Lietuvos kariškai geografinė padėtis ir išvados iš jos

Lietuvos kariškai geografinė padėtis ir išvados iš jos

Taigi, laukdami būsimojo koalicinio karo ir jau galvodami apie Lietuvos padėtį tame kare, galime pasakyti, kad bus viena iš dviejų: arba mes sulauksime pagrindinio mums priešingos koalicijos smūgio savoje teritorijoje, arba nesulauksime. Panagrinėkime, kuris variantas labiau patikimas, o paskiau panagrinėsime, kas įvyktų vienu ir kitu atveju.

Lietuva yra neabejotinai labai svarbi kariniu atžvilgiu vieta Rytų Europoje. Tokia ji pasidarė nuo to laiko, kai išnykus didžiosioms girioms pasidarė labiau praeinama. Todėl ir matome Lietuvos teritorijoje dažnai vykdomus pagrindinius karo veiksmus. XVII a. viduryje per Lietuvą pereina pagrindiniai rusų ir švedų kariuomenių smūgiai. Napoleono didžiosios armijos pagrindinis smūgis 1812 m. perėjo per Lietuvą. Per Lietuvą vedė keliai ir pagrindinių Aleksandro I[1] jėgų, persekiojančių Napoleoną. Per Lietuvą veržiasi XIX a. pagrindinės rusų jėgos, malšydamos lenkų sukilimus. Didžiojo karo metu vėl kelis kartus matėme pagrindines rusų ir vokiečių jėgas žygiuojant ir kaunantis Lietuvos teritorijoje. Per Lietuvą nukreipiamos ir pagrindinės bolševikų jėgos po 1920 m. liepos 4 d. prasilaužimo.[2]

Kodėl taip buvo? Kodėl tokiais gausiais pagrindiniais smūgiais nebuvo varginama Estija, Suomija, Rumunija, ar kuri kita teritorija, bet tik Lietuva?

Taip yra todėl, kad Lietuva yra svarbiausioje Rytų Europos kryžkelėje. Per ją eina tiesiausi keliai iš Vakarų Europos centrų – Berlyno, Paryžiaus į Rytų Europos svarbiausius centrus – Maskvą, Petrapilį[3]. Lietuva sudaro dalį svarbiausio kelio Rytų Europa – Vakarų Europa. Į šiaurę nuo Lietuvos eiti nepatogu – trukdo jūra, į pietus eiti trukdo baloti Bobro-Narevo rajonai ir Pripetės balos – Poliesė. Taigi lieka tik kelias per Lietuvą arba kelias į pietus nuo Pripetės balų – Ukrainos kelias. Bet Ukrainos kelias yra ilgesnis, siekiant gyvybinių centrų, ir ginamas daugelio skersinių kliūčių – Dniestro bei Pripetės intakų ir pagaliau – Dniepro. O einant per Lietuvą svarbieji Rytų ir Vakarų Europos centrai yra tiesioje linijoje ir natūralios kliūtys čia žymiai mažesnės. Tėra tik viena stambesnė kliūtis – Nemunas ir kita kiek menkesnė – Beržūna. Toliau einąs priešas pakliūva į garsiuosius Smolensko vartus, kur kliūčių nėra, o keliai jau Algirdo[4] ir Vytauto[5] praminti.  Taigi kelias rytai–vakarai yra svarbiausioji Lietuvos, kaip kariškos kryžkelės, dalis.

Kita kryžkelės dalis yra kryptis: pietų rytai – šiaurės vakarai. Ji reiškiasi nuolatiniu Lenkijos ir Rusijos veržimusi į Baltijos jūrą. Ir čia abiejų valstybių veržimosi keliai eina per Lietuvos teritoriją.

Aišku, kad kiekvienas kaimynas, kuriam karo pradžioje pavyktų Lietuvos teritoriją pasigrobti, gautų didelių karinių pirmenybių. Todėl kiekvienam iš mūsų didžiųjų kaimynų svarbu yra kito greičiausia šią kryžkelę pagrobti, bet nieku būdu neleisti, kad kuris kitas kaimynas joje įsigalėtų.

Tokia padėtis yra tol, kol žodžio netaria tikrasis šios kryžkelės šeimininkas, lietuvis. Kai šioje kryžkelėje atsiranda ši nauja jėga, kiekvienam didžiajam kaimynui visa strateginė šios kryžkelės problema pasirodo kitoje šviesoje. Leisti lietuvių jėgoms šią kryžkelę valdyti – reiškia pačiam nuo tos kryžkelės teikiamų teigiamumų atsisakyti. Tai minusas. Bet kol lietuviai šią kryžkelę valdo, tol ir kiti didieji kaimynai negali šios kryžkelės teikiamų patogumų panaudoti užpuolimo tikslams. Taigi, aiškus pliusas, nes tuo būdu lietuviai saugo nuo didžiojo kaimyno užpuolimų. Dabar ir didžiajai valstybei, jei atsiranda reikalas Lietuvos karine kryžkele pasinaudoti, tenka spręsti klausimą: ar pasiteisins jėgų atitraukimas šiai kryžkelei užimti? Ar tie strategiški pliusai, kuriuos duos šios kryžkelės užėmimas, pateisins tuos minusus, kuriuos duos naujo priešo pasirodymas kovos lauke? Juk, jeigu sulaužys Lietuvos neutralitetą, bet greit nepavyks Lietuvos teritorijos okupuoti, tos teritorijos pirmenybėmis pasinaudos jau priešas. Savaime kils klausimas – laužyti Lietuvos neutralitetą ar nesulaužyti? Šį klausimą sprendžiant daugiausia nulems tai, kiek bus vertinamas Lietuvos karinis atsparumas. Esama žmonių galvojančių, kad kurios nors valstybės karinis atsparumas yra kažkoks konkretus, nedaug tegalįs pasikeisti, dalykas. Tai klaida. Karo istorija moko, kad gera organizacija, kruopštus ginkluotųjų jėgų ir visos valstybės rengimas karui, gali valstybės karinį atsparumą keleriopai padidinti, palyginti su normaliu daugelio tokio pat didumo valstybių karinio atsparumo vidurkiu. Ir priešingai – nepasitikėjimas savo valstybės kariniu saugumu, nepakankamas rūpinimasis ginkluotomis jėgomis, karinį valstybės atsparumą gali padaryti keleriopai menkesniu, negu normalusis vidurkis. Tie, kuriems tenka arčiau su Lietuvos karinio saugumo problema susidurti, kurie žino, kiek daug Lietuvos karinis atsparumas padidintas, palyginti su senesniais laikais ir koks milžiniškas kiekis yra dar neišnaudotų galimybių Lietuvos kariniam atsparumui padidinti, drąsiai gali tvirtinti, kad Lietuvos karinio atsparumo koeficientas, pareinant nuo to, kaip tą atsparumą suorganizuosime, gali būti lygus ir vienetui, o gali būti ir 20. Kitais žodžiais, mes galime būti 20 kartų stipresni ar silpnesni. Kadangi moderniškasis gynimasis turi vis dėlto daug gerumų, tai puolėjui gali tekti prieš mus panaudoti ar pora divizijų ar gal daugiau kaip 20 divizijų. Atsimenant, kad karo eigoje ne tik kiekviena divizija, bet ir kiekvienas batalionas yra didelė brangenybė, kurią pagal jėgų ekonomijos dėsnį reikia turėti svarbiausiame fronte ir svarbiausioje kryptyje, tai be didelio reikalo vargu ar prieš mus kas nukreiptų didesnį divizijų skaičių.

Taigi, kai priešas spręs klausimą – laužyti mūsų neutralitetą ar nelaužyti, arba, kai kariaujant jam teks spręsti, ar vykdyti į mus smūgį, ar tik palikti prieš mus pasyvią priedangą, lemiamą vaidmenį vaidins mūsų pasirengimas karui. Norint konkrečiai atsakyti į klausimą, ar būsimojo karo metu bus į Lietuvą nukreiptas pagrindinis didžiosios valstybės smūgis ar ne, reikėtų išstudijuoti karo geografinius ir politinius įvairių valstybių duomenis, ir tik po to spręsti. Atsižvelgiant į tai, kad mūsų didžiųjų kaimynų mobilizuotųjų kariuomenių daugumas karo pradžioje bus tokiose padėtyse, kad joms pagrindinį smūgį Lietuvon nebus patogu vykdyti (reikėtų pagrindines jėgas telkti „koridoriuje“ atskiroje provincijoje ar net peržengti svetimą teritoriją atrodo, yra daugiau galimybių, kad bent būsimojo karo pradžioje pagrindinis kurios nors didžiosios valstybės smūgis, matuojamas kelių dešimčių divizijų jėga, į Lietuvą nebus vykdomas. O jeigu taip, tai karo pradžioje tenka laukti gal ir labai stiprių antrinių smūgių. Tačiau pagal jėgų ekonomijos dėsnį žinome, kad antriniams smūgiams išmintingas priešas jėgas skiria tik labai šykščiai (nors galutinai už priešą spręsti negalime). Vis dėlto turime manyti, kad jei priešas norės mus antriniu savo smūgiu sugniuždyti, paskirs 2-3 kartus tiek, kiek spręs esant mūsiškių. Tačiau, kaip Nepriklausomybės karų praktika rodo, šitokiam smūgiui, jei visuomenėje yra nusistatymas kovoti, atsispirti galima. Taigi, jeigu į Lietuvą bus nukreipti tik antriniai smūgiai, galime tikėtis, kad gerai pasiruošę juos atremsime, savo teritorijos bent daugumą išsaugosime. Tačiau būtina sąlyga – geras mūsų pasirengimas. Ir tai pirmiausia ne pinigų reikalas, bet darbo, geros organizacijos, tinkamo moralinių jėgų ugdymo.

Priešas, negalėdamas mus parblokšti antriniu smūgiu, greičiausiai mūsų kryptimi paliktų tik priedangą, o visas jėgas dar gausiau sutelktų pagrindinio smūgio kryptimi. Nuo to mūsų padėtis žymiai palengvėtų.

Karo eigoje visoki netikėtumai yra galimi. Gali taip atsitikti, kad ir pagrindinis mums priešingos koalicijos smūgis bus į Lietuvą nukreiptas. Kas gi įvyktų tada? Aišku, tai būtų mums pats blogiausias nuotykis. Mums draugiška valstybių koalicija būtų priversta taip pat greičiausia savo jėgų daugumą į Lietuvą atvesti (prisiminkime Pilsudskio žygį į Kijevą) kovai su pagrindinėmis priešo jėgomis, arba bent atvesti į Lietuvą tiek jėgų, kad galėtų čia suvaržyti pagrindines priešo jėgas, kol karo likimas bus išspręstas kitoje, mums draugiškos koalicijos diktuojamoje, kryptyje. Lietuvos teritorijoje būtų sprendžiamas daugelio tautų likimas; mūsų žemė virstų didžiulių grumtynių arena. Lietuva būtų nusiaubta didžiulių kariuomenių tiek priešo, tiek sąjungininkų. Lietuvos kariuomenės vaidmuo šiose grumtynėse greičiausiai nebūtų lemiamas. Tačiau lietuvių tautos ateičiai vis vien daugiausia įtakos turėtų tas faktas – kiek sveika ir nepakrikusi šiose grumtynėse išliktų Lietuvos kariuomenė. Kol ta kariuomenė nepakrikusi, Lietuvos vyriausybės politiniai reikalavimai būtų paremti visai realia jėga, nes įtemptų kovų metu joks sąjungininkas nenorės iš kelių draugiškų mūsų divizijų pasidaryti sau priešingas. Savaime aišku, kad, mūsų kariuomenei tokiu atveju pakrikus, mūsų tauta būtų pradėta traktuoti kaip politinis lavonas ir, galimas dalykas, ją sumindžiotų, jei ne priešas, tai patys sąjungininkai…

[1] Imperatorius Aleksandras I arba Aleksandras Romanovas, g. 1777 m. gruodžio 23 d. Sankt Peterburge – m. 1825 m. gruodžio 1 d. Taganroge, – nuo 1801 m. kovo 23 d. iki 1825 m. gruodžio 1 d. Rusijos imperatorius, 1809–1825 m. didysis Suomijos kunigaikštis.

[2] 1920 m. liepos 4 d. rusų bolševikų kariuomenė pralaužė lenkų frontą Lepelio- Berezinos bare ir, šaukdami „Dajoš Varšavu“, vijo lenkus Varšuvos link. Lenkai tada buvo atsidūrę labai kritiškoje padėtyje.

[3] Sankt Peterburgas – miestas Šiaurės Vakarų Rusijoje, svarbus uostas; Leningrado srities centras. Miestas įsikūręs Nevos upės žiotyse, prie Suomijos įlankos (Baltijos jūros). Įkurtas Petro I 1703 m. gegužės 27 d., Sankt Peterburgas daugiau nei du šimtmečius buvo Rusijos imperijos sostine (1713–1728 m. ir 1732–1918 m.). Sostinės statusą prarado 1918 m., po 1917 m. Rusijos revoliucijos. 1924–1991 m. vadinosi Leningradu, 1914–1924 m. Petrogradu, prieškario Lietuvoje dar vadintas Petrapiliu.

[4] Algirdas (g. 1296 m. vasario 11 d. – m. 1377 m. gegužės 24 d.) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1345–1377 m.), Vitebsko kunigaikštis (apie 1318– 1345 m.), Gedimino sūnus. Buvo du kartus vedęs, turėjo kelias dukteris ir sūnus, iš kurių žinomiausi yra Jogaila, Skirgaila ir Švitrigaila.

[5] Vytautas Didysis (g. apie 1350 m. Senuosiuose Trakuose – m. 1430 m. spalio 27 d. Trakuose) – Lietuvos didysis kunigaikštis (nuo 1392 m., formaliai Lenkijos pripažintas 1401 m.; 1421–1423 m. – kartu ir Čekijos (Bohemijos) karalius). Didžiojo kunigaikščio Kęstučio sūnus, Jogailos pusbrolis.