Respublika.lt „Laisvalaikis” 2016-09-21

V.Šerelis: kuris iš mūsų ne menininkas?

Ringailė STULPINAITĖ – GVILDĖ

Bardas, poetas, rašytojas, kūrėjas… Taip galima apibūdinti Valerijų Šerelį, kuris, pasiėmęs gitarą, atlieka savo kūrybos dainas įvairiuose festivaliuose, bardų muzikos renginiuose. Bet jam scenoje atliekant kūrinį, kad ir apie skylutes šalme, dažnas tikriausiai nežino, kad pirmiausia Valerijus yra karys, dalyvavęs ne vienoje misijoje, pulkininkas leitenantas, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojas kariniam rengimui. Taigi, „Laisvalaikis“ pasidomėjo, kas bendro yra tarp kūrybos ir karybos.

– Ar patirtis mūšio lauke ir yra jūsų kūrybinis variklis?
– Nemanau. Mano pirmus eilėraščius užrašė mano mama, kai aš dar nėjau į mokyklą, pirmos dainos gimė ankstyvoje paauglystėje, kai net apie profesiją nemąsčiau. Bet tai istorija, tiesiog manau, kad kūrybiškumas yra labiau asmeninis negu profesinis bruožas, tiksliau, iš pradžių asmeninis, o paskui profesinis, kai yra pritaikomas darbe, o pritaikytas lavinamas toliau. Bet  vien gebėjimo kurti dažnai nepakanka, nes tam, kad procesas „užsikurtų“, reikalingas įkvėpimas. Ir tas pats įkvėpimas reikalingas bet kurioje veikloje, bet jeigu mes kalbame apie kūrybą ir karybą, tai ir viena, ir kita siejasi su menu, ne veltui vienas seniausių šaltinių, kalbantis apie karą, yra Sun Zi „Karo menas“. Kodėl „karo menas“? Todėl, kad įsigilinus tai tikrai menas. Keletas karo teoretikų svarstė, kiek menai siejasi su karyba. Juk menų daug ir jie skirtingi, o karyba praktiškai yra viena veikla arba daug veiklų, turinčių bendrą tikslą. Vienas karo teoretikų generolas Džonas Frederikas Čarlzas Fuleris (John Frederick Charles Fuller) svarsto apie santykį tarp mokslo, karybos ir meno plačiąja prasme. Pasak jo, jeigu tapyba yra menas, tai optika yra mokslas, jeigu muzika yra menas, tai harmonija yra mokslas, jeigu poezija – menas, tai lingvistika – mokslas. Taigi kiekviename mene yra mokslo. Trumpiau tariant, tai, ką mes žinome, yra mokslas, o tai, ką darome, kai pritaikome savo žinias, menas. Manau, kad kūryboje turi būti pojūčio, polėkio, intuicijos, ir tai idealiai atitinka mūšio būseną, kai karys stokoja informacijos, nežino priešo sumanymų, stokoja informacijos net apie savo pajėgų būseną esamu momentu, nes mūšis jau vyksta. Tad neretas sprendimas yra improvizacinis, paremtas ir pojūčiu, o ne tik skaičiavimais. Ir tokie sprendimai neretai pasiteisina.
Tik kas yra variklis?.. Manęs dažnai klausia, kaip aš kuriu. Atsakymas visuomet tas pats. Aš nekuriu, aš vos spėju užrašyti mintis, kurios ateina pačios. Taip ir atsiranda mano dainos, eilėraščiai. Pastebėjau, kad palankiausios akimirkos užrašyti tas mintis vos jas pagavus yra prieš užmiegant arba tik pabudus, kai tarpusavyje dar „bendrauja“ abu smegenų pusrutuliai – emocionalusis ir racionalusis. Emocionalusis kažką pasiūlo, o racionalusis turi spėti išgirsti ir užsirašyti. Prie lovos visada turiu popieriaus lapą ir rašiklį.

– Jūsų kūryboje visur yra užkoduota, paslėpta kokia nors mintis ar reikšmė. Jūsų sentencijų knygelėje „5.56 x 100 šovusių į galvą arba auliniais batais pramintų minčių“ mintys sunumeruotos. Ar ir  skaičiai turi kokią nors slaptą reikšmę?
– Kodai būna skirtingi pagal savo paskirtį, pavyzdžiui, aš kažką slepiu, bet taip, kad lyg ir matytųsi ar būtų galima pajausti, kad kažkas yra paslėpta, taip skatindamas ieškoti. Mano knygoje  „5.56 x 100 šovusių į galvą arba auliniais batais pramintų minčių“ tokių kodų gausu: per piešinius, per raides, per sakinius, jų numerius ir skaičius. Kalbant apie skaičius, turiu paminėti dualizmą ir skaičių 2 – kas dvidešimtas sakinys knygoje, pavyzdžiui, Nr. 12, 32, 52 ir t.t. (mintys knygoje numeruojamos – aut. past.), kartais yra oksimorono tipo dvižodis. Kodų yra ir daugiau, bet nemanau, kad turiu atskleisti visas kortas. Skaitytojas, ieškodamas ar narpliodamas, neišvengiamai turės mąstyti ir taip lavinti savo protą.
Ir kai manęs kas nors klausia, ką viena ar kita mintimi aš norėjau pasakyti, atsakau, kad visai nesvarbu, ką pasakyti norėjau aš. Svarbu tai, ką tu, skaitytojas, norėjai pasakyti, ir kiekvienas mūsų gali norėti pasakyti du dalykus iš karto: vieną pajusdamas, o kitą suprasdamas. Ieškodami prasmių ir jų nerasdami, mes vis tiek laviname savo pilkąjį raumenį, o tai labai svarbu. Žymusis karo teoretikas Karlas fon Klauzevicas (Carl von Clausewitz) yra pasakęs, kad mąstymas jau yra menas. Taigi, kuris iš mūsų ne menininkas?

– Tai žmogus, norėdamas suprasti jūsų tekstuose ir dainose paslėptas reikšmes, turėtų ne tik šį tą žinoti apie jus, bet ir domėtis karyba?
– Tikrai nebūtinai, jis gali viską suvokti ir paaiškinti savaip. Skaitykite ir suvokite, domėkitės, diskutuokite. Bet jeigu skaitytojas domisi karyba, kai kurių minčių reikšmių gali būti daugiau. Sakyčiau, kad žmogus, norėdamas suprasti, pirmiausia turi norėti žinoti. Tai nebūtinai turi sietis vien tik su tekstais ir dainomis.

– Kodėl ėmėtės taikyti tiek kodinės informacijos kūryboje? O gal tai kario įprotis apie viską galvoti keliais variantais?
– Gal pašaukimas pastūmė? Taip tiesiog nutiko. O kalbant apie kario įpročius, jūs gal ir teisi, turime terminą „veiksmų eigos variantas“ (VEV’as), ir jeigu tai variantas, tai aišku, kad ne vienintelis sugalvotas, vienas tik vykdomas. Galvoti keliais variantais nebūtina, bet būtina galvoti. Dabar, kai vyksta tam tikri geopolitiniai procesai, aš skaitau naujienas ir kartais pagalvoju, kam ir kodėl yra naudinga vienokią ar kitokią informaciją slėpti ar viešinti, kaip ir kokiame kontekste ji pateikiama ir kas ją pateikia. Tik tai yra jau dekodavimas – informacijos išaiškinimas.

– Rašote eiles, knygas, kuriate dainas ir pats grojate. Kokių dar turite talentų?
– Gal tai ne tiek mano talentai, kiek pomėgiai? Veikla, kuri tiesiog patinka? Aš stengiuosi palaikyti fizinę formą, laisvu laiku važinėjuosi dviračiu. Vaikystėje mane mama mokė šiek tiek pinti, austi. Norėčiau rasti laiko ir dabar pamėginti nuausti kokią tautinių motyvų juostą savo jėgomis. Sunku pasakyti. Kitų žmonių talentus pastebėti yra lengviau. Man patinka, kai pastebiu greitą kitų žmonių reakcija, suvokimą, kritinį mąstymą. Man patinka, kai žmonės daug ką supranta žaibo greičiu. Dar labiau patinka, kai tokiomis savybėmis pasižymi kariūnai, kuriems dėstau  Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, nes tai reiškia, kad, jiems tapus karininkais, jų vadams nereikės ilgai ir nuobodžiai aiškinti, kaip ir ką daryti.

– Esate vienas pirmųjų nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrėjų, buvote Jėgerių bataliono viršininko pavaduotojas, vykote į misijas, dabar – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojas kariniam rengimui. Kokie yra šių laikų kariai ir jų parengimas, palyginti su laiku, kai žengėte savo pirmuosius žingsnius kario keliu?
– Galbūt didžiausias skirtumas nuo mano jaunystės laikų karių yra tas, kad žmonės nebemąsto apie karą ar karinius konfliktus taip, kaip kitados tai darėme mes. Dabartiniai kariai turi daugiau galimybių, platesnes perspektyvas, daugiau mokymosi šaltinių ir galimybę išgirsti, susipažinti ir naudotis patirtimis tų, kurie karą patyrė prieš juos turėdami gerokai mažesnių galimybių. Juk kai tarnavo mano karta, nebuvo mobiliųjų, interneto, bet turėjome okupacinę kariuomenę Lietuvos teritorijoje. Daug ką sužinodavome vieni iš kitų, iš lūpų į lūpas ir vis tiek kritinėse situacijose apsigynėme ir priešus išprašėme. Kai mes pradėjome tarnauti, mokėmės patys, dar net nebuvo karo akademijos, o šiais metais Lietuvos karo akademijoje sukūrėme naują bakalauro programą – nacionalinis saugumas ir gynyba, skatiname įvairius pokyčius, tobulėjame ir manau, kad užauginsime nerealų karinį elitą, su kuriuo priešas nenorės prasidėti. Neseniai pasakiau vienoje savo kalboje: mes esame čia ne tam, kad laimėtume karą, o tam, kad laimėtume taiką.
Labai džiaugiuosi, kai atsiranda karių savanorių, ir labai skatinu jaunimą eiti į kariuomenę, nebūtina visiems stoti į karo akademiją. Žinoma, aš suprantu, kad atėjus į kariuomenę įvyksta tam tikras psichologinis lūžis. Nes tie žmonės per gana trumpą laiką iš vaikų virsta  suaugusiaisiais, iš mamų sūnelių – savarankiškais vyrais, o iš civilių – kariais.

– Kas jūsų, kaip kario, kelyje visuomet buvo sunkiausia?
– Nežinau. Ar sunkumų buvo? Taip, buvo. Bet gal tai buvo iššūkiai, kuriuos įveikiau. Niekada nesėkmių nelaikiau pralaimėjimais, man tai buvo pamokos. Visa tai, ką dabar turiu ir darau, yra viso mano kelio sėkmių ir nesėkmių pasekmė. Manau, kad tai, kas buvo sunkiausia, šiandien yra vieni maloniausių prisiminimų.

– O misijos Afganistane, Irake? Buvote pirmieji lietuviai kariai. To laiko nesinori prisiminti ar vis dėlto jaučiate nostalgiją ginklo broliams?
– Afganistane mes buvome pirmieji Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų kariai, o Irake buvome pirmieji lietuviai kariai NATO mokymo misijoje. Abidvi misijas prisimenu su malonumu, tai tikra, reali veikla, kur klaida gali kainuoti labai daug. Kur drąsa yra nuolatinė būsena. Buvo akimirkų, už kurias ir šiandien galime patys sau patapšnoti per petį. Bet tą kritinę akimirką nėra nė minties, kad mums gali nepavykti. Nepaisant visų nemalonių dalykų, išliko labai šviesūs prisiminimai. O ginklo broliams aš taip dedikavau savo poezijos rinkinį „Mūzoms ir jų kareiviams“, kuris prasideda dvieiliu: „Man pasisekė su pakeleiviais / Mane lydėjo geri kareiviai.“

– Ar tiesa, kad kariai išmoksta gyventi kukliai, visomis aplinkybėmis ir nebūti daiktų ar pinigų vergais?
– Visiškai teisingai. Kariai išmoksta apsieiti su tuo, ką turi, ir jie aiškiai susidėlioja prioritetus – naujas telefonas ar geresni batai? Ir tas klausimas išsprendžiamas iš karto. Kariai mąsto kitaip, jie žino, kokioje situacijoje ir ko jiems reikia. Nes į žygį jis eis vienaip pasiruošęs, o kasdien – kitaip. Tiesiog kariai kitaip supranta daiktų vertę, žino, kas gyvenime yra esminės, būtinos priemonės ir kas – papildomos.

– Ar važiuotumėte į dar vieną karinę misiją?
– Jeigu man pasiūlytų, žinoma. Tai galėtų būti musulmoniškas kraštas, nes porą kartų aš ten jau buvau, daug laiko atidaviau analizuodamas tų šalių kultūrą, religiją, bendravimą, įsitikinimus ir manau, kad tai praverstų.

– Kokie tolesni jūsų planai?
– Tęsti tai, ką darau. Tobulinti kariūnų rengimą karo akademijoje, palaikyti fizinę ir protinę formą. Kartais pagroti gitara. Ketinu parašyti ir daugiau knygų. Būtų gerai, kad man viskam laiko užtektų.

Dosjė

Gimimo data: 1966 06 23.
Karjera:  nuo 1991 m. – savanoris, būrio vadas Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje (SKAT), 1992 m. – baigus LŽŪA – PKT karys. Nuo 2011 m. – Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininko pavaduotojas kariniam rengimui.
Misijos: 2002 m. misija Afganistane, eskadronas „Erelis-02“; 2005 m. NATO Irako karių apmokymo misija.
Kūryba:
2008 m. – poezijos kn. „Mūzoms ir jų kareiviams“.
2012 m. – kompaktinis diskas „20 metų kūrybinės neveiklos“ su savo grupe „Delčia“.
2014 m. – pjesė „Tango“.
2015 – sentencijų rinkinys „5.56 x 100 šovusių į galvą arba auliniais batais pramintų minčių“.
Turi mokslinių ir mokslo populiarinimo publikacijų karybos ir saugumo srityje.
Gyvenimo credo: „Noriu mažai – išgelbėti pasaulį“.