Pagrindinio smūgio krypties rinkimas

Grįžtame prie mažųjų valstybių karinio saugumo. Dabar mums aišku, kodėl 1919 m. mūsų kuklios jėgos išstūmė bolševikus; kodėl 1920 m. įstengėme atsispirti lenkams. Nei vienas priešas negalėjo prieš mus nukreipti savo pagrindinio smūgio. 1919 m. gale bolševikai turėjo apie 3 milijonus kariuomenės, o Lietuva šimteriopai mažiau. Tačiau bolševikai prieš mus tegalėjo išskirti tik tiek jėgų, kad mūsų kariuomenė jas iš karto galėjo stabdyti, leisti tik pamažu mūsų teritoriją užimti, o palaipsniui sustiprėjus ir mūsų kariuomenė perėjo puoliman ir išstūmė bolševikus iš savų ir dalinai iš latvių žemių.

Nemanykime, kad bolševikai galėjo prieš mus paskirti specialiai daugiau jėgų ir tuo mus sutriuškinti. Jei jie būtų taip darę, jie būtų susilpnėję ten, kur buvo sprendžiami jų pagrindiniai reikalai, iš pradžių prieš Denikiną[1], paskiau prieš Kolčaką[2], o vėliau prieš Judeničą[3] ir galop 1920 m. prieš lenkus. Kuria kryptimi turi būti sutelktos pagrindinės pajėgos, lemia ne vado kaprizai, bet visas karinių, politinių bei ekonominių veiksnių kompleksas. Dabar ne tie laikai, kada viena kitą puolančios kariuomenės galėdavo prasilenkti. Marienburgo[4] magistras atvykdavo plėšti žemaičių, o Kęstutis[5] tuo pat metu siaubdavo Marienburgo apylinkes. Dabar kiekviena norinti kovoti kariuomenė pirmiausia turi apginti savo bazę ir tik ta baze pasirėmusi gali pulti toliau. Jeigu bandys sutelkti jėgas ne toje kryptyje, kuri yra svarbiausia ir gali pasidaryti lemiama, bus dažnai tik bergždžias jėgų varginimas, nes jas tuojau teks atitraukti lemiamon kryptin.

Labai gražus šiuo atžvilgiu pavyzdys buvo lenkų-rusų kare 1920 m. Pilsudskis neįvertino Baltgudijos krypties svarbumo, kur buvo sutelktos pagrindinės bolševikų jėgos ir smogė Ukrainon, kur negalėjo pasiekti greito laimėjimo, nes tai nebuvo gyvybingiausia bolševikų kryptis. Lenkai Ukrainoje sutiko tik menką bolševikų pasipriešinimą ir Pilsudskio smūgis buvo panašus į triumfalinę eiseną. Bet koks buvo tiesioginis šio triumfo rezultatas? Gi liepos 4 d. staiga prasidėjo didysis pagrindinių bolševikų jėgų puolimas Baltgudijoje. Didelių žygių išvargintos lenkų jėgos, esančios Kijeve, turėjo būti skubiai gabenamos į Baltgudiją. Laiku jos ten neatvyko. Frontas galvotrūkčiais lėkė atgal. Bandymai užsikabinti ties Vilniumi, Gardinu, Lietuvių Brasta[6], Narevu[7] nepavyko. Katastrofa artėjo. Tik didžiausias prancūzų ir lenkų jėgų įtempimas ties Visla atpirko šią didžiąją Pilsudskio klaidą. Lenkijai pavyko šiaip taip atsispirti, bet vis tik kuklesnėse ribose, kaip kad buvo pasiekta prieš triumfališką Pilsudskio smūgi į tuštumą Kijevo kryptimi. Taip skaudžiai yra baudžiami tie karvedžiai, kurie nusideda jėgų sutelkimo svarbiausioje vietoje dėsniui, o bando jėgas telkti ne pačioje svarbiausioje vietoje.

[1] Antonas Denikinas, g. 1872 m. gruodžio 16 d. Vloclaveke – m. 1947 m. rugpjūčio 8 d. An Arbore, JAV, – Rusijos karinis veikėjas, generolas leitenantas (1915 m.). Gimė Lenkijos Vloclaveko priemiestyje, Rusijos kariuomenės atsargos majoro šeimoje. Įvykus 1917 m. vasario revoliucijai, A. Denikinas paskirtas Rusijos kariuomenės Vyriausiojo vado štabo viršininku. Nuo 1917 m. gegužės mėn. vadovavo Rusijos kariuomenės Vakarų frontui.

[2] Aleksandras Kolčiakas, g. 1874 m. lapkričio 16 d. Sankt Peterburge – m. 1920 m. vasario 7 d. Irkutske, – Rusijos karinis veikėjas, admirolas (1917 m.).

[3] Nikolajus Judeničius, g. 1862 m. liepos 30 d. Maskvoje – m. 1933 m. spalio 10 d. Varo Sen Lorane, Prancūzijoje, – Rusijos imperijos karinis veikėjas,

infanterijos generolas (1915 m.), vienas iš baltagvardiečių vadovų.

[4] Marienburgo arba Malborko pilis (vok. Ordensburg Marienburg, lenk. Zamek w Malborku) – XIII a. pastatyta Teutonų ordino pilis dabartinės Lenkijos šiaurėje, Malborke, prie Nogato upės. Nuo 1309 m. iki 1454 m. pilis buvo Vokiečių ordino didžiojo magistro rezidencija.

[5] Kęstutis (g. apie 1297 m. – m. 1382 m. rugpjūčio 15 d.) – LDK submonarchas (1337–1381 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1381–1382 m.). Gedimino sūnus, didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Žygimanto tėvas. Iki 1337 m. jis buvo Gardino ir Palenkės, nuo 1337  m. taip pat Žemaičių, nuo 1337 m. − Trakų kunigaikštis.

[6] 1795 m., per Antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą, miestą užėmė Rusija ir Brest Litovskas (taip vadintas nuo XVII a. pab., XIX a. pabaigoje – XX a. pirm osios pusės lietuvių spaudoje – Lietuvos Brasta) tapo apskrities centru.

[7] Narevas, Narvė arba Naura (lenk. Narew) – upė Baltarusijos vakaruose ir Lenkijos šiaurės rytuose; dešinysis Vyslos intakas (tačiau dalyje šaltinių nurodoma, kad tai Vakarinio Bugo intakas). Prasideda Baltarusijoje, Belovežo girioje. Upė teka Šiaurinės Palenkės ir Šiaurinės Mazovijos žemumose, Narevo aukštupio slėniu ir Narevo žemupio slėniu.