Valstybei reikalingų ginkluotų pajėgų dydis

Tautą reikia suorganizuoti taip, kad ji būtų pasiryžusi visus būsimojo karo ruožtus ištverti, visas galimas blogybes atremti. Toks tautos suorganizavimas reikalauja visų pirma nuodugnių karinių studijų, o antra – daug organizacinio darbo. To tautos suorganizavimo pamatas – ginkluotosios jėgos. Kiek tų jėgų valstybei reikia? Negali visos valstybės turėti vienodo didumo ginkluotųjų jėgų; nei viena valstybė negali turėti tiek jėgų, kad pati viena atremtų galinčias prieš ją susidaryti valstybių koalicijas.

Vis dėlto galima suformuluoti dėsnį, nors reliatyviai nusakantį, kiek ginkluotųjų jėgų reikalinga turėti valstybei. Savaime aišku, šio dėsnio negalima rekomenduoti kaip universalaus vaisto, kurį naudojant galima apsisaugoti nuo visų politinių negerovių. Tačiau šis dėsnis vis dėlto įneša kiek aiškumo į klausimą, kiek valstybei reikia turėti ginkluotųjų jėgų.

Valstybės ginkluotųjų jėgų dydis turi atitikti tuos interesus, kuriuos ji rengiasi ginti kare. Didelės valstybės turi didelių interesų. Jos turi turėti dideles kariuomenes. Mažosios valstybės gina kuklesnius interesus. Jų ir kariuomenės gali būti mažesnės. Tikras valstybės saugumas nepareina nuo to, ar ji didelė ar maža, bet tik nuo to, ar jos ginkluotosios jėgos suderintos su jos interesų dydžiu, ar ji yra gerai kariškai organizuota ir ar jos vyrai yra pasiryžę mirti dėl savo tėvynės.

Bloga yra ne toms valstybėms, kurios yra mažos, bet toms, kurios neturi pakankamai jėgų savo piliečių interesams apsaugoti. Azerbaidžanas ir Gruzija 1918–1920 m. neišsilaikė ne dėl to, kad buvo mažos, bet dėl to, kad naftos interesai buvo neproporcingai dideli, lyginant juos su kukliomis ginkluotomis jėgomis, skirtomis tiems interesams ginti. Olandija nėra silpna. Ji yra stipri ir aukštos kultūros valstybė. Tačiau jos interesai nepaprastai išsiplėtę, nes ji nori valdyti Olandų Indiją. Taigi Olandijos ginkluotajai jėgai yra pastatytas nepaprastai sunkus uždavinys ir neteks stebėtis, jei šis uždavinys nebus atliktas. Nepaprastai didelė galybė yra Britų Imperija. Jos interesai be galo dideli ir išsikeroję visuose žemynuose ir visuose vandenynuose. Tokiems interesams saugoti reikia ir atitinkamo didumo ginkluotųjų jėgų. Britų Imperija tų jėgų neturi. Po Didžiojo karo ji visai teisingai apsisprendė, kad bent 20–40 m. pasaulinio karo dar nebūsią, o vietinio pobūdžio karams Britų Imperijai pakaksią nedidelės kariuomenės. Tačiau britai apsiriko ta prasme, kad jie užmiršo, jog ir taikos metu valstybės interesai turi būti saugojami ginkluotųjų jėgų. Matome visa to rezultatus. Britų interesai mindžiojami italų Etiopijoje, mindžiojami japonų Tolimuosiuose Rytuose. Tuo tarpu mažutės Estijos interesai bent tuo tarpu niekieno nėra mindžiojami, nes estai, nors turi ir šimteriopai mažiau už britus ginkluotųjų jėgų, bet užtat turi kelis šimtus kartų mažesnius interesus. Taigi, proporcingai imant, estų interesai yra geriau apsaugoti, kaip britų interesai.

Tiesa, reikalas nėra taip paprastas ir nekomplikuotas, kad jį būtų galima visiškai apibūdinti vienu posakiu: „Valstybės ginkluotųjų jėgų dydis turi atitikti tuos interesus, kuriuos ji rengiasi kare ginti“.

Politikos ir diplomatijos keliai labai painūs, klaidūs. Politikos kombinacijų galimumai labai dideli ir todėl, net palyginti neblogai kariškai apsisaugojus, galima sulaukti politinių nemalonumų, tačiau tie nemalonumai neaplenkia nei didžiųjų, nei mažųjų valstybių. O ginkluotoji jėga politinėse kombinacijose yra pagrindinis elementas, leidžiąs tautai ir taikos metu išsikovoti sau geresnes gyvenimo aplinkybes.

Valstybės mažumas jos kariniam saugumui kenkia tik tuomet, kai ji dėl kurios nors specifinės savo padėties gali tapti vietinio didelės valstybės užpuolimo auka. Ypač šis pavojus gręsia kultūriškai atsilikusioms tautoms. Jų diplomatija paprastai nėra stipri. Ji negali numatyti visų gręsiančių pavojų ir diplomatiniais keliais kombinuoti sau kitų valstybių pagalbos. Tokių valstybių ginkluotosioms jėgoms tenka perdaug sunkus uždavinys. Jos, be savo tiesioginio uždavinio, turi dar išpirkti ir tas klaidas, kurias padaro diplomatija. Ypač tokių valstybių padėtis pasunkėja, kai jose atsiranda ar gamtos turtų, ar kitų gėrybių, kurios traukia į save grobiko akis ir rankas. Tokių valstybių interesų didumas labai pakyla – atitinkamai turėtų padidėti ir jų ginkluotųjų jėgų galia. Tačiau ginkluotosios jėgos taip greit nesusikuria, kaip norima. Kariškai galingesnis kaimynas pradeda veržtis į stambius, blogai apsaugotus interesus. Kultūringoje valstybėje čia tuojau ginkluotosioms jėgoms į pagalbą ateina diplomatija. Jos pareiga yra suinteresuoti kurią nors kitą valstybę ar valstybių grupę tų paliestųjų interesų gynimu.

Šis kelias, be abejo, nėra visai tikras. Juo pavyzdžiui bandė eiti Etiopija, pajutusi Italijos puolimo galimumą. Etiopijos diplomatijai buvo pavykę iškovoti Anglijos paramą. Jei Etiopija būtų buvusi

kariškai kiek galingesnė ir jos diplomatija būtų buvusi kiek aktingesnė, Etiopija būtų, galimas dalykas, galėjusi turėti ir dar daugelio kitų valstybių realią paramą; gal būtų iškovojusi ar Suezo kanalo[1] uždarymą italų laivams, ar naftos sankcijų pritaikymą. Tuomet ir ginkluotosioms Etiopijos jėgoms darbas būtų perpus palengvėjęs ir, galimas dalykas, Bahr negus ir šiandien viešpatautų Etiopijos soste.

Ypač kiekvienai valstybei kenkia vidaus atsparumo stoka. Daugiausia nuo to žlugo Etiopija ir Austrija. Tokia valstybė, kurios piliečių daugumas nenori turėti savo nepriklausomos valstybės, savaime aišku, anksčiau ar vėliau tos nepriklausomybės neteks. Ji gali būti kurį laiką dirbtinai palaikoma nepriklausoma, bet vis dėlto politikoje anksčiau ar vėliau įvyks tokių kombinacijų, kad ta valstybė bus priversta patenkinti savo piliečių daugumos norus. Panašiai įvyko Austrijoje. Labai sunku išsilaikyti ir toms valstybėms, kurių gyventojų tautinė sudėtis yra mišri. Matėme, kad lemiamoje Etiopijos kovoje kai kurios Etiopijos giminės simpatizavo italams ir jiems padėjo. Ypač bloga toms valstybėms, kurios valdo sritis, gyvenamas kaimyninių valstybių tautybių gyventojų (pav. Čekoslovakija). Savotišku būdu, tų valstybių interesai padidėja, nes prie visų kitų interesų prisideda dar interesas išlaikyti svetimųjų gyvenamas sritis. Tų sričių gyventojai, nors ir moka mokesčius, nors ir tarnauja kariuomenėje, bet lemiamos kovos momentais jais pasitikėti negalima. Taigi mūsų amžiuje, kai tautybės klausimai laikomi pačiais svarbiausiais, „mozaikinėms“ valstybėms gręsia padalinimo pavojus kiekvienu sunkesniu metu.

[1] Sueco kanalas – laivybos kanalas, jungiantis Viduržemio ir Raudonąją jūras. Ilgis 193,3 km, gylis 24 m, plotis 205/225. siauriausia vieta 60 metrų pločio. Buvo kasamas 1859–1869 m. Sueco kanalas neturi šliuzų, nes Raudonosios ir Viduržemio jūrų vandens lygis iš esmės vienodas. Sueco kanalas 8900 km sutrumpina kelią tarp Londono ir Indijos. Jis ilgesnis nei Panamos kanalas (81,6 km). Praplaukti kanalą laivui užtrunka apie 16 valandų.