„Lietuva, būk laisva!“ – 1991-ųjų sausį Vilnių gynusio studentų būrio dalyvio prisiminimai
Mykola Polishchuk
LKKSS VAS garbės narys,
„Gazeta po-Kievski“ apžvalgininkas, kraštotyrininkas, keliautojas.
Buvęs Kyjivo Sviatošynsko rajono tarybos (UNP) deputatas. „Ukraina-KLDR“ draugijos vadovas.
vienas iš Ukrainos studentų būrio Lietuvai remti vadovų (1991 m.)
Lietuvos Seimo gynyboje nuo galimo sovietų kariuomenės puolimo 1991-ųjų sausį dalyvavusio Ukrainos studentų būrio veikla labai būdinga laikams iki Sovietų Sąjungos žlugimo.
Lietuva 1990 m. kovo 11 d. paskelbė atkurianti nepriklausomybę, o tai sukėlė aršų Sovietų Sąjungos valdančiosios partijos ir centrinės valdžios pasipriešinimą.
Kovo–balandžio mėnesiais sovietų desantininkai užėmė politinio švietimo namų ir aukštosios partinės mokyklos patalpas, kuriose vėliau įsikūrė alternatyvioji Lietuvos komunistų partija „ant SSKP platformos“ (priešingai nei paprasta Brazausko vadovaujama Lietuvos komunistų partija, kuri atsiskyrė nuo SSKP, palaikė Lietuvos nepriklausomybės idėją ir galiausiai transformavosi į nuosaikią kairiąją Lietuvos demokratinę darbo partiją).
Nepripažindama Lietuvos Respublikos nepriklausomybės, Maskva faktiškai pradeda jos blokadą. Blokuojamas naftos, dujų ir kitų energijos šaltinių tiekimas, nutraukiami visi ekonominiai ir politiniai kontaktai su kitomis Sovietų Sąjungos dalimis.
Lietuvos vyriausybei 1991 m. sausį teko pakelti [maisto produktų] kainas net kelis kartus, kas tapo pretekstu vadinamųjų „rusakalbių gyventojų“ masiniams mitingams.
Pasinaudodama šiais mitingais kaip pretekstu (ir manydama, kad pasaulio bendruomenės dėmesys sutelktas į Persijos įlankos konfliktą tarp Irako ir Kuveito), Sovietų Sąjungos vadovybė pasiuntė kariuomenę ir šarvuočius užimti eilę objektų Lietuvoje ir būtent Vilniuje – tarp jų – Respublikinio radijo ir televizijos centro pastatus, Spaudos rūmus ir televizijos bokštą, prie kurio per kariškių ir „gyvosios grandinės“ konfrontaciją žuvo 14 žmonių ir šimtai buvo sužeista.
Įvykiai Lietuvoje buvo atidžiai stebimi ir Ukrainoje ir visose stovyklose, kurios tuo metu darė įtaką sprendimų priėmimui Ukrainoje.
Visi į Lietuvą žiūrėjo kaip į specifinį modelį, ką daryti toliau: demokratai – kaip išvesti Ukrainą iš Sovietų Sąjungos, komunistai atitinkamai – kaip tam sutrukdyti.
Jau nekalbant apie tai, kad Lietuva apskritai buvo Meka neįtikėtinai įvairiems sovietiniams neformalams – nuo disidentų iki anarchistų ir ultranacionalistų (tuo metu labai dažnai tie žmonės pažinojo vienas kitą ir netgi buvo vienijami vienos idėjos kovoti su abstrakčiais „komunistais“).
Būtent Lietuvoje žmogaus teisių aktyvistai rengė savo susirinkimus, o pirmieji komersantai štampavo ženklelius su trišakiais, kuriuos vėliau pardavinėjo beprotiškomis kainomis.
Beje, Dmytro Doncovo knyga „Mūsų senovės dvasia“ užsakyta vienoje Lietuvos leidykloje tiesiog stulbinančiu 50 000 egzempliorių tiražu ir vis dar parduodama tačiau niekada nebus pardavinėjama Ukrainos knygynuose.
Vis dar komunistinėje, bet jau nepriklausomoje Lietuvoje, kur kopijavimo įranga praktiškai nebuvo kontroliuojama, buvo spausdinama beveik pusė Ukrainos savilaidos – ypač A3 formato lankstinukai, kurie buvo dauginami banaliais „kseroksais“ (kopijavimo aparatais).
Tai dabar kopijavimo aparatas prieinamas kiekvienam, tačiau dešimtojo dešimtmečio pradžioje tai iš tikrųjų buvo „technologija iš ateities“, ir buvo didelė laimė turėti prieigą prie vadinamojo „mėlynojo“ – sovietinio [elektrografinio] kopijavimo aparato ERA, prieiga prie kurio buvo griežtai reglamentuota.
Dar devintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje pasirodė nepriklausomi laikraščiai, kai kuriuos iš jų leido liaudies judėjimas „Sajūdis“. Kai kurie save pozicionavo kaip nepriklausomi leidiniai. Laikraščiai „Soglasie“ ir „Atgimimas“, taip pat Latvijos „Atmoda“, turėjo didelę įtaką buvusios Sovietų Sąjungos ir ypač Ukrainos intelektualiniam elitui.
Todėl nenuostabu, kad įvykiai Vilniuje buvo labai aštriai suvokti Ukrainoje, kur jau 1991-ųjų sausio 13-ąją įvyko mitingas, nors ir nesankcionuotas, bet gana gausus – laikraščiai skelbė dalyvavus apie 50–70 tūkstančių.
Mitinge pasisakė tuometiniai autoritetai, tarp kurių, kaip įprasta tuo metu, vyravo rašytojai – pavyzdžiui, Olesas Hončar ir Ivanas Drač. Vėliau jiems netgi buvo skirtos tam tikros baudos už dalyvavimą nesankcionuotame renginyje.
Mitinge buvo iškeltas šūkis surinkti pinigų nukentėjusiems padėti, ir vos per valandą Kyjivo gyventojai paaukojo gana didelę tais sovietiniais laikais sumą – apie dešimt tūkstančių rublių.
Kadangi Lietuva buvo sovietų blokados gniaužtuose, pervesti pinigus negrynaisiais buvo rizikinga; reikėjo vykti į Vilnių.
Betgi iki vakaro Ukrainos pagalbos lietuviams idėja įgavo kitų bruožų. Norinčiųjų palaikyti lietuvius atsirado tiek daug, kad kilo mintis įkurti nedidelį būrį, kuris pademonstruotų solidarumą su lietuviais.
Tam taip pat pagelbėjo ir ore tvyrojusi įtampa: buvo aišku, kad Kremliaus valdžiai nepakanka užgrobti vos vieną televizijos bokštą, ir jų galutinis tikslas – visiška maištingos respublikos kontrolė.
Kurį laiką Lietuvos parlamentas tapo beveik matomu demokratijos simboliu šeštadaliui sausumos gyventojų.
Reikia pasakyti, kad 1991 metais Baltijos šalys vargu ar buvo rimtai suvokiamos kaip užsienis – kasdien kursavo traukinys į Vilnių ir Rygą, ir visi norintys galėjo netrukdomai keliauti ginti demokratijos.
Tikriausiai kažką panašaus jautė lenkai, 2004 metų pabaigoje vykę į ekskursijas į Maidaną patirti Oranžinės revoliucijos emocijų.
Tokia kelionė buvo apgaubta romantizmo ir vilties dėl neišvengiamų pokyčių į gerąją pusę – keisto jausmo, dešimtojo dešimtmečio pradžioje persmelkusio visą visuomenę. Tikriausiai tokios viltys kyla tik didelių sukrėtimų metu – prisiminkime žmonių veidus, pavyzdžiui, Repino paveiksle „Spalio 17-oji“.
Galbūt sistema buvo suvokiama pernelyg paprastai – atrodė, kad vienintelė kliūtis suklestėjimui jog komunistų partiją yra uzurpavusi valdžią.
Vėliau paaiškėjo, kad į laisvę veda daug kelių, bet ne visi į ją nuveda. Na ir laisvė, kaip paaiškėjo, nėra labai vienareikšmė sąvoka.
Tačiau, žinoma, neturėjome jokių instrukcijų, kaip elgtis pereinamojoje visuomenėje. Teko elgtis intuityviai. Ir stebina tai, kad jei klaidų ir buvo padaryta, jų buvo stebėtinai mažai.
Vilnius gyveno savo įprastą gyvenimą, išskyrus keletą „karštųjų taškų“. Kai kurie iš jų – Spaudos rūmai ir televizijos bokštas – kaip jau minėta, užimti sovietų kariuomenės ir apsupti šarvuočių. Aplink juos žvakės, suplėšyti sovietiniai pasai, kariniai, partiniai ir komjaunimo bilietai.
Tokia pat sovietinių artefaktų „ikebana“ prie parlamento rūmų. Čia vilniečiai dieną naktį sėdi prie laužų, pasiruošę blokuoti sovietinių tankų judėjimą.
Kai kur skamba dainos, verda labai aktyvios diskusijos, ypač dėl „iš centro“ suformuoto „nacionalinio gelbėjimo komiteto“.
Venas kito klausinėja, kas per vienas tas jo lyderis Juozas Jermalavičius – ši pavardė niekam nieko nereiškia (beje, vėliau Rusijos valdžia tokiu pat būdu bandė iš nežinomų asmenų sukurti alternatyvą Dudajevo vyriausybei Čečėnijoje).
Prie vieno iš laužų sutikome ir Lietuvos ukrainiečių bendruomenės aktyvistus (deja, dabar jų vardų neprisimenu), kurie ryžtingai pasisakė už Lietuvos nepriklausomybę.
Pažymėtina, kad tokios pačios pozicijos laikėsi visos Lietuvos tautinės bendruomenės, įskaitant ir rusų – išskyrus kelis „rusakalbių“ judėjimus.
Pats parlamentas apsuptas skubiai iš betoninių blokų ir geležinės armatūros pastatytų barikadų – gana simboliškų.
Kad patektum į parlamentą, turi praeiti kelias užtvaras, bet į jį įleidžiama gana liberaliai, be apieškojimų ir be metalo detektorių. Tame parlamente Ukrainos studentų grupės aktyvistai praleido beveik pusantro mėnesio – paskutiniai delegacijos nariai iš Lietuvos išvyko paskutinėmis vasario dienomis.
Tomis dienomis Lietuvos valstybėje pabuvojo maždaug penkiasdešimt studentų iš Ukrainos, nors parlamente tuo pačiu metu buvo ne daugiau kaip dvi dešimtys žmonių – vieni atvykdavo, kiti išvykdavo namo.
Iš pradžių būriui vadovavo du bendrapirmininkiai – aš ir Evgenas Dykyi (tuo metu aš buvau atsakingas už darbą Ukrainoje, o Evgenas – už ryšius su Lietuvos vadovais), vėliau vadovavimą būriui perėmė Evgenas Nikolenko.
Organizaciniu požiūriu mūsų būriui labai padėjo Ukrainos liaudies sąjūdis (Narodnyj ruch Ukrajiny) ir Ukrainos Helsinkio grupė (vėliau Ukrainos žmogaus teisių gynimo aktyvistai su kita savanorių pamaina taip pat perdavė tam tikrą sumą nuo sovietų kariuomenės nukentėjusių asmenų paramai), tačiau beveik visi jos nariai taip pat buvo ir nariai Ukrainos studentų sąjungos, kuri atstovavo beveik visus pagrindinius Kyjivo universitetus – Kyjivo universitetą, Pedagoginį ir net Kelių institutą.
Reikia pasakyti, kad Lietuvos aplankymas negalėjo neigiamai neatsiliepti tolesnėms būrio narių studijoms, o jau nemalonūs pokalbiai su universiteto partorgais praktiškai buvo neišvengiami.
Todėl buvo imtasi ir prevencinių priemonių, pavyzdžiui, Lietuvos gydytojai mums išrašinėjo fiktyvius ligos biuletenius, kurie turėjo kažkaip „pateisinti“ studentų buvimą tokioje neapibrėžtoje respublikoje. Jie buvo išrašinėjami, reikia pasakyti, toje pačioje ligoninėje, kuriai buvo perduoti Kyjivo gyventojų surinkti pinigai.
Negalima sakyti, kad buvome vienintelė ukrainiečių grupė Lietuvos parlamente.
Savarankiškai į Lietuvą atvyko keletas nacionalistų iš Ternopilio srities. Vienas jų, vardu Anatolijus, vaikščiojo po Seimą vilkėdamas Sečės šaulio uniformą su medžiokliniu dvivamzdžiu ant peties, viskam aplinkui suteikdamas nuostabų etnografinį atspalvį.
Atvyko ir senas Ukrainos Helsinkio grupės narys Mychailo Sarvasas, visiems rodydamas viename iš jo sovietinio paso puslapių Vytauto Landsbergio įrašą „Tegyvuoja nepriklausoma Ukraina!“.
Mychailo, matyt, pasą laikė savotiška autografų knygele, nes kai palaikyti lietuvių į Vilnių atvyko Niksonas, Mychailo įsigudrino gretimame puslapyje gauti ir jo įrašą.
Daug Ukrainos gyventojų, kaip ir iš kitų SSRS respublikų, sutikome gatvėse, prie laužų, kartu skandavome tais laikais populiarų šūkį „Lietuva, būk laisva“.
Pačiame parlamente ukrainiečiams buvo pavesta saugoti parlamento radijo stotį – vienintelę vietą, iš kurios Lietuva informavo pasaulį apie savo kovą po to, kai pagrindiniai retransliavimo pajėgumai buvo užimti sovietų kariuomenės.
Žodis „saugoti“ pavartotas simboliškai, nes būrio išgyvenamumas mūšyje buvo labai menkas. Būrys teturėjo vieną mažo kalibro sportinį šautuvą, o kitus ginklus pakeitė metalinės lazdos, kurios, matyt, kadaise buvo Seimo pastato didžiųjų laiptų turėklų elementais.
Tačiau praktinis ginklų nebuvimas jokiu būdu nepaveikė mūsų noro ginti tą radijo stotį iki galo. Tuomet būtume visiškai teisingai atsakę, kad numalšinusi Lietuvą, sovietų valdžia toliau imtųsi Ukrainos.
Dar vienas stebinantis dalykas yra tai, kad pasipriešinti sovietų kariuomenei 1991-aisiais buvo daug lengviau nei vėliau (1999-aisiais) Kučmos režimui. Tas psichologinis momentas neabejotinai nusipelno atskiro tyrimo.
Pridursiu, kad mūsų broliai lietuviai ketino gaminti „Molotovo kokteilius“, bet visi parlamento kuluarai jau tiek trenkė benzino tvaiku, jog teko prašyti nutraukti tokius eksperimentus, bent jau priešgaisrinės saugos sumetimais.
Lietuvos Seimo gynėjų kariauna buvo gana marga, kaip ir to meto Lietuvos politinis isteblišmentas. Kadaise galingas „Sąjūdis“ jau rodė pirmuosius irimo požymius: dar buvo žmonių, kurie vaikščiojo su šio judėjimo trikampiais ženkleliais, tačiau jo narių nutekėjimas jau buvo prasidėjęs, ideologija išgyveno krizę.
Tikriausiai taip buvo pasmerkti visi „pereinamieji“ masiniai judėjimai Rytų Europos šalyse, kurie pamažu perduodavo valdžią šalyje aiškiai struktūrizuotoms partijoms.
Pagrindinė parlamento gynėjų jėga buvo Butkevičiaus ir Gečio vadovaujami Krašto apsaugos departamento būriai, kuriuose kaip atskiras padalinys buvo ir ukrainiečiai.
Kovingiausiai parengtą to departamento grupę sudarė kelios dešimtys automatais ginkluotų buvusių sovietinių karininkų, kurie nuolat budėjo ant parlamento stogo. Galima sakyti, kad tuo metu tai buvo beveik visos jaunos Lietuvos Respublikos ginkluotosios pajėgos.
Seimo pastatą saugoję žmonės nešiojosi daug keistų ginklų: revolverių, medžioklinių šautuvų…
Atskirai verta paminėti radikalių nacionalistų grupę iš Kauno, kuri tiesiogine prasme niekam nepakluso, ignoruodama net centrinį Seimo įėjimą – įeidavo ir išeidavo tik naktį ir tik pro pirmojo aukšto langą, tarp suverstų barikadų tik jiems žinomais takais.
Toje pačioje salėje susitikome ir su tuometiniu Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (vėliau ji vadinosi Seimu) pirmininku Vytautu Landsbergiu.
Tas nepaprastas žmogus, kurį „perestroikos“ vėjai iš konservatorijos nubloškė į parlamento pirmininko kėdę, puikiai įsiliejo į visų Rytų Europos šalių politikų „pereinamąją“ plejadą.
Tokie žmonės atsiranda būtent tuo metu, kai reikia mobilizuoti mases kažkokiam aktyviam pasipriešinimui, o tada perduoda savo valdžią žmonėms, kurie jau užsiims iš tikrųjų politika – galbūt ir profesionaliau, bet ir nuobodžiau.
Tada kalbėjome apie pasaulio požiūrį į įvykius Lietuvoje, apie nesmurtinį pasipriešinimą ir civilizuoto SSRS žlugimo perspektyvas.
Vėliau iš parlamento pirmininko gavome nepaprastą dovaną – visiems studentų būrio nariams po karinių žieminių batų komplektą. Atsižvelgiant į tai, kad anuomet žiema buvo šalta, ne tokia kaip dabartinės, dovana nebuvo tokia jau netinkama.
Vėliau parlamento posėdyje būrio vardu kalbėjo ir Evgenas Dykyj, patikindamas Lietuvos deputatus, kad Ukraina remia Lietuvą. Tai nebuvo taip pretenzinga, nes iš tikrųjų atitiko realybę.
Kadangi praėjo dvidešimt metų, tų dienų atmosfera šiandien yra gerokai primiršta – kaip ir šūkiai bei vizijos.
Tuo metu Ukrainos SSR dar nebuvo atsigavusi po neseniai vykusių kalnakasių streikų, ir nors Ukrainos komunistų partija išlaikė tvirtą daugumą parlamente, antikomunizmas tapo kone vienijančia ukrainiečių ideologija. Jis vienijo kairiųjų ir dešiniųjų neformalius judėjimus, o pasaulis be SSRS buvo suvokiamas ryškiausiomis spalvomis – kaip broliškų tautų šeima, kurioje viešpataus brolybė ir santarvė, o pasai bus panaikinti dėl jų nenaudingumo.
Todėl netgi ir tuo metu „komunistinis“ Ukrainos parlamentas sukaupė precedento neturinčią drąsą ir priėmė pareiškimą, kuriuo pasmerkė sąjunginės vyriausybės veiksmus.
Tokį pat pareiškimą priėmė Baltarusijos SSR Aukščiausioji Taryba ir net neseniai pervadinto Sankt Peterburgo miesto taryba (pastebėtina, kad Vladimiras Putinas, vėliau SSRS žlugimą pavadinęs „tragedija“, tuo metu buvo to miesto mero patarėjas). Palaikydamas Lietuvą, pasisakė net didžiausios sovietinės respublikos vadovas Borisas Jelcinas.
Akivaizdu, kad tokios nuotaikos turėjo įtakos Kremliaus strategijai, bent jau ataka prieš parlamentą taip ir neįvyko.
Nors sovietų agresijos aukų sąrašas Lietuvoje tuo nesibaigė – pavyzdžiui, tas pats sovietinis OMON-as Šalčininkų rajone sušaudė Lietuvos pasienio užkardą. Pamenu, kad ukrainiečiai jų laidotuvėse taip pat stovėjo garbės sargyboje, ir visi suprato, kad bet kuris iš mūsų potencialiai galėjo būti jų vietoje.
Kaip šalutinis Lietuvos įvykių poveikis buvo ir dviprasmiška rusų žurnalisto Aleksandro Nevzorovo šlovė. Jis nufilmavo komplimentų vertą reportažą apie Rusijos specialiąsias pajėgas pavadinimu „Naši“ [mūsiškiai], kurį vėliau perėmė totalitarinis prokremliškas judėjimas.
Būdinga, kad tuo metu dabartinis Valstybės Dūmos deputatas masinėje sąmonėje buvo suvokiamas kaip visiškas marginalas, kaip ir jo laida „600 sekundžių“ – pirmasis sovietinės žiniasklaidos eksperimentas smurto demonstravimo žanre.
O garsiausias jį smerkiantis balsas nuskambėjo Nevzorovo gimtajame Sankt Peterburge, kur siautėjo Lietuvą ginantys mitingai.
Todėl, kai girdžiu argumentus apie „tradicinę rusų didžiąją valstybę“, kurios neva niekas negali išnaikinti, tiesiog rekomenduoju prisiminti dešimtojo dešimtmečio pradžią, kai pilietinių ir ekonominių laisvių lygis Rusijoje akivaizdžiai viršijo Ukrainos rodiklius, o jos užsienio politika atrodė gana draugiška kaimynų atžvilgiu – ypač lyginant su dabartiniais laikais.
Rusija gali būti kitokia, nors kelias į pokyčius neabejotinai bus labai sunkus.
Kai sausio pabaigoje paaiškėjo, kad parlamento šturmo nebus, dauguma Ukrainos savanorių išvyko namo, išskyrus tuos, kurie liko laukti vasario 9-ąją turėjusio įvykti referendumo dėl Lietuvos nepriklausomybės rezultatų.
Bent jau mano paskutiniai prisiminimai apie Vilnių – tai išmėtyti sniege lankstinukai, raginantys balsuoti prieš nepriklausomybę, kurie buvo masiškai spausdinami užgrobtose spaustuvėse ir buvo kariuomenės barstomi gatvėse. Ir sovietiniai plakatai apie „tautų draugystę“, kur panašaus vieno tipo „suverenių“ sovietinių respublikų vėliavų fone išsiskyrė jau suverenios Lietuvos „trispalvė“ (tada šis žodis ir pateko į mūsų kalbą).
Referendumas įvyko. Kaip ir tikėtasi, nepriklausomybės atkūrimą parėmė 90 procentų. Lietuva patraukė savo keliu, o Ukraina – savo.
Tarp kitko ir nesakysiu, kuris geresnis.