Š.Jasiukevičius, A.Daugirdas. Kaip pasirengti galimiems kariniams konfliktams ir kaip elgtis, jei prasidėjo karas. Šaulių patarimai. 15min.lt 2015-12-26
Sprogimai, snaiperiai, apšaudymai
Š.J. Ankstesnėse temose aptarėme galimybes karo zonoje būti nelegaliai. Dabar pakalbėkime apie realius veiksmus, kuriais galėtume būti naudingi tėvynei ir pakenkti okupantui. Šiandienos temos: sprogdinimas, snaiperiavimas ir atsitiktinis apšaudymas.
Prieš taktiką pirmiausiai turime nusistatyti strateginius atakos tikslus.
A.D. Vienas iš tikslų yra trikdymas. Atakos nebūtinai turi būti preciziškos, galingos, padarančios daug žalos.
Š.J. Trikdymas tik sukelia sąmyšį, bendrą įtampą, demoralizuoja, sukelia nepasitikėjimą valdžia.
A.D. Kitas tikslas gali būti konkretūs taikiniai. Tuomet žala turi būti apskaičiuota ir atitinkamo dydžio – skirta konkrečiam taikiniui, bet nepakenkianti aplinkai.
Š.J. Kiekviena partizaninio pobūdžio ataka turi ir kitus tikslus, nei pagrindiniai – naikinti. Tai yra signalas, žinutė. Kartais atakos gali būti organizuojamos vien tik su žinutės tikslu. Pagal žinutės tikslinę auditoriją reikėtų pasirinkti taikinius ir diversijos taktiką. Kaip galima būtų apibrėžti žinutės adresatus, sugrupuoti juos?
A.D. Pagrindinės grupės yra: okupanto valdžia ir kariuomenė, gyventojai ir kolaborantai.
Š.J. Pradėkime nuo sprogdinimo.
A.D. Jei ryžtamės užsiimti tokia veikla, pirmiausiai patartina išmokti tai daryti taikos metu. Kariuomenėje arba civiliniuose mokymuose kaip sprogdinimų inžinieriui.
Š.J. Bet kokia nemokšiška saviveikla gali baigtis liūdnai.
A.D. Pirmiausiai saugumas. Privalome turėti reikalingą kvalifikaciją. Pastarieji keli karai Afganistane, Balkanuose įrodė, kad priešinantis reguliariai kariuomenei labai efektyvu yra improvizuoti sprogstamieji užtaisai.
Š.J. Tą patį matome ir Europoje ar JAV. Teroristai pakankamai sėkmingai organizuoja tokio tipo atakas.
A.D. Tai yra vienas efektyviausių būdų pasiekti visus tikslus.
Š.J. Pavyzdžiui, negalingi, neturintys konkretaus taikinio sprogimai viešose vietose keltų sumaištį, nukreiptų okupanto pareigūnų dėmesį ir transliuotų žinutę, kad okupantas nekontroliuoja situacijos, kad mieste vyrauja chaosas.
A.D. Kitas variantas tam pačiam tikslui pasiekti, tačiau dar ir bauginti okupantą – nedidelės galios užtaisų sprogdinimas prie okupanto įstaigų, valdžios, karinės paskirties statinių, automobilių ar teritorijų.
Š.J. Kita taikinių grupė – simboliai. Vėliavų stiebai, atstatomi paminklai (balvonai), herbai ant pastatų, reklaminiai – propagandiniai stendai, plakatai.
A.D. Pagal taikinius ir tikslus reiktų pasirinkti ir diversijos įgyvendinimo laiką. Dieną būna daugiau žmonių – daugiau kas pamatys. Naktimis saugiau – mažesnė atsitiktinių aukų tikimybė.
Š.J. Kalbant ne apie bauginimą ar parodomąsias akcijas, o naikinimą – taikiniais tampa infrastruktūros elementai ir asmenys – nuo okupanto iki kolaboranto. Bet apie tai kitoje temoje.
Dabar aptarkime snaiperiavimą – precizišką taiklųjį šaudymą. Pradėkime nuo to, kad taikliuoju šaudymu gali užsiimti toli gražu ne kiekvienas žmogus. Reikia pasirengimo, daug teorijos ir tam tinkamo ginklo. Todėl ši teksto dalis skirta tiems, kas turi tokius ginklus – medžiotojams ir sportininkams.
A.D. Taikiniai, atakų tikslai ir taktika iš esmės tie patys, kaip ir sprogdinant, įskaitant infrastruktūrą.
Š.J. Pavyzdžiui, antenos, stebėjimo kameros.
A.D. Be gebėjimų, reikia turėti ginklą, kuris miesto sąlygomis galėtų taikliai šaudyti 300-500 m atstumu. Be to, reikia numatyti garso ir liepsnos slopinimo priedus. Tai yra šaulio saugumo priemonė.
Šiaurės Airijos pasipriešinimo patirtis sako, kad saugiausia ginklą ir amuniciją į poziciją nugabenti dalimis, pasitelkiant kitų žmonių grupę.
Š.J. Jie Lietuvoje yra nelegalūs.
A.D. Šūvio liepsną slopinantys įrenginiai yra legalūs. Garso slopintuvai yra draudžiami. Tačiau karo metu juos galima pasigaminti patiems.
Š.J. Kaip pasirinkti poziciją?
A.D. Pirmiausia saugumas. Pozicijos maskavimas. Reikia numatyti kelis saugius atsitraukimo kelius tiek su ginklu, tiek ir ginklą palikus atakos pozicijoje. Reikia numatyti ginklo nugabenimą į atakos poziciją. Šiaurės Airijos pasipriešinimo patirtis sako, kad saugiausia ginklą ir amuniciją į poziciją nugabenti dalimis, pasitelkiant kitų žmonių grupę.
Š.J. Paskutinis šiandien nagrinėjamas būdas – atsitiktinis apšaudymas. Šiuo atveju nekalbame apie precizišką, taiklų apšaudymą. Atsitiktinę ugnį galima įvykdyti su bet kokiu ginklu, kad ir savadarbiu, kad ir su vamzdžio gabalu ir vienu medžiokliniu šoviniu. Šaudyti bet kur, bet kaip, vien tam, kad okupantas nuolat jaustų įtampą ir nesaugumą.
A.D. Tai vadinamasis trikdantysis apšaudymas. Idealiu atveju šūviai turėtų būti leidžiami į okupanto infrastruktūros pusę. Pataikymas nėra labai svarbu.
Š.J. Tokie veiksmai išprovokuos okupantą skirti daugiau dėmesio objektų apsaugai, organizuoti valymus, stiprinti kontrolę ir t.t. Visa tai reikalauja papildomų resursų. Reiškia, be įtampos sukėlimo, mes nukreipsime okupanto pajėgas nuo kitų, svarbių darbų.
A.D. Be abejo, tai sukels nepatogumą ir gyventojams bei kovotojams, tačiau tam pasiruošus iš anksto rezultatas bus tikrai geras.
Š.J. Tokių atakų privalumas, kad joms nereikalingas ypatingas pasiruošimas, galima improvizuoti ir šauti iš bet ko, kas yra po ranka ir ko negaila prarasti.
A.D. Afganistane tokio tipo apšaudymai NATO pajėgas privertė visą laiką sėdėti šarvuočiuose. Tokiu būdu patruliavimas nebuvo toks efektyvus, koks galėjo būti naudojant ne tik optinius prietaisus, bet teritoriją žvalgant nuo šarvuočio stogo.
Š.J. Tai ne tik apsunkina tiesioginius okupanto veiksmus, bet ir sukelia įtampą, demoralizuoja. Iš esmės tokie veiksmai yra tai, kuo dabar užsiima „Islamo valstybės“ kovotojai. Atsitiktinės atakos be jokio plano, be jokių konkrečių taikinių. Tikslas vienas – įbauginti.
A.D. Tai labai efektyvu taikiniais pasirinkus kolaborantus.
Š.J. Kitoje temoje pakalbėsime plačiau apie diversinius veiksmus karo zonoje esant nelegaliai. Aptarsime infrastruktūros gadinimo galimybes.