Karo ekonomika seniau ir dabar

Karo ekonomika seniau ir dabar

Senesnieji karai buvo daugiau tik ginkluotųjų jėgų karai, o ne visų tautos jėgų karai. Todėl nenuostabu, kad ir 1914–1918 m. karui rengiantis, ekonominiam karui nebuvo pakankamai gerai pasirengta. Pačios karo ekonomikos sąvokos nebuvo. Buvo tik kariuomenės ūkio sąvoka – rūpinimasis vien tik kariuomenės tiekimo klausimais. Bendroji ekonomika (politinė ekonomika, ekonominė politika) valstybės parengimu ekonominiam karui beveik nesirūpino.

Kariuomenės ūkis, mažai tederinamas su bendruoju valstybės ūkiu, karui ištikus, reikalaudavo tik vieno – kuo daugiausia pinigų. Tik už pinigus valdovai mokėdavo nusipirkti ginklų, surinkti ir aprūpinti kariuomenes. Valdovai uždėdavo didelius karo mokesčius savo valdiniams, prasiskolindavo turtingiems bankininkams, suteikdavo už pinigus privilegijų žydams, kai reikėdavo kariauti. Nepiniginis kelias aprūpinti kariuomenėms maža tebuvo vartojamas. Todėl dar ir šiandien kai kas tebetiki gražiu Montecucollio[1] posakiu: „Karas reikalauja trijų dalykų – pinigų, pinigų ir dar kartą pinigų“.

Karas, kai iš ginkluotųjų jėgų karo virto visuotiniu karu, kiek pakeitė pažiūrą į ekonomiką. Kad moderninis karas reikalauja labai didelių ekonominių išteklių, tuo niekas neabejoja. Tačiau ar karas reikalauja būtinai turėti daug aukso, dėl to jau kyla abejonių. Ypač po to, kai vadinamosios totalitarinės valstybės įrodė galinčios neblogai pasirengti karui su gana kukliais aukso ištekliais, pradedama vis labiau tikėti, kad karas visų pirma reikalauja darbo ir organizacijos, bet ne aukso[2]. Intensyvus darbas ir gera organizacija valstybės viduje gali sukurti daug karinių vertybių, o auksas reikalingas tik toms vertybėms papildyti, perkant trūkstamų reikmenių iš užsienio. Galop net ir užsienio reikmenes galima pirkti ne už auksą, bet už valstybės viduje gaminamas reikmenes, kurių perteklius gaunamas taip pat intensyviai dirbant ir gerai darbą organizuojant. Ši teorija, atrodo, dalinai paaiškina tą faktą, kad paskutiniaisiais metais Vokietija apsiginklavo geriau už Angliją ir Prancūziją, nors aukso išteklių Vokietija turėjo keliasdešimt kartų mažiau už sakytąsias valstybes.

Šį samprotavimą galima paryškinti Anglijos pavyzdžiu. Jeigu Anglijai trūktų pinigų, ji galėtų įvesti visuotinę karo prievolę. Tuo būdu savo dabartinę karinę organizaciją pakeitusi tobulesne organizacija, labiau apsunkinusi savo piliečius kariniu darbu, Anglija galėtų išleisdama mažiau pinigų, turėti patikimesnį karinį saugumą. Jeigu, ir visuotinę karo prievolę įvedus, reikėtų dar daugiau pinigus taupyti, Anglija galėtų dar įvesti darbo prievolę. Tuo būdu gyventojams dar daugiau uždėtų karinio darbo, bet pinigų ir vėl sutaupytų.

Aukso reikšmės karui negalima nei per daug aukštinti, nei per daug žeminti. Ekonominiam karui gerai pasirengsime tik tada, jei nesimesdami į kraštutinumus stengsimės išnaudoti visas galimybes, kokių tik turime.

Tiksliau karo ekonomikai, kaip mokslui, apibrėžti, pacituosiu kelis sakinius iš int. plk. inž. Acus-Acuko[3] straipsnio „Karo ekonomikos bruožai“.[4]

„Nuo Adomo Smito laikų, kaip Kembridžo universiteto prof. Pigu sako, ekonomistai sekė ekonomikos procesus tik normaliose aplinkybėse; jie manė, kad žmonių masės aprūpinimas danga, maistu, butais ir pramogomis yra ne kurios nors talentingos organizacijos padaras, o vien tik kaip tam tikros sudėtingos mainų sistemos veiklos rezultatas, kuris duoda pelną. Tokia pažiūra į ekonomiką yra teisinga, bet deja tik normaliose gyvenimo aplinkybėse. Kai tik tų aplinkybių normalumas kuo nors sutrukdomas (revoliucijos, gamtos nelaimės, audros, sausros, žemės drebėjimas ir kt.), toji pelninga mainų sistema tuoj sugriūva“.
„Taigi karo ekonomiką galima apibrėžti kaip mokslą, kuris nagrinėja visuomenės ūkio struktūrinius kitimus karo atžvilgiu. Tuo būdu karo ekonomika yra bendra ekonomika tik karo sąlygomis. Karo ekonomika, kaip prof. Pigu sako, yra tik naujas ekonomikos tomas“.

Žinodami, kad pagal visuotinio karo teoriją tautų gyvybei bei raidai daugiau įtakos turi karo kaip taikos metas, galbūt nesuklystume, jei pasakytume, kad šis, anot prof. Pigu, naujasis ekonomikos tomas praktikoje yra svarbesnis už visus senuosius tomus, nors teoriškai imant jis tik senųjų tomų funkcija. Nesiryžtu perdaug griežtai tvirtinti, bet atrodo, kad vadinamosios totalitarinės valstybės karo ekonomiką supranta kitaip. Praktikoje šios valstybės, rodos, neklausia, kaip taikos meto ūkio struktūra turi kitėti karo metu, bet stato kitą klausimą, kokia turi būti taikos meto ūkio struktūra, kad valstybė geriausia pasirengtų karui? Toks klausimo statymas turi tą prasmę, kad jau taikos metu privalu turėti tokią ūkio struktūrą, kuri pirmiausia rūpintųsi būsimojo karo reikalais. Visa kita antriniai klausimai. Praktikoje abi šios teorijos gal ir nedaug teišsiskiria, nes abi vieno siekia – gerai ekonomiškai parengti valstybę karui. O norint gerai pasirengti karui, reikia taikos metu turėti tokią ekonominę struktūrą, kuri būtų natūrali, duotų pelną ir būtų valstybės taikos meto gyvenimui pritaikyta. Galutinai reikia sutikti su int. plk. inž. Acus-Acuko mintimi, kad karo ekonomika nagrinėja visuomenės ūkio struktūrinius kitimus karo atžvilgiu.

Tik viena ekonominė teorija šiais laikais nepriimtina – tai teorija tų, kurie nori kuo didžiausią naudą išspausti iš ekonomikos taikos metu, visai nesirūpindami apie tai, kas bus iš to karui ištikus. Valstybės vyras, mokąs ekonominius reikalus gerai tvarkyti tik taikos metu be jokio tų reikalų parengimo karui, šiandien nėra joks valstybės vyras.

[1] Raimondas Montekukolis (it. Raimondo Montecuccoli), g. 1609 m. vasario 21 d. – m. 1680 m. spalio 16 d., – italų karo vadas, generolas, kuris tarnavo Habsburgų monarchijai, ir buvo Šventosios Romos imperijos princu ir Neapolio Melfio kunigaikščiu.

[2] Tokiai teorijai paremti galima rasti ir atitinkamų istorijos pavyzdžių. Kyras nugali turtais pertekusį Krezą. Neturtingos Makedonijos karalius Aleksandras sunaikina Darijaus III galybę ir pagrobia nespėtus išvežti Darijaus III aukso likučius, kurie šių dienų skaičiavimais vertinami apie 3 milijardais litų. Palyginti neturtinga Roma griauna turtingų pirklių tvirtovę – Kartageną. Neturtingi prūsai sujungia Vokietiją, nors to negalėjo padaryti daug turtingesni austrai.

[3] Jonas Asevičius-Acukas (g. 1885 m. liepos 29 d. Jiezne – m. 1976 m. liepos 11 d. Kaune) – Lietuvos kariuomenės pulkininkas, chemikas, docentas.

[4] „Mūsų Žinynas“, 1938 m., Nr. 3.