Vaškų kultūros namai FaceBook paskyra 2021-01-12
Ką teko išgyventi nuo Sausio 13-osios iki rugpjūčio pučo
Dr. Rolandas Tučas
Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, LKKSS VAS narys,
geografas, Vilniaus universiteto Chemijos ir gamtos mokslų fakulteto docentas, jau antrą kartą pripažintas geriausiu fakulteto dėstytoju
Atgimimo metu ir jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę gyvenau jau Vilniuje, buvau jaunatviškai aktyvus studentas. Dar nespėjus įsibėgėti Atgimimui, 1988 m. dalyvavau „Talkos“ klubo veikloje viešinant to meto paveldosaugos problemas, prisidedant prie Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos archeologiniai tyrimų, tad teko bendrauti su šiame klube taip pat besireiškusiais prof. Vytautu Landsbergiu, Romualdu Ozolu ir kai kuriais kitais vėliau įsikūrusio Sąjūdžio lyderiais. Šis kontekstas lėmė, kad gana anksti, dar 1988 m. vasarą, įsitraukiau ir į Sąjūdžio veiklą Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Sąjūdžio grupėje. Mano, kaip studento, veiklos sritis buvo mūsų fakulteto studentų – Sąjūdžio žaliaraiščių veiklos kuravimas. Buvau paskirtas žaliaraiščių dešimtininku. Mūsų fakultetas yra M.K. Čiurlionio gatvėje, greta Vingio parko, tad mūsų fakulteto studentams, o ypač man ir mano grupės žaliaraiščiams Atgimimo metu teko ne kartą prižiūrėti tvarką Vingio parke ir kitur vykusių Sąjūdžio renginių (mitingų ir kt.) metu. Kitas veiklos baras – Sąjūdžio idėjų skleidimas. Kartu su kitais aktyvesniais Vilniaus universiteto studentais bei dėstytojais dar 1988 m. rudenį vykome į savo gimtines: Vaškus, Viešvilę (Jurbarko r. sav.), Geležius (Panevėžio r. sav.), Rimšę (Ignalinos r. sav.) ir organizavome susitikimus su vietos gyventojais.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, mūsų žaliaraiščių studentų grupės veikla prasiplėtė – dar kaip neformali, jokioms to meto „jėgos“ struktūroms nepriklausanti, patriotiškai nusiteikusių jaunuolių grupė dalyvaudavome saugant įvairius objektus. Dažniausiai – Spaudos rūmus. Pamenu, juose budėjome ir 1990–1991 m. sandūroje – prieš pat 1991 m. sausio 13 d. įvykius.
1991 m. sausio 13-osios įvykiai mus užklupo gana netikėtai. Prieš tai kelias dienas, dažniausiai – ir naktis, budėję Spaudos rūmuose arba prie Aukščiausiosios Tarybos (AT) rūmų, tą naktį nutarėme pailsėti bendrabutyje. Tačiau tam nebuvo lemta įvykti, nes vėlai vakare visus apskriejo žinia apie padidėjusį sovietų kariškių aktyvumą bei raginimą skubėti prie strateginių valstybės objektų. Tad gana padrikai (kaip grupei jau nebepavyko susiorganizuoti) vieni – anksčiau, kiti – truputį vėliau nuskubėjome prie arčiausiai fakulteto bendrabučių esančio strateginio objekto – gretimoje S. Konarskio gatvėje įsikūrusio Lietuvos radijo ir televizijos komiteto (LRT). Ten jau buvo susirinkusi gausybė žmonių ir jų skaičius sparčiai augo.
Belaukiant minioje pasklido žinia, kad sovietų karinė technika jau juda Lazdynų kryptimi, link televizijos (TV) bokšto. Dalis prie LRT pastato budėjusių žmonių, atvykusių savais automobiliais, nusprendė vykti prie TV bokšto. Jų tarpe pamačiau pažystamus veidus. Ar iš „Talkos“ klubo ar kitos to meto visuomeninės organizacijos – dabar jau nepamenu. Paprašiau, kad ir mane pavėžėtų. Taip atsidūrėme prie TV bokšto. Tuo metu sovietų tankai jau buvo jo papėdėse. Mano aktyvesnis prisidėjimas šįkart buvo gana trumpas – grupei žmonių, kurių tarpe buvau ir aš, skanduojant priešais pat tanko vamzdį, virš mūsų galvų driokstelėjo jo šūvis (šaudyta „tuščiais“), kurio garsas ir oro banga daugumą išvertė „iš kojų“ ir dar apkurtino. Nepamenu, kur po to dingo tas tankas – greičiausiai pakilo prie bokšto. Kažkas prišokęs man ir kitiems aiškino, kad turime eiti prie medikų automobilių. Tačiau to nedariau ir visas „apspangęs“ bei purvinas įsimaišiau į gausią žmonių minią, kol galiausiai sovietų kariškių buvome palaipsniui nustumti į TV bokšto papėdę. Mačiau nešamus sužeistuosius, o gal jau ir žuvusius. Kiti kruvinais veidais patys ėjo į šalį.
Paryčiui žmonių gerokai sumažėjo, bet vis dar nemažai jų stovėjo bokšto papėdėje, nes viršuje jau šeimininkavo sovietų kariškiai. Visą naktį per garsiakalbį skambėjo sovietinių kolaborantų pareiškimai, buvome raginami skirstytis. Tačiau nekreipėme į tai dėmesio ir kartas nuo karto nedidelėmis grupelėmis bandydavome šlaitu užsiropšti aukštyn, tačiau sovietų kareivių ir be paliovos aplink bokštą agresyviai zujančių šarvuočių būdavome nuvejami žemyn.
Po Sausio 13-osios įvykių ir aš, ir visi aplinkiniai buvome sukrėsti tokio sovietų brutalumo ir fakto, kad žuvo Lietuvos žmones. Bendrabutyje gyvenančių studentų tarpe, ypač mūsų žaliaraiščių grupėje, kilo didžiulis noras kovoti. Tuomet kūrėme gana naivius karinio pasipriešinimo planus diskutuodami, ar okupacijos atveju kovoti eisime į miškus, ar pasirinksime sau labiau įprastą aplinką – miestus. Manau, kad taip ir būtų nutikę. Tačiau, laimei, to neprireikė. Iš karto po Sausio 13-osios įvykių susirinkę nutarėme užmegzti kontaktus su tuo metu besiformuojančia Savanoriška krašto apsaugos tarnyba (SKAT). Tai ir padarėme. Dar 1991 m. sausio ar jau vasario mėn. ryšiai buvo užmegzti – nuvykau į tuometinę SKAT būstinę Jogailos gatvėje ir susitikęs su SKAT atstovu – Vilniaus rinktinės vadu Romualdu Katinu – sutariau dėl Vilniaus universiteto studentų karinio darinio sukūrimo. Svajonėse buvo kuopa ar dar net stambesnis karinis vienetas, tačiau pradžioje susitelkė tik apie dvi dešimtis studentų-savanorių (vėliau išaugo iki 35), tad sutarėme, kad bus būrys Vilniaus kuopos, kuriai tuo metu vadovavo Jurgis Dapšys, sudėtyje. Kadangi buvau aktyvus studentų savanorių grupės narys, taip pat žaliaraiščių dešimtininkas bei turėjau tarnybos sovietų kariuomenėje patirties (1985 m. paimtas iš pirmo kurso, tarnavau du metus iki 1987 m. Rytų Vokietijoje, grįžau seržantu), buvau paskirtas šio būrio vadu ir jam vadovavau beveik pusantrų metų: nuo 1991 m. vasario mėn. – iki 1992 m. birželio mėn. 1992 m., baigiau studijas VU ir išvykau gyventi į kaimą (Žeimelio mstl., Pakruojo r. sav.), tad mano vadovavimas būriui, o kartu tarnyba SKAT nutrūko.
Iš tiesų didžiausi mano to laikotarpio išgyvenimai susiję ne vien su Sausio 13-ąja. Nemaža visko būta ir po to, jau užimant savanorių būrio vado pareigas. Vykdėme įvairius SKAT vadovybės pavedimus. Tai ir 1991 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metinėms skirta rikiuotė Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, kur davėme priesaikas. Vienas iš svarbesnių įsimintinų nutikimų – 1991 m. kovo 17 d. Maskvos neteisėtai organizuoto referendumo „Dėl SSRS išsaugojimo“ priežiūra. Mūsų būrio savanoriai, į pagalbą pasitelkę kelis Gediminaičių organizacijos narius, slapta stebėjo du tuomet SSRS lojalistams priklausiusius pastatus – Sierakausko g. 24/8 (dabar Vokietijos ambasada) ir Švitrigailos g. 4 (dabar Lietuvos edukologijos universiteto bendrabutis), kuriuose vyko balsavimai. Fiksavome apytikslį dalyvavusių asmenų skaičių, kad vėliau būtų galima jį palyginti su sovietų pateiktu, ir turėjome užfiksuoti galimas provokacijas. Ši užduotis nesibaigė be nuotykių – karts nuo karto apeinant postus mane ir dar vieną mano kolegą sučiupo sovietiniai OMON‘ininkai, sumušė, iš manęs atėmė fotoaparatą, tačiau netrukus gana netikėtai, iš esmės net nebandę mūsų kvosti, paleido.
1991 m. kovo mėn. 17–30 d. mūsų būrys budėjo AT rūmuose. Aš buvau paskirtas vieno iš AT rūmų posto apsaugos viršininku. Nebloga patirtis. Nemaža dalis būrio narių susipažino su kad ir elementaria to meto ginkluote, kitais kovos būdais.
Tačiau iš visų to meto įvykių man labiausiai įstrigo 1991 m. Rugpjūčio pučas (rugpjūčio 18–22 d.), užklupęs mus nedėkingu metu – vasarą, kada beveik visi studentai buvo išvykę ar į savo tėviškes, ar į mokomąją praktiką. Iš viso būrio Vilniuje buvau likęs tik aš. Prasidėjus pučui nuskubėjau į AT rūmus ir prisijungiau prie kitų Vilniaus kuopos savanorių. Juos jau pažinojau – ir iki tol ne kartą budėjome AT rūmuose, kituose objektuose.
Šios kelios dienos ir tikrai sunkūs psichologiniai išgyvenimai giliai įsirėžė į atmintį. Būtent šio budėjimo AT rūmuose metu pajutau gyvenimo trapumą ir nemažą tikimybę jį prarasti. Jei Sausio 13-ąją mes dar naiviai tikėjome, kad sovietai nesiryš žudyti ir Sausio 13-osios aukos daug kam buvo staigmena, tai 1991 m. Rugpjūčio pučo metu jau žinojome, kad taip tikrai gali nutikti. Nesunku įsivaizduoti, kokius išgyvenimus tuomet patyrė AT rūmuose budėję savanoriai. Tvyrojo didžiulė įtampa, stresas. Naktį nesėkmingi bandymai užmigti ir „šokinėjimas“ gaudant radijo pranešimus. Manau, kad niekas iš mūsų tuomet nemiegojome, tik gulėjome ir laukėme, kada tai prasidės. Mūsų turimi ginklai – medžiokliniai šautuvai, mažo kalibro šautuvai („melkaškės“), Molotovo kokteiliai – tai iš esmės viskas, ką galėjome panaudoti puolimo atveju. Man buvo patikėtas dvivamzdis medžioklinis šautuvas ir gal dešimt šovinių. Vargu ar tai būtų pagelbėję prieš gerai ginkluotus sovietų karius. Perspektyva AT rūmų puolimo atveju – atsišaudant laiptais lipti iki pat stogo ir ginti ten įrengtą palydovinę anteną. Tuomet mes supratome, kad tai yra labai rimta, ir asmeniškai man tai buvo patys giliausi to laikotarpio psichologiniai išgyvenimai, kuriuos „vainikavo“ netikėta staigmena ir didžiulis džiaugsmas – pučas Maskvoje žlugo. Vyrai, savanoriai ašarojo iš laimės ir dėl to niekam nebuvo gėda, nes Lietuva pagaliau tapo laisva, o mes išlikome gyvi.
