Visuotinio karo sritys

Visuotinio karo sritys

Visuotinis karas vyksta trijose srityse: ginkluotųjų jėgų, ekonominėje ir dvasinėje. Geriausias ir stipriausias tautos vyras, karvedys, turi visas šias tris sritis derinti, joms vadovauti. Jis tik vienas atsako už kovą dėl tautos egzistencijos. Jis negali atsakomybe dalytis su kuo nors kitu. Karvedys panaudoja visas šių trijų sričių tautos jėgas, kad visose srityse galima būtų priešui smogti smūgius ir apsiginti nuo priešo smūgių. Tauta privalo padaryti visa, kas karvedžio darbą palengvina.

Vieno žmogaus pastatymas vyriausioje karo vadovybėje nėra nauja mintis. „Vyriausioje vadovybėje geriau vienas blogas generolas, negu du geri“ – taip sakydavo Napoleonas Bonapartas, dar nebūdamas vyriausiuoju vadu. Kolektyvas nieku būdu negali vadovauti karui ir negali imtis atsakomybės. Karas reikalauja greitų nekompromisinių sprendimų, ir tai gali padaryti tik vienas už viską atsakingas žmogus. Kol karas buvo laikomas tik politikos įrankiu, suvereninė karo vadovavimo valdžia priklausė bendrinei valdžiai. Karo vadas tebuvo ginkluotųjų jėgų vadas. Taigi jis buvo tik vienos visuotinio karo srities vadas. Jis neturėjo pilnos atsakomybės už karą. Jis atsakė tik tiek, kiek klusniai ir sumaniai vykdė savo suvereno, bendrinės valdžios, įsakymus ar nurodymus. Kaip buvo sakyta, kai kur bendradarbiavimas tarp karinės valdžios ir bendrinės valdžios būdavo palyginti sklandus, arba bent pakenčiamas. Tačiau tai būdavo retenybė. Net Prancūzijoje ir Anglijoje Didžiojo karo metu, kur atrodydavo, jog kai kuriais laikotarpiais visai gerai abi valdžios sutardavo, vis dėlto karvedys savo energiją turėdavo skaldyti pusiau: mažesnę dalį energijos skirdavo kovai su priešu, o didesniąją – įrodinėdamas bendrinei valdžiai, kad jo kovos metodai yra tikslūs. Karvedžio energija karo metu yra neįkainojama brangenybė. Ji turėtų būti nukreipta viena kryptimi – priešui nugalėti. Sveika karvedžio kovos metodų kritika turėtų išeiti ne iš jo kovos su savo suverenu (bendrine valdžia), bet iš jo betarpiškai priklausančių pareigūnų pasiūlymų, atliekamų štabų veiklos pagrindais. Tiesa, senesniais laikais šios srities padėtis buvo dar blogesnė. Hannibalo laikais Romos kariuomenei vadovavo, bent iki Kanų katastrofos, du konsulai lygiomis teisėmis. Vienas vadovavo vieną dieną, antrasis kitą dieną. Dar XVIII a. gale Austrijos karo vadai, prieš priimdami kurį nors svarbesnį sprendimą, turėdavo pasiklausti Vienoje esančios imperinės karo tarybos. Tačiau šitoki dalykai yra tiek visų karo teorijų, tiek karų praktikos galutinai atmesti. Tokia tvarka yra tikriausias pralaimėjimų laidas; tai įrodo ir istorija.

Karo vadovavimo klausimas visuotiniame kare sprendžiamas labai ryškiai. Karas vyksta trijose glaudžiai tarp savęs susijusiose srityse. Ekonomika bei diplomatija pasidarė tik visuotinio karo ginklai. Juos reikia derinti skirtais ginklais – patrankomis, lėktuvais. Ir derinti reikia greitai, skubiai. Į kiekvieną priešo manevrą greitai reikia atsakyti kontrmanevru. Pasitaikius progai, dar gal neapčiuopiamai, bet tik vado intuicijos nujaučiamai, nuodėmė tos progos neišnaudoti. Tuojau turi būti smogiama visos tautos jėgomis, nes progos atsiranda retai, o tam, kuris delsia ir progų neišnaudoja, progų niekad ir nebūna. Todėl vieno vado rankose turi būti visi karo ginklai. Vienas vadas turi turėti pilną atsakomybę ir jo valia visų tautos narių turi būti aklai vykdoma, neklausiant motyvų. Motyvuoti, derėtis, ginčytis su kuo nors vadas neprivalo eikvoti nei laiko nei energijos. Visas jo laikas ir energija turi būti nukreipta kovai su priešu, o už savo pečių jis turi jausti jam atsidavusią ir juo pasitikinčią tautą. Dažnai vadas ir norėdamas negalėtų motyvuoti savo veiksmų: jis turi teisę ir pareigą karui vadovauti ir savo intuicija, nes, kaip karų praktika rodo, kare dažnai ne logiški samprotavimai, bet vado intuicija tikrąjį kelią suranda. Tik paskui karo istorikai suranda ir logiškų vado intuicijos pamatavimų.

Taigi pirmas, be galo svarbus, visuotinio karo dėsnis – absoliutus vadovybės vienalytumas. Nėra visuotiniame kare nei bendrinės nei karinės valdžios. Yra tik vienintelis, už viską atsakingas vadas, kuris pats sau stato karo tikslus, pats renkasi priemones tiems tikslams pasiekti, pats tas priemones naudoja. Jis tik vienas atsako už tautos gyvybės apgynimą ar netekimą.

Vadas turi stengtis numatyti viską, kas galima numatyti, kad atsitiktinumų kare sulauktų galimai mažiau. Tačiau tai, ką numato vadas, tai gali numatyti ir priešas. Todėl prie klasiško posakio „valdyti – reiškia numatyti“ karo vadui prisideda dar vienas dalykas – parengti tokių dalykų, kurių priešas negalėtų numatyti. Šie dalykai turi sudaryti priešui netikėtumą, kuris yra svarbiausias švietalas (koziris) kare siekiant laimėjimo. Savo eile, vadas turi būti pasirengęs ramiai sutikti ir tinkamai reaguoti į priešo parengtus panašios rūšies netikėtumus. Tad reikalavimai statomi karo vadui milžiniški. Savaime aišku, tai turi būti geriausias ir stipriausias savo tautos sūnus, kad tauta jam tikėtų, kad nedvejodama visus jo norus ir pageidavimus vykdytų. Iš tokios bendros vyriausios vadovybės organizacijos plaukia logiška išvada, kad vyriausiojo vado artimiausieji padėjėjai turėtų sudaryti ne taikos meto pagrindais dirbančią vyriausybę, bet karo meto pagrindais dirbantį štabą, kur nėra pasitarimų, nėra derybų; yra tik padėties referavimas vadui, vado sprendimas ir to sprendimo įgyvendinimas.

Bandant praktikoje vykdyti tokį griežtą valdžios sutelkimą vieno vado rankose, susiduriama su reikalo delikantiškumu 3–4 didžiosiose valstybėse, kurios nedvejodamos rengiasi visuotiniam karui, šį dėsnį labai garsiai skelbiant, tuojau masės žmogus pradeda dairytis ir klausinėti: „O kas gi bus tas mūsų didysis vadas?“ Praktiškai parodo į Joną ar Petrą. Ar jis visiškai toms pareigoms tinka? Jonas ar Petras yra parodę didelių gabumų ekonominėje bei diplomatinėje srityse, bet kiek jie yra verti karinėje srityje, tai dar klausimas, nes jie gal visai nekariavo, o gal kariavo žemų laipsnių būdami; toks kariavimas dar neapibūdina karo vado. O karo vado vietoje šiais laikais du karu kariauti beveik negalima, nes karas taip suėda karo vado sveikatą, kad antram moderniniam karui beveik joks vadas neturi jėgų.

Karo vadovavimo vieningumas visuotiniame kare vis dėlto turi būti išlaikytas. Net ir nesant visai tinkamo asmens, reikia laikytis Napoleono patarimo: „Vyriausioje vadovybėje geriau yra vienas blogas generolas, negu du geri“. Apibrėžę visuotinio karo vadovavimą, turime prieiti prie atskirų visuotinio karo sričių: ginkluotųjų jėgų, ekonominio bei dvasinio karo.

Pasirengimas visuotiniam karui – taikos meto darbas. Savaime aišku, jis vyksta tose pačiose srityse, kuriose vyks ir karas. Yra sakoma, kad taikos metu 3 jėgos traukia valstybės vežimą: ginkluotosios jėgos, ekonomika ir kultūra. Tai nors ir nėra visai tas pat, kaip trys visuotinio karo sritys, bet panašumą įžiūrėti galima. Klaidinga yra manyti, kad taikos metu ginkluotosios jėgos yra valstybės vežimo balastas, kuris naudą duoda tik karui prasidėjus. Tai klaida. Apie ją buvo kalbėta nurodant Anglijos pavyzdį.

Panagrinėkime santykius tarp trijų jėgų, tempiančių valstybės vežimą. Jas gražiai apibūdina Horst von Metzsch savo knygoje „Schlummernde Wehrkräfte“.

Pagal Metzschą ginkluotoji jėga, sukurta ant netikro ekonominio pagrindo, yra tiek pat nepatikima, kiek ekonomika, neapsaugota ginkluotąja jėga. Bet ir ginkluotosios jėgos ir ekonomika nebus patikimos, jei jos nebus remiamos tokia kultūra, dėl kurios kiekvienas dirbąs ginkluotųjų jėgų ar ekonominėje srityje pilietis būtų pasiryžęs aukoti savo gyvybę, laisvę ir turtą. Valstybėje, kuri nori gerai pasirengti karui, nei vienas iš šių trijų elementų neturi gyventi savarankišką atskirą gyvenimą. Jie turi kuo glaudžiau bendradarbiauti, vienas kitą papildyti. Šie trys elementai vienas kitą nieku būdu negali pavaduoti; vienas kitą jie tik sustiprina, papildo. Kiekvienas elementas, paimtas atskirai, yra silpnas. Jėgą sudaro tik tuomet, kai visi trys susijungia.

Tuo būdu neleistina, pavyzdžiui, ekonomikos reikalus aukoti ginkluotajai jėgai, ar ginkluotąją jėgą silpninti, norint ekonomiką bei kultūrą ypatingai paremti. Reikia stengtis visas tris sritis lygia greta plėtoti. Ne šių jėgų suma, bet jų sandauga duoda tikrąjį valstybės pajėgumo rodiklį, kuris parodo, kiek stipriai tauta gali savo reikalus ginti, kiek stipriai ji gali pažangos keliu žengti. Matematikas iš to gali padaryti išvadas. Jei ginkluotąsias jėgas, proteguodami prieš kitas sritis, išplėsime tiek, kad turėsime vertinti požymiu 10, kai ekonomikos bei kultūros pajėgumą tegalėsime pažymėti pažymiais 1, visa sandauga sudarys tiktai 10. Daug mažesnėmis pastangomis galėtume pasiekti visų trijų sričių išplėtimo, pav., iki 4. Sudauginę tris ketveriukes jau turime 64. Taigi ir pastangų mažiau padėtume ir valstybės galingumą šešeriopai padidintume. Žinoma, tai abstraktus skaičiavimas, bet juo tik norima pavaizduoti, kaip daug reikšmės reikia skirti lygiagrečiam visų valstybės sričių plėtimui, neskriaudžiant vienos kurios nors srities. Tačiau ši matematika, kalbant apie karą, bus teisinga tik tuomet, kai valstybė susimobilizuos visuotiniam karui (kai pabaigs ne tik ginkluotųjų jėgų, bet ir visų savo potencialinių jėgų mobilizaciją). Kol visuotinio karo mobilizacija neįvyko, ši formulė anaiptol nevaizduoja realių karo galimybių

Lygia greta visas valstybės jėgas išplėsti iki nors vidutinio laipsnio yra žymiai lengviau, kaip kad vieną kurią nors sritį tobulinti iki labai aukšto laipsnio. Bet lygiagretis, visapusiškas visų sričių tobulinimas reikalauja gero, sumanaus tų sričių suderinimo. Dėsnį laissez faire čia ne visuomet galima išlaikyti, ypač kad ir numatomasis priešas stengsis sukliudyti šiam liberaliniam dėsniui sėkmingai veikti. Taigi dažnai teks įsikišti viso valstybės darbo derintojui, kaip geram dekoratyvinių augalų daržininkui. Jis paskatins atsiliekančią sritį sparčiau tobulėti gaivinančia aukso ar propagandos srovele. Jis nukreips visų sričių tobulėjimą ta kryptimi, kuri atrodys patogiausia būsimojo karo perspektyvoje.

Šią mintį kitais žodžiais gražiai pabrėžia minėtasis Horst von Metzsch:
„Gali prireikti vieną trejeto arklį labiau pasaugoti, o kitus du tuo tarpu labiau išnaudoti. Karinis žirgas gali būti veržlesnis už ūkinį, o ūkinis – greitesnis už kultūrinį. Bet tam yra antrinės padedamosios priemonės, kurios nekeičia pagrindinio reikalavimo – visus tris žirgus kuo sveikiausius ir kuo pajėgiausius išlaikyti“.

Trijų valstybės jėgų derinimui Horst von Metzsch skiria labai daug reikšmės. Ten, kur kiekviena valstybės jėga tempia atskirai, valstybės vežimas stovi vietoje, o kartais jis gali net suirti. Prisiminkime carinę Rusiją, kur kultūra tempė aiškiai kita kryptimi, negu kad ginkluotoji pajėga, o trečiasis žirgas, ekonomika, buvo gana rambus ir ramiai sekė pirmųjų dviejų draugų išdaigas. Koki buvo to rezultatai, visiems žinoma.

Kai kas gal smulkiai išanalizuotais fakteliais bandys teigti, kad Rusijos kultūra daugelyje sričių atitiko jų ginkluotų jėgų pastangas; atsiras gal ir tokių, kurie apskritai nenorės pripažinti visų valstybės sričių sugrupavimo į tris didžiąsias sritis, tačiau moksliškai smulkmeniškas analizavimas karo moksle reikalingas tik tada, kai nagrinėjame atskiras sritis. Bet kai norime į visą pasirengimą visuotiniam karui bendru žvilgsniu žvilgterėti, turime žiūrėti viso ko tik stambiuosius bruožus. Į didelius dalykus žiūrima iš tolo; kitaip jų visų negalima pamatyti. O taip žiūrėdami į visumą ir nenagrinėdami smulkmenų, kurios kartais būna ir priešingos visumai, matome labai daug istorinių pavyzdžių, patvirtinančių tą tiesą, kad trys valstybės vežimą vežą žirgai turi būti įkinkyti taip, kad vienas kitam padėtų, visi viena kryptimi temptų, bet nieku būdu negalima leisti, kad vienas kitam kliudytų, ar vienas kitą praryti bandytų. Ir išsaugoti juos reikia taip, kad visų ypatybės būtų kuo vienodžiausios. Napoleonui Bonapartui, pavyzdžiui, primetama, kad jis per daug pasitikėjo savo ginklų galia – savo kariniu žirgu. Ekonominiam karui su Anglija jis nebuvo tinkamai pasiruošęs ir jo sukurtos didžiulės imperijos kultūros arklys buvo per silpnas, nes imperija nebuvo prisigėrusi vienos napoleoniškos kultūros, bet sudarė įvairių kultūrų mišinį. Jo valstybės vežimas turėjo sudužti, nes nors karinis arklys ėjo puikiai, bet kiti du atsiliko. Tačiau ir Prūsiją bei Austriją, Napoleono priešus, dar greičiau katastrofos ištiko, nors šių dviejų valstybių ir ekonominiai ir kultūriniai žirgai buvo ypač stiprūs. Čia kariniai žirgai nebuvo verti savo draugų.

Reikia pabrėžti, kad vis dėlto trijų arklių, tempiančių valstybės vežimą prigimtys ir siekiamieji tikslai yra skirtingi. Galutinis valstybės tikslas yra jos piliečių gerovė. Kalbėdami apie savo valstybę, sakome, kad norime, jog Lietuva būtų šviesi, turtinga ir graži. Šio tikslo tiesioginai siekia tik dvi valstybės gyvenimo sritys – ekonomika ir kultūra. Ginkluotosios jėgos, nors dirbdamos savo tiesioginį darbą kai kur ir pagelbsti čia ekonomikai, čia kultūrai, tačiau tai, tik antrinės pastangos, o pagrindinis dalykas vis dėlto yra visai kitas. Ginkluotoji jėga yra tarytum sargas to darbo, kurį dirba ekonomika bei kultūra, kartu ir to darbo draudimas nuo netikėtumų. Toms valstybėms, kurios jaučiasi neturi tinkamų gyvenimo aplinkybių, ginkluotoji jėga yra ir priemonė išsikovoti sau tinkamesnes darbo bei gyvenimo aplinkybes.

Taigi šis trečiasis žirgas visai savotiškas. Ypatingai šio žirgo, šios valstybės gyvenimo srities, reikšmė iškyla gresiant karo pavojui arba jau karui prasidėjus. Vien tik ginkluotosios jėgos gali pakankamai efektingai pasipriešinti ginkluotam puolimui ir vien tik ginkluotosios jėgos gali sumušti priešą. Jei šių jėgų persvara didelė, galima tikėtis laimėjimo, nors kitose dviejose srityse priešas turėtų persvarą.

Priešas, turįs didesnę ginkluotųjų jėgų persvarą, gali neleisti sumobilizuoti visų valstybės potencialinių jėgų. Karas tuomet neturėtų pilno visuotinio karo vaizdo, nes kova būtų išspręsta vien ginkluotųjų jėgų srityje. Pavyzdžiui, koks nors Atila[1] tik savo ginklų persvaros dėka gali sugniužinti net ir labai turtingą ir kultūringą valstybę, jei tos valstybės ginklavimas būtų žymiai silpnesnis už Atilos gaujų ginklavimą. Šios ginkluotųjų jėgų ypatybės visi bijo, o kadangi pastaraisiais laikais karo pavojus nuolat pasaulyje gresia, tai ir stengiamasi ginkluotąsias jėgas išplėsti iki neproporcingai su kitomis gyvenimo sritimis didelių ribų. Prasideda ginklavimosi lenktynės, nes kiekviena valstybė bijosi kitų valstybių išplėsto ginklavimosi. Viena valstybė, nors ir didelė, negali šio nenormalaus reiškinio panaikinti; pakartotinės kolektyvinės pastangos iki šiol nedavė teigiamų rezultatų ir maža vilties, kad greitu laiku duotų.

Per didelis ginkluotųjų jėgų išplėtimas teikia ypatingos svarbos būsimojo karo pradžiai. Daugelis valstybių, nors ir jaučia, kad karo metu galėtų išplėsti tokią galią, kurios pakaktų valstybės interesams apginti, vis dėlto bijo, kad priešas, labiau išplėtęs savo ginkluotąsias jėgas, pirmaisiais karo veiksmais neleis visų potencialinių valstybės jėgų panaudoti.

Visuotiniam karui rengiamoje valstybėje nė viena valstybės gyvenimo sritis negali būti savarankiška. Stipriausia valstybė bus tada, kai viena sritis, kur tik galėdama eis kitoms sritims į pagalbą, kai vienos srities darbininkams nebus svetimi kitų sričių darbas ir uždaviniai. Labai dažnai viena sritis be didelio energijos ir pinigų eikvojimo labai padės kitų sričių darbui. Pavyzdžiui, menininkai, nors jie ir nori būti grynojo, neutilitarinio meno atstovai, vis dėlto, jeigu jie bus supažindinti su gyvybiniais tautos ekonominiais bei kariniais reikalais visai nenorom, visai natūraliai savo kūryba patarnaus tiems reikalams. O kaip tas patarnavimas gali būti įvykdytas, jeigu menininkai, grynojo meno kiaute užsidarę, stengtųsi nematyti tikrojo, realiojo tautos gyvenimo? Arčiau pažinę gyvybingiausius tautos reikalus, menininkai vis viena liks natūralūs neutilitarūs, bet iš tikrųjų naudą iš jų jaus visa tauta, nes menininkai savo sielose nešios ir gyvybingiausius tautos rūpesčius. Ginkluotosios jėgos, savo aprūpinimo darbą vykdydamos, jei tik pažins opiuosius ekonominio gyvenimo rūpesčius, be skriaudos sau pakreips tą aprūpinimo darbą taip, kad kartu užkištų kurią nors ekonominio gyvenimo spragą. Ginkluotosios jėgos auklėdamos savo eilėse esančius vyrus, visuomet gali bendrame tautos kultūrinime didelį darbą padaryti. Reikia ne pinigų, ne naujos energijos pridėjimo, o tik suderinimo, tik supratimo vieni kitų. Švietimo ministerijai vis vien, ar matematikos uždaviniuose bus rašoma tradicinė formulė: „Kažkas pirko druskos, muilo ir žvakių“, ar bus pakeista tokiomis temomis, kurios lies balistinius, aviacinius, nautinius duomenis. Kai kurių valstybių uždavinynuose uždaviniai ir sukombinuoti taip, kad mokinys be jokių papildomų pastangų susipažįsta su kariuomenės organizacija, su šaudybos, karo technikos dalykais. Kam būtinai šiam reikalui eikvoti brangų inteligento tikrosios karo tarnybos laiką, jei visa tai galima išmokti gimnazijos suole be atskiro energijos eikvojimo, tik sprendžiant paprastus matematikos uždavinius? Galop ir uždavinys moksleiviui būtų įdomesnis, jei jis nesibaigtų klausimu: „Kiek pirklys mokėjo už kilogramą cukraus ir kiek už kilogramą žvakių?, bet būtų pastatytas klausimas:
„Kiek žmonių sudaro batalioną ir kiek kuopą?“
„Kuriuo pradžios greičiu išlekia 75 mm patrankos sviedinys ir kuriuo 8 mm kulka?“
„Kokios yra priešo radijo stoties koordinatės, jei radijo pelingatorių pažymėjimai yra toki ir toki?“
„Kiek divizijoje yra haubicų[2] ir patrankų sviedinių?“
„Kokiu azimutu turi skristi lėktuvas?“
„Kiek reikia išleisti 155 mm sviedinių, kad sakytąją[3] slėptuvę pataikytų 2 sviediniai?“
„Kiek % kulkosvaidžio kulkų pataikys į taikinius?“

„Kokio didumo bus užuobėgos kampas šaudant sakytąjį lėktuvą?“
„Kiek metrų viršum savų pėstininkų galvų lėks sviediniai?“
„Iš kurio aukščio turi bombarduoti lėktuvai, kad į tiltą pataikytų 4 bombos?“
„Kiek iperitinių[4] sviedinių turi nukristi į sakytąjį plotą, kad jame būtų iperito garų koncentracija, galinti per 1 valandos užnuodyti dujokauke nepridengtas kovotojų kūno dalis?“

Ne vien tik stambiuose valstybės reikaluose, bet ir smulkiuose, kasdieniniuose kiekvieno piliečio darbuose turi pasireikšti šitas visų trijų sričių darbo atjautimas. „Moteriai, lopančiai kojinę, be abejo, skylė kojinėje yra artimesnė, negu devizų skylė, kuri atsiranda įvežant iš užsienio medvilninius siūlus“ – sako Horst von Metzsch. Bet, jeigu moteris žinos ir supras devizų reikšmę visai valstybei ir jai pačiai, kaip tos valstybės pilietei, ji savo darbams galbūt pasirinks lininius siūlus.

Karininkas, susipažinęs su kitų vadybų pastangomis kovoti su namine degtine, greičiausiai ras žodį ir kareiviams apie tai pasakyti, o tokiu reikalu žodis, išgirstas iš lūpų pareigūno, kuris neturi

prievolės apie tai kalbėti, reikia manyti, bus svaresnis už žodį laikraščio, mokytojo, ar klebono, kurių jau lyg ir tiesioginė pareiga kovoti su alkoholiu.

Matininkas, dirbąs kaime, išgirdęs žmones kaime kalbant nesąmones apie būsimojo karo baisybes, jei bus susipažinęs su tikrąja padėtimi, reikia manyti, išaiškins tai ir kaimiečiams.

Svarbu, kad vienos srities darbininkai pažintų kitų sričių darbus, rūpesčius bent stambmenomis. Tai sukurtų pasitikėjimą vienų kitais, sukurtų tą susiklausiusią tautą, apie kurią nuolatos kalbame. Išnyktų priekaištai vienų kitiems, kad anie nieko nedirbą, o tik be reikalo dideles algas imą. Kaimiečiai, jeigu būtų susipažinę arčiau su valdininkų bei karininkų darbo sritimis, nustotų galvoję, kad tik jie vieni esą kuriamoji jėga, o visi kiti dykaduoniai. Reikia, kad būtų kas pagrindinai išaiškina plačiosioms masėms, kam reikalingas paštas, susisiekimo ministerija, kariuomenė, bankai, savivaldybės, įvairūs rūmai. Reikia, kad visų įstaigų darbas būtų aiškus plačiosioms masėms, kad jos suprastų, kad tos įstaigos ne plačiųjų masių prakaitui siurbti, bet prakaitui mažinti ir gyvybei ginti, sukurtos. Tik kai visa šita kiekvienam piliečiui bus aišku, galėsime sakyti, kad turime susiklausiusią tautą, kurią visuotinio karo teorija laiko pirmuoju būtinumu, jei norima visuotiniame kare savo tautos gyvybę apginti. Dėl šios priežasties propagandos aparatas visuotiniam karui besirengiančioje valstybėje visuomet būna labai gerbiamas. Mūsų tautai toks aparatas ypač reikalingas, nes mūsų žmoguje ypač ryškiai pasireiškia ypatybė nepasitikėti tuo, ko nepažįsta, laikyti tą dykaduoniu ir visus jo veiksmus kritikuoti.

[1] Atila (apie 406–453) buvo paskutinis ir galingiausias hunų karalius, vienas iš galingiausių barbarų valdovų, kada nors puolusių Romos imperiją. Nuo 434 m. iki savo mirties jis valdė tuo metu Europoje didžiausią imperiją. Jo imperija apėmė teritorijas nuo Vidurio Europos iki Juodosios jūros ir nuo Dunojaus iki Baltijos jūros. Savo valdymo metu jis buvo didžiausias Rytų ir Vakarų Romos imperijos priešas: jis du kartus įsiveržė į Balkanus ir antrosios invazijos metu buvo apsiautęs Konstantinopolį. Jis įsiveržė į Prancūziją iki Orleano, bet buvo priverstas pasukti atgal po Šalono mūšio. 452 m. Atila išvijo Vakarų Romos imperatorių Valentinianą III-ąjį iš jo sostinės Ravenos. Nors Atilos imperija žlugo kartu su jo mirtimi, Atila tapo legendine Europos istorijos figūra. Didžiojoje Vakarų Europos dalyje jis vadintas „dievo rykšte“ ir prisimenamas dėl ypatingo žiaurumo.

[2] Haubica (angl. howitzer, vok. Haubitze) – artilerijos pabūklas, skirtas iškilajam šaudymui (vamzdžio pakėlimo kampas iki 70°), neretai iš uždarų pozicijų į nematomą taikinį, kurio vamzdis paprastai trumpesnis, negu patrankos. Haubicos šovinio parakinis užtaisas palyginti mažas, tačiau iššauna palyginti masyvų sviedinį.

[3] nutaikytą, prisitaikytą, sekamą, stebimą

[4] Ipritas – aukščiausios pavojingumo klasės cheminis ginklas. Jei grynas, tai bespalvis, bekvapis, lakus skystis. Blogai tirpsta vandenyje, o riebaluose ar neorganiniuose tirpikliuose puikiai. Skyla pakaitintas iki 218 °C. Kaip ginklas ipritas pirmą kartą buvo panaudotas Pirmajame pasauliniame kare. Iprito medžiaga yra dažnai vidutinio ar net menko grynumo ir dėl priemaišų įgyja geltoną spalvą bei garstyčių ar svogūnų kvapą. Iš čia kilo dar vienas pavadinimas – garstyčių dujos. 1917 m. cheminė medžiaga buvo panaudota prie Ypro upės (iš čia ir kilo pavadinimas Ipritas).