Mažosios valstybės galimumai vietiniame kare

Mažosios valstybės galimumai vietiniame kare

Vietinio pobūdžio kare tarp didžiosios ir mažosios valstybės nenustoja veikęs pagrindinis strategijos dėsnis, reikalaująs, kad pagrindinėje kryptyje veiktų pagrindinės jėgos. Ir vietinio pobūdžio kare didžioji valstybė, užpuolusi mažąją, savo pagrindines jėgas turėtų laikyti ne fronte prieš mažąją valstybę, bet laukiamoje padėtyje prieš tas didžiąsias valstybes, kurios gali įsikišti karan. Tik, žinoma, vietinio karo atveju didžioji valstybė daug daugiau jėgų mažosios valstybės kryptimi galėtų išskirti, kaip koaliciniame kare. Ypač daug galėtų skirti judriųjų jėgų (aviacijos, šarvuočių), kurias prireikus lengva būtų permesti prieš pradedančią kovoti didžiąją valstybę. Tačiau tuojau pat turime padaryti čia ir pastabą mažosios valstybės naudai. Šiais „nesikišimo“ politikos laikais – geriausias „įsikišimo“ ginklas taip pat yra aviacija ir šarvuočiai. Taigi ir mažoji valstybė jau karo pradžioje, jei gerai veikia jos diplomatija, gali tikėtis kitų suinteresuotų, bet nenorinčių atvirai įsikišti karan valstybių paramos, pirmiausia judriomis ginklų rūšimis.

Matome, kad svarstant vietinio pobūdžio karo galimybę ypač svarbus vaidmuo tenka mažosios valstybės diplomatijai. Jai reikia stengtis neprileisti prie vietinio karo. Bet, jeigu to vis dėlto negalima padaryti, mažosios valstybės reikalas dar nėra galutinai žlugęs. Dabar lemiančios reikšmės įgyja du veiksniai, kurie dar gali visas strategines šios vietos kombinacijas pastatyti visai nelaukton plotmėn. Tie veiksniai yra: 1) moralinės mažosios valstybės jėgos ir 2) jos karinis pajėgumas.

Didžioji valstybė, puldama mažąją, daug vilties deda mažosios valstybės vidujiniam sugriuvimui. Manoma, kad mažosios valstybės piliečiai, matydami kovos beprasmiškumą, pakriksią ir tai atsiliepsią karinio pasipriešinimo stiprumui. Jeigu tai įvyktų, būtų tas atvejis, apie kurį buvo kalbama, kad ir poros divizijų pakaktų Lietuvai parblokšti. Bet gi, gali būti ir kitas atvejis. Jei pirmosiomis karo dienomis mažoje valstybėje moralinės jėgos būtų ypač stiprios, jei tauta būtų pasiryžusi visais atvejais energingai kovoti, būtų tas atvejis, kada ir labai stiprios priešo jėgos galėtų atsidurti prieš kariškai labai sunkų uždavinį. Mažoji valstybė tuomet galėtų pilnai išnaudoti tas karines pirmenybes, kurias teikia aktyvus gynimasis savoje teritorijoje, prieš puolimą svetimon teritorijon. Karinėms jėgoms, galimas dalykas, pavyktų įrodyti, kad priešas nėra tiek stiprus, kiek buvo tikėtasi, o mažoji valstybė tokia silpna, kaip buvo laukta. Įvyktų vertybių perkainavimas labai palankus mažosios valstybės diplomatijai. Pasikeitus ginkluotų jėgų vertinimui, neabejotinai turėtų keistis ir politiniai valstybių santykiai. Pirmieji stiprūs mažosios valstybės atsikirtimai didžiajai, verstų didžiąją valstybę vis daugiau jėgų frontan telkti; kitų didžiųjų valstybių pasieniuose atsirastų neužkimštos karo jėgomis spragos. Šios spragos viliotų kitas didžiąsias valstybes įsikišti į karą. Labai galimas dalykas, kad ir daugiau valstybių įsitrauktų į karą. Karas virstų koaliciniu karu.

Panašiai įvyko 1914 m. Didelė valstybė puolė mažąją. Bet karas greit išsiplėtė į koalicinį karą, dėl kurio žlugo didžioji valstybė, užpuolusi mažąją.

Tiesa, taip neįvyko Čekoslovakijos atveju. Bet kažin ar taip nebūtų įvykę, jei 1938 m. vis dėlto Čekoslovakija būtų pasiryžusi kariauti.

Moralinės mažosios valstybės jėgos, galinčios suvaidinti lemiamą vaidmenį vietinio pobūdžio karui prasidedant, bus tik tuomet stiprios, jei mažoji valstybė greta kitų veiksnių, remsis ir savo mastu matuojant, stipria karine jėga. Ta karinė jėga tikrai save pateisins tik tuomet, jeigu ji bus gerai pritaikyta mažosios valstybės aplinkybėms. Be abejo, kiekviena mažoji valstybė turi savotiškumų, todėl ir kiekvienai kitokiais būdais reikia savąją ginkluotąją jėgą kurti.