| ← Į pradžią | — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — | Toliau → |
LIETUVA BŪSIMAJAME KARE
Stambaus masto Europos karui kylant, pirmas neabejotinas Lietuvos rūpestis bus neutraliteto išlaikymas. Ir šį klausimą sprendžiant, mūsų ginkluotųjų jėgų reikšmė bus milžiniška (Lietuvos, Latvijos ir Estijos priimtasis neutralumo įstatymas yra tokio pobūdžio, jog reikalauja neutralumą efektyviomis priemonėmis apsaugoti). Kiekvienas priešas, prieš laužydamas Lietuvos neutralitetą, pagalvos, ar strategiški pliusai, kuriuos duotų Lietuvos teritorijos (ar jos dalies) okupavimas, atsvers tuos minusus, kuriuos duos naujo priešo pasirodymas kovos lauke.
Visais atvejais turime turėti galvoje faktą, kuris, rodos, bus beveik visu 100 % tikras, kad mums į karą įsiveliant ne mes pulsime, bet mus puls. Priešo puolimas, reikia manyti, bus pakankamai stiprus ir veiksmai vyks nepriklausomos Lietuvos teritorijoje. Žinoma, ar priešui šiuo puolimu pavyks pasiekti kurio nors strateginio tikslo, čia jau lems daugelis veiksnių, tarp kurių, be abejo, svarbiausias bus mūsų ginkluotųjų jėgų atsparumas.
Tas faktas, kad karo pradžioje mus puls pranašesnės priešo jėgos, leidžia mums daryti pirmą labai svarbią ir labai mūsų padėčiai būdingą išvadą: turime ruoštis veiksmams nepriklausomos Lietuvos teritorijoje.
Ši išvada labai svarbi ir reikalinga organizuojant bei mokant mūsų ginkluotąsias jėgas ir apskritai valstybę rengiant karui. Didelis skirtumas tarp ginkluotųjų jėgų rengimo pulti svetimą, priešo parengtą ginti kraštą ir gynimosi (be abejo, aktyvaus) savo parengtame krašte. Pirmuoju atveju ypatingos svarbos įgauna priešo krašto karinis studijavimas, kova su patvariąja fortifikacija, ardymų atstatymai. Ypač tenka atsiminti, kad atviruose plotuose, kur kariuomenės mažiau (sparnuose, užnugaryje), bus nepalankūs, dažniausiai priešo kariškai organizuoti ir aprūpinti gyventojai. Antruoju atveju ypatingas dėmesys kreiptinas į savos teritorijos, ypač galimų priešo puolimų krypčių pažinimą; studijuotini ardymai, vietos gyventojų, nemobilizuojamųjų šaulių naudojimas kautynių reikalams.
Dar didesnis skirtumas kitų valstybės gyvenimo sričių (ekonomikos, kultūros) rengime vienam bei antram galimumui. Ruošiantis pulti svetimą kraštą, visai kitaip turi dirbti ginamosios bei puolamosios propagandos aparatai, negu, kad ruošiantis kovoti savoje teritorijoje. Didžiulis skirtumas yra kelių statybą vykdant, visai kitoki uždaviniai statomi Švietimo, Žemės ūkio, Finansų Ministerijų įstaigoms.
Prieš galutinai priimdami šią tokią svarbią išvadą, vis dėlto turime pagalvoti, ar tikrai jau mums neteks į svetimą kraštą kojos įkelti, o tik patiems kentėti svetimų kariuomenių antplūdį. Be didesnių aiškinimų, manau visi pripažins, kad kare labai galimas dalykas, ir mums teks į svetimą kraštą įsibrauti. Tačiau tokio įsibrovimo atveju greičiausia lemiamą vaidmenį vaidins ne mūsų, bet mūsų sąjungininkų jėgos. Taigi, darydami išvadą dėl mūsų valstybės karinio rengimo, turime daugiausia imti dėmesin tik veiksmus mūsų teritorijoje, nes šiuos veiksmus mums teks panaudoti pirmiausia ir jie gali būti mūsų ginkluotosioms jėgoms lemiami.
Natūraliai, regis, prašyte prašytųsi kita išvada, kad mums daugiausia reikia rūpintis ginamais, o ne puolamais veiksmais. Deja, tai būtų didelė klaida. Pasyvus gynimasis visuomet veda prie pralaimėjimo. Aktyvus gynimasis, vykdomas visos kariuomenės, atskiriems junginiams, dalims bei daliniams jau bus puolimai, stabdymai, gynimaisi, priešpuoliai, kontratakos ir t. t. Priešas, kuris brausis į Lietuvą, bus, be abejo, stipresnis už mus. Vis dėlto, turėję progos pažinti pagrindinius strategijos dėsnius, galime pasakyti, kad ir mūsų jėgos nebus „lyg varlė prieš dalgį“, kaip dažnai galvoja menkai kariškai išlavinti žmonės.
Tačiau nors būsimojo karo atveju mums ir neteks atsidurti tarytum varlei prieš dalgį, bet kovojant su žymiai didesniu už save kaimynu gali iškilti kitų sunkumų. Įsibrovėlis prieš mus gali panaudoti ypač gausiai tokių ginklų rūšių ar kitų kovos priemonių, su kuriomis mes būsime mažiausia pasirengę kovoti. Pavyzdžiui, priešas žino, kad mes visose srityse pakenčiamai pasirengę, o tiktai nieko nesame padarę kovai su motomechanizuotų dalių žygiais į mūsų užnugarį. Tuo atveju priešas gali skirti prieš mus stambesnes motomechanizuotas dalis ir tuo pačiu daryti kitų ginklų rūšių ekonomiją. Jei priešas žino, kad mūsų silpnybė yra priešlėktuvinė sauga, puldamas lėktuvais jis ne tiktai pasieks kitų savo ginklų rūšių ekonomijos, bet ir paraližuos veikimą tų mūsų ginkluotųjų jėgų, kurių rengimas ir organizacija bus gera ar labai gera. Panašiai įvyks, jei visai nepasiruošime kovai su kavalerijos įsibrovimais (reidais), jūrų desantais, gandų atakomis, valstybės skaldymu iš vidaus, karo cheminiu puolimu ir t. t.
Išvada – rengiantis būsimajam karui neturi likti spragų. Nedidelė bėda bus, jei visas kovos sritis mes parengsime tik vidutiniškai, bet tikra nelaimė bus, jei greta kitų gerai parengtų sričių, nors viena sritis bus visiškai pamiršta. Sumanus priešas paliktą spragą išnaudos gerai parengtoms sritims paraližuoti.
Prisiminkime, kiek vargo 1918–1920 m. turėjo tos kariuomenės, kurios buvo labai susilpninę kavaleriją, nors visu kuo kitu jos buvo neblogai aprūpintos. 1918 m. vokiečiai, po sėkmingų prasilaužimų Vakarų fronte, nieko konkretaus negalėjo pasiekti ypač dėl kavalerijos stokos. Dėl kavalerijos stokos 1920 m. pavasarį lenkai atsidūrė kritiškoje būklėje, užklupti raitosios Budiono armijos. Lietuvių kariuomenei Augustavo operacijoje ir lenkų kavalerijos brigados įsibrovimo metu taip pat teko išgyventi sunkius krizių momentus tik dėl neturėjimo kavalerijos.
Dar ryškesnius pavyzdžius, kaip viena užmiršta sritis paraližuoja kitas, net ir labai gerai parengtas, sritis, duoda 1914 m. veiksmai Rytprūsiuose. Čia susidūrė du ryškiai skirtingi militariniai organizmai. Abiems šiems organizmams paruošti nebuvo gailėtasi nei darbo, nei pinigų. Tačiau esminis skirtumas buvo tas, kad vokiečiai visą ką buvo išplėtę lygia greta, nieko perdaug neišpūsdami, o pas rusus buvo priešingai. Rusai greta puikiai parengtų kadro kareivių į kautynes vedė visai menkai parengtus atsarginius. Jei daugumas kadro kareivių nesunkiai kasdien galėjo nužygiuoti 30–35 km, tai vis dėlto jie buvo suvaržyti atsarginių, kurie ir 20 km pažygiavę privargdavo. Todėl, norint išvengti netvarkos, tekdavo lygiuotis su silpniausiais. Pėstininkai puikiai mokėjo šaudyti ir gintis nuo frontaliai puolančio priešo; tačiau mažiausias pavojus sparne ar užnugaryje be galo gąsdina prie to nepripratusius vadus. Šaudymo tikslumu, greitumu, ryšių sudarymu rusų artilerininkai pralenkė viso pasaulio artilerininkus. Bet kokia nauda iš to, kad kritiškiausiais momentais nebūdavo sviedinių, o būdavo atsitikimų, kad į matomas priešo voras tankinėje rikiuotėje nebuvo galima šaudyti tik todėl, kad jau tos dienos sviedinių norma (kartais vienas sviedinys patrankai per parą) jau buvo išleista. Puikūs buvo rusų kavalerijos arkliai, geras jojikų mokymas. Bet visa tai paraližavo aukštesnių kavalerijos vadų menkas pasirengimas ir menkas aprūpinimas ugnies priemonėmis.
Rezultatai žinomi. Laimėjo tas militarinis organizmas, kuriame niekas nebuvo išplėsta iki tobulybės, kuriame tačiau nebuvo ir spragų. Mūsų padėtį lygindami su 1914 m. rusų ir vokiečių padėtimi, šią išvadą turėtume dar paryškinti. Rusai ir vokiečiai žinojo su kokiu priešu jie rengiasi grumtis. Mes šiuo atžvilgiu esame blogesnėje padėtyje. Jau anksčiau buvo minėta, kad priešas gali koncentruoti prieš mus tą ginklų rūšį, kuriai atsispirti mes būsime mažiausia pasirengę. Mūsų priešas savo sudėtį gali keisti pagal mūsų pasirengimą. Taigi dar svarbesnis mūsų pasirengimo visapusiškumas. Jei pasirengdami paliksime spragų, mūsų kovoje greičiausia nulems ne tie dalykai, kuriuos būsime tobulai parengę, bet tie, kurie bus palikti silpniausi. Taigi ir mūsų silpnybės turi būti pakankamai stiprios.
Anksčiau buvo sakyta, jog esama milžiniškų skirtumų tarp to karo, kuris buvo vykdomas siauruose Vakarų Europos frontuose ir plačiuose Rytų Europos frontuose. Netenka abejoti, kad ir būsimajame kare šie skirtumai pasireikš. Kokiam karui Lietuva turi rengtis: plačių ar siaurų frontų?
Palyginę mūsų jėgų santykį su numatomų frontų pločiu, galime daryti išvadą, kad turime rengtis kovoti skystai karo jėgomis pripildytuose frontuose, nors ir ne tiek skystai, kiek tai buvo Rusijos pilietinio karo pradžioje. Vis dėlto neturime užmiršti, kad ir, plačiuose frontuose kovojant, pagrindinėse, lemiamose kryptyse bus sutelkiama tiek jėgų, jog kautynės tose kryptyse bus panašios į siaurų frontų kautynes. Taigi ir siaurų frontų kautynėms turime būti pasirengę.
Štai tie tikslai, kurių turi galutinai pasiekti būsimojo karo atveju mūsų valstybės karinis parengimas:
1) valstybė turi būti parengta taip, kad jos ginkluotosios jėgos galėtų kuo geriausiose aplinkybėse kautis ir nepakriktų nuo pirmo žymių priešo jėgų smūgio bei apsaugotų kuo didžiausią Lietuvos dalį nuo priešo įsiveržimo;
2) kovodama kartu su sąjungininkais intensyvaus alinimo sąlygomis, valstybė turi išlaikyti sveiką ir gerai susiklausiusį kariuomenės branduolį, apie kurį galėtų spiestis visa tauta ir teritorijos netekimo atveju;
3) sąmyšių periode (trečiajame karo ruožte) kariuomenė turi garantuoti Lietuvai nepriklausomybę ir iškovoti etnografines sienas.
| ← Į pradžią | — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — | Toliau → |