Fullerio teorija

Fullerio teorija

Antroji plačiai pagarsėjusi karo teorija buvo sukurta maždaug tuo pat laiku kaip ir Douhet teorija. Šią teoriją sukūrė anglų generolas Fulleris. Fulleris gimė 1878 m. Kaip karininkas dalyvavo anglų– būrų ir Didžiąjame kare. Karo gale buvo tankų dalių štabo viršininkas. Taigi tankų panaudojime turi gal būt didžiausią karo patyrimą. Jau 1923 m. pasirodė jo „Karo reforma“, kuri kartu su visa eile kitų veikalų sukūrė jo vardu vadinamą karo teoriją.

Fulleris, kaip ir gen. Douhet, pagrindiniu būsimojo karo ginklu laiko karo chemines medžiagas. Ir jis galingos savarankiškos karo aviacijos šalininkas, tik jau ne toks kraštutinis kaip Douhet. Fulleris supranta, kad karo aviacija, nors gali veikti ir labai dideliais atstumais, tačiau daug tikresnis, galingesnis karo aviacijos veikimas yra palyginti artimesniuose atstumuose – iki 150 km nuo savo bazių. Fulleris nevisai pasitiki karo aviacijos smūgių galingumu tolesniuose atstumuose. Todėl jis nori turėti ir stiprią žemyno bei jūrų kariuomenę, kuri galėtų greitai išnaudoti karo aviacijos smūgių padarinius, užgrobti žemės plotus, kuriuose būtų galima steigti aviacijos bazes tolesniam puolimui. Jūrų laivynas turi pasiekti vyravimo jūrose, svarbiausia, kad galėtų laiduoti tiekimą žemės ir oro kariuomenėms. Pirmiausia turi būti tiekiama karo technikos priemonės ir benzinas, nes Fullerio žemyno kariuomenė yra ištisai motomechanizuota.

Fulleris savo doktrinai duoda filosofinį aiškinimą. Jo nuomone, senieji karai buvo fiziniai, o ne protiniai karai; todėl juose pralieta galybė kraujo. Technikos tobulėjimas ir žmogaus protas įgalina kruviną karą pakeisti moraliniu puolimu, kuriame kraujo bus pralieta palyginti nedaug, ekonominių bei kultūrinių turtų bus sunaikinta dar mažiau. Dėl tolesnės ateities Fulleris tiki, kad technikos ir apskritai žmogaus proto laimėjimai prives prie to, kad karas bus sprendžiamas panašiai, kaip šachmatų lentoje. Bus lyginamos vieno ir kito priešo techninės jėgos, ir tarpininkas spręs, kuris laimėjo. Tokią išvadą galima pridėti prie šių kraštutinių Fullerio samprotavimų.

Pažiūrėkime, kaip karą dabar vaizduoja Fulleris, kol dar technika ir žmogaus protas nėra tiek ištobulėję, kaip to Fulleris norėtų.

Fullerio teorija gimė apie 1923 m. Taigi tiems laikams ji daugiausia ir pritaikyta, nors vis dėlto Anglija ir šiandien šios teorijos rimtai tebesilaiko. Pats Fulleris ir jo artimiausias idėjų draugas Liddel Hardt[1] eina aukštas pareigas Anglijos kariuomenėje. Pats generolas Gortas, dabartinis anglų ginkluotųjų jėgų reorganizatorius, yra „fullerininkas“.

1923 m., kaip ir Douhet teoriją sukuriant, valstybės dar neturėjo žmoniškos priešcheminės apsaugos. Todėl ir Fulleris galėjo savo skaičiavimus remti karo cheminėmis medžiagomis. Nors jau buvo pabrėžta, kad būsimąjame ne vietinio pobūdžio kare tenka laukti, kad be jokių skrupulų bus vartojami visi veiksmingiausieji ginklai, kuriuos tik valstybės turės (visvien ar jie bus uždrausti, ar ne) – pažiūrėkime, kaip šį vartojimą motyvuoja karščiausias šių ginklų šalininkas Fulleris:
„1899 m. Haagos konferencija uždraudė karo cheminių medžiagų vartojimą kare; to pasekmė buvo tiktai ta, kad 1915 m. vokiečiai turėjo savo rankose puikų ginklą. Britų ir prancūzų kariuomenės žiauriai nuo jo nukentėjo ir jį prakeikė ne dėl to, kad tai buvo kažkas nauja, o paprastai dėl to, kad šis ginklas buvo nepaprastai veiksmingas. Paskui daugelis paskelbė karo cheminį ginklą „civilizacijos neigimu“, tuo tarpu kai šis ginklas yra civilizacijos ir mokslo kūdikis. Tačiau Vašingtono nusiginklavimo konferencija, uždrausdama cheminį karą, pareiškė: „Konferencija smerkia nuodingųjų ir karo cheminių medžiagų vartojimą kare…“
Cinikai tvirtina, kad karo metu šis uždraudimas bus sulaužytas. Cinikai visuomet yra trumparegiai, ir lemiantieji faktai išeina iš jų akiračių“.
Kreipkimės į civilizacijos istoriją. Džordano Bruno mirė ant laužo, kaip tik dėl to, kad buvo „cinikas“. Galilėjus mirė kalėjime, o Koperniką mirtis išgelbėjo nuo persekiojimų, kadangi jie buvo „cinikai“. Salanoną de Ko[2] uždarė beprotnamyje už tai, kad jis tvirtino, jog galima laivus judinti su garo pagalba. Simpsonas, pirmasis pradėjęs vartoti chloroformą gimdant, ir Dženneris, įvedęs skiepijimą nuo raupų, buvo paskelbti velnio tarnais. Jurgis Stivenson, matyti, „didžiausias iš cinikų“, vos nebuvo paskelbtas įstatymų neglobojamu žmogum. Jo išradimas, garvežys buvo paskelbtas „priešingu Dievo įstatymams“, kadangi „trukdė karvėms ganytis, vištoms dėti kiaušinius ir iššaukdavo priešlaikinį gimdymą moterų, išgąsdintų išvaizda šių mašinų, judančių 4 ½ mylės per valandą“.
Parakas, didžiausias karinis išradimas, savo laiku taip pat buvo prakeiktas. Tai visai suprantama. Šarvuoti riteriai buvo neįveikiami demokratiškoms buožėms ir akmenims ir visai nenorėjo, kad juos šaudytų niekingi knechtai apsiginklavę arkibuzomis. Žinoma, įgalinti bet ką nugalėti riterį buvo didžiausias barbariškumas. Tuo tarpu parakas padarė karą žmoniškesniu, ir daugelis smerkia cheminį karą tik todėl, kad jis trukdo įprastą galvojimo būdą.“

Fulleris išskaičiuoja visas pirmenybes, kurias duoda karo cheminis ginklas, lyginant jį su kitais ginklais. Pagal Fullerį, naudojant karo cheminį ginklą priešo miestams pulti, galima palaužti priešo nervus, išžudžius centruose kelis ar keliasdešimt tūkstančių vyrų, moterų bei vaikų. Tuo tarpu fronte, norint pasiekti laimėjimo, šiam reikalui reikėtų išžudyti šimtus tūkstančių geriausių priešo vyrų, nes fronte vyrai kovai pasiruošę, drausmingi; vieton žuvusiųjų tuojau stoja pavaduotojai ir kovą tęsia, kol dar yra nors koki rezervai. Taigi, kuris karas humaniškesnis?

Greta aviacijos Fulleris labai didelį dėmesį skiria ir motomechanizuotoms dalims. Tuo jo teorija daug logiškesnė kaip Douhet. Fulleris supranta, kad reikalinga žemyno kariuomenė pakankamai pajėgi, kad galėtų okupuoti priešo teritoriją. Kaip buvo sakyta, pats lėktuvų veikimas yra daug galingesnis, kai jie veikia ne perdaug tenutoldami nuo savo bazių. Taigi norint pasiekti gyvybinius priešo centrus, reikia palaipsniui okupuoti vis naujas sritis, sudaryti naujas lėktuvų bazes. Galop lėktuvai vis dėlto negali sunaikinti visko žemėje. Reikia turėti ir žemyno kariuomenę, kuri galutinai palaužtų priešo atsparumą. Fulleris taip pat didelis žemyno kariuomenės reformatorius. Žemėje jis viską nori motorizuoti bei mechanizuoti. Labai gerai įvertindamas kariuomenės judrumo svarbą, jis mano, kad maža, judri, gerai ginkluota kariuomenė yra daug vertingesnė už milžiniškas, bet nejudrias, mases. Todėl ir žemėje Fulleris nepripažįsta pėstininkams pagrindinės reikšmės, o tą reikšmę teikia tankams.

Ta proga tenka pažymėti, jog kartais blogai suprasta kuri nors karo teorija, sukelia profaniškus tos teorijos aiškinimus. Čia kaip tik norima vieną iš tokių aiškinimų iškelti, nes jis buvo labai paplitęs ir gali skaitytojus klaidinti, jei kartais tektų susidurti kur nors su tos srities literatūra. Tai aiškinimas, kad Fulleris esąs mažų kariuomenių šalininkas; esą, jis skaitąs, jog ir didžiosioms valstybėms pakanka turėti tik mažas kariuomenes, bet judrias ir gerai ginkluotas. Šio aiškinimo ypač buvo nusitvėrę vokiečiai tuo metu; kai po Versalio sutarties jie tegalėjo laikyti 100.000 vyrų kariuomenę. Tuo būdu savo tuometinės karinės jėgos vertę jie dirbtinai išpūsdavo, nurodinėdami, jog armijos kiekybė jau nebevaidinanti didesnio vaidmens. Svarbus tesąs tik judrumas, ginklavimas ir mokymas.

Šią mažų armijų teoriją lengviausia sukritikuoti gyvu pavyzdžiu. Įsivaizduokime karą, kur viena valstybė išstato kovon 200 tankų ir 10 motorizuotų batalionų, o antra 2000 tokių pat tankų ir 100 tokių pat motorizuotų batalionų. Ar gali būti abejojimų, ar turės kiekybė reikšmę, ar ne? Gal tik galima pripažinti, kad geriau yra kovos lauke pastatyti mažesnį kiekį, bet geriau parengtų ir aprūpintų dalinių, negu didelį blogai parengtų ir aprūpintų kiekį. Tačiau negalima abejoti, kad ruošdamasi karui kiekviena valstybė stengsis pastatyti fronte kuo daugiausia gerai paruoštų ir gerai aprūpintų dalinių. Todėl ir kariuomenės bus ne mažos, bet pagal valstybės išgales – kuo didžiausios.

Tiesa, Fulleris, kurdamas savo teoriją, dažnai išsireikšdavo, jog Anglijai nereikia didelės kariuomenės – pakanka mažos, bet motomechanizuotos. Tačiau reikia atsižvelgti ir į tuos motyvus, dėl kurių jis buvo mažos Anglijos kariuomenės šalininkas. 1923 m. Fulleris neabejojo, kad dar 20–40 m. pasaulinio karo tikrai nebus. Išeidamas iš anglų politinių tradicijų, jis spėliojo, kad naujas pasaulinis karas prasidėsiąs tik tuomet, kai kas nors pasaulyje, ar bent Europoje, norės pasiekti hegemonijos. Tačiau tokį siekimą jau prieš daugelį metų galima numatyti; taigi, prireikus, galima ir pasirengti atitinkamą ginkluotąją jėgą.

Nesitikėdamas greito pasaulinio karo, Fulleris manė, kad Anglijai tereikia laikyti tik tokią kariuomenę, kuri galėtų vykdyti mažus, daugiausia kolonialinio pobūdžio karus. O tokiems karams visiškai pakanka mažos kariuomenės, dėl tos priežasties, jog moderniški ginklai yra be galo veiksmingi prieš nepasirengusius su jais kovoti. Visoki kolonijų maištininkai to parengimo kaip tik dažniausiai neturi ir negali turėti.

Tokia Fullerio nuomonė, esą, Anglijai pakanka mažos kariuomenės, labai daug padėjo įsigalėti visame pasaulyje mažųjų kariuomenių šalininkams. Šiuo metu ši teorija jau nustojo savo aktualumo, nes vykstančių ginklavimosi lenktynių akivaizdoje visi supranta, jog ginkluotosios jėgos turi būti ir gerai parengtos, ir gerai aprūpintos, ir gausios.

Nors kiek ir nukrypstant nuo temos, tenka supažindinti skaitytojus su okupuotųjų kraštų valdymo problema, nes moderninį šios problemos sprendimą kaip tik ryškiausiai pasiūlo Fulleris. Pagal jį, maža mechanizuota kariuomenė, okupavusi priešo kraštą, turinti užimti tik svarbesniuosius centrus. Daugiau jėgų eikvoti okupacijos reikalui neverta. Todėl centrai turi būti užimami skraidančios ir motomechanizuotos kariuomenės. Kilus kurioje nors vietoje neramumams, gyventojams atsisakius klausyti valdininkų, mokėti mokesčius ar atlikti natūralines prievoles, reikia siųsti iš centrų baudžiamuosius būrius. Didesnius sukilėlių susibūrimus reikia išblaškyti lėktuvų puolimais. Lėktuvai turi gausiai naudoti karo chemines medžiagas, nes prieš sukilėlius, neaprūpintus priešchemine apsauga, šios medžiagos yra ypač veiksmingos. Be to, lėktuvai turi padegamosiomis bombomis sudeginti sukilėlių kaimus.

Lėktuvų išblaškyti sukilėliai jau nebus pavojingas priešas baudžiamiesiems motomechanizuotiems būriams, ir šie būriai galės padaryti krašte tokią tvarką, kokią norės.

Lengva suprasti, kodėl šiais laikais Fulleris gali pasiūlyti tokį labai savo jėgas taupantį okupuotų kraštų valdymo būdą. Šiais laikais suorganizuoti sukilimą prieš okupantus yra daug sunkiau, kaip kad buvo senesniais laikais. Seniau ir sukilėliai ir okupantai būdavo ginkluoti vienodais ginklais: kirviais, ietimis, kilpiniais. Šiandien sukilėlis gali būti ginkluotas kontrabanda įgabentais šautuvais, pistoletais, lengvaisiais kulkosvaidžiais. Tačiau šie ginklai yra labai menki prieš okupanto lėktuvus, karo chemines medžiagas, tankus. Seniau ir sukilėliai ir okupantai judėjo vienodu greičiu – arklio ar pėsčio žmogaus greičiu. Šiandien sukilėliui liko tas pat judesio greitis, o okupantas juda dešimtis ir net šimtus kilometrų per valandą. Jis gali sumušti sukilėlius dalimis, anksčiau, negu sukilėliai suspės susijungti (jeigu apskritai susijungimas būtų įmanomas). Seniau sukilėliai ir okupantai naudojo vienodas ryšių priemones. Dabar okupantas naudos radiją, telefonus bei telegrafus; tuo tarpu sukilėliai žinias gaus labai vėlai, ir todėl dažnai turės kovoti aklai.

Taigi sukilimo perspektyvos šiais laikais nėra šviesios. Gal tik kur kalnuose ar džiunglėse sukilėliams perspektyvos didesnės, tačiau paimti didesnę provinciją į savo rankas ir tą provinciją valdyti šiandien sukilėliams sunkiai beįmanoma.

Vadinasi, tauta, kuri nori gyventi, turi ginti savo nepriklausomybę iš paskutiniųjų, kol ji yra laisva ir kol jos gynimosi galimybės yra stiprios, kol turi ginklus, panašius į puoliko ginklus, kol turi judesio ir ryšio laisvę, kol greta ginkluotųjų jėgų turi diplomatiją, galinčią daug padėti ginkluotosioms jėgoms.

Esama mūsų tarpe žmonių, galvojančių, kad visas mūsų dėmesys turi būti kreipiamas tik į ekonomiką bei kultūrą. Toki žmonės galvoja, kad mūsų ginkluotosios jėgos karo atveju visvien neapginsiančios mūsų nepriklausomybės. Tačiau, anot jų, jei turėsime galingą ekonomiką bei kultūrą, ir nepriklausomybės netekę galėsime grobikams priešintis – savo kultūrą bei ekonomiką ginti, ugdyti. Kad toki žmonės klysta, galvodami apie mažųjų valstybių karinį saugumą, tai jau buvo sakyta. Mažosios valstybės turi tiek pat galimybių savo laisvę ginklu ginti, kiek ir didžiosios valstybės. Jėgos dėsniai leidžia mažoms valstybėms laisvoms gyventi, kaip ir teisės dėsniai. Svarbu tiktai, kad jėgos dėsniai būtų mažosios tautos piliečių gerai suprasti ir savo saugumo organizavimui panaudoti, nes tauta, kuri yra įsitikinusi, kad savo laisvės neapgins, tikrai savo laisvės neapgins visvien, ar ji didelė, ar maža.

Dabar noriu pabrėžti antrąją klaidą tų, kurie galvoja, kad ekonomiką bei kultūrą galima ginti ir nepriklausomybės netekus. Tai galbūt buvo galima seniau. Dabar, kaip matome iš Fullerio teorijos, esama visai tikrų priemonių okupuotiems sėkmingai valdyti, duodant jiems tik tiek teisių, kiek malonės duoti visuotinio karo laimėtojas. O laimėtojo norai šiandien taip pat aiškūs: nugalėtasis turi būti sunaikintas tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai; jis neturi gauti nei turtų, nei mokslo, nes šiuos dalykus gavęs jis bandys vergovės atsikratyti. Argi laimėtojui išsimokėjo lieti savo geriausių vyrų kraują, norint įsigyti nenuoramų, sukilėlių piliečių, ieškančių visokių politinių kombinacijų ir dirbančių savo ponų pražūčiai. Taigi išvada aiški: jei norime apginti savo kultūrą bei ekonomiką, ginkime tuomet, kol turime ginklus, tolygius priešo ginklams. Kai šių ginklų neteksime, kova bus sunkesnė, kaip kad buvo Kudirkos ir Basanavičiaus kova.

[1] Seras Bazelis Henris Liddellas Hartas (angl. Basil Henry Liddell Hart), g. 1895 m. spalio 31 d. Paryžiuje, Prancūzija – m. 1970 m. sausio 29 d. Marlow, Anglija – buvo britų kareivis, karo istorikas ir karo teoretikas.

[2] Salomonas de Kosas (Salomon de Caus)