Pagal knygą „Gairė – pilnutinė demokratija: „Į Laisvę fondo dešimtmetis Lietuvoje““ /sud. ir red. Vidmantas Valiušaitis. Kaunas. 2001

Paskaita, skaityta „Į Laisvę“ fondo studijų savaitėje Anykščiuose, 1999 m. birželio 24 d.

Kritinė istorija ir 1941 metų sukilimas

prof. Ignas Kęstutis Skrupskelis

Pietų Karolinos universiteto profesorius emeritas, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras

Truputį paaiškinsiu, apie ką kalbėsiu. Temą išprovokavo konfliktas, pristatomas kaip konfliktas tarp istorikų profesionalų ir istorikų mėgėjų. Šitas aspektas kai kuriuose veikaluose yra labai aiškiai išreikštas, nes sukilimo kritikai dažnai kalba mokslo vardu.

Aš norėčiau į šitą kontroversiją pasižiūrėti tam tikros mokslo sampratos šviesoje. Ši mokslo samprata, kurią bandysiu pritaikyti šiai kontroversijai išryškinti, būtų labai svetima Stasiui Šalkauskiui. Todėl tuos, kurie esate S. Šalkauskio mokiniai, mano žodžiai gali piktinti. Tačiau tai nebūtų labai svetima Antanui Maceinai.
Šita mokslo samprata teigia, kad mokslą vykdo tyrinėtojų bendruomenė, kuri tam tikro proceso eigoje gali kažką patvirtinti. Pagal šią mokslo sampratą nesutarimai nėra neigiamas dalykas, bet yra tai, kas tokius tyrinėjimus varo į priekį. Gana standartinė, gana plačiai priimta mokslo samprata. Čia nieko naujo nėra. Aš tik bandysiu ją pritaikyti minėtiems kontroversiniams klausimams.
Pastaraisiais metais turėjau progų Lietuvoje vartyti ir skaityti prieškarinių jaunųjų katalikų intelektualų spaudą. Būtent, „XX amžių“, „Židinį“, „Naująją romuvą“. Jaunaisiais katalikais intelektualais vadinu tuos, kurie 1936 m. pasirašė deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrimą“[1] – Juozą Brazaitį, Zenoną Ivinskį, Antaną Maceiną, Praną Dielininkaitį, Joną Pankauską ir kitus[2].
Kol kas (toli gražu ne viską esu perskaitęs) nesu radęs jokių duomenų, rodančių, jog ši karta žavėjosi fašizmu. A. Maceina dažnai pristatomas kaip lietuviško fašizmo ideologas. Pabrėžiu: jokių duomenų, kad ši karta žavėjosi fašizmu, nacionalsocializmu ar Hitlerio (Adolf Hitler) asmenybe, neradau. Priešingai. Jie manė Hitlerį esant labai pavojingu Europos civilizacijai. Frazė „Europos civilizacija“ – iš ikikarinių laikų.
Hitlerio politinė programa, išdėstyta nuo pat jo valdymo pradžios ir Lietuvoje plačiai komentuota, reiškė įsitvirtinusios Europos tvarkos sunaikinimą. Tvarkos, kurios sąrangoje gyvavo ir nepriklausoma Lietuvos valstybė. Esama daug duomenų – tereikia pavartyti to meto spaudą, – rodančių, kad visa jaunųjų katalikų grupė tai suprato ir, grėsmės akivaizdoje, ieškojo priemonių Lietuvai gelbėti. Šitos nuotaikos itin ryškios 1938–1939 metais.
Lietuvos valstybei Hitleris, jų nuomone, pirmiausiai kenkė Klaipėdos krašto vokiečių rankomis. Pavojingiausia tautinė mažuma Lietuvoje, jų nuomone, buvo ne lenkai ar žydai, kaip dabar kartais galvojama, bet vokiečiai. Laikai pasikeitė ir ano laikmečio temas šiandien daug kas yra primiršę.
Nors jaunieji katalikai vis dar irgi skelbė „mes be Vilniaus nenurimsim“ nuotaikas, spėčiau , kad dauguma jų buvo susitaikę su tos dienos politine tikrove ir manė Vilnių esant prarastą Lietuvai visiems laikams. Nesant tikrų galimybių Vilnių atgauti, konflikto su lenkais tęsimas kenkė Lietuvos interesams tuo metu, kai jau reikėjo sukaupti visas jėgas, artėjant visuotiniam ir Europos civilizacijai pražūtingam karui.
Ši išvada yra mano spėjimas, ir galbūt klaidingas.
Žydų klausimas nacionalsocialistine prasme jiems nekilo. Jeigu vartai ano jaunųjų katalikų spaudą – žydų problemos Lietuvoje nėra. Neradau jokių užuominų, jog žydų buvimas Lietuvoje kaip nors trukdytų lietuvių tautai, slopintų lietuvių kūrybinius pasireiškimus. Tai jau būtų nacių retorika, jeigu šitokios retorikos būtų buvę. Tačiau neradau jokių reikalavimų „Lietuvą išvalyti“.
Ne vien Vokietija tuo metu priiminėjo žydų veiklą varžančius įstatymus. Ir apie tai minėtų laikraščių skaitytojai buvo informuojami. Tačiau niekur nebuvo siūloma lietuviams daryti tą patį. Lietuviai nebuvo raginami „pasivyti“ kaimynines valstybes ir Lietuvoje priimti prieš žydus nukreiptus rasinius įstatymus.
Nerinkau duomenų apie kitas sroves – tiek katalikiškas, tiek nekatalikiškas. Esu toje spaudoje užtikęs vieną kitą užuominą apie tautininkų spaudoje pasirodžiusius teigiamus Hitlerio vertinimus. Nežinau, ar tai buvo išimtys, ar tarp tautininkų plačiau paplitusių nuotaikų išraiška.
Katalikiškoji spauda, kaip žinome, buvo nutraukta 1940 m. birželio mėnesį ir mano skaitinėjimai šia data ir baigiasi. Todėl apie jaunųjų katalikų nusiteikimą tiek Hitlerio, tiek žydų atžvilgiu sovietinės okupacijos metu – jokių duomenų neturiu. Nežinau, ką jie galvojo sukilimą rengdami. Ir negalime atmesti nuotaikų pasikeitimo galimybės, patyrus okupacijos smūgius. Tačiau manau esant tikra, jog ligi 1940 m. birželio jie nesimpatizavo nei fašizmui, nei nacionalsocializmui, nei antisemitizmui.
Esu bandęs kartais tikrinti, kaip šitie kontroversiniai argumentai yra pristatomi. Ir dažniausiai yra naudojama argumentacijos forma, kuri nuo Aristotelio laikų yra žinoma, kaip klaidinga argumentacijos forma. Argumentuojama analogiškai maždaug pagal tokią schemą: žmonės turi kojas; stalas turi kojas; dėl to žmonės yra stalai.
Labai aiškiai klaidinga, ydinga argumentacijos forma. Ir labai dažnai, kai juos kaltina simpatijomis fašizmui, naudojama lygiai toks pat argumentacijos dėsnis: fašistai buvo už korporacijas; jaunieji katalikai buvo už korporacijas; dėl to jaunieji katalikai yra fašistai. Ligi sovietinės okupacijos pradžios Hitleris jiems buvo pavojingas vokietis imperialistas, bet jokiu būdu ne vadas, visas tautas vienijąs kovoje prieš bolševizmą.
Nepalankumo Hitleriui faktas yra svarbus bandant įvertinti 1941 m. sukilimo duomenis. Apie šį sukilimą pamažu kuriasi nuomonė, jog sukilimą rengė ir valdė jaunieji katalikai, kurie dar prieš karą buvo fašistuojantys ir ieškojo progos Lietuvą išvalyti rasine prasme. Šitokios nuotaikos ženklina visus sukilimo dokumentus, apie kuriuos sakoma „apstu nacizmo bei antisemitizmo“, nors pripažįstant (dažniausiai tai pripažįstama), jog patys jaunieji katalikai žydų naikinime nedalyvavo.
Teigiama, jog, „jie kurstė keršto ir netolerancijos nuotaikas krašte, o tai skatino lietuvius gausiai dalyvauti žydų naikinimo darbe“. ,,Sukilimui vadovaujantys jaunieji katalikai, – sakoma, – savo valdomų sukilėlių netramdė“ ir tai darė todėl, kad „savo širdyse šiai akcijai pritarė“. Ir šitas pritarimas argumentuojamas tuo, kad jau prieš karą tokias nuotaikas reiškė.
Ši pažiūra, manau, tampa ortodoksine, pabrėžiant moralinę kaltę bei atsakomybę, neradus duomenų, kuriais remiantis būtų galima formaliai teisiškai kaltinti. Ir ji dažnai skelbiama kritinės istorijos vardu. Įvairiuose kontekstuose šie du dalykai yra jungiami. Tai labai dviprasmė sąvoka, ir ta dviprasmybė liečia visą šią temą.
Žodis kritika mūsų laikais ženklina (bent tai labai ryšku tekstuose anglų kalba) iš Markso (Karl Marx) įvairiais kanalais ateinantį buržuazinių vertybių atmetimą. Kreipiu dėmesį į Marksą ne dėl to, kad noriu išgąsdinti. Marksas buvo ne vien bolševizmo ideologas, bet taip pat ir filosofas, kuris pasakė daug įdomių dalykų. Ir jis yra paveikęs ne vien komunistus, bet ir daug kitų žmonių. Iš šitos tradicijos kyla pažiūra, tam tikra vertybinė kritika, vertybių atmetimas. Tai viena kritinės istorijos samprata.
Antroji – pažiūra į istoriją kaip mokslą. Kritinę istoriją pirmąja prasme galėtume vadinti ideologizuota istorija, nes tokios istorijos pagrindinė interpretacinė taisyklė yra ideologinė. Pagal ją visi, kurie tvirtina kovojantys už tam tikras vertybes, tarp jų – ir už tautinę valstybę, tik gražiais žodžiais dangsto savo aistrą valdyti.
Labai stiprūs kaltinimai sukilimo rengėjams būtent tokie ir yra: iš tikro jie ne sukilo, o tik norėjo paimti valdžią į savo rankas. Ideologizuotam istorikui būdinga ieškoti inkriminuojančių duomenų. Duomenų, kurie rodytų arba veidmainiavimą, arba mažų mažiausiai savo tikslų nesupratimą ir slėpimą. Ideologizuoti istorikai nekreipia dėmesio į kontekstą ir į kitas su jų teorija nesuderinamas aiškinimo galimybes. Sukilimo istorija kuriama ideologizuotos istorijos metodais, atsisakant pilnos padėties analizės ir atrenkant tik tuos duomenis, kuriuos galima pavartoti, diskredituojant jaunuosius katalikus.
Lietuviškame kontekste tai nebūtinai liudija marksistinės buržuazijos kritikos įtaką. Nepaisant to, kad tos įtakos esama ir ji atsispindi tada, kai vartojamas dekonstrukcijos žodis. Tai palyginti neseniai atsiradusi madinga sąvoka, kuria šita kritinė tendencija pasireiškia.
Tačiau panašūs metodai vartojami visose ideologinės kovose. Iš tiesų mes patys juos naudojam ir tai gana normalu. Šių metodų paplitimas galbūt liudija, kad kova tarp vienos katalikiškos srovės ir jų priešų, dažnai save vadinančių liberalais, tebesitęsia.
Verta pažymėti, kad Kęstutis Girnius, „Naujajame židinyje“ recenzuodamas Liūto Mockūno knygą apie Joną Deksnį[3] , labai pagrįstai kai kuriuos tokio pobūdžio teigimus paneigia[4]. Išanalizavęs žodžio liberalas turinį, jis parodo, kad J. Deksnys ir kai kurie jo draugai nebuvo liberalai. Antra, parodo, kad daug įvairių nesutarimų buvo ir tarp katalikų. Ir tai nebuvo kova tarp katalikų ir liberalų, bet buvo dažnai vidiniai katalikų nesutarimai. Šia recenzija, mano nuomone, buvo įvykdyta, sakyčiau, labai rafinuota knygos autoriaus „intelektualinė žmogžudystė“.
K. Girnius tiksliai išdėstė antikatalikiškojo sparno visai rezistencijos istorijai taikomas prielaidas. Gana įtikinamai parodo, kaip šališkai nuo pradžių tam tikra istorijos interpretavimo linija yra stumiama ir šitai atsispindi taip pat ir vėliausiuose tyrinėjimuose.
1999 metais pasirodė Antano Smetonos laiškų, rašytų jau pasitraukus jam iš Lietuvos, rinkinys . Akademiškai parengta, gražiai išleista. Vienas malonesnių leidinių, kuriuos teko Lietuvoje užtikti. Ten esama labai įdomių detalių, kurios padeda suprasti, kodėl dėl šitų dalykų ginčijamasi.
A. Smetona nuolat kalba apie jo priešų trejybę. Ta priešų trejybė buvo katalikai, socialistai (socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai) ir bolševikai. Katalikai ir bolševikai jam buvo tos pačios plotmės blogis.
Kitas dalykas, kuris krito į akis, buvo tas, kad A. Smetona, sprendžiant iš jo laiškų, sukilimu nesidomėjo. Laiškai, žinoma, nėra išsamūs dokumentai, laiškuose ne viską žmogus užregistruoja. Tačiau natūralu būtų manyti, kad pabėgęs valstybės prezidentas, skaitydamas laikraščiuose apie jo krašte vykstantį sukilimą, kažkaip į tai reaguotų. Laiškuose to visiškai nėra. Jis rūpinasi ar bus jam nutraukta alga, kaip dalį algos perduoti giminaitei ir pan.
K. Girnius savo recenzijoje gana ryškiai jungia sukilimo puolimą su žmonių grupe, kilusia iš tautininkų aplinkos. Galima įsivaizduoti žodinį tam tikros tradicijos tęstinumą.
Taigi, pirmoji kritinės istorijos samprata, kaip jau minėta, yra ideologinė. Markso įkvėpta, bet dabartiniu metu jokiu būdu ne komunistinė. Antroji samprata – metodinė. Pagal ją, mokslinę istoriją, t. y. istoriją kaip mokslą, tegali sukurti tam darbui pasirengę istorikai. Jie ieško dokumentų, juos vertina ir bando nustatyti kaip buvo iš tikrųjų, kai turimi duomenys tarpusavyje prieštarauja. Mokslinės istorijos prasme, istorijos negali sukurti to įvykio dalyviai, nes jie negali turėti istorikams būtino nesuinteresuotumo.
Tokiu būdu 1941 m. sukilimo interpretacijos negali sukurti ir J. Brazaitis. Jis pats „Vienų vieni“[5] apibūdina kaip metmenis, kaip medžiagą istorijos studijoms. Vadinasi, jis tą dalyką supranta. Sukilimo istorijos negali sukurti nei Kazys Škirpa, nei Z. Ivinskis. Nors pastarasis ir buvo istorikas akademinio pasirengimo prasme. Sukilimo istorikais negali būti ir kiti sukilimo dalyviai. Šis teiginys nėra kokia nors asmeninė tų žmonių kritika, bet grynai metodologinė prielaida, kuri išplauktų priėmus tam tikrą mokslinės metodikos sampratą.

Tačiau visi sukilimo dalyviai ne tik gali, bet ir turi liudyti apie tai, ką jie tuo metu galvojo ir matė. Jų pasisakymai turi būti istorikų vertinami ir jungiami į bendrą objektyvumo siekiantį įvykių vaizdą.
Metodine prasme, kritinės istorijos reikalavimams, mano nuomone, turėtų pritarti įvairių pakraipų istorikai – tam tikro proceso dalyviai, – pabrėždami tačiau, kad šitas pritarimas nėra reikalavimas kokios nors specifinės išvados. Tarkim, išvados, kad didžioji blogio versmė mūsų laikais yra nesantaika tarp tautų. Tokiu būdu, kritinė istorija, artėjanti prie savo tyrinėjimų pabaigos, gali patvirtinti ir brazaitišką sukilimo versiją, kad sukilime dalyvavusieji jaunieji katalikai nuoširdžiai siekė nepriklausomos valstybės atstatymo, nenorėdami nei neteisėtai pasiglemžti valdžią, nei išnaikinti žydų, nei pataikauti Hitleriui.
J. Brazaitis, pagal šitą metodologiją, turi tai sakyti, jeigu taip galvoja. Jo teiginiai gali būti teisingi. Kritinės istorijos uždavinys būtų šituos teiginius patikrinti ir išvadoje galbūt pasakyti: J, Brazaitis sako teisybę. Tai būtų irgi kritinės istorijos galimybė. J. Brazaitis Hitleriui palankumą reiškiančius Laikinosios Lietuvos vyriausybės pareiškimus traktuoja kaip politinio mandagumo gestus, vadina paprasčiausiais taktiniais ėjimais, kurie nereiškia tikrosios jaunųjų katalikų pažiūros į Hitlerį. Ir galbūt ilgainiui istorija tai patvirtins.
Tie, kurie iš anksto tokią galimybę atmeta, jau mąsto ideologizuotos istorijos erdvėje. Brazaičio versiją iš anksto atmesti tegalima ideologiniais, partiniais tarpusavio kovų motyvais. Istorikai negali remtis istoriniais tyrinėjimais, nes tokių tyrinėjimų vis dar yra labai mažai. O sintetinių veikalų, kurie apibendrintų įvairių tyrinėtojų ir liudytojų duomenis, pateiktų sąlygiškai patikimą sukilimo vaizdą, kol kas dar apskritai neturime. Jiems dar neatėjo metas. Tokie darbai tegali pasirodyti tik po to, kai jau yra gerai ištirta faktografinė medžiaga.
Pirminė tyrinėjimo medžiaga – sukilimo dokumentai, to meto laiškai, atsišaukimai, nutarimai, posėdžių protokolai, sukilėlių spauda – tai tiesioginiai sukilimo liudininkai. Kadangi nėra apspręsti vėlesnių įvykių, vėliau atsiradusių interesų. Žmonės tuos dokumentus kūrė, nežinodami kuo ta istorija pasibaigs.
Dalyvių atsiminimai, šia prasme, yra jau kitos kategorijos šaltinis. Kiekvienas atsimename tai, kas vėliau atsiradusių interesų šviesoje yra svarbu. Įvykių atsiminimas yra praeities kūryba. Kadangi iš chaotiškų įvykių visumos paprastai atrenkame tai, kas vėliau pasirodo reikšminga.
Tačiau be atsiminimų išsiversti negalima, nepaisant kiek jie būtų subjektyvūs. Be jų – negalima dokumentų interpretuoti. Kadangi dokumentai yra palyginti tylūs, mažai apie save kalbantys laiko ženklai. Patys dokumentai dažniausiai buvo gaminami ne tam, kad įvykiai būtų visapusiškai aprašyti. Dokumentai tarnavo tik kaip priemonės, kuriomis buvo bandoma įgyvendinti tam tikrą politiką.
Politikos tikslai bei pobūdis dokumentuose paprastai nėra, o dažnai ir negali būti išreikšti. Tai gali būti nustatoma tik renkant žinias apie dokumentų kūrėjus, apie jų vidines nuotaikas. Čia svarbūs ir atsiminimai, ir ankstesni ar vėlesni tų žmonių pasisakymai.
Būtų naivu dabar skaityti, pavyzdžiui, Molotovo-Ribentropo paktą ir jį interpretuoti kaip nuoširdžios nacių ir bolševikų draugystės liudijimą. Skaitant jį pažodžiui, nieko nežinant apie visus tuos įvykius, tokiu draugystės liudijimu jis galėtų atrodyti. Tačiau mes žinom, kokie buvo tų dviejų ideologijų santykiai. Tai žinodami, kai kurių pakto straipsnių neskaitom pažodžiui. Žiūrim į juos kaip į priemones, kuriomis abi pusės siekė tam tikrų savo slaptų tikslų.
Sutartyje atpažįstame diplomatijai būdingą ritualinę kalbą, mažai pasakančią apie tikruosius pakto signatarų tikslus. Būtų buvę labai naudinga, jeigu Viačeslavas Molotovas būtų parašęs atsiminimus. Arba koks sekretorius išpasakojęs Kremliuje vykusių pokalbių turinį. Be tokių dokumentų, tikrieji bolševikų tikslai visiems laikams pasiliks neišsprendžiama mįslė.
Josifas Stalinas apie save mums beveik nieko nepasakė. Jo draugai apie jį labai mažai tepasakė. Skaitant akademines Stalino biografijas, matyti, kad žmonės apie Stalino motyvus, tikslus nieko nežino. Šiek tiek spėlioja, bet visa ta dalis yra paslėpta.
Kitas pavyzdys. Nustatę visą Žalgirio mūšio įvykių chronologiją, išanalizavę visus to meto dokumentus, vis tiek neturėtume atsakymo į patį įdomiausią tų įvykių klausimą: kodėl Vytautas ir Jogaila kryžiuočių nesunaikino galutinai? Dokumentai mums šito nepasako. Gal Vytautui, gal Jogailai kryžiuočiai buvo reikalingi tolimesnėse varžybose vienam prieš kitą? Deja, tegalime spėlioti. Kadangi nežinome ką Vytautas iš tikrųjų galvojo. Vytauto atsiminimai, nors ir kokie šališki bebūtų (o būtų šališki neišvengiamai), istorijai turėtų neįkainojamą vertę. Tačiau jis jų neparašė.
Kritinė istorija metodine prasme dokumentus interpretuoja dalyvių vidinio gyvenimo šviesoje, o dalyvių bandymus vėliau paaiškinti, ką jie galvojo ir planavo, – tikrina dokumentų šviesoje. Tad ir tie pirminiai šaltiniai, ir tie vėliau atsiradę šališki šaltiniai lygiai taip pat svarbūs, bandant galų gale nustatyti kas gi atsitiko iš tikrųjų.
Sukilimą liečiantys pagrindiniai nesutarimai kryžiuojasi apie rengėjų vidines nuostatas. J. Brazaitis ir kiti jo interpretacijai artimi autoriai tvirtina, jog sukilimo vadovai, labai sunkiomis sąlygomis veikdami, manevravo, turėdami tikslą Lietuvai laimėti nors ir ribotą, bet tikrą nepriklausomybę. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad jie bandė sukurti bazę, kuri padėtų kraštui atsilaikyti naujos okupacijos metu ir, politinėms aplinkybėms pasikeitus, taptų naujos atkuriamos valstybės pagrindu. Taip sako J. Brazaitis.
Tuo metu jo kritikai (ir aktyvistų kritikai apskritai) – visur temato pataikavimą, kolaboravimą su naciais. Tačiau skirtumą tarp manevravimo ir pataikavimo tegalime atskleisti įsigilinę į įvairių veikėjų vidines nuotaikas.
Jeigu įsivaizduojame žmogų, kuris eina nužudyti karaliaus, suprantame ką jis daro: jis atrodys nuostabus pataikūnas. Norėdamas prieiti prie karaliaus, jis turi karalių garbinti. Bet būtų labai neteisinga tvirtinti, kad jis yra pataikūnas. Jis siekia visai ko kito, nors iš šalies žiūrint ir nesuprantant kas vyksta karaliaus dvare, jo elgesys atrodys kaip pataikavimas.
Dėl to dėmesys ir turi būti kreipiamas į tai, ką žmonės iš tikrųjų galvojo. Kadangi žvelgdamas iš šalies, nematysi skirtumo tarp pataikavimo ir bandymo savo priešą apgauti.
Esu skaitęs tris skirtingas Laikinosios vyriausybės paskutinių valandų versijas. Vieni teigia, kad Laikinąją vyriausybę vokiečiai atleido. Tokia frazė panaudota vieno istoriko straipsnyje. Kiti – kad Laikinoji vyriausybė atsistatydino pati. O J. Brazaitis sako, kad vyriausybės nariai, po paskutinio posėdžio, visuomenės lydimi, nuėjo prie Nežinomo kareivio kapo, padėjo vainiką ir paskelbė, jog vyriausybė pati savo veiklą suspenduoja.
J. Brazaitis sako: ,,Nebuvo kam atsistatydinti. Norėdamas atsistatydinti, turi kam nors atsistatydinti, vokiečiams mes negalim atsistatydinti“. Dėl to jie kalbėjo apie veiklos suspendavimą, nutraukimą.
J. Brazaitis taip pat sako, kad buvo parašyti įvairūs protokolai bei memorandumai, kuriuose vokiečiai buvo kritikuojami dėl jų akcijos prieš žydus. J. Brazaitis gana aiškiai tai tvirtina, ir kad visa ši medžiaga buvusi pasiųsta K. Škirpai į Berlyną. K. Škirpa ją perdavęs įvairių valstybių diplomatinėms misijoms.
Šių dokumentų turėtų būti išlikę bent pėdsakai. Dokumentus patikrinę ir ištyrę pogrindžio spaudą, perskaitę atsiminimus ir apklausinėję liudininkus, galėtume sukurti sąlygiškai patikimą Laikinosios vyriausybės paskutinių valandų vaizdą.
Į šitą epizodą aš kreipiu dėmesį, nes metodologiniu žvilgsniu jis atrodo ypač daug žadantis, turi daug patikrinimo galimybių. Kalbama apie viešą veiklą, apie vainiko padėjimą prie paminklo, kalbama apie dokumentų siuntimą, kalbama apie diplomatinę veiklą. Tokie dalykai nedingsta be pėdsakų. Epizodas turtingas galimybėmis patikrinti, kaip buvo iš tikrųjų.
Jis taip pat yra ir iškalbingas, daug pasako apie Laikinosios vyriausybės nuotaikas. Jeigu iš tikrųjų buvo taip, kaip rašo J. Brazaitis, negalima sakyti, kad Vyriausybė bandė vokiečiams pataikauti. Nors taip sakoma.
Tarkim, tyrinėjimo eigoje J. Brazaičio versijos esminiai bruožai pasitvirtina. Nuvykstam, pavyzdžiui, į Švedijos užsienio reikalų ministerijos archyvą, ten randame iš K. Škirpos gautą memorandumą, paliudijantį minėtą procesą. Ką tai reikštų?
Tuomet turėtume tvirtą pagrindą manyti, kad Laikinoji vyriausybė iš tiesų manevravo, kad jos tariami pronaciški pasisakymai buvo priedanga, bandymas prieš vokiečius gudrauti. Tokios paskutinės vyriausybės valandos rodytų, kad buvo siekiama valstybinių tikslų. Vyriausybės nariai, nepaisant didelės asmeninės rizikos, vykdė (jeigu ta versija teisinga) tik valstybėms prideramą diplomatinę veiklą. Žmonės iš gatvės neina į svetimą ambasadą ir joms neteikia oficialių raštų, tai – valstybinė funkcija.
Taip pat negalėtume sakyti, kad vyriausybė buvo pavaldi vokiečiams. Jeigu būtų buvę taip, vyriausybės nariai, įsitikinę, kad gali išsilaikyti kaip vokiečių įsakymų vykdytojai, savo veiklą būtų tęsę. Tačiau ją nutraukė protesto demonstracija. Šiai versijai pasitvirtinus, tai turėtų labai svarbių pasekmių visai šių įvykių interpretacijai.
Tačiau metodine prasme, tos pasekmės nebūtinai pasitvirtins. Negalėtume visiškai atmesti galimybės, jog J. Brazaičio antivokiška veikla buvo tik tariama, su vokiečių okupacine vadovybe suderinta. Siekianti apgauti lietuvius. Galėjo būti apgaudinėjama daug kas, ne vien vokiečiai.
Jeigu tokia interpretacija kiltų, turėtume išsiaiškinti J. Brazaičio ir jam artimų žmonių nuotaikas. Nustatę, kad J. Brazaitis ir jo artimiausioji aplinka jau prieš karą reiškė simpatijas naciams, turėtume pripažinti lietuvių visuomenės mulkinimo tikimybę.
Todėl dar kartą pabrėžiu: ikikarinės jaunųjų katalikų nuotaikos yra labai reikšmingi faktai, bandant vertinti ir Sukilimo laikotarpio bei Laikinosios vyriausybės veiklos įvykių visumą. Kadangi tai, ką jie kalbėjo iki karo, tikėtina, išreiškia tikruosius jų įsitikinimus – jie neturėjo priežasčių meluoti. Tada jie galėjo atvirai įvykius vertinti, svarstyti, dažnai ir kartu. Galėjo viešai savo tikruosius įsitikinimus išreikšti.
Tačiau okupacijos bei pogrindžio sąlygos šias galimybes panaikino. Viena iš okupacijos savybių yra ta, kad žmonės negali vienas kitam atsiverti, negali savo tikrųjų įsitikinimų viešai skelbti. Okupacijos bei pogrindžio sąlygomis pasirodžiusi spauda negali būti interpretuojama kaip normaliomis sąlygomis leidžiama spauda. Lygiai tas pats galioja ir tokiomis sąlygomis atsiradusių dokumentų atžvilgiu. Jie turi būti labai atsargiai ir kritiškai interpretuojami.
Tuo metu inkriminuojančios medžiagos ieškojimo metodas yra nesuderinamas su kritine istorija metodine prasme, nes kaip tik atmeta kritinį vertinimą.
Ką kritinė istorija turėtų pasakyti apie pronaciškus gestus arba žodžius, pasirodžiusius sukilimo pradžioje? Žurnalistinio polinkio žmonės, mano nuomone, poleminės aistros pagauti, siūlo maždaug tokią interpretaciją: tai liudija jau prieš karą tarp jaunųjų katalikų pasireiškusias fašistines nuotaikas.
Tačiau kaip tuos gestus interpretuoti, jeigu prieš karą tokių nuotaikų nebuvo? Ir tai ne hipotetinis teigimas – tokių nuotaikų iš tiesų nebuvo. Tai bandžiau parodyti savo straipsnyje „Naujajame židinyje“[6].
Mažiausiai tikėtina hipotezė, kad per vienerius sovietinės okupacijos metus, nors ir intelektualinę lygsvarą išskirtinai griaunančius, visa ši grupė pakeitė savo nuomonę ir Hitlerio asmenį pradėjo vertinti kaip garbingos visų tautų bendros kovos vadą. Svarstau, žinoma, ir įvairiausias kitas hipotetines galimybes, kaip šituos epizodus galėtume aiškinti ir suprasti.
Nuomonę apie nacizmo pavojus jie buvo girdėję nuo pat jaunų dienų iš savo mokytojų ir kitų autoritetingų asmenų, dar prieš Hitlerio iškilimą. S. Šalkauskis skatino tautinį auklėjimą, kaip vaistą nuo agresyvaus nacionalizmo, kuris gimsta Lietuvos kaimynystėje. Jie buvo S, Šalkauskio mokiniai.
A. Maceina, kuris tuo laikotarpiu taip pat rašė apie tautinį auklėjimą, pasako maždaug tą patį. Tiek A. Maceinos, tiek S. Šalkauskio to meto raštuose, žodis nacionalizmas yra blogo turinio sąvoka, tam tikra patriotizmo parodija, jo iškreipimas, atsisakymas tautą pajungti bendražmogiškųjų vertybių orientyrui. Jie labai aiškiai tai dėsto, jokio dviprasmiškumo nėra.
Kitas jauniesiems katalikams autoritetingas asmuo, vyskupas Mečislovas Reinys, 1939 m. skaitė Kaune paskaitas , pasmerkė nacizmą tiek intelektualiniu, tiek moraliniu požiūriu. M. Reinys labai aiškiai sako: didysis pavojus yra visiems, bet žydams – labiausiai.
Vadinasi, abejonių dėl vokiško nacionalizmo neturi. Beveik per visą dešimtmetį jie rinko žinias apie katalikų persekiojimą naujojoje, Hitlerio vadovaujamoje Vokietijoj. Naciai tai darė, be kita ko, ir tokia forma, sukūrus savotišką „Tėve mūsų“ parodiją, kai, vietoj Dievo įterpus Hitlerio vardą, vaikai buvo verčiami ją kartoti prieš valgį, nelyginant maldą. Viena vertus, tai labai menkas epizodas, bet kita vertus, kai tokius reiškinius matai katalikiškomis akimis, sunku tikėti, kad tokiam žmogui galėtum vėliau įgyti gilesnių simpatijų.
Kitas atvejis. 1999 metų pradžioje mirė paskutinysis šitos grupės dalyvis Jonas Pankauskas. Įdomu tai, kad J. Pankauskas studijavo Leipcige kaip tik tuo metu, kai Hitleris atėjo į valdžią. Jį buvau sutikęs prieš trejetą metų, dar gana gyvai atsiminė, kaip anuomet klausėsi ir sekė vokiečių profesorių ginčus tuo klausimu. Kiek žinau iš mamos pasakojimų, jie mėgdavo sėdėti kartu ir gerti kavą. Sunku tikėti, kad grįžęs iš Vokietijos J. Pankauskas visai šitai publikai nebūtų pasakojęs, ką girdėjęs iš gerbiamų Vokietijos profesorių apie Hitlerį. Tokia žodinė informacija, kuri turėjo juos pasiekti, neišvengiamai turėjo formuoti ir pažiūrą į Vokietijoje vykstančius procesus.
Todėl sakau: sunkiai tikėtina, žvelgiant į tą dešimtmetį, kad per vienerius metus šių žmonių pažiūros būtų radikaliai pasikeitusios. Žmonės buvo maždaug 40 metų. To amžiaus žmonės savo pažiūrų radikaliai jau nebekeičia. Tad versija, kad jie visi tapo Hitlerio gerbėjais per metus, yra sunkiai įtikima.
Daugiau tikėtina, kad vienas kitas šios grupės atstovas, sovietinės okupacijos paveiktas, galėjo prarasti tiek savo intelektualinę, tiek moralinę pusiausvyrą ir Hitleriu susižavėti. Gal, tarkim, A. Maceina, kuris šioje polemikoje yra išskiriamas ir kartais vadinamas lietuviškojo fašizmo ideologu, atsidūręs Berlyne ir negalėdamas su savo draugais Lietuvoje susisiekti, Hitleriu patikėjo? Gal. Negalime tokios galimybės atmesti.
Tačiau tokią galimybę galėtų patvirtinti išsamūs pirmojo sovietmečio dokumentų tyrinėjimai. Man nei tokie dokumentai, nei tokie tyrinėjimai nėra žinomi [tekstas rašytas 1999 m. – red. past.] Prieš porą metų „Drauge“[7] pasirodė skelbimas, kad renkami A. Maceinos laiškai, ir kad jie bus išleisti. Gal tuose laiškuose kas nors bus? Kol kas duomenų apie tai neturime . A. Maceina savo jaunystės laikotarpiu buvo imlus, kartais nebūtinai kritiškai galvodavo. Tokios galimybės atmesti negalime. Bet kita vertus, nėra ir jokių duomenų, kurie tokią galimybę patvirtintų.
Dar daugiau tikėtina, kad nacizmu atsiduodantys dokumentai atspindi vidinius sukilimo rengėjų nesutarimus. Aktyvistų frontas ir Lietuvių fronto bičiuliai nėra tas pats. Išeivijoje susidarė toks tapatumo įspūdis. Kai pirmą kartą tuos du dalykus sutapatinau, mama mane išbarė. Gavau aiškią pamoką, kad tuos dalykus dera skirti.
Aktyvistų frontas nebuvo vienos ideologijos organizacija, jungė įvairių politinių pažiūrų bei įsitikinimų žmones. Jame galėjo dalyvauti ir pronaciškų pažiūrų žmonės. J. Brazaitis mini majorą Joną Pyragių, kuris buvo vienas iš Aktyvistų fronto steigėjų. Pagal J. Brazaitį, audringą ir jam nesėkmingą pokalbį su Laikinosios vyriausybės nariais jis baigė atsisveikinimu „Heil Hitler“.
Jeigu žmogus privačiai šitaip atsisveikina, tai kažką pasako apie jo nuotaikas. J. Pyragius priklausė voldemarininkų grupei, kuri surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Iš tiesų būtų nuostabu, jeigu visi Aktyvistų fronto žmonės apie Hitlerį bei nacių ideologiją būtų galvoję lygiai taip pat. Todėl tikėtina, kad kai kurie dokumentai, kurie tuo laikotarpiu atsirado, buvo kompromisinio pobūdžio, fragmentiškai atspindintys įvairių grupių pažiūras. Tačiau stipri tendencija: skaitai dokumentą, randi frazę – tuojau kaltinamas J. Brazaitis, kaltinamas A. Maceina.
Tačiau nežinome, kas iš tikrųjų vyko Berlyne, kaip jie tarpusavyje ginčijosi. Ir gal niekada nesužinosime. Kadangi išsiaiškinti kas už kurį žodį yra atsakingas būtų labai sunku. Bibliografijos istorijoje yra daug įvykių, kai kažkokie žodžiai atsirasdavo tekste ir niekas nežino kaip jie atsirado. Gal dėl to, kad spaustuvininkai paskutinę minutę kažką įkišo ar pan. Tikriausiai taip nebuvo, bet ir tokios galimybės atmesti negalima.
Kadangi nacizmo doktriną sociologiniu ir psichologiniu požiūriu jaunieji katalikai vertino neigiamai, galima būtų interpretuoti, kad iš jų negalėjo kilti daug pronaciškas tendencijas rodančių ženklų. Jie buvo primoji karta, subrendusi jau nepriklausomoje Lietuvoje, ir ypač vertino nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijas. Pagal juos, tai labai ryšku S. Šalkauskio tautiškumo sampratoje: tik savo valstybę turėdami lietuviai gali tikėtis užimti deramą vietą Europos civilizacijoje.
1932 m. svarstymuose S. Šalkauskis skiria tautą nuo nacijos. Nacija yra kultūringa, save valdanti tauta. Tik nacijos gali dalyvauti tarptautiniame bendradarbiavime. Manau, kad tai svarbu pabrėžti. Europos civilizaciją, kuriai, jų nuomone, Hitleris buvo pavojingas, sudarė to meto Europai būdingos tautinių valstybių struktūros.
Vertindami tokią Europos civilizaciją, su kurios ateitimi jie siejo ir savo asmeninės gerovės siekimus, negalėjo nuoširdžiai pritarti Hitleriui. Sunku tikėti, kad taip susiformavę žmonės būtų rėmę dar vieną okupaciją. Šitokie sociologiniai-psichologiniai samprotavimai remtų brazaitišką versiją, kaip galbūt patikimiausią aiškinimą, kad tą kontroversinę retoriką jie naudojo norėdami savo tikruosius tikslus pridengti ir, to siekdami, į savo raštus įterpė įvairių vokiečiams politiškai palankių frazių.
Įdomiausia istorija yra aiškinamoji istorija, kuri, tarp kitų uždavinių, skverbiasi į patį istorijos veikėjų vidų ir stengiasi suvokti, kas iš tiesų juos skatino geriems ar blogiems darbams. Vadovaujantis tokios istorijos samprata, išryškinus sukilimo rengėjų motyvus, neišvengiamai susiduriame su klausimu: ar jie teisingai įvertino susidariusią padėtį ir surado geriausią išeitį? Nors ir geriausių norų vedami, gal jie pervertino manevravimo galimybes ir savo pareiškimais tarnavo tiktai nacių politikai?
Pirmasis jų veiklos motyvų klausimas liečia tik jaunųjų katalikų moralinę vertę. Jie yra smerkiami kaip nemoralūs žmonės, nes pritarė Hitleriui ir t.t. Ir tas tonas labai ryškus. Antruoju motyvu, kurį dabar keliu, gilinamės į jų sugebėjimą mąstyti ir veikti. Ir geros valios žmonės per žioplumą padaro daug žalos. Manau, jog jaunieji katalikai buvo geros valios žmonės. Ar jie buvo tomis sąlygomis pakankamai išmintingi?
Šio klausimo nesiimu svarstyti, tik noriu pabrėžti vieną aspektą. Jis paaiškina, kodėl seni laikraščiai pasidaro tokie svarbūs.
Tiek istorikai, tiek neistorikai žinome, kaip karas pasibaigė. Ypač tie, kurie gyvename Vakaruose, iš savo aplinkos esame gavę tam tikrus moralinius šio karo vertinimus. Žinome tuos baisius nusikaltimus, už kuriuos naciai yra pasmerkti. Sukilimą rengiant karo pabaiga buvo nenuspėjama, o holokaustas – vos prasidėjęs. Jeigu Hitleris būtų miręs 1941 m. birželio viduryje, jis būtų minimas kaip eilinis, galbūt šiek tiek gabus chuliganas. Tokių daug yra. Tie visi baisūs dalykai prasideda truputį vėliau, gal net su mūsų drama.
Dėl to ypač svarbu atstatyti to meto galvojimą, to meto faktus, nes mūsų perspektyva yra pasikeitusi. Štai pavyzdys. Vartant partizanų 1944 m. pogrindžio spaudą man buvo įdomu pastebėti žinią, kad kai kurie partizanai laukė Lenkijoje karo tarp pačių lenkų – tarp Varšuvos lenkų ir laisvųjų lenkų. Savo partizaninę veiklą ir strategiją kai kas formavo neatsižvelgdamas į tai, į ką mes atsižvelgiam, bet į tai, kad Lenkijoje gali kilti karas ir mes į jį įsivelsim. Šitą faktą mes dažniausiai jau esame pamiršę.
Sukilimą rengiant politinė padėtis Europoje buvo išskirtinai skurdi, kiek tai liečia galimybes veikti. Ir ji buvo ypatingai miglota. Prancūzai tuo metu jau buvo nugalėti ir priversti talkinti vokiečiams. Prancūzų daliniai, nenoromis, dar 1940 m. priešinosi sąjungininkų išsikėlimui Šiaurės Afrikoje. Anglai po didelių pralaimėjimų buvo užsidarę savo saloje ir tesirūpino tiktai savigyna. Kariauti kontinente jėgų jie jau nebeturėjo. O Jungtinės Amerikos Valstybės dar buvo neutralios ir jų prezidentas, ką tik pasibaigusių rinkimų metu, deklaravo karo išvengimo politiką. 1940-ųjų rinkimų kampanija vyko būtent šia dvasia ir Teodoras Ruzveltas (Theodore Roosevelt) tvirtino, kad Amerika karo išvengs: „Tik mane išrinkę išvengsite įsivėlimo į karą Europoje“.
Jungtinės Amerikos Valstybės į karą įstojo tiktai 1941 metų pabaigoje. Ir įstojo ne dėl Europos įvykių, bet dėl įvykių Azijoje. Europos įvykiai nepaveikė galutinio Amerikos apsisprendimo. Todėl 1941 m. birželio mėnesį Jungtinių Amerikos Valstijų įsivėlimas į karą Europoje buvo labai problemiškas dalykas. Tuo metu artimiausi mūsų kaimynai – naciai ir komunistai – tuo metu dar buvo sąjungininkai. Nors karo tarp jų ir buvo laukiama.
Padėties analizę sunkino ir tai, kad buvo prisimenamas Pirmasis pasaulinis karas, kuris mūsų regione baigėsi labai dviprasmiškai. Vokietija, nors Vakaruose karą ir pralaimėjusi, Rytuose laikėsi daug tvirčiau. Šita patirtis labai sunkino analizę, kaip iš tikro Antrasis pasaulinis karas gali pasibaigti. Pagaliau atskirų taikos sutarčių galimybė buvo visai reali. Apie tai buvo kalbama viso karo laikotarpiu.
Nedramatizuojant, Lietuvos specifines sąlygas, kuriomis sukilėliai turėjo veikti, galima būtų apibūdinti maždaug šitaip.
Nei vienos pusės pergalė mums nebuvo naudinga valstybės atstatymo požiūriu. Mūsų padėtis šiuo atžvilgiu labai skyrėsi nuo belgų, kurių interesai buvo labai aiškiai vienoje pusėje. Neaišku, kur mūsų interesai buvo tuo metu. Mums naudingiausias buvo visų jėgų pralaimėjimas. Bent mūsų regione. Kadangi visiškas tiek Vokietijos, tiek Sovietų Sąjungos, tiek Lenkijos išsisekimas užtikrintų Lietuvos atstatymą.
Štai iš tokios padėties teko ieškoti geros išeities, kurios nebuvo. Nors pareiga surasti geriausią išeitį visada lieka. Turint galvoje tai, kad neveikla taip pat yra savotiška veikla. Ir ji turi savų pasekmių, už kurias istorija pateikia savo sąskaitas.

[1] Paskelbta 1936 m. vasario 23 d. „Naujojoje romuvoje“ Nr.8 tapo protestu prieš autoritarinį A. Smetonos režimą.
Iš deklaracijos „Į organiškosios valstybės kūrybą“:
„Valstybė turėtų būti reformuojama ir organizuojama taip, kad ji patenkintų visos lietuvių tautos opiausius reikalus ir vyriausius siekimus, kad atitiktų mūsų tautos prigimtį ir jos gyvavimo sąlygas, kad neįpratintų lietuvių tautos būti tik iš viršaus diriguojama – valstybės nelaimių valandoje, tai patarnautų josios priešams, – bet kad ji pačią tautą, pačius mūsų krašto gyventojus darytų vis sąmoningesnius, aktyvesnius, sumanesnius, sąžiningesnius, ne tik suprantančius, bet ir giliai jaučiančius nepriklausomos valstybės prasmę.“
Su visu tekstu galima susipažinti 1936 m. „Naujoji romuva“ 169 psl., 1936 m. „Naujoji romuva“ 170 psl., 1936 m. „Naujoji romuva“ 171 psl., 1936 m. „Naujoji romuva“ 172 psl., 1936 m. „Naujoji romuva“ 173 psl., 1936 m. „Naujoji romuva“ 174 psl., 1936 m. „Naujoji romuva“ 175 psl.

[2] Deklaracijos kūrėjai, nepriklausomoje Lietuvos valstybėje subrendę ir į Vakarų kultūrą orientuoti, vadinti „1936 m. generacijos“, „romuviečių“, „16 daktarų“, „jaunųjų katalikų“ vardais: Juozas Ambrazevičius (1903–1974), Pranas Dielininkaitis (1902–1942), Jonas Grinius (1902–1980), Juozas Grušas (1901–1986), Zenonas Ivinskis (1908–1971), Juozas Keliuotis (1902–1983), Antanas Maceina (1908–1987), Ignas Malinauskas (1900–1980), Pranas Mantvydas (1894–1960), Kazys Pakštas (1893–1960), Česlovas Pakuckas (1898–1965), Jonas Pankauskas (1904–1999), Antanas Salys (1902–1972), Ignas Skrupskelis (1903–1943), Antanas Vaičiulaitis (1906–1992), Balys Vitkus (1898–1988).

[3] Pavargęs herojus: Jonas Deksnys trijų žvalgybų tarnyboje / Liūtas Mockūnas. Vilnius: Baltos lankos, 1997

[4] Kęstutis Girnius. Pavargęs, bet ne herojus… Genocidas ir rezistencija. 1999 m. Nr.1 (5)

[5] Juozas Brazaitis. Vienų vieni. Vilnius, 1990

[6] Kęstutis Skrupskelis. Tariamasis jaunųjų katalikų kartos fašizmas. „Naujasis židinys-Aidai“, 1999 m. Nr.4 p.212

[7] „Draugas“ – užsienio lietuvių dienraštis, einantis nuo 1909 Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vienas seniausių ir svarbiausių išeivijos dienraščių.