepasiduodanti.“
Nenuostabu, kad pulkininko leitenanto kūryboje yra eilių ir dainų, atspindinčių kariškio gyvenimą. Klausiamas, kokias temas mėgsta labiausiai, jis teigė: „Sakyčiau, kad dainos pačios mane aplanko. Jose dominuoja tiesos paieškos.“ Anot V.Šerelio, tiesos tema nėra pateikiama tiesmukiškai, ji įvelkama į keletą prasmių sluoksnių. Per koncertus jis neretai publikai pasakoja, koks dainų siužetas, kad būtų aiškesnis kontekstas. Mat atlikėjui norisi, kad žiūrovai ne tik melodijos klausytų, bet ir žinutės, kurią jis nori perduoti kūriniu. „Kiekvienas mūsų yra kovotojas, – sakė V.Šerelis. – Ar dainuoju apie meilę? Yra kūrinys, kuris prasideda žodžiais: „Aš nenoriu girdėt žodžio „meilė“, tai – tik garsas budrumui klaidinti, jausmas, kalbamas žodžiais beverčiais, mažiau kalbėkim, daugiau vaidinkim…“ Mes neturėtume tuščiažodžiauti vertingomis sąvokomis. Svarbiau – ką darai, o ne ką kalbi. Dainų apie meilę yra, bet manau, kad šis žodis neturėtų būti vartojamas dažnai.“
Atsakingas už žinių bagažą
Išskirtinai kolegoms kariškiams V.Šerelis koncertų nerengia. Sakė, kad savo žiūrovų neskirsto pagal profesijas. Tiesa, buvo koncertas Karo akademijoje, kai Kariūnų taryba organizavo kraujo donorystės dieną, vyko beveik aštuonių valandų koncertas, kuriame dalyvavo apie 10 bardų. „Tai buvo Karo akademijos teritorijoje vykstantis specifinis renginys, per kurį atlikau savo dainas, – teigė kariškis. – Tačiau klausytojai buvo ne vien kariškiai, bet visi tądien atėjusieji duoti kraujo.“
Kaip Karo akademijos viršininko pavaduotojas kariniam rengimui V.Šerelis atsakingas už karinių žinių bagažą, kurį kariūnas surenka per ketverius metus, kai studijuoti ateina civilis, o baigia parengtas karininkas – leitenantas, pėstininkų būrio vadas. „Karinis rengimas tuo nesibaigia, organizuojami įvairūs kursai, pavyzdžiui, kuopos vado lyderio, vadų ir jaunesniųjų štabo karininkų, Karinių oro pajėgų jaunesniųjų karininkų, Oro pajėgų štabo karininkų ir Sausumos pajėgų štabo karininkų kursai, kurie neseniai atgavo istorinį Vytauto Didžiojo karininkų kursų vardą. Dar labai norėtųsi paminėti jaunesniųjų karininkų vadų mokymą, skirtą kitų aukštųjų mokyklų studentams. Jį baigus suteikiamas atsargos leitenanto laipsnis. Taip pat yra ir daugiau su kariniu rengimu susijusios veiklos, bet visko neišvardysi“, – pasakojo kariškis.
V.Šerelis stereotipą, kad kariškiai nelankstūs, nekūrybingi, vadino klaidingu. „Yra nemažai karininkų ir kariūnų, galinčių tai paneigti. Kariuomenėje tarnauja labai įvairių žmonių. Jie domisi teatru, fotografija, poezija, istorija… Patys rašo, piešia ir kitaip kuria. Kaip įrodymas galėtų būti Karo akademijos Kariūnų teatro studijos karinis-meninis performansas „Tango“, sulaukiantis didelio publikos susidomėjimo, – kalbėjo pašnekovas. – Kūrybiškumas yra kariui būtina savybė. Mąstymas – tai kūrybos procesas, per kurį atsirandantis kūrinys yra vado sprendimas. Filosofinis posakis – „Cogito ergo sum“ („Mąstau, vadinasi, esu“) kare gali materializuotis.“
Artimiausi kariškio planai – išleisti antrą knygą, į kurią būtų sudėtos trumpos, bet susimąstyti verčiančios mintys. „Pavadinau „5.56×100 šovusių į galvą arba auliniais batais pramintų minčių“, – sakė V.Šerelis.
Trumpai
- 1991-aisiais tarnavo Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje (SKAT), savanoris, būrio vadas.
- 1992 metais baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, įgijo miškų ūkio inžinieriaus specialybę, tai buvo ir tarnybos profesionalioje krašto apsaugoje pradžia.
- 1992-2013 metais tarnavo Klaipėdos 7-ajame dragūnų Pamario gynybos batalione, Vakarų karinės apygardos štabe, Vytauto Didžiojo jėgerių batalione, Baltijos gynybos koledže, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje.
- Misijos: 2002–2003 metais – Specialiųjų operacijų pajėgų eskadrono „Erelis 02“ vadas ir vyresnysis Lietuvos atstovas operacijai „Operation Enduring Freedom“ („Tvari laisvė“) Afganistane; 2005-aisiais – instruktorius ir patarėjas Ar Rustamajah karo akademijoje Irake; vyresnysis Lietuvos atstovas NATO Irako karių apmokymo misijoje NTM-I.
- Kartu su daugeliu kitų reikšmingų apdovanojimų turi ir Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžių.