Ernestas Kuckailis: „Istorija pasikartos iš mūsų nežinojimo“
Ringailė Gvildė
Ernestas Kuckailis – Karybos instituto, Karybos modeliavimo skyriaus vyriausiasis specialistas, vienas Jėgerių bataliono kūrėjų, pirmojo specialiųjų pajėgų eskadrono „Erelis 02“ Afganistane ryšininkas – kulkosvaidininkas, Žvalgų mokyklos kovinio rengimo instruktorius, karys par excellence – tokį ir dar ilgesnį apibūdinimą galima rasti Ernesto knygų apie partizanų kovas bei Lietuvos kariuomenės epizodus nugarėlėse. Ir tikrai, Ernesto gyvenimas kone lygiomis dalimis padalytas karybai, istorijai ir menui.
Jūsų žodžiai: „Kai nežinome savo istorijos, mus „suvalgyti“ gali bet kas. Tai ir buvo paskata gilintis į partizanų kovas iš istorinės, kovinės pusės ir tai paversti knygomis?
Iš dalies, taip. Tik šią frazę galbūt pirmasis pasakė pulkininkas leitenantas, mano bičiulis Valerijus Šerelis, bet aš su ja visiškai sutinku. Manau, kad turime žinoti, ką norime apginti. Lietuvos istorija skaudi, susijusi su represijomis, praradimais, ir jeigu mes nenorime to pakartoti, istorinę patirtį, atmintį, žinias būtina iš kartos į kartą perkelti. Vos tai bus pamiršta, mes vėl įsisuksime į ta patį ratą, istorija pasikartos iš mūsų nežinojimo. Privalome prisiminti, kas buvo praeityje, kad žinotume, ko nenorime ateityje.
Naujoji knyga „Kelionė be bilieto: Lietuvos kario keliu 1915-1945“ – kokia jos mintis, žinutė?
Šioje knygoje lietuvis karys savanoris pervežamas iš Vorkutos į kitą lagerį kalinių vagone ir prisimena epizodus iš Pirmojo pasaulinio karo, iš Nepriklausomybės kovų, 1941 metų sukilimą ir kita. Man jau seniai norėjosi paliesti birželio sukilimą Vilniuje. Tai yra trumpas istorijos laikmetis, bet jis toks nugesintas, suplaktas su Holokaustu ir manau, jog tai neteisinga žuvusiųjų per sukilimą atžvilgiu. Savo knyga tarsi įprasminu jų kovą.
Knygos gimsta iš istorijos epizodų, pokalbių su partizanų artimaisiais, tyrinėjant jų kovų vietas? Regis, minate partizanų takais, radęs tūtelių atkuriate kovos scenas…
Taip, literatūros pakankamai daug ir be archyvų, juose nė nesu buvęs. Tačiau turiu bičiulių istorikų, konsultuojuosi su jais, nemažai bendrauju ir su partizanų artimaisiais, amžininkais. Jie dalijasi istorijomis, nuveda į kovų vietas. Ir knygose rašau apie tas partizanų susirėmimų vietas, kuriose man pačiam teko būti, jas tyrinėti. Paskutinėje knygoje aprašytos Žąslių kautynės, 1919 metai, tai buvo vienos pirmųjų savanorių kautynių. Esu ten pasižvalgęs, radau kovas liudijančių istorinių artefaktų.
Kam nors tai tik iššauta tūtelė, o man – informacijos gausa. Galiu pasakyti, ne tik iš kokio ginklo iššauta, bet kartais ir ginklo būklę parodo gana aiškiai. Štai Žąslių kautynes tyrinėdamas radau iššautų tūtelių, kurios rodė didžiulį ginklo nusidėvėjimą. Vadinasi, Lietuvos savanoris šaudė ginklu, kuris jau pačiam šauliui pavojingas. Spynos užraktas tiek sudilęs, kad šūvio metu vamzdis tinkamai neužrakinamas ir kapsulė šūvio metu juda šiek tiek atgal, tūtelė gali plyšti, o parako dujos šauliui pūsti į akis ir sužeisti. Bet neturėjo nieko kito ir šaudė.
Dar neseniai ruošdavote karius snaiperius, o dabar vis labiau traukia istorinė atmintis ir taktiniai scenarijai?
Jaunimui leidau toliau snaiperius ruošti, užsiauginome puikią naują kartą, o aš iki pensijos labiau į akademinę pusę pasislinkau. Dirbu Karybos institute, mano darbas užsiimti vienokių ar kitokių karinių operacijų modeliavimu: kaip gali vykti karinis susidūrimas, kokie gali būti veiksmų eigos variantai ir kita. Tai tarsi karo žaidimas iš patirčių, o tos patirtys visokios: istorinė, dabarties ir tam tikros karybos doktrinos.
Dėliojate karinių operacijų scenarijus, dar nuo misijų Irake, Afganistane įaugęs į kraują visos aplinkos stebėjimas. Dabar mums gresia kas nors? Turiu galvoje migrantus, hibridines atakas…
Tarptautinė situacija prie mūsų artimiausių sienų nelabai graži. Tos nekinetinės atakos prieš Lietuvą, ES, NATO pavojingos. Prisiminkime, trisdešimt devinti keturiasdešimti praėjusio amžiaus metai atrodė panašiai, ta prieškarinė situacija taip pat turėjo savo kvapą, nuotaiką. Dabar vyksta hibridiniai informaciniai karai, norisi tik, kad kinetiniai neprasidėtų. Pasaulio vaizdas nestabilus. Lietuvoje kyla tam tikras gaivalas: ne paslaptis, kad penktoji kolona egzistuoja ir tam tikru metu būna aktyvuota, manau, kad jau yra aktyvuota su sienos pažeidėjų grupėmis. Tai nėra migracija, tai kitos šalies inspiruojami sienos pažeidimai ir taip stengiamasi destabilizuoti padėtį Lietuvoje, ypač politinę, kad būtų kuo mažiau pasitikėjimo valdžia, norima ją diskredituoti. Siekiama sukurti nesėkmingos valstybės įvaizdį ir sukelti nepasitenkinimą ja. Tai rimti dalykai. Nuo to priklausys ar dalis žmonių norės „tokią“ valstybę ginti, ar jie supras, kad tai manipuliacijos ir gintis mes privalome.
Žinoma, matome problemas, jų visada buvo, ir kiekviena valstybė jų turi. Beveik nėra valstybių, kuriuose žmonės būtų itin patenkinti savo vyriausybėmis, nes jos priima nepopuliarius sprendimus. Bet reikia valdžią skirti nuo tėvynės sampratos. Lietuva tėvynė yra nepriklausoma šalis su visomis savo problemomis ir yra valdžia, kurią mes patys išsirenkam.
Prasideda nešvarūs propagandiniai žaidimai. Lendama į mūsų emocijas, pažiūras, viltis. Visuomet reikia galvoti, kieno tai galėtų būti tikslas.
Lietuviai sugebėjo pasipriešinti įvairaus plauko okupanto represijoms. Ar sugebėtume dabar? Juk vietoje, tarpusavyje kapojamės dėl Stambulo konvencijos, LGBT eitynių ar privalomų skiepų…
Ta svetima ranka ir siekia sukiršinti visuomenę, destabilizuoti ją. Ar žmonės gintų šią šalį? Neabejotinai taip. Atsigręžę į rezistenciją, pokario kovas, matome, kad tai buvo gana masiškas reiškinys. Galima net procentaliai paskaičiuoti. Kovojo apie trisdešimt tūkstančių partizanų, regis, vos vienas procentas nuo tautos. Bet jų rėmėjų skaičių galima padauginti iš dešimties. Šiais laikais panašus skaičius drąsiai atsirastų, tik reikia nepamiršti, kad ir tais laikais buvo begalė kolaborantų. Savo knygose taip pat miniu faktą, kad lietuviai kariai didžiausiu priešu laikė ne rusų kareivį, o kolaborantus.
Mums tikrai gyvenimuose reikia turbulencijų, kad sureguliuotume savo vertybinį kompasą?
Tikriausiai reikia. Ramiai gyvendamas užsimiršti, pripranti prie gerų sąlygų ir tai užliūliuoja. O istorinis ciklas vis tiek yra, jis sukasi, kartojasi. Tada ir pradedam svarstyti, kam mums ta kariuomenė, prieš ką kariausime ir panašiai… Kai turi nelabai prognozuojamą kaimyną, privalai būti pasiruošęs viskam ir neužmigti, kad ramu ir gera gyventi. Neįmanoma prognozuoti to, kas neprognozuojama. Esame tiesėje tarp Europos ir Rytų, praktiškai ant greitkelio, taip buvo visada ir niekada nebuvo labai ramu.
Ernesto Kuckailio knygos:
- „Kelionė be bilieto: Lietuvos kario keliu 1915-1945“
- „Partizano žiedas: karinė istorinė apybraiža“
- „Laiškai iš Varviškės“
- „Dešimt kautynių“
- „Tylūs žingsniai per samanas“
- „Pavasarį paukščiai sugrįžta“
- „Trispalvio erelio skrydis“
