Ekonominė mobilizacija

Ekonominė mobilizacija

Matėme, kiek pagrindinai turi kitėti tautos ūkio struktūra karo metu. Atsiminkime, kad šį milžinišką darbą tenka atlikti neturint pakankamai prityrusių ir parengtų darbininkų, nes daugelis tokių darbininkų turi būti fronte. Taigi pats ūkio struktūros pritaikymas karo reikalams gali vykti palaipsniui.

Galutinai šį procesą baigusią valstybę galima laikyti, anot Yesterio[1], sumobilizavusia visas savo potencialines jėgas. Dabar valstybė yra stipriausia – ji gali pradėti lemiamai kautis, nes stipresnė jau nebus.

Savaime kyla noras šią ekonominę mobilizaciją kuo greičiausia baigti ir visomis jėgomis smogti priešą, kol jis dar tebevykdo savo ekonominę mobilizaciją. Visuotinio karo sumanytojai svajoja net jau pirmosiomis karo dienomis įvykdyti ir visų potencialinių jėgų mobilizaciją. Nereikia aiškinti, kiek daug pirmenybių atsirastų rankose tos valstybės, kuriai tai pavyktų padaryti. Ji galėtų triuškinti tokias valstybes, kurių potencialinių jėgų pajėgumas yra žymiai didesnis, bet tik lėčiau sumobilizuojamas. Tuomet būtų galima galvoti apie greitą naikinamąjį karą, nes valstybės, mobilizavusios savo visas potencialines jėgas, karinė galybė yra žymiai didesnė už galybę tos valstybės, kuri atliko tik paprastą ginkluotųjų jėgų mobilizaciją. Jeigu po pirmosios mobilizacijos valstybė sumobilizavo 1.000.000 vyrų, tai po visų potencialinių jėgų mobilizacijos ji gali turėti mobilizuotų 3–4.000.000 vyrų; jei sviedinių gamyba po pirmosios mobilizacijos siekė 1.000 per dieną, tai po visų potencialinių jėgų mobilizacijos šis skaičius gali pakilti iki 20–50.000 per dieną.

Dėl daugelio priežasčių toks valstybės potencialinių jėgų mobilizavimas pirmosiomis karo dienomis vis dėlto negalimas. Svarbiausia priežastis ta, kad karo metui parengta pramonė ir žemės ūkis taikos metu duotų didelių nuostolių. Tai verstų valstybę ieškoti kuo greičiausio karo, nes per ilgesnį laiką tokia valstybė atsiliktų nuo savo kaimynų tiek ekonomiškai, tiek kultūriškai, o toks atsilikimas mažintų ir visas potencialines valstybės jėgas. Todėl taikos metu valstybė gali pritaikyti valstybės ūkį karo reikalams tik iki tam tikro didesnio ar mažesnio laipsnio.

Taikos metu iki tam tikro laipsnio karui parengtas valstybės ūkis pagal dr. Guide Fischer[2] yra pirmajame ekonominio pasirengimo karui laipsnyje. Valstybė vykdo tokią ekonominę politiką, kuri garantuoja visą būsimojo karo aprūpinimą. Valstybė turi parengtą ekonominės mobilizacijos planą, kuris kiekvienu momentu gali būti pradėtas realizuoti.

Ekonominės mobilizacijos plano realizavimas nebūtinai turi prasidėti tiktai karui prasidedant. Jau politinių įtempimų metu, ar net numatant politinius įtempimus, naudinga yra bent dalinai pradėti vykdyti ekonominės mobilizacijos planą. Tokią dalinę ekonominę mobilizaciją įvykdė, pavyzdžiui, italai prieš pradėdami Etiopijos karą[3], vokiečiai besiruošdami kovoti dėl Sudetų. Laikotarpyje nuo dalinio ekonominės mobilizacijos plano realizavimo pradžios iki pagrindinės mobilizacijos pradžios pagal dr. Guide Fischer valstybė yra antrajame ekonominio pasirengimo karui laipsnyje.

Su pagrindinės mobilizacijos pradžia prasideda trečiasis ekonominio pasirengimo karui laipsnis.

Visi trys laipsniai turi natūraliai ir sklandžiai išaugti vienas iš kito. To bus galima pasiekti tik tuomet, jei ekonominės mobilizacijos planas bus aktualus ir lankstus. Kaip to pasiekti? Taikos metu ekonominis gyvenimas nestovi vietoje. Jei pradėsime sudarinėti ekonominės mobilizacijos planą pasiremdami šios dienos duomenimis, tai planą baigiant tie duomenys jau bus pasikeitę. Taigi, kaip pasiekti plano aktualumo, tinkamumo realizuoti kiekvienu momentu?

Aktualumo ir lankstumo pasieksime tada, kai bendrąjį ekonominės mobilizacijos planą paremsime atskirų įmonių mob. planais. Bendrasis mob. planas turi būti panašus į mozaikinį paveikslą. Atskirus šio paveikslo gabalus (atskirų įmonių mob. planus) galima keisti neardant viso paveikslo (bendro mob. plano).

Kaip atskiri mob. plano elementai (mozaikinio paveikslo elementai) turi būti ne tik atskirų įmonių mob. planai, bet ir visi kiti atskiri mob. planai: karo atsargų sudarymo, darbo jėgos naudojimo, karo finansavimo, aprūpinimo žaliavomis, pramonės apsaugos ir t. t.

[1] Emanuelis Moravecas (Emanuel Moravec – Stanislav Yester (pseudonimas)), g. 1893 m. balandžio 17 d. Prahoje – m. 1945 m. gegužės 5 d. Prahoje, – prieškario Čekoslovakijos kariuomenės pulkininkas. 1934 m. parašė knygą „Valstybės gynyba“.

[2] Fischer‘io 1936 m. išleista knyga „Wehrwirtschaft, ihre Grundlagen und The orien“, sudaryta pagal karo ekonomikos ir ūkio mobilizacijos kurso paskaitas, skaitomas visose Vokietijos aukštosiose mokyklose.

[3] 1936 m., po Antrojo Italijos–Abisinijos karo, užkariavus Etiopijos imperiją, buvo nuspręsta sujungti šias visas valdas į vieną koloniją. Šis sujungimas buvo fašistinės Italijos plano dalis.