Karo teorija istorijos požiūriu

Karo teorija istorijos požiūriu

Karo formos per amžius žymiai keitėsi, prisiderindamos prie kintamų žmonijos gyvenimo aplinkybių, ypač prie ekonominio žmonijos gyvenimo pasikeitimų. Šių pasikeitimų ir karybos derinimosi prie ekonominio gyvenimo stebėjimas yra karo istorijos dalykas. Jo plačiau nepaliesime. Konstatuosime tik faktus, kaip keitėsi naujaisiais amžiais pažiūros į karą (karo teorijas), visiškai neieškodami priežasčių, kodėl tos teorijos keitėsi vienaip, o ne kitaip. Paskutiniųjų karo teorijų trumpa apžvalga reikalinga tam, kad rengdamiesi karui nebūtume klaidinami senų, atgyvenusių teorijų.

Vėlyvieji viduramžiai, ypač XV amžius, buvo būdingi vadinamuoju kondotjerų kariavimo būdu. Kondotjerai – samdyti karvedžiai drauge su savo suorganizuota kariuomene. Valstybėlės, kurių tuomet Vakarų Europoje buvo labai daug, atskiri galingesni feodalai, prireikus suvesti sąskaitas su savo kaimynu, pasamdydavo kondotjerus ir pasiųsdavo juos į kaimyno žemes. Jeigu kaimynas nesnausdavo ir pats kondotjerų ar landsknechtų pasisamdydavo – štai ir įvykdavo ginkluotas susirėmimas – karas. Kartais šie kondotjerai susitikę ir nesimušdavo. Jie pamanevruodavo ir derybomis nustatydavo, kurio yra viršus ir kuris turi trauktis. Kartais savo samdytojams pateikdavo ir klaidingų pranešimų apie turėtus nuostolius mūšiuose, kurių visai ir neįvykdavo.

Ši kondotjerų taktika, be abejo, neapibūdino tų laikų tikrojo karo. Tai buvo karo parodija – karas be gyvybinio reikalo griebtis karo. Ten, kur tikrai atsirasdavo gyvybinis reikalas, kur kova dėl būvio reikalaudavo išspręsti kurios nors žmonių grupės gyvybės ar mirties, laisvės ar nelaisvės klausimą, ten ir anais laikais kovos būdavo ne mažiau įtemptos, ne mažiau karštos, kaip dabar. Visai ne kondotjeriškais metodais kovojo flamandų audėjai, gindamiesi nuo riterių, šveicarų pėstininkai nuo austrų, Balkanų tautos nuo janičarų[1], Vidurinės Europos tautos nuo husitų[2], lietuviai nuo kryžiuočių. Čia tautos statė į pavojų savo laisvę ir gyvybę; taigi ir kovos buvo be galo kruvinos, atkaklios.

Vis dėlto iki Prancūzijos revoliucijos buvo manoma, kad karas yra kariuomenių reikalas. Kaunasi ne tautos, bet valstybių galvos, panaudodamos kariuomenę kaip ginklą. Tauta kare dalyvauja tik tiek, kad jai pakelia mokesčius ar kad tenka nukentėti dėl žygiuojančių ar stovyklaujančių kariuomenių plėšimų.

Prancūzų revoliucija ir po jos sekusieji karai suteikė karui jau visai kitą formą. Tautos buvo daug labiau įtrauktos į karo reikalus; atsirado visuotinė karo prievolė. Labai didelis kiekis vyrų turėdavo tarnauti kariuomenėje. Uždėjus tautai didesnes karo pareigas, reikėjo tautą ir arčiau supažindinti su karo esme, su reikalingumu kariauti.

Pasinaudodamas prancūzų revoliucijos ir Napoleono epochos karų patyrimais, naują karo teoriją sukūrė gen. Klausewitzas. Jo nuomone, karas yra grynai politinis elementas. Politika stato tikslus. Kai kuriuos politikos pastatytus tikslus diplomatija pasiekia savo jėgomis. Kitus tikslus tenka siekti karu. Taigi pagal Klausewitzą, karas yra politikos tęsinys, tik kare politika vykdoma kitomis priemonėmis, negu kad buvo vykdoma taikos metu. Politinis sumanymas yra tikslas, o karas yra priemonė tam tikslui pasiekti. Priemonė be tikslo nėra įmanoma. Taigi karas yra politikos įrankis.

Ši nuomonė apie karą vyravo iki paskutiniųjų laikų. Ir mumyse atgavus nepriklausomybę atsirado posakis, šia Klausewitzo teorija pagrįstas: „Kariuomenė yra priemonė tautos idealams siekti“.

Iš šios Klausewitzo teorijos buvo daromos išvados praktikai. Bene svarbiausia tokia praktiška išvada buvo ta, kad aukščiausia, suvereni valdžia, rengiantis karui ir pačio karo metu, turi būti civilių asmenų, diplomatų, rankose. Jie turi nuspręsti, ar reikia sustiprinti ar susilpninti karo pasirengimo tempą; jie sprendžia, ar atėjo laikas griebtis karo, ar priešingai reikia laukti ir diplomatiniu keliu ieškoti sprendimo – kompromiso. Bendrinė, o ne karinė, valdžia turi pastatyti karo tikslus. Atsižvelgiama į karių, kaip specialistų, pageidavimus, bendrinė valdžia turi nurodyti, kurį priešą, ar kurią priešo provinciją pirmiau smogti, norint pasiekti geresnių politinių efektų, kad greičiau susidarytų garbingos ir pelningos taikos sąlygos.

Karo vadui tenka tik pasakyti: „Klausau!“ ir vykdyti tai, kas bendrinės valdžios nurodyta, reiškiant kūrybos tiek, kiek jo iniciatyvai palikta.

Teoriškai žiūrint, ši teorija atrodo visai gera. Argi galima įsivaizduoti, kad karinė valdžia diktuotų bendrinei valdžiai? Tada jau bendrinė valdžia nustotų buvusi valdžia.

Tačiau praktikoje ši teorija susidūrė su dideliais sunkumais. Bendrinės valdžios nariai paprastai būdavo kariškai neparengti. Jau rengdamiesi karui jie darydavo primityviškiausių klaidų. Tai visiškai natūralu – jie gerai mokėjo įvertinti tai, ką jie suprato – politinius bei ekonominius reikalus, ir statė tikslus ginkluotosios jėgos parengimui, visiškai nesigilindami į grynai karines galimybes. Ten, kur karinės ir bendrinės valdžių bendradarbiavimas būdavo glaudus ir kur bendrinės valdžios viršūnės būdavo dažniausiai komplektuojamos iš karinius reikalus gerai suprantančių asmenų, ten šios neigiamybės nebūdavo. Statant ginkluotajai jėgai pasirengimo tikslus, būdavo derinami politiniai, ekonominiai, kultūriniai bei kariniai reikalavimai. Tačiau tokių pavyzdžių būdavo palyginti nedaug. Dažniausiai būdavo priešingas vaizdas. Bendrinės valdžios, pajutusios, kad atsiranda nuomonių priešingumų, tarp jų ir karinių viršūnių, lengva ranka šalindavo didesnį savarankiškumą rodančius karinius vadus ir skirdavo tokius, kurie pasiruošę kiekvienu momentu sakyti: „Klausau!“. Atrodydavo, kad tuo būdu būdavo grąžinamas abiejų valdžių bendradarbiavimo sklandumas. Bet iš tikrųjų būdavo taip, kad karinio pasirengimo priekyje atsidurdavo blankios asmenybės, dėl kurių visas karinis darbas sustodavo.

Atrodo, kad ši Klausewitzo pažiūra buvo daugiausia kalta dėl to, kad Didžiojo karo išvakarėse karinės Vokietijos valdžios priekyje atsirado tokia blanki asmenybė, kaip Moltkė (jaunasis), nors vokiečių kariuomenėje jau buvo pasireiškę labai stiprių, savarankiškų ir energingų vyrų, kuriems ta vieta daug geriau būtų tikusi. Tik didelės Moltkės klaidos pirmaisiais karo mėnesiais privertė Vokietiją ieškoti stipresnių vadų karinės valdžios viršūnėje, o paskui eita tiek toli, kad į tų karinių vadų rankas iš tikrųjų buvo atiduota ir bendrinė valdžia, kad tik kaip nors būtų laimėtas karas.

Žymiai didesnių neigiamų padarinių šis griežtas karo viršūnių subordinavimas bendrinei valdžiai davė carinei Rusijai. Ten viso karinio pasirengimo priekyje buvo pastatytas generolas Suchomlinovas[3]. Rusijos nelaimei, ši asmenybė ne tik buvo blanki ir nemokėjo karinių reikalų ginti prieš bendrinę valdžią, bet kuri vis dėlto turėjo pakankamai energijos griauti visa tai, kas gero karinėje srityje anksčiau buvo sukurta. Pagal Klausewitzo idėjas bendrinė valdžia ir karo metu statė karo vadui tikslus, kurių jis turėjo siekti. Karo vadai dažnai matydavo šių tikslų absurdiškumą kariniu atžvilgiu, dažnai bandydavo įrodyti, kad reikėtų elgtis kitaip, tačiau tai ne visuomet pasisekdavo, o jeigu ir pasisekdavo, tai dažniausiai po to, kai geriausios progos jau būdavo pražiopsotos. Kare spręsti reikia greitai; pasitarimai visuomet atima daug laiko, ypač jei tie pasitarimai turi eiti ne patiems pasikalbant, bet ryšių priemonėmis susisiekiant. O galutinai vis dėlto viršininkas yra bendrinė valdžia ir, kilus nuomonių skirtumui, ji aiškiai duoda suprasti, kad nepataria, bet įsako karo vadui vykdyti jos norus. Kare ir pats karo vadas ne visuomet yra tikras, kad jis yra teisus; taigi perdaug energingai priešintis karo vadas ne visuomet ir gali. Reikėjo genialios asmenybės, kaip Napoleonas Bonapartas, kuris dar tik paprastas generolas būdamas, ryžosi 1796 m. neišpildyti direktorijos įsakymo ir nepasiųsti didesnių jėgų į Genują[4], bet nuvedė tas jėgas ten, kur kariškomis akimis žiūrint jos buvo labiau reikalingos. Jei Napoleonas taip nebūtų pasielgęs, kažin, ar direktorija būtų galėjusi didžiuotis daugeliu didelių laimėjimų 1796-1797 m. Galop tas pat generolas Bonapartas be direktorijos pritarimo, vien tik savo atsakomybe, daro ir Campo Formio taiką[5] su Austrija. Tuo būdu stipri kariška asmenybė, nežiūrėdama visų teisinių nuostatų, pradeda pati vadovauti ne tik karinei, bet ir bendrinei politikai. Tačiau genijai gema retai, ypač karo ir valstybės organizacijos genijai. Paprastai net ir labai gabūs karo vadai jaučiasi surištomis rankomis, kai į jų vadovavimą pradeda kištis bendrinė valdžia su savo politiniais reikalavimais. Ypač ryškus pavyzdys buvo 1870 m. Prancūzijos Prūsijos kare[6]. Kai prancūzų maršalo Bazeno[7] armija buvo apsupta Metzo tvirtovėje[8], karinės aplinkybės kitai prancūzų armijai (Mak Mahono)[9] aiškiai diktavo pasitraukti ir susitvarkyti prieš pradedant kombinuoti aktyvius veiksmus. Tačiau imperatorienė iš Paryžiaus aiškiai ir pakartotinai Mak Mahonui įsakė žygiuoti pirmyn ir išlaisvinti Bazeną. Tai buvo suprantama. Jei tik Paryžių pasiektų žinios, kad Mak Mahonas traukiasi, tuojau pat kiltų revoliucija.

Kaip turėjo elgtis Mak Mahonas? Jei jo vietoje būtų buvęs Bonapartas, jis, rodosi, būtų aiškiai supratęs, kad žygis pirmyn yra pražūtingas, o Paryžiaus revoliucija dar nėra pralaimėjimas prūsams. Jis būtų gelbėjęs ne dinastiją, bet tautos interesus. Tačiau čia buvo ne genijus Bonapartas, nors tiesa, gabus ir geras karys, bet vis dėlto Mak Mahonas. Jis žygiavo pirmyn ir buvo visiškai sunaikintas prie Sedano.

Didžiojo karo metu politikų įsikišimas į karą kelis kartus turėjo didžiulės neigiamos įtakos kariniams reikalams. Tai politikų kaltė, kad 1914 m. rusai puolė visiškai nesusitvarkę ir niekur neišreikšdami pagrindinio smūgio. Politikų kaltė ir tai, kad tais pat metais vokiečiai savo nepaprastai reikalingus Marnos kautynėms du korpusus permetė į Rytų frontą. Politikai, sujaudinti Rytprūsių dvarininkų skundų, padarė šią lemiamą įtaką Moltkei.

Visi šie nesusipratimai, visi nesuderinimai politikos su karo reikalais kėlė nepasitenkinimą Klausewitzo teorija, skelbiančia, kad karas yra politikos įrankis. Pradėta karui ieškoti kitos prasmės. Ryškiausiai šią naują prasmę apibrėžė generolas Ludendorfas savo knygoje „Der totale Krieg“, išleistoje 1935 m. Tai naujausia pažiūra į karą, kuri smarkiai plinta ir kurios dėsniai jau smarkiai vykdomi gyvenime. Ši populiariai parašyta vos 120 puslapių knygelė, rodos, sukels daug komentarų ir, galimas dalykas, padarys visą perversmą teoretinėse pažiūrose į karą, nes praktiškai, rodos, šis perversmas jau 1914–1918 m. kare buvo padarytas. Dabar kuriasi jau žymia dalimi praktikos patikrinta teorija, kuri kaip tik dėlto ir yra vertingesnė.

Mums jau netenka plačiai ir nuodugniai studijuoti Klausewitzo teorijos, kurios nemokėjimas mums taip, brangiai kainavo 1918 m. Privalome mokytis pačios moderniškiausios karo teorijos – visuotinio karo teorijos, nes ateityje tarp Europos tautų numatomas tiktai visuotinis karas, nors kiekvienoje tautoje jis ir bus kiek kitaip suprantamas, aiškinamas. Kaip pats moderniškiausias automobilis po tam tikro laiko pasensta, taip ir karo teorija užleidžia vietą tobulesnei karo teorijai. Nors ir žinome, kad šių metų automobilio modelis ateityje bus pralenktas, bet studijuodami automobilizmą imame pavyzdžiu šių metų modelį, bet ne prieškarinį Daimlerį[10]. Taip ir studijuodami karo teoriją imame jos dabartinę, naujausią formą, nors ir tikime, kad po šimtmečių, o gal po dešimtmečių ar tik metų, ta teorija turės vėl keistis, prisiderinti prie laiko reikalavimų.

Karo teorijos, kaip ir filosofinės, socialinės, ekonominės teorijos, gema, gyvena ir miršta, užleisdamos savo vietas naujesnėms, tobulesnėms teorijoms. Tik fanatikai yra linkę tikėti, kad kuris nors filosofas ar sociologas sukūrė sistemą, kuri yra amžina ir absoliučiai teisinga. Toki fanatikai paprastai yra siauroko akiračio žmonės, kurių protas teįstengia įsigilinti ir pamilti tiktai vieną kurią nors sistemą, su kuria likimas jiems lėmė arčiau susipažinti. Jie nekenčia kitaip į reikalą žiūrinčių asmenų ir savo pamylėtosios sistemos dogmose ieško amžinosios tiesos. Toki fanatikai yra didžiausi pažangos priešai, nes jie jau aistringai myli savo sukurtąją sistemą ir neieško kelių dar geresnei sistemai sukurti. Plačių, pažangių pažiūrų žmonės visuomet yra tolerantai. Fanatikai jokios teisės vadintis pažangiais neturi.

Visa šita kalbu, norėdamas pabrėžti, jog visuotinio karo teorija neturi būt imama, kaip Dievo duota aksioma. Turi būti ne aklai vadovaujamasi visuotinio karo teorija, bet visur, kur tik sveiko proto kritika rodo, kad reikia elgtis kitaip, turi būti veikiama pagal sveiko proto, o ne pagal dogmos nurodymus.

[1] Janyčarai – osmanų pėstininkų daliniai, suformuoti XIV a. ir išformuoti tik XIX a. Pavadinimas reiškia „naujas karys“. Iš pradžių juose daugiausiai tarnaudavo karo metu į nelaisvę paimti, į islamą atsivertę krikščionys.

[2] Husitai – Jano Huso pasekėjai, Čekijos valstiečių, miestiečių ir smulkiųjų feodalų judėjimo vado jų kovoje prieš vokiečių feodalų ir Romos katalikų bažnyčios viešpatavimą. Husitų judėjimas įgavo itin platų užmojį po to, kai Husas buvo apkaltintas esąs eretikas ir sudegintas ant laužo. 1421–1423 m. – husitai paskelbė Vytautą Čekijos karaliumi.

[3] Vladimiras Suchomlinovas, g. 1848 m. rugpjūčio 16 d. Telšiuose, – m. 1926 m. vasario 2 d. Berlyne, Veimaro Respublika – Rusijos imperijos kariuomenės kavalerijos generolas, Rusijos imperijos karo ministras, generolas-adjutantas.

[4] Genuja – miestas šiaurės vakarų Italijoje, Genujos provincijos administracinis centras.

[5] Kampo Formijaus (Campo Formio) taikos sutartis (šiandien vadinama Campoformido taika) buvo pasirašyta 1797 m. spalio 17 d. Sutartį pasirašė Napoleonas Bonapartas ir Grafas Filipas fon Kobenclis (Philipp von Cobenzl), atstovaujantys atitinkamai Prancūzijos Respubliką ir Austrijos monarchiją. Kampo Formijaus taika užbaigė Pirmosios koalicijos karą ir paliko Didžiąją Britaniją kovoti prieš revoliucinę Prancūziją.

[6] Prancūzijos–Prūsijos karas – 1870–1871 m. vykęs karinis konfliktas tarp Šiaurės Vokietijos sąjungos ir keturių su ja susaistytų pietinių vokiečių valstybių bei Prancūzijos.

[7] Fransua Ašilis Bazenas (pranc. Francois Achille Bazaine) g. 1811 m. vasario 13 d. Versalyje, Prancūzijoje – m. 1888 m. rugsėjo 23 d. Madride, Ispanijoje. Bazenas buvo Prancūzijos kariuomenės karininkas. Jo karinė karjera Prancūzijos kariuomenėje truko keturis dešimtmečius (įskaitant 35 metus kovos laukuose) vadovaujant Liudvikui Pilypui (Louis-Philippe) ir vėliau Napoleonui III. Jis perėjo visus karjeros lygius nuo eilinio iki maršalo.

[8] Metzas (pranc. Metz) yra šiaurės rytų Prancūzijos miestas, esantis prie Mozelio ir Seilo upių santakos. Po Gravelotte mūšio maršas Bazenas pasitraukė į Metzo gynybą. 1870 m. rugpjūčio 19 d. daugiau nei 150 000 Prūsijos kariuomenės karių apsupo Metzo tvirtovę. Metzo tvirtovės apgultis tęsėsi nuo 1870 m. rugpjūčio 19 d. iki 1870 m. spalio 27 d. Metzo tvirtovės apgultis baigėsi lemiama prūsų pergale.

[9] Maršalas Mak Mahonas (pranc. Marie Edme Patrice Maurice, count de Mac-Mahon), g. 1878 m. birželio 13 d. – m. 1893 m. spalio 17 d., buvo Prancūzijos kariuomenės maršalu ir politiku.

[10] Gotlybas Daimleris (vok. Gottlieb Daimler), g. 1834 m. kovo 17 d. Šorndorfe – m. 1900 m. kovo 6 d. Kanštate, Štutgarte – vokiečių inžinierius, konstruktorius bei pramonininkas. G. Daimleris sukūrė pirmąjį automobilį.