Generolas leitenantas Pranas Liatukas
1876 – 1945

 

LIetuvos kariuomenės vadas Pranas Liatukas 1919 m.

Gimė 1876 m. sausio 29 d. Padievaičių kaime, Kvėdarnos vls., Tauragės aps. Mokėsi Palangos progimnazijoje, imperatoriaus Nikolajaus gimnazijoje Rygoje. Dalyvavo slaptoje lietuvių moksleivių veikloje.
1902 m, savanoriu stojo į Rusijos kariuomenę. 1905 m. baigęs Vilniaus pėstininkų karo mokyklą tarnavo Novgorodo gubernijoje, Liepojoje. 1909 m. tapo poručiku ir persikėlė Penzon, kur gyveno iki 1914 m. Nuo pat karo pradžios fronte vadovavo kuopai. Už narsumą kautynėse pelnė Šv. Anos 4 laipsnio, Šv. Stanislovo 3 laipsnio ir Šv. Anos 3 laipsnio ordinus, o po kautynių ties Krokuva suteiktas kapitono laipsnis, 1915 m. buvo sunkiai sužeistas, gydėsi Kyjive, po to vėl pasiprašė į frontą, 1915 m. suteiktas papulkininkio laipsnis, 1916 m. pelnė Šv. Stanislovo 2 laipsnio ordiną. Antrąsyk sužeistas gydėsi Rostove prie Dono, Kislovodske. 1917 m. pradžioje, grįžęs į savo dalį, buvo pakeltas į pulkininkus. Trečiąkart sužeistas gydėsi Maskvos bajorų ligoninėje.
1918 m, pradžioje grižo Lietuvą, buvo išrinktas gimtosios parapijos komiteto pirmininku. Gruodžio 5 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Nuo gruodžio 10 d. pradėjo formuoti 2 pėstininkų pulką. Gruodžio 24 d. paskirtas Krašto apsaugos ministerijos štabo viršininku. 1919 m. kovo 4 d. vėl paskirtas 2 p. pulko vadu, gegužės 12 d. – 3 p. pulko vadu, pavedant jį suformuoti Raseiniuose. Liepos 1 d. pradėjo laikinai eiti I brigados vado pareigas. Ši brigada vasaros pabaigoje baigė išstumti bolševikus iš Lietuvos, Spalio 1 d. paskiriamas eiti Vyriausiojo kariuomenės vado pareigas. Spalio 7 d. suteiktas generolo leitenanto laipsnis, paskirtas Krašto apsaugos ministerijos valdytoju tuo pačiu metu einant Vyriausiojo kariuomenės vado pareigas. Jam vadovaujant sumušama ir iš Lietuvos išvaroma bermontininkų kariuomenė.
1920 m. vasario 22 d. Aukštojoje Panemunėje sukilusių kareivių buvo suimtas, atsistatydina iš einamų pareigų. Vasario 23 d. paskirtas Vietinės kariuomenės brigados vadu, liepos 15 d. – ypatingų reikalų generolu prie vyriausiojo kariuomenės vado. 1920 m. rugpjūčio 5 d., jam pačiam prašant, paleistas į atsargą.
1920 m. rugsėjo 3 d. paskirtas Valstybinės iždinės Kaune vyriausiojo iždininko pavaduotoju, 1922 m. spalio 29 d. – Lietuvos banko emisijos skyriaus vedėju, 1924 m. lapkričio 22 d. – Šakių apskrities viršininku.
1923 m. vedė Vandą Baranauskaitę (1924 m, jiems gimė sūnus Vytautas, 1926 duktė Vanda)
1926 m. išėjęs į pensiją gyveno tėviškėje Padievaičiuose, vėliau savo, kaip savanorio, įsigytame ūkyje Kurniškių k., Žaslių vls., Kaišiadorių aps., nuo 1933 m.– Kaune.
Vokiečių okupacijos metais tvarkė ūkį savo gimtinėje. 1944 m. pavasarį bandė stoti savanoriu į Vietinę rinktinę, tačiau dėl solidaus amžiaus jam buvo padėkota. 1945 m. sausio 31 d. Kaune buvo areštuotas ir kalintas Kauno, o vėliau Vilniaus Lukiškių kalėjimuose, Lukiškių kalėjime 1945 m. rugsėjo 2 d. nukankintas mirė.

Mokėjo rusų, lenkų, vokiečių, lotynų, graikų kalbas.
Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinu (1919 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (1928 m.).

Pagal Vidmantas Jankauskas. „O gyventi reikėjo…“ „Mintis“. 1993