Stanislovas Staniulevičius
1930 – 2006

 

Gimė 1930 m. vasario 2 d. Lelikonių kaime, Želvos vls., Ukmergės aps. Tėvai turėjo 40 ha žemės ir gyveno pasiturinčiai. 1941 m. pirmosios Lietuvos okupacijos metu bolševikai jų šeimos nespėjo ištremti, nes kilo karas. 1944 m. sovietams vėl sugrįžus į Lietuvą, okupantai ketino juos ištremti į Sibirą, bet šeimai pasisekė pabėgti ir pasislėpti. Stanislovas slapstėsi pas Ukmergės raj. Želvos vls. Bajorų k. gyventoją Joną Jackūną.
1944 m. vasario mėn. įstojo į kovotojų partizanų būrį, kurio vadas buvo Povilas Švelnikas-Voldermaras. 1944 m. birželio 24 d., dalyvaujant: vadui Povilui Švelnikui-Voldermarui, partizanams Stasiui Jočiui-Plaktukui, Stasiui Skebui-Varnui-Rickui, B. Purliui-Bosui, S.Purliui-Ožiukui davė priesaiką Tėvynei. Po priesaikos vykdė partizano priedermę, vado įsakymus ir užduotis. Už ištvermę ir ryžtą buvo duotas slapyvardis Geležinis vilkas.
1945 m. gegužės mėn. per susišaudymą su reguliariąja rusų kariuomene buvo sužeistas į dešinės rankos plaštaką, sąnarį, bei abiejų kojų šlaunis. Partizanas, vokietis Zigfridas (gydytojas), pastebėjęs rankos gangreną, amputavo dešinės rankos plaštaką. Kartu su juo tame mūšyje dalyvavo Varnas, Desantas, Dūmas ir Plaktukas.
1945 m. rudenį, jam pasveikus, buvo perkeltas į žvalgybos būrį. Jame įvykdė daug įvairių užduočių, dalyvavo karinėse operacijose. Partizanavo iki 1955 m., o vėliau slapstėsi pas Bajorų kaimo, Želvos vls., Ukmergės raj., gyventoją Joną Jackūną.
Iš rezistencinės kovos išstojo, nes 1955 m. pabaigoje labai išretėjo jų partizanų būrio gretos. Pritrūkus šovinių, visus vokiškus ginklus teko paskandinti pelkyne.
1955 m. Bajorų apylinkės pirmininkas Juozas Matulionis padarė asmens dokumentus, tada jis išvyko į Vilnių. 1957 m. įsidarbino „Perkūno“ gamykloje sargu. 1962 m. tapo Vilniaus m. Statybos-montavimo valdybos (Panerių g.10) kūriku.
Rezistencinę veiklą prieš sovietų okupantus vykdė iki 1990 m. Siuntė į Maskvą anoniminius reikalavimus išvesti okupacinę kariuomenę iš Lietuvos ir suteikti Lietuvai nepriklausomybę. 1988 m. suorganizavo Šaulių sąjungą Vilniuje. 1991 m. sausio mėn., gresiant okupantų antpuoliui, dieną naktį budėjo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynyboje, turėjo ginklą.
Nuo 1999 m. buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys Vilniaus apskrities skyriaus Šaulių būryje.
Mirė 2006 m. liepos 16 d., palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.

Apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Riterio kryžiumi (2004 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2002 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (2004 m.), Lietuvos Šaulių sąjungos garbės ženklu, Lietuvos gen. P. Plechavičiaus karių sąjungos garbės raštu.

Pagal E.Burokas. Pūtėme prieš vėją. 5 dalis. Laisvės kovotojai. 2011, Vilnius