Vadovavimas

VADOVAVIMAS

Kiekvienas junginys yra galutinai parengta kovos mašina, galinti vykdyti savarankiškus uždavinius. Pavyzdžiui, svarbia Kaunas – Marijampolė kryptimi galima pasiųsti 1 pėstininkų diviziją, sustiprinus ją sunkiąja artilerija ir tankais. Divizijos vadas atsako už visus veiksmus tame plote, kuris jam pavestas, ir visos kariuomenės dalys, šiame plote veikiančios, turi klausyti divizijos vado. Savo sparnui saugoti į antrinę Daukštai – Prienai kryptį divizijos vadas pasiųs savo sudarytą mažesnį junginį, pavyzdžiui, 1 batalioną su viena baterija, raitųjų žvalgų būriu ir 1 pionierių būriu. Šis bataliono vadas atsakys prieš divizijos vadą už veiksmus tame plote, kurį divizijos vadas jam paves.

Kautynėse kiekvienas junginys gali gauti uždavinį (įsakymą): pulti, gintis, stabdyti, trauktis.

Kai neaiškios aplinkybės, stambesnieji junginiai negauna konkretaus uždavinio (įsakymo). Tokiais atvejais jie gauna nurodymus (direktyvas), kaip turi elgtis vienu ar kitu atveju. Tuomet junginio vado iniciatyvai paliekama ypač daug laisvės.

Kautynėse aplinkybės keičiasi labai greitai. Aplinkybėms pasikeitus, vadai dažniausiai neturi laiko smulkiai informuoti savo viršininkų ir iš jų gauti naujų įsakymų. Todėl kiekvienas vadas turi būti pasirengęs veikti savarankiškai, savo iniciatyva ir atsakomybe. Tačiau reikšdamas iniciatyvą, jis neturi nukrypti nuo bendros aukštesniojo vado duotos manevro idėjos. Aukštesniojo vado pasistatytas tikslas žemesniam vadui turi būti kelrodė žvaigždė, kurios jis niekuomet neturi užmiršti, ieškodamas priemonių kovoti naujai susidariusioje ir aukštesniajam vadui dar nežinomoje būklėje.

Ryšių nutrūkimas su aukštesniuoju vadu nėra kliūtis toliau siekti aukštesniojo vado pasistatytųjų tikslų. Didžiausias nusikaltimas visokiose kautynių aplinkybėse yra neveiklumas. Neryžtingumas ir delsimas yra daug didesnės blogybės, negu kad klaida padaryta renkantis veikimo būdus, priemones. Neveiklusis visuomet pralaimi; energingasis beveik visuomet atitaiso klaidas, jei tokios ir buvo padarytos.

Kautynių metu skyrininkas renka žinias ausimis ir akimis; valdo skyrių balsu ar rankų judesiais. Būrio vadui akis ir ausis atstoja sekėjai; balsą ir rankų judesius dažnai pavaduoja ryšio pasiuntiniai. Juo aukštesnis viršininkas, juo gausesnę techniką jis naudoja žinioms rinkti ir savo junginiui valdyti. Pavyzdžiui, divizijos vadas šiems reikalams jau naudoja štabą, kuriame yra apie 20 karininkų, 100 puskarininkių bei kareivių. Be to, turi visą eilę techniškų ryšio priemonių, kurias valdo dar apie 350 žmonių (divizijos ryšių batalionas).

Junginio (dalies, dalinio) vadas kautynėms vadovauja iš savo vadavietės. Tik retkarčiais vadas išvyksta apžiūrėti savo besikaunančių dalinių arba išvyksta į sekyklas, iš kurių gali geriau pats sekti kautynių lauką. (Žemesniųjų vadų sekyklos dažnai sutampa su vadavietėmis). Didelė klaida yra vadavietes rinkti prie priekinių linijų, kaip to kartais reikalauja demagogai – agitatoriai, mėgstą nurodinėti, kad „generolai“ sėdi sau ramiai užnugaryje ir tik kareivius siunčia pirmyn. Per arti išrinkus vadavietę, visi ryšiai turi eiti lygia greta su frontu ir greitai gali juos priešas nutraukti. Netikslu ir vadavietes rinkti per daug toli, nes tuomet ryšių linijos žymiai pailgėja ir žinios bei įsakymai vėluoja. Paprastai vadavietė turi būti nutolusi nuo priekinių linijų apie pusę tiek, kiek yra baro pločio. Pavyzdžiui, divizija ginanti 16 km pločio barą savo vadavietę dažniausiai turės apie 8 km nutolusią nuo priekinių linijų apkasų. Galutinai vadavietei vietą parenkant tenka žiūrėti, kad būtų tinkamos vadavietei patalpos, kad vieta būtų kiek galint geriau maskuota ir svarbiausia, kad būtų patogūs keliai į priekyje besikaunančių dalių (dalinių) vadavietes.

Vadų darbas kautynėse yra nepaprastai svarbus ir atsakingas. Taigi visai natūralu, kad vadams kautynėse stengiamasi sudaryti kuo geriausias aplinkybes vadovauti. Ypač gerai parengtose kariuomenėse visi pareigūnai stengiasi kuo galėdami lengvinti vado darbą. Vadai gauna greitesnes susisiekimo priemones, kad greičiau galėtų atvykti ten, kur jie reikalingi, ir kad taupytų savo fizines jėgas žygiuose. Vadai karo metu gauna asmeninius pasiuntinius, kurių pareiga atpalaiduoti vadą nuo visokių asmeninių rūpesčių (maistas, guolis, apranga), kad vadui kuo daugiausia laiko ir energijos liktų vadovavimo darbui. Vadovavimo darbas moderninėse kautynėse tiek painus ir sudėtingas, kad, nežiūrint visų teikiamų palengvinimų ir įgudimo, vadams dažniausiai tenka dirbti žymiai daugiau, negu eiliniams kovotojams.