Lietuvos šauliai parlamento II Rūmų gynyboje
Dimisijos majoras Vytautas Geštautas
Pranešimas skaitytas 2010-01-12 Parlamento gynėjų konferencijoje Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje
Šaulių sąjungos atsiradimo priežastis, ištakas aiškiausiai nusakė Šaulių sąjungos įkūrėjas Vladis Putvis-Putvinskis dar 1920 m. Cituoju tik vieną jo sakinį: „Šaulių veikimo pradžią padarė patys žmonės, gindamiesi nuo visokių plėšikų, gindami savo kraštą nuo svetimtaučių priešininkų.“ Apie prieškarinę Šaulių sąjungą nekalbėsiu. Visi žino, kad tai buvo gausi, gerai ginkluota, patriotiškai nusiteikusi ir pasiruošusi bet kada ginti savo tėvų gimtąją žemę sąjunga. 1988 m. prasidėjęs tautinis Sąjūdis neaplenkė ir žmonių, kurie buvo pasiruošę atkurti prieškarinę Šaulių sąjungą. Jau 1989 m. Kaune ir Vilniuje buvo atkurta Šaulių sąjunga, nuo jų nedaug atsiliko Klaipėdos, Panevėžio ir kiti miestai. 1991 m. pirmosiomis sausio dienomis, paaštrėjus padėčiai, Vilniaus šauliai saugojo savivaldybės pastatą, protestuojančius badautojus Katedros aikštėje, iš kurių vienas buvo ir mūsų Vilniaus Šaulių rinktinės vadas Vytautas Milvydas, kurio nebėra tarp mūsų. Sausio 7 d. vakare buvo gautas Krašto apsaugos departamento direktoriaus Audriaus Butkevičiaus prašymas pagrindines Vilniaus šaulių pajėgas skirti Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai saugoti, taip pat gautas uždavinys saugoti Gedimino pilį. Sausio 8 d. ryte Vilniaus šauliai buvo Aukščiausiojoje Taryboje ir padėjo sulaikyti „jedinstveninkų“ įsiveržimą į rūmus. Nuo tos dienos ir prasidėjo šaulių budėjimas Aukščiausiojoje Taryboje.
Nuo sausio 11 d. Aukščiausiojoje Taryboje budėjo nuo 300 iki 400 šaulių, iš jų 60 Vilniaus šaulių. Vilniaus šauliai Aukščiausiojoje Taryboje saugojo profesinių sąjungų patalpų trečiąjį aukštą, išėjimą į stogą ir stogą. Kauno šauliai, vadovaujami tuometinio šaulių vado Gedimino Jankaus, kontroliavo įėjimą į Aukščiausiosios Tarybos kiemą. Vadovauti gynybai buvo pavesta man.
Pirmąją naktį, kai buvo atakuojamas Televizijos bokštas, Vilniaus šauliai buvo suskirstyti penketukais, paskirti penketukų vyresnieji ir saugojimo vietos. Ruošiantis gynybai šauliams buvo leista paskambinti savo artimiesiems į bet kurį Lietuvos miestą. Mano būryje buvo du nepilnamečiai – Audrius ir Gediminas Skaisčiai. Jų tėvai labai išgyveno, o aš telefonu stengiausi juos nuraminti ir pažadėjau saugoti juos, nes broliai nesiruošė palikti Aukščiausiosios Tarybos. Atsiradus galimybei perkėlėme juos saugoti Gedimino pilį.
Su šauliais buvo kunigas, kuris palaikė šaulių dvasinę stiprybę, buvo galima atlikti išpažintį, gauti ganėtinai padrąsinančių patarimų, pasidalinti mintimis apie susidariusią situaciją. Padėtis visoje Aukščiausiojoje Taryboje ir tarp šaulių buvo nepaprastai įtempta. Ypač kai buvo gauta žinia apie žuvusiuosius ir sužeistuosius prie Televizijos bokšto. Esant ant stogo, buvo matyti ir girdėti tankų ir automatinių ginklų šūviai, ne viena paklydusi kulka prašvilpė ir virš mūsų galvų, o viena įstrigo tarp Aukščiausiosios Tarybos langų.
Visiems buvo tikrai baisu, nes tokioje sudėtingoje ir pavojingoje situacijoje visi atsidūrėme pirmą kartą. Tuo labiau kad buvome „ginkluoti“ tik geležiniais strypais ir buteliais su degiuoju skysčiu, ir tik vienas kitas šaulys turėjo medžioklinį šautuvą. Tačiau ištvėrėme, nepabūgome, neišsilakstėme. Tai svarbiausia. Visi norėjome laisvos Lietuvos.
Po įvykių prie Televizijos bokšto Aukščiausiojoje Taryboje su manimi liko grupė Vilniaus šaulių, kurie nuolat saugojo mums anksčiau skirtas patalpas. Gavom signataro Kazimiero Motiekos kabinetą, kuris buvo gana erdvus, dirbti ir ilsėtis, nors miegojome ant kėdžių ir grindų. Valgėme savo atsineštą maistą, nors kelis kartus gavome ir labai skanių šaulio Kairio mamos virtų cepelinų. Vėliau gavome čiužinių ir apklotų. Pradėjome gauti maisto, pradėjom ginkluotis.
Prieš kiekvieną naktinį budėjimą keitėme slaptažodį, kad šaulys, kurį atėjo pakeisti, budėjimą galėtų perduoti savam, nes naktį šviesos patalpose buvo išjungiamos. Buvo ir toks įvykis.
Budėjo šaulys Albinas Palevičius, kuris yra šioje salėje. Šaulys Raimundas Kairys, kurio nebėra tarp mūsų, atėjo pakeisti budėjusio šaulio ir užmiršo slaptažodį. Palevičius perspėjo: „Šausiu!“, jeigu pastarasis nepasakys slaptažodžio. Kairys pasakė: „Albinai, nekvailiok, aš Kairys.“ Albinas atsakė: „Nežinau jokių Kairių. Man reikia slaptažodžio. Stok, šausiu!“ Kairys grįžo, prižadino mane, paklausė slaptažodžio ir pakeitė Albiną Palevičių. Po šito įvykio jie truputį apsipyko, bet paskui viskas buvo gerai. Bet tas įvykis parodė šaulių drausmingumą ir pareigingumą.
Prie Televizijos bokšto žuvo du mūsų rinktinės šauliai – Darius Gerbutavičius ir Ignas Šimulionis, po mirties apdovanoti Šaulių ordinu ir 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.
Priimtas naujas Šaulių sąjungos įstatymas. Lietuvos šaulių sąjunga gali tapti taikingiausia ir reikšmingiausia visuomenės patriotine organizacija nacionalinio saugumo stiprinimo srityje. Manau, su naujais iškeltais uždaviniais šauliai susitvarkys garbingai, taip, kaip garbingai, nebijodami sunkumų ir pavojų stojo ginti ir gynė Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Ačiū. Tepadeda mums Dievas.