Lietuvos pasienis prieš 30 metų: nuo budėjimo prie laužų iki konfliktų, pasibaigusių plyšusiais plaučiais ir sulaužytomis kaukolėmis
Gytis Pankūnas
Apie poilsį tomis dienomis mes negalvojome – jei Lietuva netektų valdžios, tai ir mūsų neliktų, neliktų valstybės, interviu LRT.lt apie 1990 metus pasakojo vienas pirmųjų atkurtos nepriklausomos Lietuvos pasieniečių Almantas Laučius. Jis pamena, kad pasienyje pradėję dirbti pareigūnai buvo vieni pirmųjų, kurie savo kailiu įsitikino, jog šalies išsivadavimas iš agresoriaus gniaužtų bus aplaistytas krauju.
Šių metų lapkričio 19-ąją sukako 30 metų, kai nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje pradėta organizuoti valstybės sienos apsauga. 1990 m. lapkritį Lietuvos pasieniečiai fiziškai pradėjo saugoti šalies sieną 64-iuose pasienio kontrolės postuose.
A. Laučius buvo vienas pirmųjų, kurie prieš 30 metų pradėjo tarnybą pasienyje, vėliau jis tapo Lavoriškių pasienio posto viršininku. Buvęs pareigūnas yra apdovanotas kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
„Man smagu matyti, į ką mes išaugome, prisiminus, kai pirmosiomis dienomis, kaip juokauju, dėvėjome „Elnio“ gamybos batus ir žuvies pūko storumo uniformą žiemą“, – pokalbio su LRT.lt pradžioje sakė A. Laučius, džiaugdamasis per 30 metų įvykusiais pokyčiais Valstybės sienos apsaugos tarnyboje.
– Kokios buvo tos pirmosios atkurtos nepriklausomos Lietuvos pasieniečių dienos?
– 1990 m. lapkritį ėjau į pirmą budėjimą kaip pamainos viršininkas Vilniaus rajono pasienio užkardoje. Gavome vieną vagonėlį Šumsko pasienio apsaugos postui ties upeliu. Vadovavau pirmajai pasieniečių jungtinei pamainai.
– Postus atstojo statybininkų vagonėliai?
– Taip, statybininkų vagonėliai su ratais, juos galėdavo traukti sunkvežimiai. Tokį vieną vagonėlį Vilniaus rajono pasienio užkarda gavo ir pastatė Šumsko poste. Vėliau tokie vagonėliai buvo pastatyti ir kitur, pavyzdžiui, Medininkuose. Pasieniečių pamainos buvo formuojamos palaipsniui. Kiek pamenu, pirmoje pamainoje mes buvome šešiese. Buvo keturios pamainos, dirbdavome po parą.
– Kaip praėjo Jūsų pirmasis budėjimas pasienyje?
– Nieko ypatingo nenutiko. Žmonės į mus žiūrėjo labai keistai. Kai kas mus keikė, kai kas vadino mus šaunuoliais.
– Kodėl ir kas Jus keikė?
– Tie, kurie norėjo pervažiuoti per sieną, o mes juk reikalavome sustoti, pateikti dokumentus. Iki tol tokia procedūra nebuvo įprasta. Tarkime, jei jus dabar einantį gatve sustabdytų ir sakytų „pateik dokumentus, įvardink savo kelionės tikslą, parodyk, ką veži, ką neši“, turbūt Jums būtų keista, ypač jei buvote įpratęs per 50 metų į vieną ir kitą pusę vaikščioti laisvai. Būdavo, kad mes nusiųsdavome žmogų atgal, kad ateitų jau su dokumentais kitą kartą. Dėl to mus ir keikdavo.
Pamenu, kad, kai gavome vagonėlį Lavoriškių pasienio poste, tada ėmiau vadovauti šiam postui. Visokių nutikimų buvo. Visko buvo ir per kruvinuosius Sausio įvykius. Mes, pasieniečiai, iš visos Lietuvos buvome pakviesti ginti Aukščiausiąją Tarybą, Šalčininkų pasieniečiai saugojo Vyriausybę. Mano vyrai važiuodavo parai dirbti į pasienio postą, o vėliau grįždavo tris paras saugoti Aukščiausiosios Tarybos. Važiuodavo ne į namus, o saugoti valdžios.
– Jei po budėjimo pasienyje grįždavote ne į namus, o saugoti Aukščiausiosios Tarybos, tai iš viso neturėjote laiko poilsiui?
– Apie poilsį tomis dienomis mes negalvojome. Koks gali būti poilsis tokiu metu? Jei Lietuva netektų valdžios, tai ir mūsų neliktų, neliktų valstybės. Tuo metu tai visi suvokė.
– Ar per pirmąsias sienos saugojimo dienas susidūrėte su pavojingomis situacijomis?
– Buvo tokių. Su mašinomis vos nenutrenkė mūsų pravažiuodami, nestodami prie pasienio punkto, sulaužė kelio užkardus.
Po Sausio įvykių pasienio punktuose jau turėjome daugiau daiktų: namelyje buvo dujinė viryklė, dokumentai, registracijos žurnalai, čiužiniai. Menkos, skurdžios patalpos, kiaurai vėjo perpučiamos. Kol elektros neturėjome, šildėmės prie laužų.
– Naktimis pasišviesdavote laužais ir kartu prie jų pasišildydavote?
– Taip, būtent. Laužais apsišviesdavome teritoriją ir šildydavomės, kol elektros neturėjome.
– Kokią teritoriją Jums iš vieno vagonėlio reikėdavo apžvelgti, kontroliuoti?
– Administracinės sienos ilgis buvo didelis, sunku apskaičiuoti. Vėliau valstybės siena buvo tikslinama, demarkuojama, bet visa tai buvo vėliau. Iki tol judėjimas per sieną dažniausiai vykdavo keliais. Kas norėdavo, tuos pasienio postus bandydavo apeiti kaimo keliukais, miško keliukais.
Pasienio užkardų vadai samdydavo techniką, kad ūkininkai praartų tuos kaimo, miško keliukus ir niekas negalėtų jais važiuoti, kartais betono blokais būdavo blokuojami keliai. Bet vis tiek kai kas užkasdavo tą praartą teritoriją ar naują keliuką įsirengdavo. Vilniaus rajono užkarda turėjo sunkvežimį, patruliuodavo su juo – tai buvo karinis sunkvežimis, tik perdažytas kita spalva.
– Kokia tuo metu buvo Jūsų ginkluotė?
– Iš valdžios mes jokios ginkluotės negaudavome. Iš dalies tai buvo ganėtinai protingas sprendimas, nes sovietų propaganda šaukė, kad esame pavojingi, kad prieš mus reikia panaudoti ginklus. Jie taip ir darė, bet bent jau atvira ugnimi į mus nešaudė. Tiesa, mus dažnai sumušdavo, nusiaubdavo mūsų postus. Pavyzdžiui, mano postą sovietų kariai sudegino du kartus.
Buvo žiaurių patirčių. Pavyzdžiui, muitininkais dirbusius olimpinį čempioną Vladą Česiūną ir kartu su juo pamainoje dirbusį Algį Mesecką surištus mušė automatų buožėmis tiek, kad sulaužė jiems šonkaulius, o šonkauliai subadė plaučius. Jiems nustatyti ir smegenų sutrenkimai, sulaužytos kaukolės.
– Kas puolė ir mušė Lietuvos pasienyje dirbusius pareigūnus?
– OMON. Atvažiuoja karinis „Zil“, iššoka iš jo pusiau civiliais apsirengę kariškiai su automatais ir sumuša.
Mano minėtų muitininkų gretose tuo metu buvo ir moteris, baltarusė, vardu Žana. Bandysiu surasti ją, atkurti teisingumą. Ta moteris net nėra apdovanota.
– Kuriuo metu šie žiaurūs užpuolimai įvyko?
– Mano postą degino 1991 m. gegužę, muitininkus užpuolė taip pat 1991 m. gegužę. Visa tai vyko po Sausio 13-osios įvykių.
Pamenu, kad kovo 7 d. buvo apšaudytas mano postas. Pasienio apsaugos poste, ties kelio užkardu, buvo tokia būdelė, joje pasienietis slėpdavosi nuo darganų, nuo vėjų, tai gerai, kad ten budėjęs pasienietis sėdėjo, nes kulka prašvilpė jam virš galvos. Jeigu Laimutis Patronavičius būtų stovėjęs, būtumėme netekę kolegos, kuris pasienyje tarnauja iki šiol.
– Sakote, gerai, kad neturėjote ginkluotės, nes, matyt, su sovietų kariais būtų buvę dar daugiau konfliktų?
– Ne konfliktų, o aukų būtų buvę daugiau, nes mes būtume gynęsi, jei būtume turėję, su kuo. Tada būtų dar agresyvesnė reakcija – „jie šaudo į mus, tai mes panaudosime prieš juos kažką rimtesnio“. Tai galėjo peraugti į baisesnius dalykus.
Ginklų pas Lietuvos pasieniečius pradėjo atsirasti po Maskvos pučo. Pamainoje turėjome po kelis automatinius šautuvus, viršininkai gavo pistoletus.
– Kalbate apie šaunamuosius ginklus. Pradžioje neturėjote net ir nešaunamųjų ginklų?
– Buvo ten toks „beždžionės valgis“, vadinamasis bananas, bet, jei jį panaudoji, tai jis ir lieka sulinkęs.
– O kokia buvo pirmoji pasieniečių uniforma?
– Uniforma buvo pasiūta iš geros medžiagos, pusiau vilnos. Juodos kelnės, švarkas ir jūrinukė baltais ir žaliais dryžiais. Gruodį mums išdavė vatinukes, dar turėjome beretes.
– Kaip Jums, pirmiesiems pasieniečiams, kuriantis pasienio sistemai, sekėsi bendrauti su tuometine Lietuvos valdžia?
– Visokių žmonių buvo ir yra. Vieni buvo už Lietuvą, kiti, ėję aukštas pareigas valstybėje, taip atsargiai elgėsi susidariusioje situacijoje, kad galėjai juos priešais vadinti. Tokia jau jų pozicija buvo. Taigi tuo metu iš valdžios jausdavosi tokia dviprasmybė.
Pavyzdžiui, Šalčininkų pasienio vyrai tikrai labai vargo, nes Šalčininkų milicija buvo prorusiška ir pasieniečių nekentė. Mano draugą pasienietį ten buvo uždarę į KPZ (rus. kamera predvaritelnogo zakliučenija, liet. laikinojo sulaikymo kamera), pagal Lietuvos įstatymus – už nieką. Milicija tiesiog rodė savo galią ir valią. Pasienietį į KPZ uždarė dėl to, kad jis poste panaudojo ginklą, bet jis panaudojo ginklą gindamas postą ir poste esančius civilius žmones. Pasienietis nušovė tą asmenį, kuris panaudojo ginklą prie posto. Už tai pasienietis ir buvo uždarytas į KPZ. Prieš tai, aišku, jį gerai paglostė rankomis ir kojomis. Kaip tu gali po tokių dalykų žiūrėti pagarbiai į milicijos pareigūnus?
– Kaip sekėsi kovoti su kontrabanda? Ar tiesa, kad, konfiskavus kontrabandą, ją labai greitai sugebėdavo kontrabandininkai atsiimti iš Jūsų?
– Buvo tokių dalykų tik tol, kol neturėjome muitinės. Per Medininkų postą vietnamiečiai į Lietuvą ir iš Lietuvos veždavo laikrodžius, parfumeriją. Mes juos stabdydavome, prekes paimdavome, juos pačius sulaikydavome. Kol nebuvo visos tvarkos numatyta įstatymuose, tai mes kontrabandą, sulaikytus asmenis veždavome Ekonominei milicijai.
Iš esmės mes, pasieniečiai, net neturėjome teisės konfiskuoti kokius nors daiktus. Sulaikome žmones, konvojuojame sulaikytuosius į Vilnių, o tai reiškia, kad pamaina lieka be automobilio. Dar galiu priminti, kad iš pradžių Medininkų poste neturėjome ir automobilio net – budėdavome prie laužo. Pamenu, kad, jei teismo sprendimu buvo konfiskuojami kokie nors daiktai, tai pasieniečių užkarda gaudavo 10 ar 20 procentų nuo konfiskuotų daiktų vertės.
– Atskleiskite, ar buvo gajus kyšininkavimas pasienio tarnyboje?
– Visi mes žmonės, neteiskime kitų ir nebūsime teisiami. Aišku, Viešpats apie muitininkus Šventajame Rašte kalbėjo griežčiau. Taip ir yra. Būkime biedni, bet teisingi.
Vėliau pasieniečiams buvo uždrausta lįsti į bagažus ir juos tikrinti. Ir gerai, taip iškart dingo didelis noras kai kam pasipelnyti.
– Pasieniečiams pradėjus fiziškai saugoti Lietuvos sieną, dalis sovietų karinės technikos tebebuvo Lietuvoje, tačiau kariškiai po truputį traukėsi iš šalies. Ar nekildavo problemų, kai sovietų kariai važiuodavo per sieną?
– Būdavo problemų. Aišku, viskas priklausydavo nuo to, kas iš karininkų važiuodavo toje mašinoje, kuri kirsdavo sieną. Protingi karininkai nieko nedarydavo, bet buvo tokių, kurie kareivius siundydavo ant pasieniečių.
Tarkime, vienas karininkas liepdavo mašinai sustoti prie pasieniečių užkardo, o kitas liepė veržtis per užtvarą. Eiliniai rusų kareiviai ne visada ir patys pritardavo tokiems vadų paliepimams, sakydavo: „Jis durnas, bet negaliu jam nepaklusti, nes jis yra mano vadas.“
– Kaip reaguodavote į tuos, kurie verždavosi per užtvarą?
– Praleisdavome. Ką gali padaryti, būdamas plikas nuogas prieš didžiulį karinį sunkvežimį? Ką gali padaryti prieš tokį monstrą? Esi mažas žmogeliukas, tau tos mašinos ratas yra iki saulės rezginio. Nieko negali daryti.
Tik spėji atidaryti kelio užtvarą, nes, jeigu nulaužia, tai paskui turi problemų – reikia viską taisyti patiems, nes materialinės techninės bazės užkardos neturėjo. Kreipdavomės į lentpjūvę, ieškojom lentų, dažų ir patys remontuodavomės užkardas.
– Kada buvo tas momentas, kai pajutote, kad Jus, Lietuvos pasieniečius, pradėjo gerbti kaimyninės valstybės, jų pareigūnai?
– Pirmiau pajutome pasikeitusią žmonių reakciją į mus.
– Turite omeny lietuvius?
– Lietuvos Respublikos gyventojus. Negali kalbėti vien apie lietuvius, nes tuose rajonuose, kuriuose man teko dirbti, lietuvių nebuvo labai daug. Ten daugiau buvo kitomis kalbomis kalbančių žmonių, bet ir jie pradėjo vėliau mus gerbti.
Privažiavo prie posto per Sausio 13-osios įvykius vienas lenkas ir sako: „Girdėjau, kad Vilniuje užėmė televiziją, nutrūko ryšys, tai aš atvažiavau Jums padėti, galbūt reikia pasaugoti kokius Jūsų daiktus?“.
– Ar nebuvo tuo metu, kai pradėjote dirbti pasieniečiu, į galvą atėjusi mintis, kad reikia visa tai mesti, šitas darbas yra per daug pavojingas?
– Apie tai nesu pagalvojęs. Mes vėliau, po tam tikro laiko, susimąstėme, kas buvo tie, kurie pirmieji atėjo saugoti Lietuvos pasienio, kurie pradėjo dirbti Krašto apsaugoje. Esame 1918 m. savanoriškai Lietuvą gynusių žmonių anūkai. Tai yra kartų kaita.
Mano tėtis buvo partizanas, senelis buvo savanoris Lietuvos kariuomenėje 1918 m. Kuo kitu ir kur kitur aš galėjau būti? Tai yra tęstinumas. Kartos keičiasi, bet tos vertybės – laisvė, nepriklausomybė, – atėjusios iš anų laikų, visada yra šalia.
– Kada baigėte tarnybą pasienyje?
– 1996 metais. Tarnavau kitur, bet galiausiai iš viso išėjau į pensiją.
– Ar domitės, kuo dabar gyvena pasieniečiai, kaip atrodo tarnyba?
– Mes, buvę pasieniečiai, dabartiniai pasieniečiai, esame sukūrę Pasieniečių klubą, jis vienija esančius, buvusius pasienio pareigūnus bei jų šeimos narius. Dalyvauju toje veikloje, esu vienas iš to klubo steigėjų. Dabar veiklos tame klube dėl koronaviruso sumažėjo, bet bendrauju su buvusiais kolegomis, susiskambiname.
– Ar esate sugrįžęs, nuvykęs į tuos pasienio postus, kur pradėjote savo tarnybą?
– Pastaruoju metu nesu nuvažiavęs. Tiesa, kvietė Vilniaus rinktinės vadas apsilankyti Lavoriškių užkardoje, organizavo dabartinių pasieniečių susitikimą su mumis, pirmaisiais pareigūnais. Bet koronavirusas sumaišė planus ir susitikimas buvo atidėtas.
– Bet turbūt vėliau vis tiek nuvyksite į savo buvusį postą?
– Būtinai. Labai noriu pamatyti tą postą. Esu ten lankęsis, bet seniau.
