Bakterinis karas

Bakterinis karas

Visi ginklai, kuriuos tik žmonija yra vartojusi, pergyvena tris laikotarpius.

Pirmajame laikotarpyje ginklas laikomas nauju, mažai kam pažystamas, todėl šlykštus, nežmoniškas, teisinių nuostatų smerkiamas. Tas ginklo smerkimas yra lyg ir jo galios pripažinimas de jure[1]. Seniau ir dabar teisinis draudimas nereiškė, kad ginklas nebus kare vartojamas. Tuo nenorima pasakyti, kad draudimas apskritai nieko nereiškė. Jis reiškė bent tiek, kad, vengiant sukelti prieš save pasaulio opiniją, vietinio pobūdžio karuose draudžiamą ginklą būdavo vengiama vartoti bent tol, kol karas neįgaudavo lemiamos kovos pobūdžio. Kai ateidavo karo krizė, tada, jei tik netrukdydavo kurios nors specifinės aplinkybės, būdavo griebiamasi visokių ginklų, taigi ir draudžiamų. Pagal visuotinio karo teoriją, karas turi būti visapusiška kova dėl tautos gyvybės, apimti visas gyvenimo sritis; todėl gal ir tenka sutikti su kai kurių karo mintytojų tvirtinimu, kad būsimajame kare tikriausiai bus be skrupulų vartojamos visos priemonės, kurių tik kas turės.

Antrasis laikotarpis prasideda tada, kai nežiūrėdami draudimo visi pradeda naująjį ginklą vartoti ir jis tampa paprastas, natūralus. Visi su juo susipažįsta, įpranta kovoti, atsiranda jam priešginkliai, atsiranda taktinės ir strateginės formos naujam ginklui naudoti.

Trečiasis laikotarpis prasideda tada, kai ginklas pasensta, nes atsiranda naujesni, veiksmingesni ginklai.

Kurį laikotarpį dabar pergyvena bakterinis ginklas? Kad toks ginklas egzistuoja, yra aišku iš to, kad 1924 m. jis buvo pripažintas de jure, nes tais metais Tautų Sąjunga paskelbė, kad:
„savo ypatingai šlykščiu pobūdžiu bakterinis karas kelia labiau už bet kurį kitą kariavimo būdą visuotinės sąžinės pasibaisėjimą“
Ir kad:
„aukštosios susitariančios šalys uždraudžia vienos kitoms absoliučiai vartoti bet kokias bakterinio karo priemones“.

Tiesa, iš 30 valstybių, kurios pasirašė šį kilnų susitarimą, tik 8 jį ratifikavo. Tačiau 1932 m. nusiginklavimo konferencija konstatavo, kad:
„sunku ir negalima uždrausti sėkmingą cheminio ar bakterinio karo rengimą ir taikymą“.
Kadangi šis ginklas dar neseniai yra oficialiai pripažintas, todėl atrodo, kad reikėtų sutikti su generolo daktaro Romieu žodžiais:
„Įsidėmėkime, kad tikrai egzistuoja naujas ginklas, kurio galybė dar šiandien nėra kaip reikiant nustatyta, bet kuris ryt gali pasidaryti labai baisus“.
Taigi reikėtų pripažinti, kad šis ginklas gyvena dar pirmąjį laikotarpį. Tačiau kaip šią nuomonę suderinti su nuomone dar garsesnio išradėjo ir profesoriaus Vincent, kuris išnagrinėjęs gynimosi nuo bakterinio ginklo galimybes tvirtina:
„Bakterinis ginklas jau pasenęs. 1914 m., kada pasiruošimo nebuvo, bakterinis karas, gal būtų buvęs rimtas pavojus, bet per tą laiką tas „hiper–modernus“ ginklas paseno: nuo jo atsisakyta, kai tik visi pastebėjo jo galimumus.

Šiandien puolimo priemonės yra aiškiai tos pačios pas visus. Apsaugos priemonės yra galingos: kaip tik mikrobą galima kultivuoti, kad juo būtų galima užkrėsti žmones, jį dažniausiai galima kultivuoti ir skiepijimo tikslams. Nuo to momento galime paruošti skiepų kiek reikiant šimtams tūkstančių ir milijonams žmonių per dieną. Antra vertus, ir kitos priemonės mums leidžia, kaip kad jau esu sakęs, sėkmingai gintis.
Taigi kam bus intereso daryti bandymus su nauju ginklu, kada nėra jokio tikrumo, kad jis paims viršų.

Todėl bakterinis karas neišsimokės“.

Matome, kad profesoriuos Vincent yra linkęs manyti, kad bakterinis ginklas jau yra trečiajame laikotarpyje, nors ir niekad nebuvo plačiu mastu pavartotas.

Spręsdami šį klausimą turime žiūrėti ne geresnės, bet blogesnės hipotezės, ir todėl turime domėtis bakteriniu ginklu. Bakteriniam ginklui turime rengtis ypač dar todėl, kad pasirengimas šiam karui nenueis veltui net ir tuo atveju, jeigu teisus pasirodys profesorius Vincent, ir, būtent, štai kodėl.

Pasirengimas bakteriniam karui remiasi daugiausia sanitarinio personalo paruošimu, bendrosios higienos ir žinių apie užkrečiamąsias ligas bei jų profilaktiką skleidimu visuomenėje. O šis darbas yra naudingas ir nebakterinio pobūdžio karui ir net taikos metu. Taikos metu tuo būdu mažiname ligotumą bei mirtingumą, stipriname fizinį tautos lygį, tuo pačiu keliame tautos darbingumą. O karo metu visuomet yra pavojus kilti epidemijoms. Jei tikėt kai kuriems mokslininkams, tas pavojus daugiau yra dėl to, kad žmonių organizmas dėl persidirbimo, blogo maisto, blogų higienos sąlygų nusilpnėja, bet daug mažiau nuo to, ar gauna kūnas užkrečiamos ligos bacilų ar negauna.

Bakteriniame kare dar kartą galime konstatuoti faktą, kad jis bus nelabai baisus tik tam, kuris jam bus pasiruošęs. Tačiau labai rimtos pasekmės gresia tam, kuris šio ginklo bus užkluptas netikėtai, nepasirengęs. O toks užklupimas bakteriniu ginklu, atrodo, yra lengvesnis, negu kitu ginklu, dėl tos priežasties, kad puolėjas gali visai slaptai pasigaminti bakterinio karo priemonę – mikrobus. Įtempto karo metu, kai laimė svyruos vienon ar kiton pusėn, staiga pasklis gandas apie baisią, neregėtos ligos epidemiją užnugaryje; nebus suspėta pradėti rimtai kovoti su šia epidemija, kai greit ligos pasirodys ir kitose vietose ir ne tik tarp žmonių, bet ir tarp gyvulių. Kariuomenės kilojimas iš vienos vietos kiton paskleis ligas visuose frontuose, nes apkrėstų rajonų izoliavimas nuo sveikųjų karo metu labai sunkus. Vis dėlto, nors ir pavėluotai, bus griebtasi kovos su epidemijomis – sanitarinės bei profilaktinės priemonės šiandien kultūringose valstybėse yra tiek galingos, kad per daug išsiplėsti epidemijai vis vien neleis. Tačiau labai rimtos bus pasekmės, kurias sukels bakterinio karo baimė.

Baimė padidins ir susirgimų skaičių ir, kas dar svarbiau, palauš kovojančios tautos nervus. Bakterinio karo nuostoliai tiek žmonėmis, tiek gyvuliais, tiek kitu turtu gali būti labai kuklūs, bet pakrikimas tautos nervų lemiamu momentu gali turėti milžinišką pasekmę – karo pralaimėjimą.

Mes, lietuviai, neturime savęs raminti prof. Vincent‘o žodžiais, esą bakterinis karas jau esąs pasenęs. 1934 m. rimtoje užsienio spaudoje buvo pasklidę sensacingų žinių apie vienos valstybės bakterinio karo bandymus, darytus didžiuosiuose Vakarų Europos centruose. Šie bandymai, jei tikėti U. Stid, buvusiam vyriausiajam „Times“ redaktoriui ir jo surinktiems dokumentams, ten buvo atliekami su nekenksmingu žmogui mikroorganizmu – micrococcus prodigiosus.[2]

Tačiau yra duomenų manyti, kad tais pat 1934 m. kitose vietose buvo atlikti bandymai ir ne su tokiais nekaltais mikroorganizmais. Visa tai gal būt apsirikimas, gal tuo tik pasireiškia naujų ginklų baimė, bet gali būti, kad ir iš tikrųjų būsimajame kare bakterinis ginklas bus plačiau vartojamas. Sunku pasakyti, prie kurių išvadų prieita, darant sakytuosius bandymus, jeigu jie iš tikrųjų buvo daromi. Apie tai viešai skelbti neišsimoka nei tiems, kurių teritorijoje toki bandymai buvo atlikti, nei tiems, kurie juos vykdė. Vis dėlto turime neužmiršti, kad didžiosiose valstybėse egzistuoja institutai bakterinio karo galimumams tirti. Gal tuose institutuose ir prieinama prie išvados, kad prieš pasirengusią valstybę bakterinį ginklą vartoti neišsimoka, bet prieš nepasirengusią visuomet galima laukti rimto puolimo ir bakteriniu ginklu.

Gyd. V. Labokas 1938 m. „Mūsų Žinyno“ Nr. 9 straipsnyje „Bakterinis karas“ to karo galimumus vertina panašiai, kaip čia buvo sakyta, ir plačiau nagrinėja įvairių bakterijų, virusų bei protozojų galimumus panaudoti karo reikalams. Po ilgesnio nagrinėjimo prieina išvados, kad tik negausią mikrobų grupę galima panaudoti karo reikalams. O su visomis šiomis grupėmis visiškai sėkmingai galima kovoti. Apie suradimą naujo kurio nors mikroorganizmo netenka ir kalbėti. Mažesnių staigmenų, anot gyd. V. Laboko, visuomet gali pasirodyti, bet joms greit pritaikomos apsaugos priemonės. Taigi ir gydytojas patvirtina amžinąjį ginklų tobulėjimo dėsnį, kuris nenustoja veikęs ir bakterinio karo srityje – puolamoji technika ir čia yra pažabojama gynimosi technikos.

Nors bakteriniam karui vykdyti perspektyvos ne per didžiausios, tačiau pasirengimas kovai su bakteriniu ginklu turi būti kuo didžiausias. Šį neproporcingumą tarp puolimo ir gynimosi priemonių tenka siūlyti todėl, kad dažnai užmirštame, jog karo metu ir specialiai neplatinamos bakterijos daro milžinišką žalą kariuomenėms bei piliečiams.

Senesniuose karuose dar niekas nemokėjo bakterijų panaudoti karo reikalams, bet jau Napoleono karuose buvo pastebėta, kad nuo užkrečiamų ligų miršta daugiau karių, kaip nuo ginklų. 1733 – 1865 m. laikotarpyje karuose nuo ginklų žuvo tik 19% karių, o 81% žuvo nuo užkrečiamųjų ligų. Dabar tokių santykių niekam, reikia manyti, nepavyks pasiekti, net kuo intensyviausio bakterinio karo metu, nes kovoje su epidemijomis dabartinis sanitarinis personalas turi labai didelį patyrimą. Tačiau ir dabar ligos daro didelius nuostolius kariuomenėms.

Didžiojo karo metu dėmėtoji šiltinė[3], tipingiausioji karo liga, pareikalavo milijoninių aukų, ypač Rusijoje ir Serbijoje – higienos atžvilgiu žemai stovinčiuose kraštuose. Kita tipinga karo meto liga, dezinterija[4], gana daug aukų pareikalavo ir mūsų kariuomenėje bei visuomenėje vokiečių okupacijos ir Nepriklausomybės karų metu, nors, kai kurių gydytojų teigimu, kartu dezinterijos epidemija parodė, kad mus, lietuvius, bakterijomis pulti mažiau teišsimoka, nes lietuvių mirtingumas nuo dezinterijos buvo gerokai mažesnis kaip kitų tautybių ligonių, pav., vokiečių. Gripo epidemija[5], siautusi paskutiniaisiais Didžiojo karo metais nuvarė į kapus vien Europoje apie 2,5 mil. žmonių, o kituose kontinentuose net apie 15 mil. Savo pastangomis žmogus, žmonijos laimei, nesugeba ir turbūt niekad nesugebės sukelti tokią epidemiją, nes, be bakterijų platinimo, epidemijai sukelti reikia dar visos eilės sąlygų, sudarančių epidemijoms palankių aplinkybių. Tačiau kovoti su visomis epidemijomis privalu. O kova su visomis natūraliai kylančiomis epidemijomis tiek taikos, tiek karo metu bus sėkminga tik tada, kai tam bus pasirengta.

Pasirengimas bakteriniam karui, pagal gyd. V. Laboką, pirmiausia turėtų vykti per Sveikatos Departamentą, policiją ir savivaldybes.

Bandymas sukelti epidemiją gali būti vykdomas keturiais būdais:
1) Išpurškiant bakterijų kultūras iš lėktuvų smulkių lašelių pavidalu,
2) per žaizdas,
3) per parazitus ir
4) per agentus, apkrečiant šulinius, vandentiekius, maisto produktus.

Pirmieji trys būdai stambesnių praktiškų pasekmių duoti negali. Taigi pagrindinis dėmesys turi būti kreipiamas į kovą su priešo agentais, vykdančiais apkrėtimus. Agentai, be ligų platinimo, kartu gali dirbti kaip žinių rinkimo ar gandų skleidimo agentai. Tarp kitų gandų, jie gali skleisti gandus apie puolimus bakterijomis. Toki gandai sukeltų epidemijų baimę, o lemiamų kovų momentu ši baimė yra daug pavojingesnė, negu kelios dešimtys ar net keli šimtai susirgimų.

Bakterinis ginklas nėra pakankamai praktikoje išbandytas. Taigi neturėtume stebėtis, jei, karui kilus, jis pasireikš ir kiek kitokiomis formomis, negu kad laukiame. Karo praktika į teorinius samprotavimus įneša nemaža pataisų. Ypač tai gali atsitikti bakteriniame kare, kur ir dabar pačių teoretikų tarpe randame prieštaravimų. Pav., prancūzai A. ir R. Sartori, priešingai daugeliui kitų tyrinėtojų, laiko, kad efektingiausia mikrobų panaudojimo forma bus barstymas iš lėktuvų. Nevisai sutinka ir įvairių tyrinėtojų nuomonės dėl to, kurių ligų kėlėjus išsimokėtų bakteriniame kare vartoti. Dažniausiai minimos šios ligos: maras[6], cholera[7], dizenterija, dėmėtoji šiltinė, įnosės[8], juodligė[9], snukio ir nagų liga[10]. Trys pastarosios yra gyvulių ligos. Kitų ligų kėlėjai, daugumo tyrinėtojų nuomone, gali turėti daug mažesnį pasisekimą.

[1] De jure (lot. de iure) – formalioji (teisinė, pagal įstatymą), oficialioji, viešoji padėtis, situacija, statusas.

[2] Gyd. M. Nasvytis. Profilaktika bakteriologiniame kare. „Mūsų Žinynas“ Nr. 121.

[3] Dėmėtoji šiltinė – kraujo infekcinė liga, kuriai būdingas karščiavimas, tifinė būklė, kraujagyslių pažeidimas ir odos bėrimas smulkiomis taškinėmis kraujosruvomis. Ligą sukelia riketsijos, kurias perneša drabužinė utėlė. Vienintelis infekcijos šaltinis – sergantis žmogus.

[4] Dizenterija (šigeliozė) – kolitas, pasireiškiantis skausmingu viduriavimu, tuštinimusi su gleivėmis, dažnai ir su krauju. Sukelia šigelės bakterijos. Užsikrečiama per užkrėstą vandenį, pieną, uogas, vaisius, nešvarias rankas. Užkratą perneša ir musės.

[5] Gripas – virusinis susirgimas. Jis sukelia komplikacijas ir pagreitina kitų susirgimų eigą. Dažniausiai virusas plinta oru kosėjant ar čiaudėjant, tai įmanoma trumpais atstumais. Galima užsikrėsti liečiant virusu užterštus paviršius ir tada burną ar nosį. Užkrėsti kitus žmogus gali tiek per inkubacinį periodą, tiek jau sirgdamas.

[6] Maras – sunki užkrečiama liga, sukeliama Yersinia pestis bakterijų (iki 1967 m. vadinta Pasteurella pestis). Marą sukelianti Yersinia pestis bakterija dažniausiai užkrečia graužikus – juodąsias ir rudąsias žiurkes. Maru žiurkės dažniausiai užsikrečia per blusas. Žmonės maru užsikrečia per blusų įkandimus, fizinį kontaktą su užkrėstais daiktais, nuo kitų maru sergančių žmonių – oro lašeliniu būdu, marui smarkiau išplitus (epidemijos metu) – ir per maistą.

[7] Cholera – pavojinga infekcinė žarnyno liga. Ligos eigoje viduriuojama, vemiama, organizmas netenka daug skysčių. Cholera yra bakterinė liga, ją sukelia choleros vibrionas (Vibrio cholerae).

[8] Įnosės – sunki arklių infekcija (zoonozė), kuria gali užsikrėsti ne tik kiti naminiai gyvuliai, bet ir žmonės. Įnosėms (Glanders, Malleus) būdinga ūminė arba lėtinė sepsinė eiga, odos ir gleivinių pustulės, žaizdos, vidaus organų daugybiniai abscesai ir bendros intoksikacijos reiškiniai.

[9] Juodligė (lot. anthrax) – pavojinga infekcinė liga, perduodama tiesioginio kontakto metu nuo naminių gyvulių arba per naminių gyvulių produktus. Kitaip dar vadinama Sibiro opa. Juodlige gali sirgti gyvuliai ir žmonės.

[10] Snukio ir nagų liga yra užkrečiamoji virusinė porakanopių liga. Protrūkio atveju patiriami dideli ekonominiai nuostoliai.