PASKUTINIŲJŲ KARŲ PATYRIMAI

Yra sakoma, kad karo meno pažanga vykstanti tiktai karų metu. Taikos metu paprastai sukuriama daug teorijų, tačiau negalima patikrinti tų teorijų praktikoje. Galutinis rezultatas – naujo didelio karo pradžia būna labai panaši į buvusiojo karo pabaigą.

Šią taisyklę patvirtina ir paskutiniųjų karų praktika. Nors jų mastas yra per menkas, norint gauti pilną būsimojo pasaulinio karo vaizdą, tačiau jau galima daryti išvadas, jog daugelis fantastiškų karo teorijų turi atkristi dėl tos priežasties, kad nėra tokio galingo ginklo, kuris galėtų padaryti didelį perversmą visame karo mene.

1918 m. siauruose frontuose matėme sustingimą, nes puolamieji ginklai nebuvo pakankamai galingi, kad frontiniais smūgiais nugalėtų žemėn įsikasusio pėstininko ir artilerininko jėgą. Lygiai tą patį matome Ispanijos bei Kinijos laukuose. Ten, kur kova vyksta frontiniais smūgiais, kur vietovės ypatybės neleidžia organizuoti sparninių manevrų, frontai greit nusistovi ir juos išjudinti labai sunku. Tie frontai Ispanijoje ir Kinijoje nėra taip gausiai pripildyti karo jėgų, kaip tai buvo Prancūzijoje 1918 m. Tačiau padidėjus kulkosvaidžių skaičiui ir tie skystoki frontai atrėmė visai sėkmingai frontinius puolimus. Frontiniai puolimai pavyksta tik tuomet, kai puolėjas turi ypač didelę persvarą, ar kiekiu, ar technika, ar drausmingumu.

Taigi siauruose frontuose, tuose frontuose, kurie Vakarų Europai bus patys svarbiausieji, naujų karų praktika nerodo nieko ypatingai naujo, palyginus su 1918 m.

Tai gal naujienų yra plačiuose frontuose? 1918–1920 m. matėme, kad rusų pilietiniame kare ir kituose plačiuose frontuose sustingimo nebuvo. Kariuomenės greitai judėjo, manevravo, vykdė smūgius į priešo sparnus, šonus, užnugarį. Ir paskutiniuose karuose yra ne kitaip. Ir Ispanijoje bei Kinijoje, kol veiksmai vyksta plačiuose baruose (palyginus su juose veikiančių jėgų dydžiu), tol yra judrumas, gyvumas. Taigi ir čia nieko naujo.

Taikos metu fronto puolamosios priemonės, ypač tankai, padarė pažangą. To ginčyti negalima. Tačiau ir ginamosios priemonės neatsiliko ir ypač ryški pažanga pasireiškė kaip tik prieštankinėje apsaugoje. Taigi pusiausvyra liko nepaliesta.

Tiesa, atsiranda tokių, kurie tvirtina, kad puolamosios priemonės nei Ispanijoje, nei Kinijoje nebuvo panaudotos taip, kaip turėtų būti panaudotos. Ispanijoj dėl silpnos vadovybės nebuvo pakankamai griežtai įvykdytas masinio tankų panaudojimo dėsnis, ir panaudojamieji tankai būdavo išblaškomi antrinėse kryptyse, nesuspiečiant jų pakankamai svarbiausioje, pagrindinėje kryptyje. Tuo būdu tankai turėdavo kovoti su daug didesniu kiekiu prieštankinių ginklų, negu kad būtų reikėję kovoti, jei būtų tankai pavartoti gausiai vienoje vietoje. Tačiau į tai reikia pasakyti, kad ir prieštankinė apsauga tų pačių vadovybių taip pat nemokšiškai buvo vartojama. Ir prieštankinės apsaugos priemonių pasauliniame kare bus daugiau, kaip Ispanijoje ar Kinijoje. O tai jau kalba už pusiausvyrą.

„Frontuose nieko naujo“ – galėtume trumpai charakterizuoti paskutiniųjų karų patyrimus. Žinoma, ten labai daug naujo taktikui, kuriam svarbi kiekviena karo mokslo smulkmena, bet nieko nauja ten tam, kuriam svarbu išspręsti, ar frontuose reikia laukti ko nors neregėto, nepaprasto, ar frontuose viskas vyksta savo natūralia eiga.

Taigi gal kas nors ypatingai nauja yra užnugario puolimo dalykuose?

Bet ir šioje srityje, nors ir matome aiškią ir puolimo, ir gynimosi pažangą, nematome, kad būtų sulaužytas pusiausvyros dėsnis. Tiek 1918 m., tiek ir dabar užnugaris puolamas:
1) karo aviacija,
2) puolamąja propaganda,
3) blokada.

Tiek 1918 m., tiek ir dabar su bombonešiais kovoja naikintuvai, zenitinė artilerija, pasyvi priešcheminė bei priešlėktuvinė apsauga; su puolamąja propaganda kovoja ginamoji propaganda; su blokuojamais karo laivais – nardomieji laivai, torpediniai kateriai ir aviacija. Visi čia sakyti ginklai patobulėjo. Bet tas patobulėjimas nesudarė sensacijų ir nesugriovė amžinos pusiausvyros tarp puolamųjų ir ginamųjų ginklų. Taktikas gavo ir čia labai daug pamokų, bet esmė visvien liko ta pati.

Viena tačiau turime pripažinti. Naujų karų patyrimai parodė, kad visos teorijos, kurios aukštino vieno kurio nors ginklo galybę, niekindamos kitus ginklus, griuvo. Naujų karų patyrimas rodo, kad ginklų reikia turėti labai įvairių ir kad kiekvienas moderninis ginklas, greta savo gerumų turi silpnybių, kurias turi pašalinti kitų ginklų veikimas. Geriausi efektai gaunami tik sumaniai derinant įvairių ginklų rūšių savitarpio bendradarbiavimą.

Taktinius naujųjų karų patyrimus, rodos, galima sugrupuoti taip:
1. Pėstininkai, kaip ir seniau, lieka pagrindine ginklų rūšimi. Tik jie vieni gali plotą užimti ir jį išlaikyti. Visos kitos ginklų rūšys tik palengvina pėstininkų darbą, bet nieku būdu jų negali pakeisti. Dėl to, kad dabar pėstininkai yra gausiau ginkluoti automatiniais ginklais (kulkosvaidžiais), jų gynimosi jėga yra gerokai padidėjusi. Ypač ta jėga yra didelė tada, kai pėstininkai ginasi už tankams nepraeinamos kliūties. Tokiose aplinkybėse pėstininkai gali sėkmingai ginti barus platesnius, negu buvo tikėtasi.

Puldami pėstininkai patys vieni pakankamai galingi tik šiomis ypatingomis sąlygomis, būtent:
a) jei pavyksta sudaryti priešui netikėtumą,
b) jei pavyksta priešui smogti į šoną ar užnugarį,
c) miško kautynėse,
d) nakties kautynėse,
e) kautynėse blogam orui esant.

Tačiau pačios svarbiausios lemiamos kautynės dažniausiai vyksta ne šitokiomis specifinėmis sąlygomis. Todėl puldami pėstininkai privalo turėti galingą kitų ginklų rūšių paramą, ypač artilerijos ir tankų. Be tokios paramos įtvirtintų pozicijų puolimas normaliomis sąlygomis pėstininkams beveik neįmanomas.

Taigi naujųjų karų patyrimai pėstininkų srityje naujo davė labai maža. Jie tik patvirtino senuosius dėsnius.

Pėstininkų ginklavime naujųjų karų patyrimai taip pat davė maža ko naujo. Paskutinieji karai patvirtino, jog ypatingų pakeitimų pėstininkų ginklavime nedarytina. Tiesa, iškilo eilė problemų, pavyzdžiui: pėstininko krūvio palengvinimas, lengvųjų kulkosvaidžių aprūpinimas lengvais stovais ir periskopiniais taikymo prietaisais, gausesnis aprūpinimas prieštankiniais ginklais ir t. t. Tačiau visų šių problemų sprendimas eina normaliais keliais. Tuos kelius reikia sekti, pėstininkų ginklavimą tobulinti, tačiau ypatingų staigmenų šioje srityje, rodos, artimiausiu laiku laukti netenka.

2. Artilerija. Jos reikšmė paliko taip pat ta pati, kokia buvo 1918 m. Artileriją panaudojus labai sutelktai, galima praskinti kelią saviems pėstininkams į priešo ginamąją poziciją. Tačiau artilerijos pagalba nėra pakankama, kai pėstininkai puola paskutiniuosius 300 m ir kai skverbiasi į priešo pozicijos gilumą. Tais atvejais iškyla didelė tankų ir lydimųjų pabūklų reikšmė.

Artilerijos ginklavime ypatingų naujienų nėra. Pereito amžiaus gale sukonstruotoji patranka dar nėra pasenusi ir turbūt negreit pasens. Naujieji pavyzdžiai labai maža turi pirmenybių.

3. Tankai. Tankai nepasidarė ir, rodos, negali pasidaryti pagrindine žemės ginklų rūšimi, kaip to norėjo Fulleris. Jie žymiai palengvina pėstininkams nugalėti paskutiniuosius 300 m puolant, bet, veikdami be glaudaus ryšio su savais pėstininkais bei artilerija, jie savęs dar nepateisino (gal dėl to, kad turėta per maža?). O kaip tik Fulleris ir daugelis kitų teoretikų labai daug vilčių buvo dėję savarankiškiems tankų veiksmams.

Tankų ginklavime pasirodo plaukią tankai, o dabar svajojama apie skraidančius tankus. Bet paskutiniuose karuose dar nė vieni nepasireiškė – taigi išvadas dėl jų daryti per anksti. Paprastieji tankai po paskutiniųjų karų patyrimų, rodos, turės būti sunkesni ir geriau šarvuoti, negu, iki šiol buvo. Didelis tanko greitis nesuvaidino tokio didelio vaidmens, kokio buvo tikėtasi.

4. Kavalerija. Platesniuose baruose, kur daugiau erdvės, kavalerija vis tebevaidina svarbų vaidmenį. Siauruose – gali veikti tik pėsčiom arba sudaryti judrius rezervus. Taigi ir čia visai pasitvirtino Didžiojo karo patyrimai.

5. Aviacija. Naujų karų praktika aiškiai parodė, kad savarankiškoji aviacija negali duoti tokių milžiniškų efektų, kokių tikėjosi Douhet ar Fulleris (tačiau neabejotina, kad tokius efektus duotų, jei nebūtų jokios priešlėktuvinės apsaugos), nors vis dėlto ją išsimoka vartoti miestų, pramonės bei susisiekimo centrų puolimui. Pagrindinis aviacijos uždavinys lieka bendradarbiavimas su žemės kariuomene bei su Jūrų laivynu. Ispanijoje ir Kinijoje aviacija vartojama abiems uždaviniams, daugiau dėmesio skiriant bendradarbiaujančiai, o ne savarankiškai aviacijai.

Iki Ispanijos karo ne tik eiliniai piliečiai, bet net daugelis karių tikėjo, jog dėl priešo aviacijos veikimo iškart sutriksiąs užnugaryje geležinkelių veikimas ir negalėsią veikti ginklų dirbtuvės. Praktika parodė, kad priešo aviacijai šiuos uždavinius įvykdyti labai sunku. Geležinkelių tiltui sunaikinti, jei tas tiltas yra ginamas, aviacija turėtų panaudoti labai daug jėgų ir tai milžiniškomis aukomis pasiektų ne tilto sunaikinimo, bet tik laikinio sugadinimo.

Paskutiniuoju metu karinėje spaudoje pasirodo straipsnių, kuriuose nurodoma, kad ypač gerai aviacija pasireiškė ten, kur teoretikai visai nelaukė, būtent, pėstininkams nugalint paskutiniuosius 300 m. Taip, esą, buvusios nugalėtos abi „geležinės juostos“ apie Bilbao ir panašiai elgtasi daugelyje kitų atvejų. Kritiniu pėstininkų puolimui momentu, kai pradedama abejoti, ar bepasistums toliau puolantieji pėstininkai, pagrindinėje smūgio kryptyje pasirodo didelis skaičius žemai lekiančių lėktuvų, kurie savo bombomis, o ypač kulkosvaidžių ugnimi, suvaržo besiginantį priešą toms kelioms lemiamoms minutėms, kurios reikalingos puolantiems pėstininkams nugalėti paskutiniuosius 300 m. Vis dėlto šis patyrimas yra dar gana problematiškas, nors kai kuri karinė spauda laiko, kad tai yra vienas iš svarbiausių Ispanijos karo patyrimų.

6. Motomechanizuoti junginiai parodė, kad jais negalima tiek pasitikėti, kiek buvo laukiama. Žinoma, jų judrumas labai svarbus dalykas, nes jie gali būti naudojami, kaip judrūs rezervai, gali greitai judėti laisvais plotais. Bet kautynių lauke, priešo ugnies įtakoje, jie jau veikia kaip tankai, pėstininkai, pionieriai, artilerininkai, bet ne kaip motomechanizuoti junginiai.

Įdomu, kad tiek prancūzai, tiek vokiečiai, kaip ir 1918 m., besilaiko savų strateginių sąvokų. Prancūzai ir dabar tebemano, kad vienu brutaliu smūgiu laimėjimo pasiekti negalima; reikia įvykdyti eilę smūgių apibrėžtu tikslu, norint nualinti priešo rezervus. Vokiečiai, kaip ir 1918 m., užsispyrę ieško galimybių organizuoti milžinišką smūgį, kuris pats vienas viską nulemtų. Tuo tikslu vokiečiuose pradeda kristalizuotis teorija, reikalaujanti tokiam smūgiui panaudoti masę tankų bei motorizuotų junginių, kuriems būtų statomi labai plataus masto uždaviniai ir kurie labai glaudžiai bendradarbiautų su aviacijos mase.

Pagal visuotinio karo teoriją, šitoks pagrindinis smūgis būtų lydimas ekonominio bei dvasinio puolimo. Puolamoji propaganda, gandų ataka, opozicinių partijų rėmimas, suiručių kėlimas krašte, atentatų[1] rengimas, sabotažas – turėtų pakirsti puolamosios tautos nervus. Padegamosios bei sprogstamosios bombos turėtų naikinti priešo turtą. Tuo būdu smūgis būtų vienas, bet vykdomas visose visuotinio karo srityse.

Matome Vokietijoje ir pirmuosius pasirengimus tokiems smūgiams vykdyti. Tai nuolat naujai steigiamos šarvuotosios ir lengvosios divizijos, ypatingas automobilizmo bei karo aviacijos ugdymas, galingo propagandos aparato įkūrimas.

Prancūzija, būdama ištikima savo vietinių smūgių teorijai, ginkluotųjų jėgų srityje pratina kuo glaudžiausiai bendradarbiauti visas ginklų rūšis. Apie labai greitus, plataus masto smūgius čia mažiau galvojama.

Kuri sąvoka geresnė, dabar sunku pasakyti. Gal būti į tai atsakys tik būsimasis pasaulinis karas. Dabartiniai karai, nors ir duoda daug medžiagos šiam klausimui spręsti, tačiau jų mastas per mažas galutiniam atsakymui gauti.

[1] atentatas (pranc. attentat, lot. attento – užpuolu), pasikėsinimas nužudyti aukštą valstybės pareigūną, žymų visuomenės veikėją arba jo nužudymas politiniais tikslais.