„Savanoris“ 2010 m. sausio 28 d. Nr. 1 (409) 8 psl.

Iš senų užrašų knygučių

Ir ko tu ten ėjai…

Ats. kpt. Vytautas VOVERIS
„Savanorio“ redaktorius

Su Algimantu Petrėnu į krašto apsaugą atėjome vienu metu, 1990-aisiais. Pasiuntė į pasienį, į tą patį Medininkų postą. Vėliau Mickūnuose vėl drauge: aš – būrio vadas, Algis – užkardos kuopininkas.
Sovietų armijoje Algis netarnavo. Anais laikais išsisukti galėjo tik įtakingų gydytojų vaikai, kitiems tekdavo autis „kerzo“ pušnimis, o štai Petrėnas kažkokiu būdu išvengė. Į kuriamą Lietuvos kariuomenę jis pasiprašė pats.
Atsitiko jam nelaimė – gesindamas namuose kilusi gaisrą, stiprokai apdegė ir iš krašto apsaugos išėjo. Gyveno sunkiai, uždirbdavo menkai, skaičiuodavo kiekvieną centą. Sužinojo Petrėnas, kad buvusiems kariams pensijas moka, todėl nuėjo į ministeriją išsiaiškinti: gal ir jam kokia pensijėlė priklauso? Jeigu būtum patarnavęs savaitę ilgiau, paaiškino valdininkai, pensiją gautum, dabar – ne, trūksta tau kelių tarnybos dienų. Tai leiskit man tą savaitę patarnauti, kaulija Petrėnas. Dar ko užsimanys! Nepriklauso pensija, ir viskas, viso gero, ponas! Vaikšto čia visokie… Ne visi, – biurokratai, yra ir gerų žmonių. Savanoriai kūrėjai pulkininkai Jonas Gečas ir Rimantas Gasparavičius ištiesė „ponui“ pagalbos ranką: važiuok į Kauną, jeigu medicininę komisiją pereisi, galėsi dar patarnauti.
Petrėnas nepereis! Jis stiprus kaip briedis, nerūko, sportuoja, priklauso kažkokiam bėgikų klubui ir kasdien bėgioja, o kartą per savaitę – 10 kilometrų krosas. Komisija nustatė, kad Petrėnas tarnauti gali. Paskyrė į Pabradės poligoną.
Sutikau po kurio laiko mieste.
– Kaip sekasi tarnauti Lietuvos kariuomenėje?
– Kur aš papuoliau!.. Ten ne Lietuvos kariuomenė…
– O tai kieno?
– Na kokia ten mūsų kariuomenė, jeigu aplink girdisi rusų kalba. Aš – lietuviškai, o man – rusiškai. Kažkokie silpnapročiai. Kartą išsikalbėjom apie Sausio įvykius… Velnias mane traukė už liežuvio pasigirti, kad ir aš Aukščiausiąją Tarybą gyniau, medalį turiu… Kaip pradėjo jie iš manęs juoktis, tyčiotis. Girdi, ko tu ten, kvaily, ėjai, ką laimėjai? Gal dabar geriau gyveni už mus? Mes niekur nėjom, anais laikais gerai gyvenom ir šiandien vargo nematom. Bet vieną kartą ir aš jiems nušluosčiau nosis…
Reikėjo laikyti fizinio pasirengimo įskaitą, o kai kuriems tai baisiau už žemės drebėjimą. Petrėnui normatyvai pasirodė tiesiog vaikiški; tuos tris kilometrus jis bėgo ir nubėgo, nespėjęs kaip reikiant net suprakaituoti. Stipriai atsilikę, kiauliarisčia atlapnojo ir tie protingieji – leisgyviai, pajuodę, vos kvapą gaudantys. Algimantas Petrėnas juos paguodė:
– Vyrai, dar nemirkit! Geriau bėkim iš naujo ir aš jus vėl aplenksiu…