iš „Nemiga Lietuvos širdyje“. Kazys Jonušas („Karys“ 2021 Nr.2)
Atėję iš gatvės
Apie 1991 m. sausio įvykius pasakoja pirmasis Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) štabo viršininkas, dabar —
dim. plk. Jonas Gečas:
Į Laisvės gynėjų gretas įsitraukiau dar 1989–1990 m., kai su Gediminu Jankumi ir Stasiu Ignatavičiumi rūpinomės Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) atkūrimu ir 1990 m. gegužės 5 d. ant Gedimino kalno davėme priesaiką.
Mąstydami apie ateitį, tada įsivaizdavome, kad Lietuvoje turi būti panaši jėga kaip nacionalinė gvardija. Deja, šios svajonės realizuoti nepavyko. Matyt, laiku nesugebėta atsižadėti asmeniškų ambicijų ir suvienyti jėgas bendram labui. Todėl atsirado SKAT. O mes planavome, kad nesuformuotą nacionalinę gvardiją atstos LŠS, prieš karą turėjusi 60 000 narių. Nepavyko, nes šauliai nesutiko būti pavaldūs Krašto apsaugos departamento (KAD) direktoriui.
Į krašto apsaugą aš atėjau 1990 m. birželio 1 dieną. Tuo metu Kazimiros Prunskienės formuojamos Vyriausybės ministerijų sąraše, be kita ko, buvo ir Krašto apsaugos ministerija. Sprendžiant jos atkūrimo klausimus virė įdomūs ginčai. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) pirmosios sesijos 1990 m. kovo 21—23 d. stenogramose rašoma (Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, Vilnius, 1991, p. 317.), kad kai kurie deputatai, netgi Nepriklausomybės akto signatarai, pageidavo: Lietuva turi būti ne tik neutrali, bet ir demilitarizuota, atseit, turėti iliuzijų, kad galima suburti kariuomenę, galinčią kam nors rimtai pasipriešinti, yra juokinga, buvo siūloma sudaryti tik pasienio dalinius ir net visai nevartoti termino „kariuomenė“, esą tai gali pakenkti valstybei, siekiančiai pripažinimo.
Pagaliau 1990 m. balandžio 25 d. buvo įkurtas KAD. Tų metų rugsėjo 10 d. Lietuvos Vyriausybė priėmė nutarimą formuoti KAD tarnybas Lietuvos Respublikos sienos ekonominei apsaugai užtikrinti, taigi departamentui patikėjo labai sudėtingą uždavinį — rūpintis valstybės sienų kontrole. O Sovietų Sąjunga (SSRS) tokios „savivalės“ jokiu būdu nenorėjo leisti. Kad galėtų įvykdyti šį nutarimą, KAD numatė įrengti 64 pasienio kontrolės postus.
Pasienio apsaugos tarnybos viršininku buvo paskirtas Virginijus Česnulevičius, kuriam ir teko pagrindiniai pasienio apsaugos kūrimo rūpesčiai. Neginkluoti pirmieji pasieniečiai jiems iškeltas užduotis galėjo vykdyti tik formaliai, bet jie garbingai atliko savo pareigą. Ne vien pasienyje. Nors jų nameliai vėliau ne kartą buvo padegti, susprogdinti ir užpulti (prisiminkime 1991 m. liepos 31 d. Rygos ypatingosios paskirties milicijos rinktinės (rus. OMON) įvykdytas Medininkų žudynes), ne kauniečiai, vilniečiai, o jie buvo pagrindinė jėga ginant parlamento rūmus 1991 m. sausį.
1991 m. sausio 8 d. jau buvau AT rūmuose, bet ne aš vandenį ant į vidų besiveržiančių jedinstveninkų purškiau, nes tuo rūpinosi kiti žmonės. Jau tada buvo aišku, kad tuo promaskvietiškų kolaborantų mitingu teisėtai išrinktos Lietuvos Respublikos valdžios puldinėjimai nesibaigs. Reikėjo nedelsiant organizuoti parlamento rūmų apsaugą. Susitikome keli vyrai — aš, Audrius Butkevičius, Virginijus Česnulevičius, Česlovas Jezerskas, Gediminas Jurčiukonis, Romualdas Katinas — ir pradėjome tartis, kaip ginsimės. Į rūmus tą dieną atvyko nemažai savanorių iš Kauno, Vilniaus, Švenčionių, Biržų ir kitur. Iš tiesų savo valstybės pamatų saugoti susirinkę žmonės nesijautė esą savanoriai (anuo metu taip dažniausiai vadinti Nepriklausomybės kovų dalyviai) ar kokie nors laisvės gynėjai (per skambus atrodė šis titulas). Apie 1 300 žmonių tada be jokių leidimų atsirado rūmuose. Tiesa, kai kurie iš jų, pavyzdžiui, pasieniečiai ar karininkų kursų dalyviai buvo atvežti organizuotai, bet dauguma atėjo iš gatvės.
Iki sausio 8-osios šturmo parlamento rūmų apsauga rūpinosi 1990 m. birželio 8 d. įkurtas Artūro Skučo vadovaujamas AT Apsaugos skyrius (ATAS), bet paskui viskas pasikeitė. Sausio 11 d. A. Butkevičius, Robertas Grigas, Č. Jezerskas ir Vytautas Landsbergis sudarė Parlamento gynybos štabą (formaliai tai pagrindžiančių dokumentų neliko, tik aš savo senų dokumentų šūsnyje vėliau radau ir „Savanoryje“ išspausdinau užrašų faksimilę). Audrius (jis visada buvo nepaprastas) pasiskelbė esąs gynybos vadas, nors formaliai, AT nutarimu, rūmų komendantu buvo paskirtas deputatas Kazimieras Motieka. O iš tiesų į rūmų gynybą buvo įtraukti veiklūs žmonės — savanoris, studentų fizikų būrio vadas Vidas Čepulis atvežė kelias radijo stotis ir organizavo ryšių sistemą bei sovietų kariškių pokalbių pasiklausymą, ryšių organizatoriumi buvau paskirtas aš, Algis Samajauskas drauge su kitais AT darbuotojais išsprendė maitinimo ir kitus buities klausimus. Įsivaizduokit, ką reiškia tokiose ne itin erdviose patalpose priimti, pamaitinti, apnakvindinti ir nuprausti tūkstantinę minią. Kita, be sovietų desantininkų, bene didžiausia mūsų problema buvo logistika. Kai sausio 11 d. mane paskyrė rūmų gynybos štabo viršininku, turėjau kitą rūpestį: kaip išdėlioti postus, pradedant nuo parlamento rūsio per visus tris aukštus iki stogo, kaip suskirstyti priešintis agresijai pasiryžusius žmones.
Nebuvau įgudęs sudarinėti panašių planų, bet daugiau nebuvo kam. Reikėjo gauti kokių nors šautuvėlių, kai beveik jokių neturėjom, gauti čiužinių, kad pavargusieji galėtų numigti, ir šaudyklą įrengti, ir mokymus organizuoti. Rūmuose Sigito Ruzo suburtas vadinamųjų afganų (Afganistano kare dalyvavusių lietuvių) būrys pradėjo barikadų ir kitų objektų minavimo darbus, išorės gynybos vadai Algis Arnastauskas ir Vincas Vyrukaitis statė užtvaras iš žmones budėti prie rūmų atvežusių autobusų, Algimantas Remeika montavo įvairius gynybinius įrenginius ir signalizacijos prietaisus. Antanas Burokas ir Eugenijus Jakimavičius organizavo gynėjų karinį rengimą. Visų tomis dienomis prisidėjusių prie mūsų šiame pokalbyje neįmanoma išvardyti.
Tuo metu sovietų kariai jau okupavo mūsų pastatus: 11 val. 50 min. užgrobė KAD būstinę Vilniuje, Viršuliškių gatvėje, O 12 val. — Spaudos rūmus. Kovinėmis kulkomis apšaudyti beginkliai rūmų gynėjai. Pakrikusių nervų sovietų karininkas automatu peršovė KAD darbuotoją Vytautą Lukšį, automatų buožėmis buvo sužeisti devyni žmonės. Užgrobtos krašto apsaugos patalpos Kaune, Alytuje ir Šiauliuose, sovietmečiu priklausiusios Savanoriškajai draugijai armijai, aviacijai ir laivynui remti (rus. DOSAAF), užimtas Nemenčinės TV retransliacijos centras.
Mes (turiu omenyje A. Butkevičių, save ir Č. Jezerską) turėjome žinių, kad sausio įvykiuose dalyvavo Šiaurės miestelyje Vilniuje dislokuota 107-oji motošaulių divizija (ji turėjo šarvuočių BTR-60PB ir BTK-70 bei tankų T-72). Sausio 9 d. į Vilnių buvo dar atskraidinta sovietų karių iš Pskovo 76-osios oro desanto divizijos. Žinojome ir tai, kad sausio 8 d. Šiauliuose nusileido daugiau kaip 30 transportinių lėktuvų IL-76 (tokiame orlaivyje telpa iki 145 desantininkų). Kaip mes iš sovietų karininkų gaudavome tokios informacijos? Tiesiog kiekvienas iš jų Vilniuje turėjo butą, žmoną ir vaikų, dauguma džiaugėsi, kad tarnauja ne Sibire, kur nors už Uralo, o čia, pasak jų, Pabaltijyje. Nenorėdami prarasti sąlyginai geresnių tarnybos vietų ar dėl kitų asmeninių priežasčių paskutiniais SSRS gyvavimo metais kai kurie iš jų buvo mūsų pusėje. Tai — viena iš priežasčių, kodėl tomis dienomis į Lietuvą buvo atskraidinta desantininkų iš Pskovo divizijos. Tiesiog Maskva nebepasitikėjo rusų karininkais, ne pirmus metus tarnavusiais Baltijos šalyse dislokuotose divizijose.
Į Ruklą atskridusius ir su BMD kolona atidardančius desantininkus mudu su Vaclovu Jezersku (kad mūsų pokalbio dieną, eidamas 69-uosius metus, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris dim. mjr. V. Jezerskas užgeso, mes sužinojome vėliau, — K. J.) pasitikome pakelėje ir kolonos viduryje, tarp tų šarvuočių, atvykome į Vilnių. Neapleido mintis, kad desantininkai iškart atakuos AT rūmus, bet jie suvažiavo į Šiaurės miestelį. Buvo aišku: atveža specialiai parengtus žmones (tikrai nežinau, kiek jų buvo, bet ne mažiau kaip 1 ooo, o BMD — per 50), tad kruvini susidūrimai atrodė neišvengiami.
Sausio 10 d. Vilniaus kariniame Šiaurės miestelyje pastatyta antena (didelė lėkštė) ir įrengtas pirmasis palydovinio ryšio su Maskva punktas, karinėms operacijoms ėmėsi vadovauti į Vilnių atvykęs SSRS gynybos viceministras (buvęs SSRS oro desanto kariuomenės vadas) gen. plk. Vladislavas Ačalovas ir SSRS sausumos kariuomenės vadas gen. Valentinas Varenikovas.
Nepamirškime, visi mūsų telefoniniai pokalbiai su draugais užsienyje (pvz., Stasiu Lozoraičiu ar George‘u Bushu) buvo jungiami per Maskvą. Tik vėliau, po sausio 13-osios, norvegai mums padovanojo, atvežė ir pastatė palydovinio ryšio anteną ten, kur dabar prie Seimo, Neries pusėje, yra Sausio 13-osios įvykių memorialas. Nežinau techninių detalių, kaip jie tai padarė, bet po ilgų okupacijos metų pirmą kartą buvo užmegztas atskiras, nuo Maskvos nepriklausomas Lietuvos telefoninis ryšys su pasauliu. Šis ryšių centras buvo patikėtas man ir ATAS vadui A. Skučui, taip pat iš Skaičiavimo technikos gamybinio-techninio susivienijimo „Sigma“ atėjusiam savanoriui Jonui Mileriui (dabartiniams skaitytojams jis gal labiau žinomas kaip buvęs Seimo kancleris). AT jis prižiūrėjo kompiuterinę įrangą, sistemino informaciją.
Sprogmenų specialistai Juozas Barškietis ir Rimgaudas Kazėnas iš II pasaulinio karo sprogmenų AT viduje gamino trotilą. Vieną dieną iš savo tėviškės labai nagingas vyras, išradingai prisidėjęs prie svarbiausių objektų gynybos, Algimantas Remeika į AT rūmus atvežė didelę aviacijos bombą. Tą bombą J. Barškietis perpjovė, o išimtą trotilą panaudojo minų ir granatų gamybai. Vėliau abudu su Algimantu iš jo tėviškės parsivežė dar 17 nedidelių aviacinių bombų.
Daug buvo mums talkinusių žmonių, įmonių ir organizacijų. Tuometinės Mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos bei Vilniaus universiteto Imunologijos institutų bendradarbiai išmoko gaminti ašarines ir nervus paralyžiuojančias dujas, nors niekada anksčiau to nedarė. Patys veždavome jų bidonus į susivienijimą „Lietuvos buitinė chemija“ (direktorius Vytautas Milinavičius) Aukštuosiuose Paneriuose, kur buvo pildomi dezodoranto flakonėliai. Aprūpinome ašarinių dujų balionėliais ir Vidaus reikalų sistemos pareigūnus. Tos „buitinės“ chemijos atsargų gamyba organizavo trys broliai vilniečiai Edvardas, Jonas ir Antanas Burokai, ypač Edvardas (gaila, Anapilin jau išėjo).
ATAS vadas A. Skučas ir aš žinojome, kad iš AT rūmų yra slaptas išėjimas. Turėjome architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių suprojektuotų AT rūmų planą, bet papildomų požeminių kolektorių sistema jame, žinoma, neatsispindėjo. Su A. Remeika apieškoję visus rūsius, pagaliau radome, kad šalia Geležinio Vilko gatvės tunelio buvo kitas išėjimas, kuriuo galima net automobiliu važiuoti. Tik reikėjo nuo AT rūmų iki pastarojo tunelio iškasti perėjimą. Ir iškasėm. Rankomis. Laimė, turėjome šį darbą išmanančių žmonių — Sibire anglių kasyklose dirbusių tremtinių. Patarė, kaip sutvirtinti tunelio kraštus, kad neužgriūtume. Daug maišų žemės iškasėme — juos, beje, panaudojome AT rūmų rūsyje įrengdami šaudyklą. Žodžiu, rūmus tuo tuneliu sujungėme su miesto komunikacijomis, kur buvo galima įeiti, išeiti, ką nors į Seimo rūmus įnešti ar išnešti. Žmonių evakavimui jis netiko, nes buvo per siauras. Teliko užtikrinti tunelio saugumą ir slaptumą, kad per liukus, aplinkinius kolektorius ir ventiliacijos šachtas niekas negalėtų į vidų patekti nepastebėtas. Tais darbais vėlgi rūpinosi A. Remeika ir J. Barškietis. Sutvarkėme apšvietimą, signalizaciją, ryšius. Kad iš viršaus nebūtų matomas įėjimas į tunelį, panaudojome mikroautobusiuką (nė nežinau, kam jis priklausė) — kėbulo apačioje padarėme angą. Sustoję virš įėjimo per tą angą galėjome saugiai patekti į tunelį arba iš jo išvykti. Ir dujas, ir kitus ginklus galėjome atsivežti.
Žinoma, tų rūmuose mūsų turėtų ginklų kiekis — katino ašaros. Dauguma jų buvo perimta iš DOSAAF — mažo kalibro šautuvėliai ir sportiniai Margolino pistoletai. Iš vadinamosios sukarintos apsaugos (rus. Vojenizirovonnaja ochrana, VOCHR), kuri anuomet saugodavo geležinkelio tiltus, kai kurias gamyklas ir sandėlius, buvome gavę šiek tiek pistoletų TT-30 ir PM (Makarovo pistoletų). Šiaip ar taip, pastatas buvo visiškai nepritaikytas apsiginti nuo priešų. Nebuvo ir jokių specialių priemonių, tad beliko pasitelkti tai, ką turėjome.
iš „Nemiga Lietuvos širdyje“. Kazys Jonušas („Karys“ 2021 Nr.2)