Ginkluotųjų jėgų veiksmai (mobilizacija, sutelkimas, operacijos, gynimasis, stabdymas, pasitraukimas)

← Į skyriaus pradžią

— Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. —
Skyrius: Ginkluotosios jėgos

Toliau →

GINKLUOTŲJŲ JĖGŲ VEIKSMAI

Mobilizacija

Čia kalbama tiktai apie ginkluotųjų jėgų mobilizaciją, visai neliečiant visos valstybės mobilizacijos.
Taikos metu kariuomenės dalys yra labai nepilnos sudėties. Iki karo meto etatų skaičiaus trūksta daugiau kaip pusės karininkų, puskarininkių, kareivių, arklių, pakinktų, transporto priemonių ir kai kurio kito turto. Visa tai svarbu kuo skubiausiai paimti iš krašto, nes kiekviena sugaišta valanda karo pradžioje kainoja labai brangiai. Maža to! Daugelis kariuomenės dalių turi ne tik pačios pasipildyti iki karo meto etatų, bet turi dar sukurti kitą ar porą kitų į save panašių kariuomenės dalių.

Laiko klausimas mobilizacijos metu turi pagrindinės reikšmės, todėl jau taikos metu laikomi smulkūs ir nuolat panaujinami mobilizacijos planai. Mobilizaciją paskelbus viskas vyksta automatiškai pagal kiekvieno pareigūno taikos metu sudarytą minutinę programą. Pavėluota mobilizacija gali visai neįvykti, nes priešas gali pagrobti tas vietas, iš kurių reikia mobilizuotis, arba dar blogiau – gali pagrobti pačius mobilizacinius centrus, atsargos turto sandėlius. Priešo įsiveržimo pavojus mobilizacijos metu verčia taikos meto kariuomenę vykdyti iš karto du veiksmus: priedangą ir mobilizaciją.

Priedangai vykdyti skiriami kariuomenės daliniai, stovį arčiau pavojingųjų sienų. Priedangos dalinių veiksmai žymiai palengvėja, jei pasieniuose jie randa palankius ir bent kiek kariškai parengtus žmones. Vietiniai žmonės tokiais atvejais atlieka visą eilę padedamųjų veiksmų; jie gali net kautis antrinėse kryptyse kaip partizanai. Priedangos kariuomenės daliniams telieka tik kautynės pagrindinėse kryptyse.

Priedangos veiksmai gali būti tiek puolamojo, tiek ginamojo pobūdžio. Pirmuoju atveju, braunamasi į priešo teritoriją, norint sukliudyti jo mobilizaciją. Šiam reikalui ypač gerai tinka motorizuoti, mechanizuoti ir raiti daliniai. Antruoju atveju ginamasi vietoje ar bent stabdoma – trukdoma priešui veržtis į mūsų teritoriją.

Priedangos saugojama vyksta mobilizacija. Ji gali būti teritorinio ar eksteritorinio pobūdžio. Kai valstybė vienalytė, mobilizacija tvarkoma taip, kad atsarginiai[1] vyktų į jiems artimiausias kariuomenės dalis. Tai teritorinė mobilizacija. Tokią mobilizaciją parastai galima įvykdyti per kelias ar keliasdešimt valandų. Eksteritorinė mobilizacija vykdoma tuomet, kai kuri nors valstybės sritis nėra politiškai patikima. Tokios srities atsarginius tenka išskirstyti tarp įvairių kariuomenės dalių. Eksteritorinė mobilizacija, savaime aišku, užtrunka ilgiau.

Taikos metu valstybės laiko maždaug apie 1% visų savo gyventojų kariuomenės eilėse. Atsargoje paprastai būna 7–10 kartų daugiau. Tačiau ne visus atsarginius galima pirmoje mobilizacijoje pašaukti. Daugelis atsarginių eina svarbias pareigas taikos metu ir negalima jų staiga atitraukti nuo jų einamųjų pareigų. Tokiais atvejais atsarginiai gauna ar kelias dienas savo pareigoms kitam asmeniui perduoti, ar visiškai atleidžiami nuo mobilizacijos.

Ne vien tik ši priežastis neleidžia iš karto jau pirmoje mobilizacijoje pašaukti visų atsarginių. Šiam reikalui nepakaktų taikos metu tarnaujančių aukštesniųjų kadrų, o iš atsargos atvykstantieji aukštesnieji kadrai dažniausiai būna kariškai atsilikę ir praeina tam tikras laikas, kol jie vėl į karinį gyvenimą tinkamai įsitraukia. Po pirmosios mobilizacijos turi atlikti dar atsarginių atsarga, nes greitai prireikia papildyti nuostolius ir, kadrams įgudus, organizuoti naujas kariuomenės dalis. Tuo būdu po pirmosios mobilizacijos seka vis nauji atsarginių šaukimai.

Sutelkimas

Dalys, vykdančios priedangą, nėra tiek stiprios, kad galėtų ilgesnį laiką savarankiškai kautis ir dengti mobilizaciją. Todėl labai dažnai, bent tose vietose, kur priešas stipriau veržiasi, jau ir mobilizuojama kariuomenė turi įsivelti į priedangos kautynes. Toks įsivėlimas, be abejo, labai nepageidaujamas, nes apsunkina pagrindinių jėgų sutelkimą. Tokių įsivėlimų galima išvengti tik fortifikavus (patvariąja fortifikacija) tas ribas, kuriose numatomos priedangos kautynės, arba turint stiprius priedangos rezervus.

Fortifikavimas paprastai labiau reikšmingas siauruose frontuose, kur fortifikaciniai įrengimai gali turėti gilumą ir saugius sparnus. Plačiuose frontuose fortifikaciniai įrengimai išsimoka tik ypatingais atvejais, pav.:
a) kolonijų karuose, kur priešas visai neturi priemonių kovoti su patvariąja fortifikacija;
b) kai yra stambiomis gamtos kliūtimis apsaugotos ribos; tuomet tenka tik šias ribas sustiprinti ar tik fortifikuoti tarpus.

Kai šių sąlygų nėra, dažniausiai plačiuose baruose fortifikaciniai įrengimai bus arba apeiti arba lengvai pralaužti, nes plačiuose baruose sunku įrengti ir fortifikacinių įrengimų gilumą. Vieno atsparos mazgo netekimas linijiniuose patvariuose įtvirtinimuose gali automatiškai panaikinti visos įtvirtinimų linijos reikšmę.

Taigi plačiuose baruose vietoje patvariosios fortifikacijos dažniausiai išsimoka turėti judrius, motorizuotus rezervus, kurie priedangos veiksmų metu gali būti siunčiami į tą vietą, kurioje būna didžiausias pavojus. Toks rezervas jau turėtų išlaikyti priešą tol, kol bus baigtas pagrindinių jėgų sutelkimas[2].

Pagrindinių jėgų sutelkimas vykdomas pagal taikos metu sudarytą operacijų planą. Taikos metu kiekvienoje valstybėje būna sudaromi keli operaciniai planai (atitinkamas kiekis ir sutelkimo planų), atsižvelgiant į politines bei karines padėtis, kurių laukiama karui prasidedant. Sutelkimas, kaip ir mobilizacija, turėtų vykti automatiškai, bet priešo akcija dažnai jau mobilizacijos metu priverčia pagalvoti, ar nėra keistini sutelkimo planai.

Kariuomenės sutelkimui ir mobilizacijai vykdyti yra panaudojamos visos krašte turimos transporto priemonės. Geležinkeliai, garlaiviai, autobusai, privatūs automobiliai, pastotės turi kuo greičiausiai pervežti atsarginius į kariuomenės dalis, sandėliuose laikoma ar iš piliečių imamą turtą[3] į paskyrimo vietas, mobilizuotas dalis į sutelkimo rajonus. Transporto priemonių įtempimas būna kuo didžiausias. Bet nežiūrint didelio transporto priemonių įtempimo, vis dėlto reikia atsiminti, kad daugumas mobilizuotų dalių į sutelkimo rajonus turi vykti pėsčios, nes transporto priemonių nepakanka. Ypatingai tenka turėti galvoje priešo aviacijos veikimą. Nuo jo mobilizacijos ir sutelkimų metu ypač nukenčia geležinkeliai, atsarginių susibūrimai, susibūrimai prie sandėlių ir t. t. Apsaugą nuo priešo aviacijos, be abejo, numato visi mobilizacijų bei sutelkimų planai, bet vis dėlto reikia atsiminti, kad joki planai neduoda visiško saugumo ir tik piliečių rimtis ir drausmingumas (nežiūrint nuostolių) šiais kritingais momentais gali leisti sėkmingai mobilizaciją ir sutelkimą baigti.

Operacijos

Sutelktos jėgos pradeda operacijas. Operacijos turėtų būti pradėtos vykdyti pagal taikos metu sudarytus operacijų planus. Tačiau jau priedangos veiksmų metu dažniausiai paaiškėja, kad operacijų planai turi būti keičiami, nors pagrindinė operacijų idėja, ypač didžiosiose valstybėse, dažnai lieka nepasikeitusi.

Operacijų metu kariuomenės dalys (pėstininkų, kavalerijos, artilerijos pulkai) ir daliniai (batalionai, kuopos, baterijos, grupės, eskadronai, būriai ir t. t.) jau sujungiami į junginius. Tada kovoja ne dalys ir ne dalinai, bet įvairių ginklų rūšių junginiai. Junginio pagrindą visuomet sudaro pėstininkų ar kavalerijos dalis (dalys) ar dalinys (daliniai). Pėstininkų ar kavalerijos vadas vadovauja visam junginiui.

Kiekvienas junginys, kaip jau buvo sakyta, gali gauti įsakymą (uždavinį): pulti, gintis, stabdyti, trauktis.

Puolamosios kautynės susideda iš šių ruožų: žygio, artėjimo, sąlyčio sudarymo, sąlyčio patikrinimo (jei reikia), puolimo ir persekiojimo (arba užimto ploto laidavimo).

Žygį, kai jis vykdomas toli nuo priešo, stengiamasi tvarkyti taip, kad kuo mažiau vargintų kovotojus ir arklius. Stengiamasi leisti ginklų rūšis žygiuoti atskiromis voromis, kad jos (kavalerija, artilerija, motorizuotos dalys) galėtų žygiuoti savo natūraliu greičiu, bet nereikėtų taikytis prie pėstininkų greičio. Pėstininkų žygį stengiamasi palengvinti pervežant jų kuprines, darant poilsius.

Normalus dienos žygis:
pėstininkams ar arkliniam transportui 25–32 km,
kavalerijai ir pašliūžininkams[4] – 50 km,
artilerijai 30–40 km,
dviratininkų ir automobilių dalims 80–120 km.

Net ir toli nuo priešo žygiuojant, tenka susidurti su priešo aviacijos pavojumi. Todėl dažnai tenka žygiuoti išretintomis voromis (padidinant tarpeklius[5] tarp dalinių) arba net žygiuoti naktimis. Vorų išretinimas sunkina žygiuojančio junginio valdymą. Tai lengva suprasti, nes ir normaliais tarpekliai žygiuojančios divizijos vora išsitęsia per 30 km. Valdymą sunkina ir tai, kad įvairios junginio dalys žygiuoja įvairiais greičiais (pėsti, raiti, važiuoti, motorizuoti). Dėl šių priežasčių divizija dažniausiai žygiuoja 2–3 keliais. Divizijos žygis vienu keliu yra išimtis.

Laukiant žygio metu susidūrimo su žemės priešu, išsiunčiama sauga. Voros sudaromos mišrios: į pėstininkų tarpus įterpiami artilerijos, pionierių, ryšių, prieštankinių ginklų daliniai. Lengvieji daliniai (raiti, motorizuoti, mechanizuoti) dažniausiai išsiunčiami pirmyn, kad jie laiduotų (išlaikytų savo rankose) pagrindinėms junginio jėgoms geresnius kautynių laukus.

Susitinkamosios kautynės.[6] Kartais atsitinka, kad žygiuojantis junginys susitinka priešo žygiuojantį junginį. Tais atvejais įvyksta susitinkamosios kautynės. Jas laimi dažniausiai tas, kuris veikia energingiau ir paima veiksmų iniciatyvą į savo rankas. Aplinkybės susitinkamose kautynėse keičiasi labai greit. Junginio vadas dažniausiai laiku negauna pakankamai žinių. Todėl didžiausios reikšmės turi žemesniųjų vadų iniciatyva.

Artėjimas. Kai žinoma, kad priešas laiko kurią nors ribą ir atsiranda pavojus, kad žygiuojančias voras gali siekti priešo artilerijos ugnis, junginio vadas įsako nueiti nuo kelių ir išsisklaidžius (artėjimo rikiuotėmis) artėti prie priešo. Išsisklaidymas iš karto būna tik stambus; kiekvienas dalinys (kuopa, būrys), jei tik jie nėra šaudomi priešo artilerijos, vis dar stengiasi vienur kitur pasinaudoti keliukais, takeliais. Artėjant prie priešo, palaipsniui, visai tenka atsisakyti nuo kelių ir artėti laukais.

Artėjimo tvarkingumui laiduoti junginio vadas paskiria artėjimo tikslus (ribas). Ribas pasiekę daliniai susitvarko ir, gavę įsakymą, žygiuoja toliau. Ribose sustatoma artilerija ir s. k., kad, jeigu tarp dviejų ribų būtų susitikta su priešu, tuojau pėstininkai būtų remiami sunkiųjų priemonių ugnimi.

Sąlyčio sudarymas. Sąlytis su priešu sudaromas palaipsniui. Pirmiausia susikauna priekiniai lengvieji daliniai. Jie stengiasi priešą žvalgyti ir trukdyti. Priešas, žinoma, atsimoka tuo pačiu. Vyksta žvalgų susidūrimai, lengvųjų dalinių kautynės dėl patogesnių kautynių laukų, dėl taktiškai svarbesnių vietų.

Kiek vėliau kautynes pradeda pėstininkų saugos daliniai. Šie daliniai dažniausiai kaunasi drąsiai, stengiasi, kur tik gali, pulti priešą, nes turi artilerijos paramą ir prireikus gali gauti pagrindinių junginio jėgų paramą. Todėl jie niekuo nerizikuoja drąsiai mesdami puoliman savo nors ir paskutinius rezervus.

Saugos daliniai turi galutinai apčiuopti priešą, nustatyti jo stipriai laikomą ribą, jo sparnus, kad junginio vadas žinotų, kaip sėkmingiausiai jis galės panaudoti savo pagrindines jėgas.

Jei kyla abejojimų, kad saugos daliniai sustojo ne prie priešo pagrindinės ribos, bet tik prie jo pozicijos saugos, vykdoma sąlyčio patikrinimo operacija. Siaurame bare puolama 1–2 batalionais, gausios artilerijos remiamais.

Puolimas. Junginio vadas, jei tik galima, stengiasi savo pagrindines jėgas išvesti į priešo šoną ar užnugarį, nes čia įvykdytas smūgis dažniausiai sugriauna gynėjo planus.

Tačiau ne visuomet galima smogti priešo šoną ar užnugarį. Tuomet junginio vadui tenka organizuoti frontinį puolimą – prasilaužimą.

Puolimą organizuodamas junginio vadas pirmiausia nusprendžia kurioje vietoje (kryptyje) jis suduos priešui pagrindinį smūgį. Šioje vietoje sutelkia daugiausia artilerijos, tankų, pionierių ir kitų priemonių. Pėstininkų dalims šioje vietoje duoda siauriausius barus. Čia laiko ir savo rezervus, paruoštus pasisekimui išnaudoti.

Kitose kryptyse junginio vadas skiria tik mažesnes jėgas, kad jos, suduodamos priešui antrinius smūgius, suvaržytų priešą, neleistų jam iš šios vietos vykti į pagrindinę, svarbiausią kautynių vietą.

Prieš pradedant puolimą, yra vykdomas artilerijos parengimas. Jo ilgumas – nuo 20 minučių iki kelių valandų. Artilerijos parengimo metu puolėjo artilerija intensyviai šaudo pagal iš anksto sudarytą minutinį planą, stengdamasi nuslopinti priešo ugnies taškus ir padaryti spragas vielų kliūtyse. Artilerijos parengimas užtrunka iki V valandai. Tai iš anksto sutarta valanda pradėti pėstininkams puolimą. Artilerijos parengimo galima nedaryti, jei priešui sudaromas netikėtumas panaudojant tankus, puolant naktį, blogame ore, puolant priešo šoną ir t. t.

Po V valandos artilerija vykdo puolimo rėmimą. Nelygu puolimo aplinkybės, puolimo rėmimas gali būti ar pagal iš anksto sudarytą minutinį planą ar pagal pėstininkų pareikalavimus, ar dar kaip nors kitaip kombinuojant artilerijos paramą pėstininkams. Vis dėl to tokios planingos artilerijos ugnies kaip puolimo parengime čia tikėtis jau negalima. Pėstininkų bei artilerijos vadams puolime ypač dažnai tenka improvizuoti, rodyti iniciatyvos.

Dalių susimaišymui išvengti, kiekviena puolanti dalis (dalinys) gauna puolimo barą, atskirą nuo kitų barų skiriamosiomis linijomis. Be to, gauna ribas, kurių paeiliui turi siekti (eiliniai tikslai). Pasiekęs eilinį tikslą dalinys stabtelėja, susitvarko, pritraukia artyn ugnies priemones ir vėl puola toliau.

Ypač svarbią reikšmę turi ugnies priemonių kilnojimas pirmyn. Be galingų ugnies priemonių paramos šiuo metu puolimas yra beveik neįmanomas. O ugnies parama būna juo mažiau patikima, juo toliau pėstininkai atitolsta nuo juos remiančių ugnies priemonių. Eiliniai tikslai kaip tik parenkami taip, kad viename tiksle sustatytos ugnies priemonės galėtų sėkmingai remti pėstininkus iki kito tikslo. Šį tikslą pasiekus, reikia ugnies priemones perkelti pirmyn.

Paskutinių 300 m puolimas. Ataka. Paprastai pėstininkų puolimas, jei jis buvo gerai organizuotas, sėkmingai vyksta tol, kol artilerija savo ugnyje laiko priešo apkasus, jo kulkosvaidžių lizdus. Gerai parengti pėstininkai, kol juos šaudo tik priešo artilerija, paprastai, nors ir su nuostoliais, slenka pirmyn. (Blogai parengti pėstininkai artilerijos ugnies ypač bijosi). Tačiau, jei iš artimų atstumų pradeda šaudyti priešo kulkosvaidžiai, judesys pirmyn beveik neįmanomas, kol puolančiojo artilerija, tankai, lydimieji pabūklai (minosvaidžiai ir kiti) tuos kulkosvaidžius nenuslopina. Nuslopinimas reiškiasi tuo, kad ginklo tarnyba priversta yra slėptis ar bent šaudyti netiksliai.

Kritiškas momentas ateina tuomet, kai puolantieji pėstininkai prieina tiek arti prie priešo apkasų, kad savoji artilerija negali šaudyti, nes pavojus yra jau ir saviems. Puolančioji artilerija perkelia ugnį gilumon, o tuo pasinaudodami priešo kulkosvaidininkai paleidžia į puolančiuosius smarkią ugnį.

Tada pėstininkams turi padėti jų lydimieji pabūklai – minosvaidžiai. Jie puola kartu su pėstininkais ir padeda naikinti kulkosvaidžių lizdus. To pat siekia šautuvinių granatų svaidytojai. Dėl ugnies persvaros, savaime aišku, kovoja ir visi galintys šaudyti l. k. ir s. k. Drąsūs atskiri šauliai stengiasi prisėlinti prie ypač pavojingų priešo ugnies šaltinių ir likviduoti juos rankinėmis granatomis.

Labai daug šiuo metu puolėjui gali padėti tankai. Jie įsiveržia į priešo poziciją, naikina ir slopina priešo ugnies šaltinius. Pėstininkai naudoja kiekvieną progą, kiekvieną priešo ugnies susilpnėjimą, nors kiek pasistūmėti pirmyn. Taip jiems pavyksta priartėti iki 50–100 m nuo priešo apkasų. Tuomet pėstininkai pakyla ir šaukdami „valio!” puola priešą durtuvais. Tai yra ataka.

Ataka paprastai pradedama ne visame fronte iš karto. Ten kur pėstininkų daliniui, nors ir skyriui, pavyko priartėti iki atakos ribos, jis tuojau ir pradeda atakuoti.

Įsiveržus į priešo apkasus, prasideda kautynės pačiuose apkasuose. Čia kovojama durtuvais, peiliais, pistoletais, granatomis, liepsnosvaidžiais. Tokioje kovoje labai daug nulemia kareivių nervų tvirtumas ir jų sportinis apdairumas, puolamoji dvasia.

Artimose kautynėse pagrindinis ginklas vis dėlto lieka durtuvas. Bandymai kai kuriose kariuomenės dalyse panaikinti durtuvus turėjo tik tą pasekmę, kad kariai, netekdami durtuvų, netekdavo ir puolamosios dvasios. Puldami jie nenoriai siekdavo atakos, o priešas tokiais atvejais visuomet stengdavosi sueiti į artimas kautynes.

Persekiojimas. Kai priešas palaužtas traukiasi, išvargusiam puolėjui visuomet atsiranda pagunda sustoti pailsėti. Tačiau toks poilsis vėliau tenka apmokėti gausiu krauju, nes pasitraukęs priešas greit susitvarko ir vėl pasirengia tvarkingoms kautynėms.

Taigi, nežiūrint didžiausio nuovargio, pajutus priešo pasitraukimą, reikia kuo energingiausiai pulti toliau, persekioti ir naikinti priešą.

Persekiojant, kaip ir puolant, skiriami eiliniai tikslai, kurių paeiliui siekia persekioją daliniai. Tačiau persekiojant tikslai būna toliau vienas nuo kito ir sustojimai juose kartais visai nedaromi, nes visais atvejais svarbu neatitrūkti nuo atsitraukiančio priešo.

Puolimo metu buvę rezerve judrūs daliniai siunčiami į priešo šonus bei užnugarį, kad perkirstų pasitraukimo kelius, kad apsuptų priešą. Pėstininkai išskiria junginius, kurie turi užeiti į užnugarį toms priešo jėgoms, kurios dar bando gintis.

Puolimo ir persekiojimo metu priekyje puolą kovotojai veržiasi pirmyn nesirūpindami antriniais reikalais, kaip antai: sužeistųjų evakuavimu, belaisvių transportavimu, užsilikusių priešo atsparos mazgų likvidavimu, kelių tvarkymu ir t. t. Tai užpakalyje[7] slenkančių rezervų ir atitinkamų tarnybų reikalas. Priekyje puolą daliniai rūpinasi tiktai, kad turėtų šaudmenų ir kad kuo greičiausiai pasiektų vadovybės nurodytuosius tikslus.

Užimto ploto laidavimas. Ne visuomet puolimas būna sėkmingas. Gynėjas dažnai vykdo priešpuolius ir kontratakas, stengdamasis užklupti puolėją tuo metu, kai jo ugnies priemonės atsilikę, o jis pats pavargęs, nesusitvarkęs. Tokiais atvejais puolėjui tenka laikinai sustoti ir gintis. Gynimasis organizuojamas ginamųjų kautynių pagrindais, tik negali būti ypač gerai organizuotas, nes tam nėra laiko.

Įsiveržimai ir desantai. Vykdant kurią nors puolamąją operaciją, jos pasisekimui laiduoti naudinga yra priešo užnugaryje įvykdyti lengvųjų dalinių įsiveržimą (įsiveržimus) ar iškelti priešo užnugaryje desantą (desantus).

Įsiveržimus vykdo raiti arba motomechanizuoti junginiai[8]. Ateityje reikia laukti, jog įsiveržimus vykdys ir mišrūs (raiti ir mechanizuoti) junginiai. Bet kuriuo atveju toks junginys negali būti tiekiamas žemės transporto priemonėmis. Todėl jis turi su savimi turėti viską, kas yra reikalinga gyvenimui ir kautynėms, nes tiekimas oro keliais yra gana brangus – atitraukia daug oro jėgų nuo kitų uždavinių vykdymo. Vis dėlto kritiškais momentais įsiveržęs dalinys turi gauti ir aviacijos pagalbos tiek kautynėms, tiek aprūpinimui.

Įsiveržimo tikslas dažniausiai būna užgrobimas ir sunaikinimas kurių nors svarbių objektų, ypač turinčių reikšmę pagrindinę puolamąją operaciją vykdančių jėgų pasisekimui. Kartu stengiamasi priešo užnugaryje sukelti kiek galint daugiau panikos.

Įsiveržimams vykdyti daugiausia galimybių būna karo pradžioje, kol dar frontų apybrėžos nėra visai aiškios. Frontams nusistovėjus, įsiveržti galima tik apėjus priešo sparną ar įvykdžius pralaužimą.

Desantai būna jūrų ir oro. Jūrų desantą vykdąs junginys išsikelia į krantą priešo teritorijoje ir čia pradeda žemės veiksmus. Oro desantai praktiškai išbandyti yra dar tiktai manevruose. Jie išsimoka vykdyti tik ypatingais atsitikimais, nes atitraukia nuo tiesioginio darbo labai daug oro pajėgų. Kol kas manoma, kad oro desantą gali išsimokėti vykdyti tik tuomet, jei frontaliai vykdomas stambaus masto prasilaužimas ir norima prasilaužimo palengvinimui sutrukdyti trumpam laikui priešo tiekimą per kurį nors svarbų punktą.

Oro desanto pirmasis skaidinys[9] nusileidžia parašiutais, o antrasis skaidinys lėktuvais į pirmojo skaidinio parengtą aerodromą.

Kovai su įsiveržimais ir desantais svarbu turėti visoje teritorijoje išbarstytų, bet pasirengusių kovai nemobilizuojamų šaulių ir rezervuose judrių dalinių.

Gynimasis

Tik puolamosiomis kautynėmis pasiekiama laimėjimo. Tačiau aplinkybės labai dažnai verčia griebtis gynimosi, ar laukiant, kol susitelks pagrindinės jėgos, ar kol ateis sąjungininkų pagalba, ar norint sudaryti jėgų ekonomiją, kitoje vietoje vykdomam puolimui.

Junginys gauna barą, už kurio išlaikymą jis atsako. Įsiveržusį į ginamąją poziciją priešą junginio rezervai turi atmesti. Junginiui ir kiekvienam daliniui, gavusiam gynimosi uždavinį, visada galioja viena taisyklė: be įsakymo nesitraukti, gintis iki paskutiniųjų vietoje.

Gynimosi vykdyme reikia skirti normalių (siauresnių) barų gynimą ir plačių barų gynimą.

Normalių barų gynimo pagrindas ir didesniems ir mažesniems vienetams yra ugnis. Pirmiausia sudaromos ištisinės, kiek galint tirštesnės ir gilesnės ugnies užtvaros. Atskyrus tam reikalingas jėgas, likusios jėgos skiriamos į rezervus. Šie rezervai dalinai užima įvairius rezervų ruožus, kad sulaikytų pro pagrindinį ruožą prasiveržusį priešą; dalinai laikomi surinkti, kad galėtų atblokšti įsiveržusį priešą priešpuoliu, kad apsaugotų sparnus ir atliktų įvairius kitus uždavinius.

Plačių barų gynimo pagrindas didesnio vieneto ribose yra priešpuolis. Ugnies užtvarai sudaryti skirtos jėgos čia turi būti kiek galint mažesnės, o rezervai – kiek galint stipresni ir judresni.

Kaip turi būti tvarkomas plačių barų gynimas, kiek jėgų skirti ugnies užtvarai sudaryti, kuriuos barus kam skirti, kiek jėgų palikti rezerve, kaip sutvarkyti saugą, kokie žvalgybos uždaviniai – vis tai klausimai, kuriuos sprendžia aukštesni vadai. Mažesnių vienetų vadų tai neliečia, nes šie vienetai ar siauresniuose ar platesniuose baruose ginasi daugiausia ugnimi. Mažesnieji vienetai (iki bataliono) organizuoja atsparos mazgus, kuriuose pasirengia gintis iš visų pusių. Tuo būdu net priešui įsiveržus į gretimus barus – atsparos mazgas gali gintis. Atsparos mazgą užima dalinys didesnis kaip 1 skyrius, bet ne didesnis už batalioną. (Vieno skyriaus arba bent kelių kovotojų ginamas vietovės plotas vadinamas atsparos lizdu).

Ginamasis uždavinys palengvėja, kai junginys, ginąs barą, turi kaimynus. Tačiau dažnai tenka gintis neturint viename ar abiejuose sparnuose kaimynų. Tuomet ginamasis uždavinys pasunkėja, nes tenka rūpintis sparnų bei šonų saugumu.

Gynimosi patvarumas daug priklauso nuo turimo laiko pozicijai įrengti. Prireikus paskubomis užimti ginamąją poziciją, dažnai kovotojai tesuspėja išsikasti apkasus gulom ar klūpsčiom. Savaime aišku, jau paties gynimosi metu, per kautynių pertraukas, vykdomas tolesnis apsikasimas. Kasami apkasai stačiom ir galop pilno profilio. Po to kiekvienas kovotojas savo apkasą sujungia su gretimo kovotojo apkasu susisiekimo eiga. Dar vėliau įrengiamos slėptuvės, nišos (sandėliukai), išvietės, susisiekimo eigos gilumon ir t. t. Šaudymui įrengiamos angos. Viršum apkasų kartais įrengiami stogeliai, saugoją nuo granatų skeveldrų bei šrapnelių. Slėptuvės pritaikomos priešcheminei apsaugai.

Visų šių darbų metu kuo griežčiausiai laikomasi maskavimosi taisyklių. Priešas, be abejo, labai dažnai ginamąsias pozicijas fotografuoja iš lėktuvų. Fotolaboratorijų technika šiandien tiek aukšta, kad daugelis ginamųjų įrengimų, nepastebimų lakūno akiai, paaiškėja iš nuotraukų, padarytų įvairiu paros metu (iš vienos ar kitos krypties šviečiant saulei). Daug ginamosios pozicijos paslapčių išaiškina priešui stereoskopinės nuotraukos.

Nepasiekiama tikslo, jei kuris nors pozicijos įrengimas užmaskuojamas tik baigus darbą. Tuo atveju priešas iš darbo metu padarytų nuotraukų žino įrengimo koordinates ir į šį įrengimą paleidžia ugnį tik pačiu kritingiausiu momentu (pav., prieš puolimo pradžią), kad ginamasis įrengimas negalėtų veikti kaip tik tuomet, kai jis labiau reikalingas. Dėl šios priežasties pozicijos įrengimo darbus dažniausiai tenka dirbti naktimis, o, dirbant dieną, pačių darbų metu kuo atidžiau maskuotis.

Kai gynėjas turi daugiau laiko pozicijai įrengti, jis gali nuvalyti šaudymo plotus, įrengti vielų kliūtis, prieštankines kliūtis ir t. t. Savo pozicijos įrengimo darbų maskavimą su aerofotografijų pagalba gali nuolat kontroliuoti. Priešo lakūnams klaidinti gali įrengti klaidinamuosius apkasus, klaidinamąsias artilerijos ugniavietes ir t. t.

Priešui puolant, pirmiausia stengiamasi jį sulaikyti ugnimi. Tačiau priešui yra baisi tik taikli ir gerai valdoma ugnis. Blogai išmokyta kariuomenė visuomet šaudo labai daug. Daugelis bijodami iškišti galvas iš apkasų šaudo tiesiog į dangų. Kiti skubiai iškiša galvas ir šauna paskubomis nusitaikę. Toki šūviai tik pakelia priešo puolamąją dvasią. Jis jaučia, kad gynėjas nervuojasi ir bijo. Karų dalyviai teigia, kad smagiausia eiti puoliman tuomet, kai iš priešo pusės kuo didžiausia ir kuo intensyviausia ugnis. Praktika rodo, kad nuo tokios ugnies puolėjas beveik visai neturi nuostolių. Gynėjui neišmanėliui atrodo, kad kulkų lietumi jis berte užbėrė puolantį priešą, bet iš tikrųjų kulkos išsisklaido milžiniškame plote. Tas plotas palyginti su taikinių dydžiu yra toks milžiniškas, kad paprastas matematiškas pataikymų galimumų apskaičiavimas parodo, jog toks šaudymas negali duoti jokių teigiamų rezultatų.

Visi ginklai ginantis paprastai pradeda šaudyti tik tuomet, kai pakankamai didelis taikinys pasirodo to ginklo tikrosios ugnies ruože. Tolesnis šaudymas tik išimtis. Bjauriausia puolėjo savijauta yra tuomet, kai artindamasis prie ginamosios pozicijos jis negirdi nei vieno netvarkingo šūvio. Šaudo tik artilerija ir s. k. staigiais ugnies sutelkimais. Ugnies smūgis staiga pasigirsta ir staiga baigiasi. Nuo kilometro atstumo pasigirsta atskiri įgudusių šaulių šūviai. Tie šūviai reti, bet kiekviena kulka kliudo taikinį ar rekošetuoja čia pat netoli taikinio. Priešas artėja iki 800, 600, 400 metrų, bet gynėjo ugnis vis nestiprėja. Puolėjo nervai įsitempia iki kraštutinumo, nes jis jaučia, kad eina į ten, kur yra drausmė, susiklausymas, pasitikėjimas savimi.

Staiga pagal duotą ženklą visi gynėjų ginklai paleidžia užtveriamąją ugnį. Iš karto pradeda šaudyti visi šautuvai, visi l. k., s. k., minosvaidžiai, artilerija. Tai smūgis, kuris turi galutinai palaužti puolėjo nervus. Toki smūgiai tęsiasi 3–5 minutes ir prireikus, kartojami.

Dažnai gavęs užtveriamosios ugnies priešas būna priverstas stabtelėti, kad jo artilerija bei tankai galėtų nuslopinti (neutralizuoti) naujai pasireiškusius ugnies šaltinius. Po to priešas stengiasi pulti toliau.

Praėjusį vielų kliūtis ir besitelkiantį atakon puolėją laukia dar viena staigmena. Užtveriamoje ugnyje nedalyvauja dalis s. k., kurie, ypač gerai užmaskuoti, pastatomi šaudyti visiškai flankuojama ugnimi (lygia greta su ginamąja pozicija). Šie s. k. paleidžia ugnį tik pačiais kritingiausiais momentais, kai priešas yra jau tiek arti, kad jo artilerija negali šio s. k. šaudyti be pavojaus saviesiems.

Įsiveržęs ginamojon pozicijon puolėjas sutinkamas granatomis, durtuvais ir rezervų kontratakomis bei priešpuoliais.

Kontratakomis vadinamas durtuvų smūgis priešo atakai atsmogti. Ypač svarbu gerai parinkti kontratakos momentą.

Jei priešas veržiasi pirmyn ir yra dar pilnas puolamosios energijos – kontratakuoti per anksti. Jei priešas sustojo ir pasirengė gintis – per vėlu. Taigi kontrataka paprastai pavyksta tik tuomet, kai ji vykdoma į tik ką atakavusį, pavargusį ir neturėjusį laiko susitvarkyti priešą. Ugnimi paremti kontrataką dažniausiai negalima. Kontrataką vykdo būrio, kuopos, rečiau bataliono rezervai.

Priešpuolis – puolimas priešo, kuris prieš tai mus puolė. Kaip kiekvienas puolimas, jis gali turėti įvairius ruožus (puolimas iki atakos, ataka ir t. t.). Priešpuolį paprastai vykdo bataliono ar stambesnio dalinio rezervai. Priešpuolis neturi būti pavėluotas, nes tuomet priešas suspės pasirengti gintis. Priešpuolis turi būti paremtas ugnimi ir nukreiptas į puolančio priešo šoną.

Stabdymas

Neturint kurioje nors vietoje pakankamai jėgų statiniam gynimuisi ar puolimui, tenka vykdyti stabdomąsias kautynes. Stabdant pralaimimas plotas, bet laimimas laikas.

Stabdomieji veiksmai, plačiu mastu imant, apima stabdymą ugnimi, trumpalaikį gynimąsi, pasalas, aprėžto tikslo puolimą, kelių ir tiltų ardymą, minavimą ir t. t.

Stabdymas, kaip kautynių forma, yra pagrįstas tolimų atstumų ugnimi ir savalaikiu kautynių nutraukimu. Į lemiamas kautynes stabdytojas vengia įsivelti. Tik išimtiniais atvejais stabdąs dalinys įvykdo trumpą puolimą (aprėžtu tikslu) ar trumpam laikui pereina į gynimąsi (pavyzdžiui, norėdamas sulaukti nakties).

Junginys, kurio pagrindas yra pėstininkai, iš karto užima ne mažiau kaip dvi už viena kitos esančias stabdymo ribas. Priešakyje stabdymo ribų, jei tik galima, suardo kelius ir tiltus, priešo judesiui pasunkinti. Suardymus stengiamasi laikyti bent tolimoje ugnyje, norint sutrukdyti jų atstatymą.

Priešas, priartėjęs prie pirmosios stabdymo ribos, sudaro su ta riba sąlytį ir išskleidžia savo jėgas puolimui. Stabdytojas visa tai stengiasi trukdyti, leisdamas tolimąją ugnį. Priešui pradėjus pulti, stabdytojas prisileidžia jį tiek arti, kad pats galėtų pasitraukti dar nebūdamas priešo ugnimi suvaržytas. Jei pasitraukimo keliai nepridengti, tenka trauktis jau tuomet, kai priešas priartėja iki 500–600 m. Kai pasitraukimo kelius dengia miškas, didesnė gyvenvietė, krūmai, dažnai galima priešą prisileisti iki 50–100 m ir tik po to trauktis. Tuo būdu, renkantis stabdymo ribas, svarbu jas rinkti taip, kad prieš jas būtų platūs šaudymo laukai, o už jų – pridengti pasitraukimo keliai.

Iš pirmos stabdymo ribos paprastai traukiamasi į trečiąją. Antroje riboje išsidėstę jėgos priglobia jėgas, atsitraukiančias iš 1–mos ribos ir, priešui spaudžiant, traukiasi į ketvirtąją ribą. (Jei stabdo kavalerija, ji iš karto užima tik vieną stabdymo ribą. Tuomet iš pirmosios ribos traukiasi į antrąją.)

Stambesnio junginio stabdymo ribos paprastai parenkamos per 5–7 km viena nuo kitos, kad puoląs priešas negalėtų iš vienų artilerijos ugniaviečių remti abiejų ribų puolimo. Artilerijos perkėlimas verčia puolėją gaišti laiką.

Tarpuose tarp stabdymo ribų žemesnieji viršininkai pasirenka tarpines ribas, kuriose išdėsto dalį savo jėgų, kurios padeda lengviau pasitraukti iš vienos ribos į kitą.

Tiek gynimosi, tiek ir stabdymo ribas patariama rinkti už natūralių, tankams nepereinamų kliūčių.

Pasitraukimas

Pasitraukiant svarbiausias dalykas – atsipalaidavimas nuo priešo. Priešas stengiasi neleisti atsipalaiduoti, o gynėjas stengiasi pagrindines jėgas kuo toliau nuvesti nuo priešo, palikęs sąlytyje su priešu tik menkus sąlyčio dalinius, kurių pareiga žvalgyti priešą ir ženklinti priešo slinkimą.

Patogiausia atsipalaiduoti nuo priešo naktį. Tačiau priešui spaudžiant ir negalint išsilaikyti iki vakaro, tenka atsipalaidavimą pradėti ir dieną. Toks atsipalaidavimas beveik visuomet surištas su stambesniais nuostoliais. Dažnai tenka palikti kai kuriuos dalinius bei ginklus gintis iki galui, kad tuo būdu galima būtų išvesti kuo daugiau sveikų jėgų. Drausmingose ir atsidavusiose kariuomenėse į tokius paliekamus dalinius dažnai atsiranda savanorių, kurie kartais prisirakina prie kulkosvaidžių, kad tuo būdu nugalėtų pagundą trauktis.

Pasitraukimo metu karių moralė paprastai krinta. Viršininkams tenka dėti visas pastangas, kad pasitraukimas nevirstų panika.


[1] Parengtasis karinio personalo rezervas

[2] Kariniuose dalykuose beveik visuomet yra kenksmingi kraštutinumai. Todėl, nors ir nurodžiau vienokios ir kitokios priedangos sistemos pliusus ir minusus, tačiau tiktai stipri ir ekonomiška priedanga bus ne tuomet, kai bus laikomasi vieno kurio kraštutinumo, bet tik tuomet, kai abi sistemos bus suderintos ir pritaikytos vietos aplinkybėms. [aut. past.]

[3] Rekvizicija – priverstinis, atlygintinas, asmens turto paėmimas valstybinio organo nutarimu.

[4] slidininkams

[5] tarpus tarp dalinių

[6] angl. meeting engagement

[7] užnugaryje

[8] Motorizuotais junginiais (dalimis, daliniais) vadinamos įvairios ginklų rūšys, aprūpintos autovežimiais. Jos juda autovežimiuose, bet kaunasi išlipę iš autovežimių. Mechanizuotais junginiais (dalimis, daliniais) vadinama tuos, kurie ir judesiuose ir kautynėse naudoja motorą – tankus, šarvuotus automobilius. Motomechanizuotais junginiais vadinama tuomet, kai viename junginyje sujungiama motorizuoti ir mechanizuoti daliniai (dalys).

[9] suskaidytas, padalytas karinis dalinys (padalinys)

← Į skyriaus pradžią

— Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. —
Skyrius: Ginkluotosios jėgos

Toliau →

Komentuoti

Your email address will not be published.Required fields are marked *