|
Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. |
Mažųjų valstybių Achilo kulnas
Mažai valstybei karinio saugumo atžvilgiu pavojingas ne jos mažumas, bet nepasitikėjimas savimi, kurį kelia pesimistai, aimanuotojai. Deja, šį dėsnį sunku įsąmoninti visiems mažųjų valstybių piliečiams, kuriems vis dėlto labiausiai imponuoja didžiųjų valstybių išorinė galybė. Nepasitikėjimas savo valstybės jėgomis – tai tikras Achilo kulnas mažosiose valstybėse. Tik ypač gerų piliečių sąmoninimu galima šią didžiąją mažųjų valstybių silpnybę panaikinti ar bent labai sušvelninti. Pesimisto – aimanuotojo akimis žvilgtelėjus į pasaulį, tikrai pamatome baisų vaizdą: nėra tos valstybės, kuriai negrėstų didžiulės negerovės.
Didžioji Britanija. Ji žus tuomet, kai kurioje nors vietoje bus priešo perkirstas didysis kelias: Londonas, Gibraltaras, Malta, Port-Saidas, Adenas, Singapūras. O įvairiuose šio kelio punktuose juodi debesys telkiasi. Viduržemio jūroje italai visai rimtai grasina Maltai; Afrikoje – jie suspaudė iš dviejų pusių Sudaną ir Egiptą ir kiekvienu momentu gali pradėti žygį link Suezo, kuriam pasipriešinti anglai rimčiau negalės. Ispanų nacionalistai graso Gibraltarui. Arabų tautos – Adenui, Levantui, Irakui. Japonai graso Singapūrui. Indijoje juda nepatenkintos masės. Pakaktų kuomet nors, kad prancūzai pažadėtų italams neutralitetą galimame italų anglų konflikte ir didžiausia pasaulio imperija atsidurtų katastrofos akivaizdoje. O čia dar pavojus Europos kontinente, nes vokiečiai gali pradėti siekti hegemonijos ir visai suvaržyti prancūzų jėgas. Taigi, ir laviruoja didžiosios imperijos politikai kaip išmanydami.
Prancūzija. Prieauglio stoka diena iš dienos didina baimę, kad istoriniai priešai užims tuštėjančius Prancūzijos plotus. Prancūzijos kaimynai siekia ekspansijos, o Prancūzija jau nieko negali pasiekti; ji net neturi kraujo pati save apginti. Kartu atsiranda dar didelis pavojus užnugaryje, nes yra grasomas Prancūzijos susisiekimas su Afrikos kolonijomis, iš kur būtina yra karo metu gauti žaliavų ir žmonių.
Italija. Ji buvo saugi, kol neturėjo imperijos. Bet dabar jai nuolatos grasoma, kad jos metropolija gali būti atskirta nuo Afrikos kolonijų, ir tuo būdu jos jėgos gali būti sumuštos dalimis. O tam reikia tik labai maža ko, kad Prancūzija, italų anglų varžybose dėl Viduržemio jūros aiškiai stotų anglų pusėn. Bet ir vienos Anglijos Italijai tenka bijoti. Nežiūrėdama didelio ekonominio nuovargio, Italija į 1937 m. Anglijos didįjį apsiginklavimo planą priversta buvo taip pat atsakyti dideliu jūrų ginklavimosi planu.
Vokietija. Didelio ekonominio įtempimo dėka pavyko kai ką Vidurinėje Europoje laimėti. Bet ekonominis nuovargis neleidžia toliau ginkluotis taip greit, kaip gali ginkluotis Anglija ir Prancūzija. Laikas dirba galimų priešų naudai. Reikia veikti kuo greičiausiai, jei nenorima vėliau būti sugniužintu. Bet tolesnis puolamas veikimas graso sujungti prieš Vokietiją visą pasaulį.
SSSR. Kas bus su tautinę sąmonę atgavusiomis tautomis, jei įvykus didesniems sunkumams teks keisti rėžimą? Ar įstengs SSSR iškart sėkmingai kovoti dviem frontais: Tolimuose Rytuose ir Europoje?
Lenkija. Čekoslovakija buvo padalyta, nes ji buvo „mozaikinė“ valstybė. Bet ir Lenkijai svetimtaučių netrūksta. Tokioje situacijoje visoks karas Lenkijai yra didžiausia blogybė.
Latvija, Estija. Jos turi nuolat bijoti, kad Rusija nesustiprėtų tiek, kad nesumanytų laužtis į jai patogius Baltijos uostus.
Danija. Ji yra Anglijos aruodas. Karo metu Vokietija tą aruodą pasigrobs, kad Angliją badu marintų. Taigi Danijai reikia drebėti ne vien dėl Šlezvigo[1], bet ir dėl visos savo nepriklausomybės.
Olandija, Belgija, Portugalija. Mažosios valstybės neprivalo turėti kolonijų, jei jų neturi didžiosios – taip skelbiama dabar. Be šio rūpesčio, Belgija dar didelį rūpestį turi su flamandais[2], Eupenu[3], Malmedi[4], o Olandija traukia į save vokiečius, kaip patogiausia išeities riba Anglijai pulti.
Jugoslavija. Ir taikos metu turi daug nemalonumų su mažumomis. Kas gi bus karo metu, kai apginkluotos mažumos pradės kiekviena savo teisių reikalauti?
Šveicarija. Į du trečdalius jos teritorijos pretenduoja vokiečiai. Po Austrijos ir Sudetų prijungimo čia yra didžiausias vokiškai kalbančių gyventojų plotas, į kurį pretenduoja Vokietija. O, be to, Aaro slėnys yra geriausia prieiga vokiečiams į Prancūzijos užnugarį.
Taigi, pesimisto akimis žiūrint, visų valstybių kuo juodžiausia ateitis laukia. Visų valstybių piliečiai turėtų aimanuoti ir baimintis kiekvienos sunkenybės, kaip kad mūsų pesimistai – aimanuotojai
daro. O kaip gi bus iš tikrųjų?
Tikriausiai dauguma šių klausimų bus pertvarkyta ir stabilizuota ilgesniam laikui būsimojo karo gale. Ir toli gražu nevisų valstybių laukia pesimistiškas likimas. Daugelis valstybių, reikia manyti, išeis iš būsimojo karo tik padidinusios savo politinį svorį. Negalima net garantuoti, kad būtinai būsimajame kare viena koalicija laimės, kita pralaimės. Jau Didžiojo karo metu matėme, kad blogiau organizuotosios valstybės iširo karo galo nesulaukusios (Rusija, Juodkalnija), nors kovojo toje koalicijoje, kuri galutinai karą laimėjo; o kitos, net ir pralaimėjusioje koalicijoje kovojusios išėjo iš chaotinio karo periodo sūkurių tik sustiprėjusios, savo politinį svorį padidinusios, su gražiomis perspektyvomis ateities kūrybai (Kemal Pašos Turkija).
Galimas dalykas, kad ir būsimajame kare laimės nebūtinai tos valstybės, kurios laimėsiančioje koalicijoje kovos, bet tos, kurios bus geriau susiklausę, geriau kariškai organizuotos, nežiūrint to, kurios koalicijos eilėse joms teks karą pradėti. Tas dar labiau iškelia reikalą šiuo metu kuo geriausiai susiorganizuoti, pasiruošti būsimajam karui. Nors šiame mažoms valstybėms nepalankiame laikotarpyje Lietuvai gali tekti pergyventi dar daug sunkumų, tačiau nusiminti neturime, nes, jeigu sukauptai dirbsime ir prireikus energingai kovosime, mūsų prakaitas ir kraujas veltui nežus. Tik pačių sunkiausių kovų metu neturime leisti įsigalėti pesimistų – aimanuotojų nuotaikai.
Vienas užsienietis senesniais laikais ilgai klausėsi mūsų gana žymaus žmogaus aimanavimų, kad mes toki menkučiai, toki nekalti, o visi nori mus skriausti, ir galop pasakė:
„Jeigu esate vabalai, tai ko dar spurdate, kai kas ant jūsų užmina“.
Dabar turime suprasti aiškiai: mes nesupratome pagrindinių kovos dėl būvio dėsnių, nesupratome pagrindinių strategijos dėsnių ir todėl verkšlename galingų svetimtaučių akivaizdoje. Gal kas nors manė, kad pasaulį valdo ašaromis suvilgintos širdys, bet ne žiaurūs jėgos nuostatai. Šiandien aiškiai turime jausti ir suprasti, kad vabalai nesame, turime teisę ir galią laisvi gyventi. Tačiau su są1yga, jei taip gyventi norėsime ir dėl tokio gyvenimo pasiryšime kovoti. Nes Le Bon[5] sako:
„Avinas turi teisę būti papjautas ir suvalgytas, o negras turi teisę matyti savo kraštą valdomą anglų, o jiems pasipriešinęs gauti kulką į kaktą; nes nei avinas, nei negras sau didesnių teisių iškovoti nemoka“.
Jei patys nesirengsime iškovoti sau teisės gyventi, joki sąjungininkai mūsų neišgelbės. Tarp silpnų valstybių ir mes sąjungininkų sau neieškome. Nenorės ir kitos valstybės mus sąjungininkais turėti, jei mes būsime kariškai silpni. Su lavonais nesusidedama. Galop, sąjungininko sąvoka labai kintamas dalykas. Šiandien sąjungininkas – rytoj gali būti priešas. Žvilgterėkime į Lietuvos ar pasaulio istoriją ir šiai tezei įrodymų rasime tūkstančius. Neaimanuokime ir dėl to, kad kariškai svarbioje ir pavojingoje vietoje apsigyvename. Tik tokiose aplinkybėse susikuria galingos tautos; jos įpranta į nuolatinę kovą – ekonominę, protinę, kultūrinę, diplomatinę ir ginklų kovą. Kova išugdo didvyrius. Tik milžiniški pavojai sujungė Lietuvą Mindaugo laikais. Nuolatiniuose pavojuose ir kovose susikūrė galinga Vokietija ir visos kitos galybės, kurios tik turėjo įtaką pasaulio istorijai.
Užkampiuose ar milžiniškuose plotuose gyvenančios tautos iš karto džiaugiasi ramybe, laisve ir kartais turtų pertekliumi. Bet nepavydėkime joms. Per didelėje gerovėje gyvendamos jos sumenkėja ir tampa kitų tautų grobiu.
Atsižvelkime į aplinkybes, kuriose mums tenka gyventi. Ir mūsų aplinkybės duoda mums visokeriopą galimybę laisvai gyventi, plėsti savo tautos kultūrą, kelti gerovę. Tik energingu darbu išnaudokime tas galimybes.
[1] Šlėzvigas (vok. Schleswig, danų kalba Slesvig, anglosaksiškai Sliaswic) – istorinis regionas šiaurės Europoje, buvusi kunigaikštystė. Nuo 1920 m. padalinta tarp Danijos (Pietų Jutlandija) ir Vokietijos.
[2] Flamandai (flam. Vlamingen) – germanų tauta, artima olandams. Gyvena šiaurės Belgijoje (Flandrijoje), šiaurės Prancūzijoje, Nyderlanduose. Nyderlanduose gyvenantys flamandai savęs neskiria nuo olandų. Kalba flamandų kalba.
[3] Eupenas yra miestas ir savivaldybė Belgijos Lježo provincijoje, 15 km nuo Vokietijos sienos (Aachen), nuo Olandijos sienos (Mastrichto).
[4] Malmedis yra Valonijos miestas ir Belgijos savivaldybė. Jis yra Lježo provincijoje.
[5] Charles-Marie Gustave Le Bon, g. 1841 m. gegužės 7 d. – m. 1931 m. gruodžio 13 d. – prancūzų polimatas, kurio interesų sritys buvo antropologija, psichologija, sociologija, medicina, išradimas ir fizika.
|
Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. |