Ginkluotųjų jėgų pritaikymas vietos reikalams

Ginkluotųjų jėgų pritaikymas vietos reikalams

Valstybės ginkluotųjų jėgų pritaikymas vietos reikalams ir valstybės prigimčiai yra labai reikšmingas dalykas. Tai mums ypač paaiškės, kai panagrinėsime tuos skirtumus, kurie yra tarp mūsų norimos sukurti ginkluotosios jėgos ir buvusios carinės Rusijos ginkluotosios jėgos. Daug yra dalykų, kurie senojoje Rusijoje buvo vertinami teigiamai, o dabar mūsų yra smerkiami. Tiesa, pirmieji mūsų mokytojai, pirmieji mūsų kariuomenės kūrėjai buvo išėję rusų mokyklas. Tai turėjo žymiai atsiliepti mūsų ginkluotosios jėgos kūryboje. Nors visą laiką buvo ieškoma, ir dabar tebeieškoma, tikrų lietuviškų kelių ginkluotajai jėgai kurti, nors buvo stengiamasi išnaudoti visus būdingus mūsų valstybės bei tautos bruožus tą jėgą kuriant, tačiau negalima taip greitai nusikratyti senųjų įpročių.

Senojoje Rusijoje kariuomenė nebuvo bendrosios valstybės kūrybos veiksnys, bet buvo kai kuriais atžvilgiais (ne visumoje) tiesiog ardomasis veiksnys. Taip, pavyzdžiui, švietimo ministerija, įvairios tikybos, kultūrinės organizacijos stengėsi dorinti tautą. Kariuomenė šioje srityje dažnai veikė priešingai. Visai pamatuotai būdavo nusiskundžiama, kad iš kariuomenės vyrai grįžta palinkę į girtuokliavimą ir paleistuvavimą, parsiveža puikų keiksmažodžių žodyną. Kiekvienu atveju iš kariuomenės grįžta mažiau dorovingi vyrai, negu kad į kariuomenę išėjo. Tuo būdu, tai, ką statė kitos valstybės įstaigos, tą griovė kariuomenė. Ir, reikia pasakyti, nesimatė rimtesnių pastangų šiam nenormalumui šalinti. „Kareivis ne vienuolė“ – šis dar Gustavo Adolfo ištartas posakis labai patiko ir rusų kariuomenei. „Karininkas turi mokėti gerti, bet nepasigerti“ – buvo kalbama tarp karininkų. Pirmąją šio posakio dalį buvo stengiamasi sąžiningai vykdyti, o antrąją – kaip Dievas duodavo. Atitinkamoje dvasioje buvo auklėjami ir kareiviai. Ypač toks auklėjimas buvo ryškus senesniais laikais, kol kareiviui tekdavo ilgai kariuomenėje tarnauti. Labai didelis % karininkų buvo kroniški alkoholikai. Kareiviai už gerą rikiuotės atlikimą gaudavo degtinės kibirais.

Mūsų jauna kariuomenė negalėjo vienu mostu atsikratyti visų šių senųjų prietarų. Pirmosios mūsų kariūnų laidos dar buvo mokomos, esą, karininkas turi mokėti gerti, bet nepasigerti, bet jau iš tas laidas baigusių asmenų šiandien gali išgirsti visai priešingą teigimą, būtent: moderninio karo aplinkybėse idealus kovotojas–karininkas yra visiškas abstinentas. Taip šiandien dažnai kalba net tie karininkai, kurie pagal „senąją mokyklą“ yra vis dėlto „išmokę gerti“. Senojoje rusų kariuomenėje tokios kalbos būtų buvę laikomos kvailyste. Ten tuojau būtų nurodoma, esą, spiritas reikalingas prieš atakas drąsai sukelti, apkasuose susišildyti, geriantieji esą platesnio masto žmonės ir kitų panašių argumentų, kuriuos paprastai vartoja tie, kurie neįstengia giliau suprasti alkoholinių gėrimų bei kitų svaigalų vartojimo esmės ir reikšmės visam valstybės gyvenimui ir ypač moderniniam karui.

Apskritai, jei dorovės srityje šiandien mūsų kariuomenei kartais dar šis tas primetama, tai nemaža čia nusveria ir senas papratimas kariuomenes laikyti tvirkinimo įstaigomis. Žinoma, negalima tvirtinti, kad mūsų kariuomenė jau būtų visiškai atsikračiusi „senosios mokyklos“ perlų ir prisigėrusi naujų, sveikų idėjų. Dar ne iš vieno mūsų kario tenka išgirsti visai kitokių samprotavimų, negu kad čia samprotaujama. Tarnaujantiems kariuomenėje dar ne kartą teks susidurti ir su girtuokliavimu, paleistuvavimu, nerūpestingu tarnybos pareigų atlikimu. Tačiau iš dabar esamų pažymių ir iš nuolat gerėjančios padėties galima drąsiai daryti išvadą ateičiai, kad kariuomenė dorovės atžvilgiu stovės priekyje kitų tautos sluoksnių ir bus traktuojama, kaip viena rimčiausių tautos auklėjimo organizacijų.

Mūsų kariuomenė tautos dorinimo srityje stengiasi dirbti ne priešingai kitoms valstybės įstaigoms, bet sudaryti labai svarbią to darbo dalį. Mūsų kariuomenė paima jauną vyrą savo globon pavojingiausiu brendimo metu ir skiepydama jam dorą, drausmę ir darbštumą stengiasi galutinai užbaigti tą darbą, kurį praliejo mokykla, šeima ir bažnyčia.

Šia proga reikia pažymėti, kad imdamasi šios auklėjimo pareigos mūsų kariuomenė save labai apsunkina, nes tai atima daug laiko ir daug energijos kadro karininkams bei puskarininkiams. Tačiau kitos išeities nėra, kol neturime prieš–šaukiamojo rengimo ar darbo prievolės, kurių metu galima būtų visą tą auklėjimą jaunuoliams suteikti. Tas auklėjimas, kurį mūsų jaunuolis yra gavęs pradžios mokykloje, nors ir uždeda antspaudą visam gyvenimui, bet vien to auklėjimo nepakanka, nes tą auklėjimą jaunuolis yra gavęs dar vaiku būdamas. Baigiąs bręsti jaunimas, be abejo, turi gauti dar papildomą auklėjimą jau ne vaiko amžiui ir protui pritaikytą. Šis auklėjimas turėtų galutinai sukristalizuoti žmogų ir pilietį.

Antrasis ryškus skirtumas tarp mūsų ir senosios Rusijos ginkluotųjų jėgų glūdi karininkų korporacijoje ir jos pažiūrose į kareivius bei į visą tautą. Rusų karininkai buvo daugiausia komplektuojami iš aristokratijos ir stengėsi sudaryti visai uždarą karininkų korporaciją, lyg ir karininkų luomą. Buvo proteguojama, kad karininko vaikai būtų karininkais, ir stengiamasi kuo mažiau pašalinių žmonių, ypač valstiečių kilmės į šį luomą įsileisti.

Negalima pasakyti, kad karininkai nemylėjo kareivių. Ne! Kareivius karininkai mylėjo, tik kiek savotiškai. Mylėjo juos, kaip Rusijos jėgos įkūnijimą, kaip gražius paradų manekenus, kaip ištikimus girtų orgijų padėjėjus. Tačiau trūko kareivio dvasios, jo reikalų ir rūpesčių supratimo. Senesniems kareiviams, tarnaujantiems 5 ar net 25 metus, imponuodavo toki vadai. Ilgai tarnaudami kareiviai ištisai prisigerdavo kareivinių dvasios, o visas kitas pasaulis jiems buvo svetimas. Tokios psichikos kareiviui imponuodavo puikiomis uniformomis karininkai, drąsiu elgesiu ar keliais kibirais degtinės moką sukelti visuotinį kareivių pasigėrėjimą, mėgstą „plačių mostų“ orgijas bei skandalus, bet tėviškai gelbstą ir triukšmavusį kareivį. Tačiau kai kariuomenė buvo pradėta komplektuoti trumpai tarnaujančiais kareiviais, šie pastarieji, susirūpinę savo kasdieniniais naminiais rūpesčiais, daug mažiau tiko senųjų kareivinių dvasiai. Tarp šių naujoviškų kareivių ir senomis tradicijomis tebegyvenančių karininkų atsirado praraja didesnė, kaip tarp Benjaminų Kordušų ir jų buvusių kumečių. Vieni kitų visiškai nesuprato. Karui kilus, į rusų kariuomenę įsiliejo daug atsargos karininkų, daugiausia valstiečių kilmės. Jie šiek tiek užlygino šią prarają, bet užlygino ne tiek daug, kad būtų išvengta 1917 m. skerdynių.

Lietuvoje karininkai komplektuojami iš tų pat sluoksnių, kaip ir kareivių daugumas. Iš jaunuolių, lankančių gimnazijas, į karo mokyklą kadro kariūnais stoja, rodos, neturtingesniųjų abiturientų didesnis %, kaip į universitetą. Daugelis neturtingesniųjų šiaip taip prasikrapšto iki gimnazijos baigimo, bet toliau pinigų stoka neleidžia visai laisvai pasirinkti profesijos; o tęsiant mokslą karo mokykloje pinigų nereikia. Dėl šios priežasties karininkų korporacija yra iš tikrųjų komplektuojama iš neturtingesnių sluoksnių, negu kitos mūsų inteligentinės profesijos. Tai sukuria bendrumą tarp karininkų ir kareivių. Karininkai gerai supranta smulkaus ūkininko psichiką, nes daugumas karininkų kaip tik iš tokių ūkininkų kilę.

Mūsų kariuomenei kuriantis, kol dar labai stipriai jautėsi senosios Rusijos karininkų korporacijos tradicijos, tiesa buvo kai kieno norų ir mūsų karininkų korporaciją sudaryti kiek galint labiau uždarą, su visokiomis privilegijomis bei keistomis tradicijomis. Taip, pavyzdžiui, buvo manoma, kad uniformuotam karininkui gėda stoti į eilę su kitais piliečiais nusipirkti geležinkelio ar kino bilieto. Buvo norėta, kad tokiais atvejais piliečiai užleistų karininkui pirmenybę. Šiandien, nors karininko bendras išsilavinimas nuo 4 klasių pakilo iki 8 klasių, o karinis nuo kelių mėnesių iki 3 metų (dažniausiai daugiau kaip 3 m.), betgi karininkai tokius pageidavimus seniai užmiršo. Šis pavyzdys ryškiai rodo, kokia kryptimi evoliucionuoja mūsų karininkų korporacijos dvasia.

Savo korporaciją tebevadiname korporacija, bet tai nėra uždara korporacija. Kelias į šią korporaciją atviras. Tereikia būti doru, sveiku vyru ir sąmoningu patriotu. Atitinkant šias sąlygas, karininkų korporacijos nariu pasidaryti yra lengviau, negu, pavyzdžiui, teisininkų ar gydytojų korporacijos nariu.

Trečias ryškus skirtumas tarp senosios Rusijos ir Lietuvos ginkluotųjų jėgų, tai kariuomenės mokslinimo ir avansavimo reikalų santvarka.

Carinėje Rusijoje gan aukštai tebuvo pastatytas tik kadro kareivių ir kai kurių jaunesnių karininkų mokymas. Tačiau be galo silpnas buvo kareivių auklėjimas, atsargos kareivių mokymas ir puskarininkių mokymas. Visame mokyme nebuvo sistemos; vienose srityse mokymas būdavo neblogas ar net labai geras, o kitos sritys visai dirvonuodavo. Tos spragos paraližuodavo ir pliusus, kuriuos galėdavo duoti gerai rengiamos sritys. Tačiau senojoje Rusijoje silpniausiai buvo tvarkomas aukštųjų vadų bei štabų mokymas. Blogas avansavimo reikalų tvarkymas sudarydavo sąlygas į aukščiausias vietas patekti labai blankioms asmenybėms, kurios ir nepajėgdavo aukštų pareigūnų mokymo tvarkyti. Kiek menkai buvo parengti aukštieji pareigūnai, matome iš to, kad jau suorganizuotus Petrapilyje karo žaidimus caras buvo priverstas atidėti, kad nepaaiškėtų visiškas aukštųjų kariuomenės pareigūnų netinkamumas. Kai vėliau, vis dėlto, buvo pasiryžta Kijeve karo žaidimus įvykdyti, šių žaidimų nagrinėjimo neteko daryti, nes visi aukštųjų vadų bei štabų darbai buvo neverti nė kritikos.

Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuvos kariuomenę mokant siekiama visapusiškumo, o vadų avansavimas jau prieš 10 metų tinkamai sutvarkytas.

Labai daug esminių skirtumų esama tarp senosios Rusijos bei Lietuvos kariuomenių organizacijos, išdėstymo, aprūpinimo, komplektavimo ir mobilizacijos parengimo. Šie dalykai daugiausia įdomūs tik specialistams, tad jie čia plačiau neliečiami.