Jėgų ekonomijos dėsnis

Jėgų ekonomijos dėsnis

Pirmiausia imkime patį svarbiausią strategijos dėsnį, kuris nors iš pažiūros ir nieko bendro su kalbamąja tema neturi, tačiau įsigilinus matyti, kad kaip tik jis mažųjų valstybių saugumo problemoje vaidina pagrindinį vaidmenį. Šis dėsnis vadinamas jėgų ekonomijos arba pagrindinio smūgio dėsniu. Jį galėtume apibūdinti taip:
„Karo priemonių niekuomet nėra per daug. Kiekvienoje išmintingoje strategijoje karo priemonės spiečiamos pagrindinio smūgio kryptimi, o antrinėse kryptyse pasitenkinama kuo mažiausiu jėgų kiekiu. Skirstydami jėgas nepamirškime, kad skirdami į antrinę kryptį jėgas, mes atitraukiame jas iš pagrindinės krypties, kurioje tik vienoje bus išspręstas karo likimas“.
Šis dėsnis visiems didiesiems karvedžiams yra svarbiausias įstatymas. Tie, kurie bandė jo nesilaikyti, niekuomet kritiškose kautynėse nelaimėjo. Karvedys, kuris šiuo dėsniu nesivadovauja, nėra joks karvedys – jis yra tik pralaimėjimų organizatorius.

Ne tik didiesiems karvedžiams, bet ir mažesnių dalinių vadams šis dėsnis yra pagrindinis. Priešas negali būti sumuštas visur, kur tik jis yra. Kautynėms ar karui laimėti nereikia nugalėti visų priešo pulkų, batalionų, kuopų. Tačiau reikia svarbiausiu momentu svarbiausioje vietoje surinkti daugiau jėgų ir čia laimėti. Visose kitose vietose reikia jėgas skirti kuo taupiausiai, pasitenkinant šykščiai apskaičiuotu minimumu. Ten reikia jėgų palikti tik tiek, kad tos jėgos šiaip taip sulaikytų priešą, neleisdamos jam pakenkti pagrindinėje kryptyje veikiančioms mūsų jėgoms.

Pėstininkų pulko vadas, kuriam reikia pulti priešą 12 km platumo bare, tikriausiai nepasieks jokių teigiamų vaisių, jeigu jis kiekvienam iš savo trijų batalionų paskirs po 4 km platumo puolimo barą. Išmintingas pulko vadas dešimtyje kilometrų varžys priešą vienu batalionu, o dviejų kilometrų pločio bare smogs visomis kitomis pulko jėgomis.

Didieji karvedžiai nuo seniausių laikų griežtai išreikšdavo šį pagrindinio smūgio dėsnį. Senesniuose karuose, kai karo likimas išsispręsdavo dažnai viename mūšyje, vykstančiame nedideliame plote, šis dėsnis būdavo išreiškiamas tuo būdu, kad vadai ilgiau pasilikdavo savo rankose, kaip rezervą, stipriausias savo jėgas, o kitomis jėgomis kaudavosi tol, kol paaiškėdavo, kurioje vietoje bus mūšio svorio centras. Kai lemiama vieta paaiškėdavo, į ją būdavo nukreipiamos rezervinės jėgos. Taip elgėsi tebiečių vadas Epaminondas Leuktrų mūšyje[1], Dimitrijus Donietis[2] Kulikovo mūšyje.[3]

Ypač ryškiai tokios taktikos laikydavosi Napoleonas[4]. Beveik visi jo didieji mūšiai pagal šią schemą laimėti.

Naujuosiuose karuose mūšio laukų plotas šimteriopai padidėjo. Ryšio ir susisiekimo priemonių tobulumas leidžia vadovybėms vadovauti mūšiams, vykstantiems kelių šimtų kilometrų platumo baruose. Pagrindinis smūgis tokiose aplinkybėse įvyksta ne kurioje nors konkrečioje iš anksto išrinktoje vietoje, bet jau iš anksto išrinktoje kryptyje. Blogos išdavos būna ten, kur toks pagrindinis smūgis neryškiai išreiškiamas. 1914 m. Rusija turėjo du priešu – Austrovengriją ir Vokietiją. Pačių rusų interesas buvo kuo skubiausiai sumušti Austrovengriją. Bet rusai buvo susirišę su Prancūzija karo sutartimi, pagal kurią turėjo ne vėliau kaip 15-tą dieną po mobilizacijos pradžios pulti Vokietiją su ne mažesne kaip 800.000 vyrų armija. Neryžtinga rusų karo vadovybė nenusistatė, kurį tikslą laikyti pagrindiniu, ir abiems tikslams siekti paskyrė žymias jėgas. Pagrindinis smūgis nebuvo išreikštas. Buvo gaudomi du zuikiai iš karto. Savaime aišku, kad abu zuikiai pabėgo.

Vokietija 1914 m. karą pradėjo pagal gen. Šlifeno[5] sudarytą planą[6]. Šis planas buvo ryškus – smūgis buvo aiškiai išreikštas. Iš 8 vokiečių armijų tik viena armija turėjo likti fronte prieš Rusiją. Septynios armijos turėjo būti sutelktos Prancūzijos fronte, kur turėjo būti suduotas pagrindinis smūgis. Šioms armijoms buvo atiduota beveik viskas, ką to meto Vokietija galėjo duoti. Jų pasisekimui laiduoti, buvo nutarta sudaryti priešui staigmeną, žygiuojant per Belgiją. Bet ir Prancūzijos frontas perdaug platus, kad jame visame vienodomis jėgomis galima būtų pulti. Gen. Šlifenas numatė, kad pagrindinis smūgis turi įvykti dešiniajame šio fronto sparne, o kitose fronto dalyse turi būti tik varžymas. Atitinkamai sugrupavo jėgas, dešiniajame sparne sutelkdamas stipriausias armijas ir duodamas joms siauriausius barus. Deja, gen. Šlifenui mirus, jo planas buvo pavestas vykdyti jaunajam Moltkei[7], kuris neturėjo nei gen. Šlifeno gabumų, nei ryžtingumo. Dešinysis sparnas buvo susilpnintas, nors, kaip kalbama, gen. Šlifenas jau merdėdamas dar vis kalbėjęs: „Stiprinkite dešinįjį sparną“. Nors ir susilpnintas dešinysis sparnas vis dėlto dar buvo pakankamai galingas, kad atblokštų prancūzus iki Marnos[8], tačiau Marnos kautynėse[9] Moltkė padarė dar vieną nusižengimą prieš pagrindinio smūgio dėsnį. Prieš pat lemiamas kautynes jis atitraukė vieną korpą[10] iš dešiniojo sparno ir pasiuntė jį į Rytprūsius nuo rusų įsiveržimo gelbėti. Mėgstantieji vaizdžiai kalbėti sako, kad kai Moltkė padarė šį sprendimą, jo dėdė senasis Moltkė apsivertęs karste. Ir iš tikrųjų, buvo aišku, kad lemiama vieta yra Prancūzijos fronto dešinysis sparnas, kad visos kitos kryptys yra tik antrinės ir kad tik dešiniajame sparne bus nulemtas karo likimas. Nepasisekimas Rytprūsiuose jokios įtakos karui nebūtų turėjęs. Tačiau vokiečių vadovybėje trūko vado su geležine valia, ir mūšis buvo pralaimėtas.

Labai galimas dalykas, kad dar 1918 m. vokiečiai būtų karą laimėję, arba bent pasiekę garbingos taikos, jei gen. Ludendorfas[11], rengdamas savo didžiuosius puolimus, būtų galėjęs griežčiau prisilaikyti pagrindinio smūgio dėsnio. Tačiau gen. Ludendorfas išbarstė jėgas gausiuose antriniuose frontuose (Italijoje, Rusijoje ir Balkanuose) ir lemiamu momentu, lemiamoje vietoje neturėjo tos persvaros, kurią galėjo turėti.

Iš šių pavyzdžių matyti, jog kare laimima tik tada, kai jėgų sutelkimo dėsnio laikomasi iki galui. Šis dėsnis ypač didelę reikšmę turės būsimajame kare, nes toks Europos karas (ar pasaulinis karas) greičiausiai prasidės esant maždaug jėgų pusiausvyrai tarp priešingų koalicijų. Taigi, tas priešas, kuris bandys iš karto du zuikiu gaudyti, bus iš anksto pasmerktas pralaimėjimui.

[1] Leuktrų mūšis – 371 m. pr. m. e. vykęs Spartos ir Tebų kariuomenių mūšis Bojotijoje (Vidurio Graikijoje), prie Leuktrų miesto, apie 11 km nuo Tebų. Spartiečiai (vadas – Kleombrotas) turėjo 10 000 hoplitų ir 1000 raitelių, tebiečiai (vadas – Epameinondas) – 6000 hoplitų ir 1500 raitelių. Epameinondas, sutelkęs smogiamąją grupę fronto kairiajame sparne (falangą iš 50 gretų bei rezervą ir atitinkamai susilpninęs dešinįjį sparną bei centrą (falangą iš 8 gretų), pirmą kartą karinėje praktikoje panaudojo naują kautynių rikiuotę, vadinamąjį įkypąjį pleištą (didesnis jėgų sutelkimas svarbiausioje kautynių vietoje). Netolygiai išsidėsčiusi Tebų kariuomenė sustiprintu kairiuoju sparnu smogė pagrindinį smūgį rinktinėms spartiečių jėgoms, sutelktoms dešiniajame sparne (Spartos ir jos sąjungininkų kariuomenė buvo išsidėsčiusi tolygiai – po 12 gretų per visą frontą), ir pasiekė pergalę. Kleombrotas žuvo.

[2] Dmitrijus Donietis, g. 1350 m. spalio 12 d. Maskvoje – m. 1389 m. gegužės 19 d. Maskvoje, 1359–1389 m. Maskvos didysis kunigaikštis, 1362–1389 m. Vladimiro didysis kunigaikštis, 1363–1389 m. Naugardo kunigaikštis.

[3] Kulikovo mūšis įvyko 1380 m. rugsėjo 8 d. Mūšio metu jungtinės chano Tochtamyšo ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Donskojaus vadovaujamos totorių-rusų pajėgos sutriuškino Krymo emyro Mamajaus vadovaujamus mongolus ir samdinius.

[4] Napoleonas Bonapartas (pasivadinęs Napoleonu I), g. 1769 m. rugpjūčio 15 d. Ajače – m. 1821 m. gegužės 5 d. Šv. Elenos saloje, buvo pirmasis Prancūzijos imperatorius (1804 m. gruodžio 2 d. – 1814 m. balandžio 6 d., taip pat 1815 m. kovo 1 d. – birželio 22 d.).

[5] Alfredas fon Šlyfenas (Alfred Graf von Schlieffen), dažniausiai vadinamas grafu Šlyfenu (g. 1833 m. vasario 28 d. – m. 1913 m. sausio 4 d.), buvo Vokietijos lauko karininkas ir strategas, kuris nuo 1891 m. iki 1906 m. tarnavo vokiečių generalinio štabo viršininku. Jo vardas siejamas su 1905–1906 m. „Schlieffen“ planu.

[6] trumpas manevrinis karas.

[7] 92 Helmutas fon Moltkė (Helmuth von Moltke), g. 1848 m. gegužės 23 d. – m. 1916 m. birželio 16 d., dar žinomas kaip Moltkė Jaunesnysis, buvo feldmaršalo Moltkės Vyresniojo sūnėnas ir Vokietijos imperijos kariuomenės Generalinio štabo viršininku nuo 1906 m. iki 1914 m.

[8] Marna (pranc. Marne) – upė šiaurės Prancūzijoje. Prasideda Aukštutinės Marnos departamente. Teka į šiaurę, prie Saint-Dizier pasuka į rytus. Įteka į Seną šiauriau Paryžiaus. Prie Marnos vyko Marnos mūšis, pakeitęs Pirmojo pasaulinio karo eigą.

[9] 1914 m. rugsėjo pradžioje, praėjus vos vienam karo Europoje mėnesiui, vokiečių armija buvo prie Paryžiaus vartų. Prastai aprūpinta ir organizuota prancūzų armija pateko į labai sunkią padėtį ir traukėsi visuose frontuose drauge su neseniai atvykusiais sąjungininkais britais. Tačiau, galiausiai, ji sugebėjo sustabdyti vokiečių puolimą ir pakeisti Pirmojo pasaulinio karo pobūdį kursą rugsėjo 6–9 dienomis vykusiame Marnos mūšyje, apie kurį liudininkai kalbėjo kaip apie stebuklą.

[10] korpusą

[11] Erichas Liudendorfas (vok. Erich Ludendorff), g. 1865 m. balandžio 9 d. Kruševnia (Kruszewnia), Poznanės raj, Prūsija – m. 1937 m. gruodžio 20 d. Miunchenas. Jis buvo Vokietijos generolas, Lježo mūšio ir Tannenbergo mūšio nugalėtojas. Pirmojo pasaulinio karo metais 1914 m. rugpjūčio mėn. Erichas Liudendorfas buvo Vokietijos Antrosios armijos generolas kvartirmeisteris. Kvartirmeisteriai yra intendantai, užsiimantys ūkiniu aprūpinimu, o generolai kvartirmeisteriai – generolų rango štabų viršininkai.