Nervų karas

Nervų karas

Dar jokia valstybė kare nebuvo sumušta tiek, kad jau turėtų pripažinti, jog visos kovos priemonės išsekė ir nieko kita nebelieka, kaip tik pasiduoti. O pasiduodavo dažniausiai todėl, kad karių bei piliečių nervai pakrikdavo – nebelikdavo noro kovoti ir laimėti.

Kiekvieną kartą, kai tik ištinka valstybę nepasisekimai fronte, silpnesnės dvasios karių bei piliečių nervai ima krikti. Nustojama tikėti laimėjimu ir atsiranda minios tokių, kurie reikalauja taikos bet kokiomis sąlygomis. Tas sudaro daug rūpesčių karo vadovybėms, o kartais ir priverčia vadovybes pasiduoti. Tauta, turinti visas sąlygas laimėti, kartais pasiduoda dėl patvaros stokos.

Dėl šio reiškinio ir atsirado posakis: „Karą laimi tas, kurio nervai ilgiau išlaiko“.

Karas reikalauja nepaprasto jėgų įtempimo iš kiekvieno kario ir piliečio. Karas įtempia kiekvieno nervus. Tik stiprių nervų žmonės sveikai ir blaiviai galvoja iki karo galo. Tik jie, karo sunkybes kęsdami, neužmiršta, kokia sunki vergija laukia jų pačių, jų vaikų, jų artimųjų, jeigu karas būtų pralaimėtas. Įtempę valią jie ne tik patys išsilaiko iki laimėjimo, bet ir silpnesniems, bailesniems įkvepia drąsos ir pasiryžimo.

Deja, tautų su plieniniais nervais nėra ir tai turi turėti galvoje visi karvedžiai. Kiekviena tauta, kiekviena kariuomenė, atidžiai seka visą karo eigą nuo pradžios iki galo, jautriai išgyvena visus laimės svyravimus. Tai visiškai natūralu, tauta žino, kad kova eina dėl gyvybės ar mirties, dėl laisvės ar šiurpios vergovės. Kiekvienas laimėjimas fronte, nors strateginė jo reikšmė būtų ir minimali, visvien labai teigiamai paveikia tolesnę kovos eigą kitose srityse. Pakyla tautos pasitikėjimas savimi, pakyla kitų valstybių pasitikėjimas, o iš to galima laimėti ir tarptautinėje politikoje ir vidaus gyvenime.

Persikelkime vienam momentui į fantazijos sritį ir įsivaizduokime sau tokią tautą, kurios nervams pralaimėjimai neturi jokios įtakos. Gavę nors ir stipriausių fizinių smūgių tokios tautos ginkluotosios jėgos nenusimena, bet šaltai ir energingai organizuoja tolesnę kovą. Lengva suprasti, kad tokios tautos (valstybės) diplomatijai atsiskleistų naujos perspektyvos. Ginkluotosios jėgos, panaudodamos stabdomuosius veiksmus, galėtų kovoti tol, kol diplomatija nesurastų kelių garbingai karo pabaigai. Tokia tauta būtų praktiškai nenugalima.

Nervų reikšmę kare šiuo metu puikiai supranta visi karo mintytojai. Jie ieško kelių kuo veiksmingiausiai smogti į priešo tautos nervus ir kuo geriausiai saugoti savo tautos nervus.

Politinio įtempimo metu, dar karui neprasidėjus, jau pradedami smogti smūgiai į priešo nervus. Prisiminkime tą milžinišką radijo propagandos, mitingų, diplomatinių grasinimų bangą, kuria buvo stengtasi paveikti Lietuvą 1938 m. kovo mėn., o Čekoslovakiją rugsėjo mėn. Jau politinio įtempimo metu viskas daroma norint pakirsti tautos pasitikėjimą savimi. Labai svarbu tautą įtikinti, kad jos viršūnėse esama šnipų, parsidavėlių. Tuo tikslu, pavyzdžiui, tą pat valandą, kai baigiasi ministrų kabineto posėdis, priešingos valstybės radijas paskelbia apie to posėdžio pabaigą ir kas ką tame posėdyje kalbėjo. Pažįstant atskirų vyriausybės narių politinius nusistatymus, nesunku yra įspėti[1], ką jie kalbės vienu ar kitu klausimu (pagaliau priešo radijo propagandistams leista ir meluoti). Dar lengviau šiais trumpų radijo bangų siųstuvų ištobulėjimo laikais sužinoti, kada baigiasi ministrų kabineto posėdis. Tačiau masėms šis triukas daro didelį įspūdį. Taigi verta ir apie kitokius panašios rūšies triukus pagalvoti, nes šių dienų technika įgalina tai padaryti.

Miestų bombardavimas. Apie tai jau buvo kalbėta. Prisiminkime tik gen. Fullerio[2] samprotavimus dėl moderniškų ginklų humaniškumo: senieji ginklai fiziškai naikino priešą, moderniškieji – naikina priešo nervų atsparumą; išžudžius užnugaryje 10.000 vyrų, moterų bei vaikų, gauname tą patį efektą, ką fronte nukovę 100.000 stipriausių vyrų. Taigi, anot gen. Fullerio, miestų bombardavimas labai veiksminga ir labai humaniška priemonė, nes karo tikslas pasiekiamas mažesniu kraujo praliejimu. Ne visuomet karo praktika patvirtina šiuos gen. Fullerio samprotavimus. Vienuose miestuose tikrai bombardavimų efektai būna milžiniški, o kituose gaunami tik priešingi rezultatai: įpykinti gyventojai tik susitelkia glaudesnei ir energingesnei kovai. Miestų bombardavimų efektų didumas pareina daugiausia nuo to, kaip gerai miestai pasiruošia oro pavojų sutikti.

Gandų skleidimas – tai antroji priemonė pakirsti kovojančios valstybės nervams. Karas nuo pat pradžios sudaro labai palankias aplinkybes tikriems ir netikriems gandams plisti. Seniau šios aplinkybės nebuvo reikiamai išnaudojamos. Tik paskutiniuose karuose gandų reikšmė geriau suprasta. Būsimajame kare, be abejo, gandai bus vartojami kaip ginklas, turįs jau karo patyrimą ir savo išbandytą taktiką bei techniką.

Klaidingai elgiasi tas priešas, kuris jau taikos metu šį klastingiausią ginklą gausiai vartoja. Tuo jis puolamajai tautai suteikia imunitetą (atsparumą) kovoti su gandais. Todėl paprastai tik retais, ypač svarbiais atvejais, kurie tautų santykiams turi būti lemiami, yra panaudojamos gandų atakos.

Labai svarbu gerai parinkti gandų atakos momentą. Ramus laikas gandų atakai netinka. Pagaliau ir dirva gandams plėstis ramiu laiku nedėkinga. Jau daug geriau gandai plinta politinio įtempimo metu. Tačiau geriausia dirva gandams plisti ir daugiausia naudos iš gandų atakos galima turėti karo metu.

Gandams plisti ypač padeda pralaimėjimai arba bent tariami pralaimėjimai fronte. Tai įsidėmėtina mums, nes pačioje karo pradžioje laukiame ne laimėjimų, ne žygių į priešo teritoriją, bet smulkių priedangos dalinių stabdomųjų kautynių, kurios eilinių piliečių akyse gali atrodyti pralaimėjimais.

Didėjant karo įtempimui, gandams darosi vis platesnė dirva. Ypač liūdnų žinių iš frontų parneša ir išplatina sužeistieji. Jie jau vien savo pasirodymu, savo kančiomis, kankina nervus tų, kurių brangūs asmenys kaujasi fronte. Labai dažnai net narsiam kariui, kai jis būna sužeidžiamas, frontas ima rodytis daug baisesnis, negu jis iš tikrųjų yra. Taigi sužeistieji beveik visuomet pasakoja tik apie pralaimėjimus. Jokių pragiedrulių, jokios vilties laimėti, jie nemato. Žinoma, būna išimčių: kai kurie sužeistieji laikosi didvyriškai ir pasveikę tuojau vėl prašosi į frontą. Bet tai išimtys – nepaprastai tvirtų nervų, narsūs ir atsidavę žmonės.

Užnugario nuovargis pradeda reikštis jau po kelių karo savaičių. Užnugaris turi sunkiai dirbti, nes visi geriausi artojai, darbininkai, valdininkai fronte. Pirmiausia pasijunta apvilti visi tie, kurie tikėjosi greito ir garbingo laimėjimo. Rėksniai, kurie karo pradžioje pirmieji pradeda rėkti, kad priešą kepurėmis užmėtysią, pirmieji ir pradeda šnabždėti, kad nieko nebus – priešas neįveikiamas.

Žmonės pradeda reikalauti tikslių žinių iš fronto. Tačiau nebuvo ir nebus tokios karo vadovybės, kuri skelbtų visą teisybę, kas dedasi fronte. Tai būtų paslapčių išdavimas priešui. Taigi karo vadovybė skelbia tik tas žinias iš fronto, kurios ir priešui jau nebe naujiena: koki miestai ar kaimai užimti, kur įvyko kokios didesnės kautynės, apytikrės tų kautynių išdavos ir t. t. Politiniai sumetimai taip pat reikalauja vieną kitą politikos srities dalyką nuo visuomenės nuslėpti.

Žinių ištroškusi visuomenė valdiniais pranešimais nesitenkina. Žinių badą išnaudoja priešo agentai, padedami nesusipratusių piliečių. Kaip didžiausią paslaptį jie paskelbia vienam kitam piliečiui apie kurį nors pralaimėjimą, įvykusį „dėl vadų kaltės“, apie vadų apsileidimus, nemokšiškumą. Nesusipratęs pilietis vėl paslaptingai perduoda žinią kitam, ir greitu laiku visas kraštas apie tai tekalba. Slapstytis su „naujiena“ jau netenka, nes bandant tokius nesąmoningus gandų skleidėjus sudrausti, girdimas atsakymas: „Visi žvirbliai apie tai čirška“. Priešas, skleisdamas gandus, žino, ko jis siekia. Geriausias būdas pakirsti kovotojų nervus yra sunaikinti pasitikėjimą vadais. Kai kareivis ir pilietis pradeda įtarinėti savo vyriausybėje ir vadovybėje esant parsidavėlių bei apsileidėlių, jokio noro kariauti nebelieka.

Gandą pagaminti yra kariuomenės štabo II skyriaus (informacijų skyrius) pareiga. II skyrius į pavojingų kaimynų pasienius iškiša savo skyrelius – ekspozitūras. Šios ekspozitūros sudaro kiek galint platesnį šnipų (agentų) tinklą numatomo priešo šalyje. Karui ištikus, šis tinklas dar labiau sustiprinamas. Šnipai renka žinias ne tik apie karinius dalykus, bet ir apie ekonominį krašto stovį, žmonių nuotaiką ir ypač graibsto tokius dalykus, iš kurių galima sukurti gandų. Tiesa, gandą galima paleisti ir visiškai neatitinkantį tikrenybės, bet daug naudingiau ir daug geriau gandas plečiasi, jei panašu, kad tai gali būti teisybė.

Visuomenė pradeda misti gandais. Mums, lietuviams, jau ir taikos metu nevieną tokią gandų ataką yra tekę išgyventi. Neliko, tur būt, Lietuvoje nė vieno veikėjo, apie kurį priešo agentai įtempimo momentais nebūtų prikalbėję visokių dalykų. Mes girdėjome apie tariamas aukštų asmenų vagystes, suktybes, ištvirkimą, šmugelį, svetimtaučių protegavimą ir t. t. Jei kuris asmuo jau toks šviesus, kad sunku jį ir beapšmeižti, purvai drebiami į jo šeimą. „Jį valdo žmona“ taip beveik visuomet kalba gandas. Na, o jau tai žmonai tai nesigaili – ji ir šiokia, ir anokia.

Jei tikėti gandams, kurie buvo paskleisti vienos prieš mus nukreiptos gandų atakos metu, mes gyvename tokiame vagių, ištvirkėlių ir parsidavėlių lizde, kad stebėtis reikia, kaip apskritai dar mus pasaulis pakenčia. Tokį įspūdį priešas stengiasi sudaryti, kad žmonėse sumažėtų pasiryžimas ginti savo kraštą.

Nepriklausomybės karų metu gandų atrodė esą mažiau, nors Lietuvoje tuomet buvo nemaža visokių politinių iškrypėlių ir šiaip įvairios rūšies Lietuvos priešų. Į aukštas vietas, pasinaudodami suirute, iš tikrųjų daug įtartinų asmenų buvo įkopę. Ir vis tik gandų buvo palyginti ne tiek jau daug. Bet tai suprasti nesunku: be kai kurių psichologinių priežasčių, daug reiškė ir tai, kad Nepriklausomybės karų metu mūsų priešai dar neturėjo visapusiškai veikiančių II skyrių, kurie mokėtų sistemingais gandais nuodyti mūsų nervus. Dabar visų valstybių II skyriai yra labai gerai sutvarkyti. Iš to galima pasidaryti atitinkamų išvadų ateičiai.

Gandams platinti būsimojo karo metu bus panaudota ir visa technika, naudojama bendrajai propagandai. Savo proklamacijas priešas barstys iš lėktuvų, skleis tam tikrais balionėliais, labai plačiai išbarstančiais proklamacijas, šaudys į apkasus specialiais sviediniais. Iš tų proklamacijų, iš radijo kalbų sužinosime, jog „kraujo trokštanti Lietuvos vyriausybė“ tyčia įtraukė Lietuvą į karą, kad suirutėje savo blogus darbus geriau paslėptų, jog priešas nenorįs Lietuvos žmonėms blogo, o kariaująs tik su „kraugeriška vyriausybe“. Sužinosime, kad jau pirmuose susidūrimuose paaiškėjo, kad Lietuvos kariuomenė blogai vadų išmokyta, blogai ginkluota ir t. t.

Jau Didžiajame kare gandai suvaidino nemažą vaidmenį. Net tokia kultūringa šalis, kaip Anglija, sunkiai gynėsi nuo gandų antplūdžio, nors anuomet kažin, ar kas rūpinosi sistemingai gandus kaip ginklą vartoti. Jau 1914 m. Angliją užplūdo kurioziškų gandų banga. Labai bijota šnipų. Kiekvienas žmogus buvo įtariamas esąs šnipas. Buvo daug tokių, kurie tvirtino matę nuo jūrų krantų šnipus signalizuojant priešo laivams. Ypač plačiai buvo pasklidęs kiek komiškas gandas, esą, į Škotiją yra atvykę rusų kariai, aprengti meškų kailiais, ir nuolat reikalaują degtinės.

Daug rimtesnį pobūdį gandai turėjo Rusijoje.
„…Pulkininkas Miasojedovas pardavė vokiečiams ištisus rusų pulkus. Gerai, kad jį sušaudė. Bet dar didesni pardavikai laisvi vaikščioja mūsų brangioje, sunkiai kovojančioje Rusijoje“.
„…Generolas Grigorjevas pardavė vokiečiams Kauno tvirtovę. Už tai gavo 15 statinių aukso…“
„…Pirmosios mūsų armijos vadas generolas Rennenkampfas pats yra vokietis ir vokiečiams parsidavęs. Jis tyčia stovėjo vietoje ir nieko neveikdamas leido vokiečiams sunaikinti visą gen. Samsonovo armiją…“
„…Ko norėti iš generolų, kad pati carienė viską vokiečiams, praneša slaptais laidais, kurie po žeme nutiesti iš jos rūmų į patį Berlyną“.
Tokios žinios buvo užtvindžiusios visą Rusiją Didžiojo karo metu. Kaimiečiai, moksleiviai, darbininkai, profesoriai, daktarai, kareiviai – visi vienu balsu šias žinias kartojo, visi joms tikėjo. Karštai mylėdami savo tėvynę, jie sielojosi, kad tiek daug išdavikų atsirado Rusijoje. Jei vyriausybė mėgindavo aiškinti šių kaltinimų kvailumą, kaltino ir vyriausybę parsidavimu ir dar energingiau reikalavo nubausti išdavikus.

Vargšai rusai patriotai nežinojo, kad tikri išdavikai – ne Grigorjevas, ne Rennenkampfas, bet jų pačių palinkimai tikėti priešo ar nesąmoningų piliečių skleidžiamiems gandams.

Karas pasibaigė. Įkaitusios galvos atvėso. Nuodugnūs tyrinėjimai parodė, kad nei kaltintieji generolai vokiečiams parsidavė, nei carienė ryšių su Berlynu turėjo… Bet visas triukšmas veltui nenuėjo. Karo metu Rusijoje niekas netikėjo savo vadams, visus įtarė esant parsidavėliais. Rusų atsparumas nuo to visai susilpnėjo, ir pagaliau Rusija griuvo.

Ypatingai daug galima pasimokyti trumpai peržvelgus, kaip Vokietijos visuomenė reagavo į 1870 m. ir 1914–1918 m. karo įvykius.

1870 m. karas prūsams buvo labai sėkmingas. Taigi daugelis galvoja, kad ir ūpas šio karo metu vokiečiuose buvo puikiausias. Iš tikrųjų buvo kitaip. Kol 1870 m. prūsams sekėsi, Berlyne nuotaika buvo kuo puikiausia. Moltkė glėbiais gaudavo laiškų iš įvairiausių sąjungų, reiškiančių pasitenkinimą, kad viskas taip eina, kaip „jų buvo suplanuota“. Tačiau atėjo žiema, ilgalaikis Paryžiaus apgulimas, prancūzų priešpuolis ties Coulmieres, maitinimo sunkumai dėl gyvulių maro. Senojo entuziazmo Berlyne neliko nė žymių. Pradėta ieškoti karo užsitęsimo kaltininkų ir, žinoma, rasta. Karas užsitęsiąs, girdi, dėl to, kad karo vadovybė nešaudanti apgultojo Paryžiaus. O nešaudanti todėl, kad Moltkė ir kronprincas klauso savo „angliškų“ žmonų, draudžiančių šaudyti Paryžių. Tuo būdu kavinių strategų akyse „angliškos“ žmonos dėka didysis Moltkė buvo greit padarytas išdaviku, nors Moltkės žmona jau 1869 m. buvo mirusi.

Kavinių strategų kalbos 1870 m. turėjo tą pasekmę, kad Paryžių buvo imtasi šaudyti. Tuo prūsai susidarė sau nepalankią pasaulio opiniją, o Paryžius dėl to nė viena diena nebuvo anksčiau paimtas.

1870 m. gandų ir kavinės strategų darytoji žala buvo nuodugniai aiškinama vokiečių visuomenei, rengiantis 1914 m. karui. Dėl to vokiečių visuomenė Didžiojo karo metu daug ilgiau laikėsi ramiai. Tačiau keli karo metai privertė visuomenę užmiršti senąsias pamokas. Vėl kavinėse ir kėglių klubuose buvo išrastas stebuklingas vaistas karui baigti – tai neaprėžtas nardomųjų laivų karas. Vėl buvo kaltinami „kabinetai“ ir kiti paslaptingi įrengimai, tyčia nevartoją šio „stebuklingojo vaisto“. Tačiau, kai neaprėžto nardomųjų laivų karo buvo griebtasi, buvo tik įtrauktos į karą Amerikos Jungtinės Valstybės, o karas dėl to vokiečiams nė kiek nepalengvėjo.

Gandams skleisti ir apskritai priešo dvasiai nuodyti Didžiajame kare plačiai buvo naudojamos proklamacijos. Dėl iliustracijos čia duodama pora tokių proklamacijų tekstų. Štai viena, kurią platino prancūzų lakūnai 1916 m. baigiantis Verdūno kautynėms ir vykstant Brusilovo prasilaužimui.

Palyginkite ir spręskite!

O štai ištrauka iš vokiečių proklamacijos, mėtytos prancūzams. Joje atsispindi to meto vokiečio būdas – išdidumas, kitų niekinimas:
„Du milijonai rusų yra įsibrovę į Vokietiją ir Austriją.
Jie, dirba žemę mūsų užnugaryje.
Santarvininkų puolimas prieš turkus toks pat sėkmingas, kaip italų prieš austrus.
Eskimai apgulė Spandau.
Ant žinomo kalno Schratzmaennele, į pietryčius nuo Berlyno, jūs paėmėt tranšėją.
Vakaruose, ties Arras, jūs užėmėt kelias tranšėjas. Tam tikslui pasiekti jūs netekote 100.000 žmonių. Jūs neteksite viso savo kraujo prieš mūsų pozicijas, bet neįstengsite išvyti mūsų iš savo krašto.
Advokatai ir biržos spekuliantai, kurių jūs esate valdomi, slepia nuo jūsų tiesą. Jie pardavė jus Anglijai, tai pačiai tautai, kuri prieš 100 metų nukankino jūsų didįjį imperatorių.
Dar niekad prancūzų armija nebuvo tokioje prastoje draugystėje.
Mums jūsų gaila“.

Didžiojo karo metu dar plačiai buvo praktikuojami „belaisvio laiškai“. Tuose laiškuose tariamasis belaisvis labai gražiomis spalvomis piešdavo gyvenimą nelaisvėje, ragindavo ir kitus į nelaisvę pasiduoti.

Plačiai buvo praktikuojama ir laikraščių padirbinėjimas. Menkiau susipratęs prancūzas gaudavo kurį nors Paryžiaus dienraštį, kuriame visas tekstas būdavo kaip ir kitų to nr. egzempliorių, o tik poroje vietų būdavo įterpta tai, ką norėjo priešas paskleisti.

Galop ištisa propagandinė literatūra buvo sukurta agituoti svetimų tautybių piliečiams „mozaikinėse“ valstybėse.

Kova su gandais bei su priešo propaganda – priešgandinės apsaugos reikalas. Pagrindinis darbas priešgandinėje apsaugoje, be abejo, turi tekti valstybės propagandos aparatui.

Šis aparatas turi turėti savo agentus kiekviename valsčiuje, kiekviename kvartale. Tam darbui turi būti renkami geri, idealistai žmonės, dirbą be atlyginimo. Gandų rinkimo darbą jie turi dirbti slaptai. Jiems turi priderėti tautos pagarba ir padėka. Propagandos aparato centre turi būti vedamas gandų pasirodymo bei išsiplatinimo dienynas, turi būti ieškoma gandų priežasčių ir turi būti, pagal reikalą, ar gandų priežastys šalinamos, ar gandai visuomenei aiškinami.

Priešgandinės apsaugos darbą galima ir reikia sutvarkyti taip, kad jame negalėtų pasireikšti asmeniškumai, kad gandų rinkimo darbas neslopintų visuomenės domėjimosi politiniais įvykiais, kad neslopintų sveikų diskusijų viešaisiais reikalais.

Nereikia manyti, kad visi gandai yra būtinai priešo skleidžiami. Daug jų plis ir visai natūraliai dėl kurių nors nesusipratimų arba ir realių įvykių. Toki gandai dažnai bus dar kenksmingesni, nes piliečiai matys tų gandų patvirtinimą. Tuo būdu ir įvairūs pareigūnai šiais laikais turi mokėti taip gyventi ir dirbti, kad gandams duotų kuo mažiausia medžiagos.

Taikos metu, kai gandų atakos nėra vykdomos, gandų būna žymiai mažiau. Atidžiau gandus patyrinėjus, pasirodo, kad dažnai galima išskirti, kuris gandas yra priešo skleidžiamas, o kuris yra natūraliai kilęs. Tačiau ir tuo metu, kai priešas nevykdo gandų atakos, jis sistemingai ir nepaliaujamai (tik ne taip intensyviai, kaip gandų atakos metu) leidžia trijų rūšių gandus. Pirma rūšis – gandai, turį tikslą kuriuose nors visuomenės sluoksniuose išugdyti įsitikinimą, kad tiems sluoksniams geriau būtų kitoje valstybėje gyventi. Šios rūšies gandai turi panaikinti tuose sluoksniuose asmeninį susiinteresavimą būsimojo karo laimėjimu. Šios rūšies gandai mūsų valstybėje dažniausiai skiriami ūkininkams. Antra rūšis – gandai, turį tikslą neleisti tautoje išugdyti autoritetų. Priešas nori, kad valstybė stotų karan be asmenų, turinčių visos tautos pasitikėjimą. Todėl ir stengiasi sistemingai griauti dar tik beprasidedančius reikštis autoritetus. Trečia rūšis – gandai, turį tikslą neleisti tautai konsoliduotis (susiklausyti). Tuo tikslu skleidžiami gandai apie prasimanytus nesutikimus politinių grupių tarpe arba išpučiami smulkūs nesusipratimai, įvykę tų grupių tarpe. Kai valstybė valdoma vienos politinės grupės – leidžiami gandai apie nesutarimus tos grupės vadovaujančių asmenų tarpe. Visi šios rūšies gandai iššaukia nepasitikėjimą vienų grupių kitomis ir įtarinėjimus, o nuo įtarinėjimų netoli iki grupių rietenų.

Šių trijų gandų rūšių siekiami tikslai negali būti pasiekti staigios gandų atakos metu, taigi šios rūšies gandai skleidžiami ir ne atakų metu.

Bado blokada – tai kita priemonė pakirsti kovojančios tautos nervams. Kokia ji yra svarbi, rodo Didysis karas. Vokiečių agitacinė literatūra nesigailėjo nė vieno savo priešo – visi buvo pakankamai juodinami. Tačiau ypatingai buvo puolami anglai. „Gott strafe England!“[3] – šiais žodžiais buvo štampuojami vokai, jais buvo išrašyti plakatai ir namų sienos. Dangaus bausmė buvo šaukiama dėl to, kad anglus vokiečiai laikė blokados pradininkais. O bado blokadą gerai juto kiekvienas vokietis, kiekviena vokietė ir kiekvienas vokiečių vaikas. Ypač gal juto vaikas, nes kai kur dėl pieno stokos naujagimių mirtingumas padidėjo keleriopai.

Kiek ilgesniame kare bado reiškiniai yra neišvengiami. Ir normalus karo meto maitinimas, aprėžtas davinio didumu, nebūna perdaug sotus. Kariui ne vien dėl maisto produktų stokos dažnai tenka su tuščiu pilvu kovoti. Kariuomenei judant, net manevruose, sunku yra tvarkingai maistą tiekti. Ką gi kalbėti apie karą? O vis dėlto iš kario reikalaujama, kad nevalgymas, nemiga, nuovargis nemažintų jo kovos energijos. To reikia reikalauti ir iš visų piliečių. Fabriko ar žemės ūkio darbininkas karo metu, teoriškai žiūrint, neturėtų turėti jokių privilegijų. Todėl, atsižvelgiant į lengvesnį darbą ir patogesnes gyvenimo sąlygas, darbininko maisto davinys turėtų būti mažesnis kaip fronto kovotojo. O maisto trūkumas duoda visam užnugario gyvenimui tam tikrą atspalvį. Kam jau yra tekę badauti, tas žino, kaip sunku badaujančiam žmogui energingai dirbti, kaip sunku išlaikyti šaltus nervus. Badaujančioje visuomenėje kyla vienas galingas noras: bet kuria kaina grąžinti taiką, grąžinti tą laikotarpį, kada galima buvo sočiai valgyti. Šis laikinasis idealas darosi toks galingas, kad tauta, jo besiekdama, dažnai paaukoja ilgalaikius idealus ar sukelia sąmyšius, kurie dažniausiai būna dar sunkesnio laikotarpio pradžia.

Karas tęsiasi, rodos, be galo. Kiekviena karo savaitė atrodo metais. Užnugaryje tai ne mažiau jaučiama, kaip fronte. Kiekviena žinia iš fronto, kiekvienas pranešimas apie nuostolius, kaip rykštė plaka nervus tų žmonių, kurių artimieji kovoja fronte. O gal šioje atakoje, apie kurią praneša laikraštis, žuvo sūnus, brolis, vyras? O tų atakų, rodos, nėra galo… Čia priešas puola, čia mūsiškiai kontratakuoja…

Fronto kareivis, sėdįs priešakiniuose apkasuose, dažnai geriau išsaugoja nervus, kaip jo draugas, esąs rezerve ar važinėjąs gurguolėje. Priešakiniame apkase kareivis jaučia pavojų tik tuomet, kai priešas puola; kol puolimo nėra, jis patenkintas ir ramus. Net kai priešas puola, jis nesijaučia bejėgis, nes turi ginklą, kuriuo gali daryti įtakos kautynėms. Rezerve ar gurguolėje kitas vaizdas: ištisas paras čia žmogus dreba, nežinodamas, kas darosi priešakyje. Dažnai pasitaiko, kad tuo metu, kai priešakiniai sėkmingai stumia priešą, rezervuose ir gurguolėse staiga pasklinda gandas, kad priešas prasilaužė, kad priešas supa ir taip kyla panika. Tanenbergo kautynių metu[4] vokiečių rezervuose ir gurguolėse du kartu kilo milžiniška panika. Baimės apimti kareiviai bėgo atgal, visur skelbdami, esą, ištisus pulkus rusai išmušę ir jiems ant kulnų lipą. Tuo tarpu priešakiniai daliniai galutinai baigė doroti rusus.

Kai rusai pirmą kartą traukėsi iš Rytprūsių, labai dažnai Lietuvoje buvo galima sutikti rusų kareivių, kurie įtikinėjo, kad visas jo pulkas išmuštas – jis tik vienas teišlikęs gyvas. Ir dabar dar yra Lietuvoje nemaža žmonių, kurie toms pasakoms tiki. Anuo metu šie bailūs bėgliai visus nepaprastai prigąsdino. Taigi nuo baimės užnugaris dažnai daugiau kenčia, negu frontas.

Užnugaris pilnas gandų, pilnas baimės dėl savęs, dėl savo artimųjų fronte. Įtemptas darbas kankina užnugaryje likusius, nes geriausi darbininkai fronte ir už juos reikia atidirbti.

Labai mažai yra tokių susiklausiusių ir savo reikalus suprantančių tautų kaip japonų tauta. Japonas kareivis, būdamas fronte, iš namų gauna tik kovoti skatinančius laiškus. Namiškiai negraudina kareivio savo kasdieninėmis bėdomis ir linki jam ne sveikam kailį parnešti, bet būti drąsiu, pavyzdingu Japonijos kovotoju. Deja, mes turime atsiminti, kad mūsų kariai fronte bus iš namų bombarduojami nepaliaujamais skundais, kad viskas pabrango, kad nėra kam laukų dirbti, kad pasirodė šiltinė, kad vaikai serga, kad trūksta muilo, druskos… Ir vis dėlto mūsų fronto kovotojai neturės pamiršti, kad vienintelė laiminga išeitis iš karo, ir visai tautai ir kiekvienam piliečiui atskirai, – karą laimėti. Karą pralaimėjus, namiškių bėdos nesumažės, bet padidės, o fronto kovotojams visvien reikės kariauti, tik jau ne savųjų, bet priešo eilėse.

Nepasisekimai fronte atims fronto kovotojams greito laimėjimo viltį – nesimatys karo galo. Draugų lavonai ir sužeistųjų vaitojimai nuolat vers galvoti, kad ir jo tas pat likimas laukia.

Vadų klaidos mažins pasitikėjimą jais. Kautynės yra tiek sudėtingas dalykas, kad ir geriausiai parengti ir gabūs vadai, kaip rodo praktika, kautynėse daro nemaža klaidų. Ne naujiena bus, kad būrio vadas pames kryptį ir nuves nepasiruošusį būrį į priešo ugnį. Pasitaikys, kad artilerija pradės šaudyti savuosius.

Visus tuos fronto ir užnugario sunkumus turėsime išlaikyti. Neapgaudinėkime savęs ir žinokime, kad šitokiose, o ne kitokiose, aplinkybėse būna sprendžiami tautų likimai. Tačiau turime išlikti ramūs ir sveikai galvoją iki galo, nors karas ir 10 metų tęstųsi, nors kažin koki gandai sklistų. Būkime iš anksto įsitikinę, kad turėsime kare nepasisekimų, kad turėsime kovoti alkani, sušalę, sušlapę, nemigę, mirštamai išvargę. Būkime įsitikinę, kad matysime savo kraštą priešo teriojamą, draugus nuo kulkų ir ligų žūstančius, kaimus išdegintus, miestus išgriautus. Bet visa tai niekis, jei ištversime iki galo nepakrikę. Naujus pastatysime miestus ir kaimus, iš naujo sukursime mokyklas, kooperatyvus, įmones. Tačiau, jei laisvės neteksime, nieko neatstatysime. Išžudys ar ištrems mus priešas iš gimtosios žemės, kad mūsų žemėse savus žmones apgyvendintų. Atims turtą, užgins mokslą, kad lengviau mus, vergus, valdytų. Neišlaikę vienų kitų metų karo įtempimo, turėtume kentėti šimtmečių vergiją.

[1] nuspėti

[2] generolas Džonas Frederikas Čarlzas „Boney“ Fuleris

[3] Dievas nubaus Angliją!

[4] 1914 m. rugpjūčio 29 d. ir 30 d. vykęs vokiečių ir rusų mūšis. Vietovių vardai Tanenbergas ar Tannenbergas (dabar lenk. Stębark) ir Žalgiris (lenk. Grunwald) yra ta pati Žalgirio mūšio vieta, istorinėse Varmės, Pagudės žemėse, netoli viena nuo kitos buvusios gyvenamosios vietovės kautynių apylinkėse. Vokiečių 8-osios armijos vadas generolas Paulius fon Hindenburgas (Paul von Hindenburg) 1914 m. laimėtas kautynes pavadino Tanenbergo (Eglėkalnio) kaimelio vardu, nors kovų su rusais pozicijos ir driekėsi keliasdešimt kilometrų į šoną nuo Tanenbergo.