2023-01-13 „60 minučių“, LRT.lt
1991-aisiais Seimą gynęs ukrainietis: 17-iolikos tapau padalinio vadu, nes vyresnius sovietai būtų sušaudę
Agnė Skamarakaitė
To jausmo negalima su niekuo palyginti – būti tarp žmonių, kurie žino, kad gali mirti bet kurią akimirką, bet nesitraukia, nes yra svarbesnių dalykų nei mūsų gyvybė, nes jei pasitrauksi, tau bus gėda gyventi, – LRT RADIJUI sako ukrainietis Evgen Dykyj. Būdamas vos 17-iolikos jis 1991 m. sausį atvažiavo ginti Lietuvos Seimo ir tapo tarptautinio gynėjų padalinio vadu.
Kaip 1991-ųjų sausį atsidūrėte Lietuvoje?
Techniškai tai buvo labai paprasta. Kyjive sėdau į traukinį ir 2 valandą nakties išlipau Vilniaus geležinkelio stotyje. Tuo metu traukiniai nebuvo stabdomi. Tai buvo traukinys Kyjivas–Ryga, kuris kasdien važiuodavo per Vilnių. Prisimenu net bilieto kainą – jis kainavo 18 sovietinių rublių. Tuo metu tai buvo maždaug pusė mano studento stipendijos.
Na, o jei klausiate apie kilusią mintį vykti į Vilnių…. Kai sausio 13 dieną įvyko televizijos bokšto šturmas, to nepavyko nuslėpti, visi žmonės apie tai žinojo, apie tai kalbėjo „Laisvės radijas“, BBC ir kiti. Be to, net sovietų televizija, kad ir su komunistinio režimo komentarais, apie tai pranešė. Suprantama, kad ši žinia labai sujaudino ukrainiečius. Jau 14 dieną įvyko didžiulis solidarumo su Lietuva mitingas, kuriame buvo aptariami nakties įvykiai ir čia pat buvo renkami pinigai, vaistai sužeistiems lietuviams, sprendžiama, kaip juos siųsti.
Į šį mitingą susirinko mūsų studentų aktyvistų grupė. Mes visi jau buvome pažįstami, nes prieš tai jau buvome kartu dalyvavę masiniuose studentų judėjimuose Ukrainoje už šalies nepriklausomybę. Taigi ir mes vieni kitus pažinojome, ir KGB mus jau žinojo. <…> Nusprendėme, kad mes, jauni, sveiki vaikinai, galime ne tik rinkti vaistus sužeistiesiems ar pinigus, bet ir patys vykti ir dalyvauti kaip savanoriai.
Išvažiavau pirmas, kad vėliau galėčiau papasakoti kitiems vaikinams, kokia yra situacija ir ar lengva, ar sunku patekti į šalį. Paaiškėjo, kad tai labai paprasta – sovietų valdžia buvo paskelbusi karo padėtį, tačiau iš tikrųjų buvo visiškai atviri įvažiavimai ir išvažiavimai iš miesto, čia buvo galima lengvai patekti. Kai pranešiau jiems šią informaciją iš čia, vaikinai atvyko ir mes visi kartu prisijungėme prie Seimo gynėjų.
Sakėte, kad tai buvo studentų grupė, kiek jūsų buvo?
Kiekvieną dieną skaičius keitėsi. Aš buvau pirmas, vėliau atvyko dar du žmonės, paskui dar daugiau. Mes prisiekėme Lietuvos Respublikai, stovėjome Seimo hole su Ukrainos ir Lietuvos vėliavomis, priesaiką vertėme kartu su Audriumi Butkevičiumi – Audrius vertė iš lietuvių į rusų kalbą, o aš iš rusų į ukrainiečių kalbą – tą priesaiką davė 32 žmonės. Tai reiškia, kad galutinis dalyvių skaičius buvo 32.
Ar jūs atėjote į Seimą ir pasakėte „Mes norime jus ginti“, ar kaip tai atrodė?
Taip, mes atėjome ir pasakėme, kad esame čia už jūsų ir mūsų laisvę, kad jūs dabar ginate ne tik Lietuvą, jūs ginate visų tautų teisę ištrūkti iš tautų kalėjimo – Sovietų Sąjungos – ir mes esame su jumis.
Buvo suformuotas tarptautinis padalinys ir jūs tapote jo vadu?
Taip. Be mūsų dar buvo užsieniečių, bet iš jų nebuvo atskiro tarptautinio padalinio – buvo tik mūsų. Tapau vadu. Tai atskira juokinga istorija. Buvo aišku, kad nuslėpti, kas yra vadas, nepavyks. Vadas turi kalbėti, kalbėti viešai, ir mes aiškiai suvokėme, kad pirmiausia niekas nežino, ar Lietuva atsilaikys ir mes kartu su jumis galime pralaimėti. Antra, net jei Lietuva ir atsilaikys, ateityje turėsime grįžti į Ukrainą, kuri savo nepriklausomybės judėjimu šiek tiek vėlavo, turėsime grįžti į okupuotą Ukrainos Sovietų Socialistinę Respubliką. Supratome, kad gali kilti problemų su KGB, kad pagal sovietinius įstatymus mums gresia bausmė sušaudant, o tai reiškė, kad nesvarbu, kaip būtų kvalifikuojami mūsų veiksmai – ar tai ginkluota gauja, ar valstybės išdavystė. Abiem atvejais abiejose straipsniuose buvo numatyta mirties bausmė.
Tuo metu man dar nebuvo 18 metų, buvau 17-iolikos su puse, studijavau pirmame universiteto kurse. Pagal sovietinius įstatymus mirties bausmę negalėjo paskirti asmeniui iki 18 metų, <…> galėjai gauti daugiausiai 10 metų kalėjimo, bet negalėjai būti sušaudytas. Kiti vaikinai buvo 18–19 metų amžiaus, tad juos galėjo sušaudyti. Iki 18-ikos man buvo likę keli mėnesiai, todėl buvo nuspręsta, kad būsiu būrio vadas, kalbėsiu viešai, nes bent jau vėliau nebūsiu sušaudytas.
Kaip prisimenate tas dienas, kas jums labiausiai įsiminė?
Po tiek metų dabar prisimenu tai kaip kažką labai romantiško. Prisimenu tai labai šiltai, gražiai. Tai buvo bene ryškiausia mano jaunystės patirtis. Tas laisvės jausmas. Man ne kartą vėliau teko patirti panašių dalykų. Paskui dalyvavau dviejose revoliucijose Ukrainoje, bet tada tai buvo pirmas kartas. Tas laisvės jausmas, jausmas, kad kažkur ten aplink yra Sovietų Sąjunga, imperija, o čia yra laisvų žmonių teritorija, visiškai laisvos Lietuvos teritorija. Taip, tegul ir nedidelė, tegul tai tik keli barikadų kvartalai aplink Seimą, bet ji egzistuoja, yra teritorija be Sovietų Sąjungos, be komunizmo. Žmonių, kurie jau išsilaisvino, teritorija. Visiškai laisvi žmonės visiškai nelaisvoje imperijoje.
To negalima su niekuo palyginti, nėra nieko, kas galėtų tai perteikti. Ir, žinoma, tai jausmas žmonių, kurie yra pasirengę mirti bet kurią akimirką, kurie supranta, kad gali mirti bet kurią akimirką, bet jie nesitrauks, nes yra svarbesnių nei mūsų gyvybė dalykų, nes jei pasitrauksi, liksi gyvas, bet nenorėsi gyventi, tau bus šlykštu gyventi, tau bus gėda gyventi. Bet šiuo atveju tu lieki ir kas bus tas bus. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, nors ir anksčiau Ukrainoje dalyvavome įvairiuose mitinguose, bet tai buvo tik mitingai, demonstracijos, tai nebuvo gyvybės ar mirties klausimas. Ir čia, Vilniuje, su tuo susidūriau pirmą kartą. Pirmą kartą patyriau jausmą, kai į tave žvelgė kulkosvaidžių vamzdžiai ir tankų vamzdžiai – tai taip pat įsimintina. Taip pat dalyvavau Sausio 13-ąją žuvusiųjų laidotuvėse, vežėme vaistus Sausio 13-osios sužeistiesiems, kurie gulėjo bibliotekoje, kuri tuo metu buvo paversta laikina ligonine – teko ir tai patirti. Deja, būtent tą naktį – Sausio 13-osios naktį mūsų čia dar nebuvo.
Kaip tada grįžote į Ukrainą? Sakėte, kad Ukraina buvo SSRS sudėtyje ir KGB apie jus taip pat žinojo. Kaip po to grįžote namo?
Grįžome po to, kai Lietuvos žmonės referendume balsavo už nepriklausomybę. Jau buvo įvykęs referendumas, kuriame absoliuti dauguma lietuvių pasisakė už nepriklausomybę. Tapo aišku, kad šturmų nebebus, kad Gorbačiovas nebeįsakys kariuomenei veikti, reiškia – tokia situacija dar ilgai tęsis. Mums nebuvo prasmės likti tokiomis aplinkybėmis, turėjome grįžti namo ir kelti Ukrainą į kovą už nepriklausomybę. Grįžome po vieną, po du, kad nebūtume suimti visi kartu. Tačiau tada sulaukėme staigmenos. Paaiškėjo, kad niekas nebuvo suimtas. Buvome labai nustebinti.
Pamenate, tais pačiais metais įvyko Rugpjūčio pučas, tų pačių metų rugpjūtį Ukraina pagaliau paskelbė nepriklausomybę, ir tų metų rudenį turėjau galimybę paklausti vieno iš KGB karininkų, kaip tai įmanoma, kad visa šalis žinojo apie mus, juk jūs pranešimus Ukrainos laikraščiams teikėte tiesiai iš Vilniaus, ir kodėl niekas iš mūsų nebuvo sulaikytas? Negaliu garantuoti, kad tai tiesa, bet tai, ką man pasakojo, skambėjo labai įtikinamai, kad mūsų klausimą asmeniškai sprendė tuometinis Centrinio komiteto pirmasis sekretorius, o vėliau jis tapo pirmuoju mūsų prezidentu – Leonidas Kravčiukas, ir kad jis davė nurodymą pradėti bylą, bet nesiimti jokių aktyvių veiksmų, kad byla dėl mūsų būtų, bet be atskiro nurodymo nieko neliesti, nekelti skandalo. Tai labai panašu į tiesą, bet, deja, Leonido Kravčiuko nebėra gyvo, todėl negalime tiksliai žinoti, ar tai tiesa, ar ne.
Jūs padėjote mums 1991-aisiais, mes bandome padėti jums šiandien.
Jūs mums labai padedate – mes tai matome. Ir jei paklaustumėte bet kurio ukrainiečio, kuri šalis daro daugiausiai, manau, kad įvardytų tik tris šalis – Lietuvą, Jungtinę Karalystę ir Lenkiją. Tačiau jei palygintume, kokias galimybes turi Jungtinė Karalystė ir Lenkija, o kokias – Lietuva, paaiškėtų, kad kiekvienas atskiras lietuvis mums duoda daug daugiau nei bet kurios kitos pasaulio valstybės pilietis, ir mūsų šalyje tai puikiai žinoma.
Ar galime kartu įveikti šį bendrą priešą?
Taip, esu visiškai tuo įsitikinęs. Kaip ir anuomet su Lietuva priešakyje, visų tautų koalicija, bandanti išsivaduoti iš tautų kalėjimo, sugebėjo nugalėti Sovietų Sąjungą. Lygiai taip pat dabar laisvų tautų koalicija, tik dabar su Ukraina priešakyje, nugalėsime šį naują monstrą, šią Putino Rusiją, kuri vėl bando tapti Sovietų Sąjunga.
