„Savanoris“ 2016 m. sausis / Nr. 1 (481) 17-19 psl.

Pirmasis Savanorių dailininkas. Nuo SKAT ženklo iki pasaulio kino pramonės

Ieva MATONIENĖ
„Savanorio“ laikraščio vyr. redaktorė

Mūsų pajėgų vėliavos ir pirmojo ženklo autorius ats. vyr. ltn. Nerijus TREINYS savanoriu tapo prieš 25-erius metus. Šiandien profesionalus dizaineris dar puikiai žinomas kino pasaulyje, kur vertinamas kaip karinės atributikos ekspertas.
Daugelio kino kompanijų jis kviečiamas būti kariniu konsultantu statant filmus. N. Treinys bendradarbiavo ir su kanalo „BBC One“ kūrėjais, kurių naujausias filmas „Karas ir taika“ jau pasiekė ekranus.

Ats. vyr. ltn. Nerijaus Treinio asmeninio archyvo nuotraukos

Prieš ketvirtį amžiaus, naktį iš sausio 13-osios į 14-ąją, Nerijus Treinys – tada dar Dailės akademijos studentas – saugojo Trispalvę Gedimino pilies bokšte.
„Paskelbus Nepriklausomybę, Sąjūdžio būstinėje Vilniuje, užsirašiau savanoriu į kuriamą Lietuvos kariuomenę. 1990 m. gruodžio mėn. – 1991 m. kovo mėn. vykdžiau šauliškas pareigas budėdamas prie AT rūmų ir saugodamas valstybinę vėliavą Gedimino pilies bokšte. Būdamas Vilniaus dailės akademijos trečio kurso studentu, 1991 m. balandžio mėn. buvau priimtas etatiniu SKAT darbuotoju. Kūriau karinę atributiką, skiriamuosius ženklus, karines vėliavas, emblemas, uniformos elementus, apdovanojimus, esu sukūręs mūsų pajėgų vėliavą ir ženklą“, – pasakoja N. Treinys.

Karinių ženklų pasaulis viliojo nuo vaikystės

Nerijus Treinys prisimena, jog dar būdamas vaikas pirmą kartą pamatė smetoniškus litus, pašto ženklus, karinę spaudą – žurnalą „Karys“, „Lietuvos sparnai“ ir taip supratęs, „kad Lietuva buvusi savarankiška valstybė, o dabar yra kitos valstybės dalis, okupuota. 1987 metais, tapęs Vilniaus dailės instituto, Dizaino katedros studentu, buvo paimtas į Sovietinę kariuomenę: „Atsimenu, kad vykdamas į tarnybos vietą Baltarusijoje nusipirkau tuomet populiarų leidinį „Gimtasis kraštas“ ir skaičiau publikaciją apie tai, kad Katedros aikštėje Vilniuje mitingo metu suplevėsavo trispalvė. Aišku, tuomet tai buvo pateikta taip, kad kažkoks emociškai nestabilus asmuo iškėlė mūsų vėliavą. Bet tai buvo laikai, kai visi mokėjome skaityti tarp eilučių. Todėl atsimenu, sau pagalvojau: „iškėlė vėliavą, reiškia, viskas su mūsų valstybe bus gerai.“
N. Treinys sovietinėje kariuomenėje ištarnavo tik 14 mėnesių, nes iš Afganistano išvedinėjant kariuomenę, valdžia iš tarnybos paleido visus pirmakursius studentus: akivaizdžiai trūko lėšų šitiek kareivių išlaikyti. „Taigi, po metų ir 2 mėnesių, jau buvau Vilniuje. Gaila, tik nespėjau į Baltijos kelią. Grįžau gimtinėn, o čia viskas per tuos metus kardinaliai pasikeitę: Gedimino pilies bokšte plevėsuoja trispalvė.“
Grįžęs į Dailės akademiją, Nerijus įstojo į atkurtą Šaulių sąjungą. 1990 metų birželį užsirašė į Savanorius. Nerijus prisimena, kad Šaulių sąjungos narių pagalbos nuolat prireikdavo viešajai tvarkai palaikyti per įvarius mitingus. 1991 metų pradžioje padažnėjo šaulių budėjimų svarbiuose postuose, pavyzdžiui, prie TV bokšto, tuometinių profsąjungų ar Aukščiausios Tarybos rūmų ir kt. „Aš pasirinkau budėjimui Gedimino pilį, nes ji buvo arčiausiai Dailės akademijos. Gedimino pilyje buvo Šaulių sąjungos postas, nakčiai mūsų susirinkdavo daugiau, dienomis būdavo keletas. Naktį, kuomet muziejaus darbuotojai išeidavo, vis vien vėliavą saugodavo mažiausiai 7–8 žmonės, apsiginklavę benzino buteliais, plieno strypais. Taip sutapo, kad užsirašiau budėti naktį iš sausio 13-osios į sausio 14-ąją. Taigi, sausio 13-ąją su būsima žmona stovėjome prie Parlamento, ryte sulaukiau iš Utenos atvykusių tėvų, kurie atvežė mano šaulio uniformą ir ją pasiėmęs, vakare iš 13-tos į 14-tą išėjau budėti į Gedimino pilį.
Maždaug 16 val. prisistačiau į bokštą. Visas takas į Gedimino pilies kalną, tarsi viduramžiais, savigynos tikslais buvo užlietas vandeniu. Susidaręs ledas niekaip neleido lipti taku. Todėl į pilį užsikoriau lipdamas šlaito šonu. Budėjusieji šauliai nenorėjo manęs įsileisti, nes buvo baiminamasi naujų veidų, svetimų asmenų. Galiausiai jie susiskambino su AT rūmuose įsikūrusiu štabu, kuriame patvirtino, kad tikrai toks Treinys turi atvykt budėti ir tik po to patekau į piles bokšto vidų. Įėjau į vidų ir, nespėjus apsidairyti, iš kojų beveik išvertė benzino kvapas. Eksponatai – senoviniai akmeniniai patrankų sviediniai – buvo panaudoti durims užversti ir įvijiems laiptams užbarikaduoti. Dar savigynai turėjome keletą sportinių ir medžioklinių šautuvų. Širdis nusmuko žemai. Galvoju: „štai ir viskas. Jeigu bus mirtis, tai bus čia“. Apsivilkau šaulio uniformą, susipažinau su savo posto komanda. Paaiškėjo, kad kompanija labai spalvinga ir įdomi: keletas vitražo meistrų, garsūs pankroko atlikėjai Atsuktuvas ir Varveklis ir kt. Užlipau į viršų, ant bokšto viršaus, ir matau, kad vėliavos kotas prie pakėlimo mechanizmo užplombuotas, o ant metalinės užrakintos dėžutės grasinantis užrašas rusų kalba: atsargiai užminuota. Aišku, niekas ten nebuvo užminuota, bet prevencija padaryta… Ant įvijų laiptų, kurias kylama į pilies bokšto viršų, visur pristatyta akmenų: kad jei priešas įsiveržtų ir bandytų laiptais kilti, šiuos akmenis paritinus žemyn, jie lipantiems pridarytų bėdos. Ietys išimtos iš virtinų ir sustatytos prie durų – gintis. O blogiausiam atvejui irgi buvo pasiruošta, kaip sugalvota: prie metalinių lango grotų pritvirtinta virvė, atitempta iš kažkokios mokyklos. Dabar šiek tiek linksma prisiminus, kad virvė kabojo tik iki pusės Pilies bokšto sienos – besitraukiantiems matyt būtų tekę šokti žemyn“.

Savanorių pajėgų dailininkas sukūrė KASP vėliavą

Sausio 17 d., įkūrus Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą (SKAT), Nerijus sulaukė prašymo sukurti skiriamųjų ženklų ir vėliavų. Pirmąjį SKAT ženklą Nerijus nupiešė pasitelkęs turimas žinias apie tarpukario Lietuvos karinę heraldiką, bandydamas užtikrinti ženklo istorinių tradicijų tęstinumą, bet drauge ir jas sumodernindamas. Po to, kai ženklas buvo patvirtintas ir išspausdintas pirmajame „Savanorio“ laikraščio numeryje, Nerijus sukūrė ir savanorių pažymėjimus, padėkas, diplomus. Pirmasis SKAT vadas plk. Jonas Gečas, įvertinęs, kad Nerijus laikosi žodžio, pasiūlė dailininkui įsidarbinti. Pasipylė įvairios simbolikos užsakymų. Didžiąją dalį jų Nerijus Treinys piešė namuose, nes darbo patalpų neturėjo, arba budėjimų metu naktimis, laisvesnę minutę, kai jau būdavo padarytos telefonu surinktų žinių suvestinės, patikrinti budinčiųjų postai.
1991 metų viduryje, laukiant Savanorių žaidynių ir kitų renginių, buvo susirūpinta ir daugybės kitų ženklų, emblemų kūrimu. Visos jos būdavo nupieštos ranka su liniuote. Kompiuteriai dizainerių darbe tuomet dar buvo retenybė. Nerijus sulaukė jau nebe SKAT, o Krašto apsaugos departamento vadovybės pavedimo sukurti simboliką visai kariuomenei, o viena užduočių, buvo sumodeliuoti Garbės sargybos kuopos uniformas. „Vytautas Landsbergis numatė, jog gali atvažiuoti kitų valstybių vadovai, ir reikės juos deramai mūsų kariuomenės atstovams sutikti. Juk jeigu kuriame valstybę, tai karius reikia aprengti deramai tokiems valstybės reprezentaciniams įvykiams. Taigi, dar iki pučo Maskvoje pilnai atkūriau 1934 metų uniformos modelį – pėstininkų, jūreivių ir lakūnų.“
Žlugus 1991 metų rugpjūčio prosovietiniam pučui Maskvoje, atskriejo žinia, kad rudenį bus minima Kariuomenės diena. „Neapsakomas pasididžiavimo jausmas visus buvo apėmęs: tai pirma tikra savarankiškos valstybės kariuomenės diena, paradas, mes laisvi ir nieko nebijom! Ta proga gavau užsakymą: reikia sukurti KASP vėliavą, kurią Kariuomenės dienos proga pašventins.“
Dizaineris Nerijus Treinys atsimena, kad kurdamas KASP-SKAT vėliavą naudojosi sena tradicija, kurios esmė – matyti pasižvalgius po Karo muziejuje saugomų senųjų vėliavų pavyzdžius: vienoje vėliavos pusėje turi būti Vytis, o kitoje, paprastai vaizduojama tai, kas yra pajėgų savastis. Savanorių pajėgų atveju tai būtų Savanorių ženklas. „Kadangi pačiame mūsų ženklo centre yra Gediminaičių stulpai, todėl jų vėliavos kampuose jau nebedėjau, o įkurdinau lietuviškas pagoniškas saulutes. Sakyčiau, kad šios saulutės dabarties savanoriams šviečia nuo kritusiųjų už Tėvynės laisvę kapų.“
„Dar vienas svarbus ir tradicinis vėliavų elementas yra išsiuvinėta pajėgų įkūrimo data. Visame pasaulyje visais laikais vėliavų kūrėjai mėgdavo įamžinti svarbias datas. Žalia vėliavos fono spalva taip pat yra natūrali: dominuoja mūsų tautos spalvų paletėje, simbolizuoja šalies miškus ir laukus“, – vėliavos elementus vardija autorius.
Šiandien Nerijus Treinys yra Lietuvos heraldikos komisijos narys ir dalyvauja reglamentuojant įvairiausius heraldinius ženklus, vertina jau kitų dizainerių darbus. Iš šiandienos patirties perspektyvos žvelgdamas į savo paties, prieš 25-erius metus sukurtą pajėgų vėliavą, Nerijus šypsosi: „Jeigu pas mane šiandien ateitų antrakursis su tokiu projektu, kaip mano tuomet, tai aš jį daugelyje dalykų pamokyčiau, parodyčiau, ką ir kodėl reikia keisti, taisyti. Tuomet, suprantama, buvo kitas kontekstas: ir patirtis, ir tikslai, ir idėja“. Prieš ketvirtį amžiaus heraldikos komisija tik kūrėsi, o vėliavos eskizas su Savanorių pajėgų vadovybe buvo suderintas ir atitiko jų keliamus tikslus. Dar vienas tuomet kilęs iššūkis – reikėjo susirasti, kas tokią vėliavą gali pasiūti. Čia netiko provincijoje gyvenančios bažnytinių vėliavų siuvėjos. Karinės vėliavos pasiuvimas yra visai kita amato rūšis. „Amato, kaip unikalaus, iš kartos į kartą perduodamo gebėjimo. Blogiausia, ką gali padaryti mėgėjas vėliavos siuvėjas, tai pasiūti paprasčiausią dekoratyvinę antklodę, kurioje ir išsiuvinėtų ženklų proporcijos iškraipytos, ir pats gaminys yra labai sunkus, žygiuojant sukasi, veliasi apie kotą, kotas linksta, o pati vėliava nuo savo svorio plyšta. O juk turėtų plastiškai skleistis, demonstruoti kertinius, vėliavoje pažymėtus simbolius“, – konstatuoja menininkas.
Nerijus Treinys mano, kad kario priesaikos akimirkos šventumą iš dalies kuria ir tobulai pasiūta vėliava. „Tuomet, prieš 25-erius metus, vėliavos siuvinėjimo ėmėsi Kaune veikusios valstybinės siuvinėjimo įmonės „Mada“ darbuotojos. Moterys sukūrė savotišką etaloną: pirmoji SKAT vėliava neturi nė vienos nereikalingos aplikacijos, čia nerasite perteklinių audinio sudūrimų, dominuoja tik siuvinėjimas. Tik taip pasiūta vėliava tampa vientisa, svyra ir plazda – žodžiu, fiziškai įkūnija visus apie vėliavą sakomus veiksmažodžius,“ – vertina N. Treinys.

Karinis patarėjas kino industrijoje

Nerijaus žinios apie kariuomenės simboliką ir jo, kaip dailininko ir žinovo, reputacija iki šiol jam atneša ir naujų darbų, ir pripažinimo. Jis sukūrė Lietuvos policininkų, ugniagesių, muitininkų, pasieniečių, FNTT darbuotojų uniformas. Kūrė įvairius ženklus bei atributiką ir civilinėms institucijoms. N.Treinys prisidėjo ir prie valstybės apdovanojimų kūrimo. 2015 metais Prezidentė jį paskyrė Lietuvos heraldikos komisijos nariu.
„Dabar aš dažnai esu kviečiamas kino filmų konsultantu, galiu pasidžiaugti, kad ir Holivudo produkciją kuriant talkinu. Konsultuoju karinės uniformos klausimais. Man suformuluojama užduotis, kaip pavyzdžiui, tam tikro istorinio laikmečio aktoriai – kariuomenės atstovai – turi atrodyti atlikdami savo roles. Sumaketuoju to laikmečio aprangą, pagal mano eskizus siuvėjai siuva kostiumus. Naujasis mano projektas, kuriame dalyvavau, tai yra 6 dalių serialas „Karas ir taika“, „BBC One“ kanalo produkcija. Dirbdamas su filmų kūrėjais, turiu sužiūrėti, kad antpečiai, kepurės, ginklai ir kiti aprangos ir amunicijos komplektai būtų teisingai sudėlioti ir vietoje prisiūti, kad uniformos detalių nebūtų daugiau nei reikia ar per mažai.
Tarkime, ekranizuojant „Karą ir taiką“, žinojau, kokiose scenose turėjo pasirodyti Rusijos caras, ir prižiūrėjau, kad mūšio lauke, Austerlico kautynėse 1805 metais, vėlyvą rudenį – pasirodytų viena uniforma, vilkėdamas rūmų pokylyje – kita ir t. t.
Praėjusią žiemą dvi savaites Peterburge dalyvavau filmavime įvairiuose prabangiausiuose rūmuose ne tik statistams, bet ir kino žvaigždėms segiau ordinus, stebėjau, kad apdovanojimų juostos, munduro sagos, medaliai nebūtų nukritę, atsisegę, kad jokia detalė nebūtų pražiūrėta. Aktoriams vaidinant pokylio metu, kuomet visi šoka, tvyro didžiulis šurmulys, dalyvauja šimtai statistų – aikštelėje nutinka įvairiausių buitinių netikėtumų. Todėl tenka sužiūrėti, kad kiekviename kadre aktorių apranga atrodytų vienodai tiksliai.“ Nerijaus Treinio „filmografijoje“ – darbas pusantroje dešimtyje filmų, tarp jų – vaidybinėje juostoje apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą „Vienui vieni“, filmuose „Ledinis bučinys“, „Ekskursantė“, „Mes dainuosim“, „Laiškai Sofijai“, „Kai apkabinsiu tave.“

„Dabar dalyvauju ir naujausiame projekte: filme, kuris kuriamas pagal Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“. Ir čia prireikia kariuomenėje įgytų žinių, tik uniformas šiame filme dėlioju buvusiems mūsų engėjams, NKVD kariams ir karininkams, bet nieko nepadarysi, reikia ir čia istorijos žinių, kokie tada buvo kariniai laipsniai, apdovanojimai, ginklai ir t. t. Visada džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad tarnavau atsikūrusioje Lietuvos kariuomenėje, joje įgijau nepaprastos patirties, sutikau nuostabius žmonės, tas turtas visuomet yra šalia. Niekada nesuabejojau savo pasirinkimu, nesuabejočiau ir dabar, jeigu vėl tektų grįžti į mūsų kariuomenės gretas,“ – sako Nerijus Treinys.