| ← Į skyriaus pradžią | — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — Skyrius: Visuomenės vaidmuo valstybę rengiant karui |
Visuomenės vaidmuo rengiantis dvasiniam karui
Dvasinis karas šiandien įgauna tokios didelės svarbos, jog atsitinka, kad vien tik dvasiniu puolimu nugalimos ištisos valstybės. Čekoslovakijos pavyzdys šiuo atžvilgiu yra labai pamokąs. Mažų valstybių visuomenėms pasirengimas dvasiniam karui yra pats svarbiausias dalykas. Todėl pagrindinės šio reikalo išvados pabrėžiamos knygos gale. Knygos tikslas bus tik tuomet pasiektas, jei skaitytojas šias 3 išvadas giliai įsisąmonins, jei šiomis išvadomis vadovausis gyvenime.
1. Kariuomenės, atskirų asmenų, šeimų, visuomeninių organizacijų, valdžios įstaigų, mokyklų darbą centralizuoja ir derina vyriausybė. Visas valstybės karinio rengimo darbas bus tikrai sėkmingas tik tuomet, kai piliečių daugumas (bent išmintingiausiųjų, patriotingiausiųjų ir energingiausiųjų piliečių daugumas) nuoširdžiai pritars ir padės vyriausybės darbams. Ši aplinkybė stato didelių reikalavimų vyriausybei, bet ne mažesnių reikalavimų stato ir visuomenei.
Mumyse dar esama ne maža žmonių, ypač tarp vyresnio amžiaus inteligentų, kurie savo pasąmonėje kiekvieną vyriausybę, kokia tik buvo, yra ar bus, laiko kažkokiu žmonių priešu, kiekvieną vyriausybės pastangą yra iš anksto pasirengę visiškai sukritikuoti.
Prof. Jurgučio[1] žodžiais tariant, 120 metų valstybė buvo mūsų priešas: buvo svetima, jėga ir klasta mus pavergusi tauta, kurios reikalams kenkti dažnai buvo mūsų interesas. Bevergaudami svetimiems, mes išmokome mylėti savo tautą, o dabar turime išmokti mylėti savo valstybę, branginti tos valstybės valdžią, nes dabar valstybė – tai organizuota mūsų tauta, tai mes patys.
Mūsų inteligentas mielai tiki gandams, bet labai nenoriai kalba apie geruosius aukštųjų pareigūnų veiksmus. Mūsų politikas nesijaučia nusidedąs, kai be atodairos kritikuoja, šmeižia įvairius pareigūnus. Mūsų valdininkas, jei tik pavyksta išsisukti, nemoka radijo abonentų mokesčio, neregistruoja dviračių, motociklų, šunų, neįrašydina tarnaičių į ligonių kasas. Mūsų pilietis kontrabandą, miško vogimą, naminės varymą nelaiko nusikaltimu. Mūsų minios žmogus, net inteligentas, dažnai juokiasi, kai mato valkatas girtuoklius mušant policininką, bet tuoj pradeda rėkti „neturi teisės!“, jei mato policininką pavartojus prieš neklaužadą savo lazdelę. Mūsų žmogus dažnai didesnis valkatos draugas, negu tvarkdario. Net mūsų karių tarpe dar yra tokių, kurie žandaro nekenčia, nors ir pripažįsta, kad žandaras kariuomenėje yra vado padėjėjas ir tik neklaužadų ir simuliantų priešas.
Vis tai nuodėmės prieš valstybingumą. Mokyklos, organizacijos, atskiri asmenys kasdieniniuose darbuose turi vengti tokių nuodėmių.
Didžiojo bandymo, būsimojo karo, belaukdami, turime pasiryžti visomis išgalėmis paremti vyriausybės pastangas karinio valstybės rengimo srityje. Nors absoliučiai susiklausiusią ir absoliučiai atsidavusią savo vyriausiam vadui tautą nėra praktiškos galimybės sudaryti, tačiau tai, kas yra žmogaus galimybių ribose, turime padaryti.
2. Mažos tautos turi teisę ir galią laisvos gyventi tik tuomet, jei savo visuomenėje likviduoja mažųjų valstybių Achilo kulnį nepasitikėjimą mažos valstybės kariniu saugumu.
Nepasitikėjimas mažos valstybės kariniu saugumu – reiškinys, išplaukiąs iš pagrindinių strategijos dėsnių nepažinimo. Kol tautos buvo mažiau civilizuotos, jos vadovaudavosi daugiau instinktu. Tuomet nepasitikėjimas savo jėgomis būdavo daug retesnis reiškinys, todėl ir mažos tautos visai sėkmingai sau skindavo kelią kovoje dėl būvio. Labiau civilizuotose tautose atsirado klaidingas įsitikinimas, kad technikos dėka „tai, kas buvo seniau, negali būti dabar“ ir pradėta nepasitikėti instinktu. Bandoma protu tautos gyvybės išlaikymo klausimus spręsti. O protas neblogai parengtas matematikos srityje, bet menkai strategijos srityje. Todėl protas kalba pirkliškai: mūsų yra kelios divizijos, priešo keliasdešimt. Išvada – jokios vilties atsispirti nėra.
Strategijos dėsnių nepažįstąs pirkliškas protas užmiršta tikruosius gyvenimo dėsnius. Nemato, kad pasaulyje greta didžiųjų vaidmenų turi kas nors vaidinti ir mažuosius, kad vienai didelei jėgai galima atsispirti keliomis mažesnėmis atstojamosiomis jėgomis. Nemato, kaip pasaulinėje politikoje branginama kiekviena, nors ir mažiausia, jėga, nes tos jėgos vienoks ar kitoks veikimas gali sugriauti ir didžiųjų jėgų pusiausvyrą. Nemato, galop, ir to paprasto dalyko, kad mažos valstybės sėkmingiau, negu didelės, organizuoja savų piliečių gerovę, kad visos didelės valstybės pradžioje buvo mažos, kad kiekviena didelė valstybė sprogsta tada, kai pasidaro perdaug didelė.
Skaitytoją stengiausi supažindinti su pagrindiniais strategijos dėsniais skirsnyje „Mažųjų valstybių karinis saugumas“. Tokio pat pavadinimo straipsnyje, įdėtame „Mūsų Žinyno“ 1938 m. 11–12 nr., bandžiau nurodyti ir konkrečius skirtumus didelių ir mažų valstybių kariniame saugume. Tačiau ši medžiaga bus nepakankama, jei skaitytojas nesusipažins su Stankevičiaus[2] knyga „Didelės ir mažos valstybės“, kurioje, žvelgiant ir iš visai kito taško, gaunamos mažoms valstybėms labai palankios išvados.
Skaitytojas te nevengia diskusijų dėl mažųjų valstybių karinio saugumo. Tačiau visų pirma reikia pačiam apsišarvoti pagrindinių strategijos dėsnių pažinimu, kad visuomet rastųsi tinkamas žodis atsakyti šiaudadūšiams, kurie laiko save vabalais ir nuleidžia rankas kiekvienu momentu, kai tik pasaulyje kurią nors mažą valstybę ištinka nelaimės.
Tiems, kurie sakosi, kad pasaulinėje politikoje esame nuliais ir nuo mūsų nepareina mūsų likimas, turime atrėžti, kad nulius yra tik tas, kas laiko save nuliumi. Nulių (aimanuotojų) reikšmę mūsų visuomenėje reikia griežtai sumažinti. Pirmiausia negali likti valdinėje ar visuomeninėje tarnyboje joks asmuo, laikąs save nuliumi, nes tokio darbas tikrai yra nulinis, nors savo specifinėje srityje jis net didelis žinovas būtų.
Tiems, kurie sunkmečių metu išdrįsta piktai kritikuoti vyriausybės veiksmus, reikia pirmiausia patarti pakritikuoti save. Ar atlieki savo pareigas valstybės gynimo atžvilgiu? Ar esi šaulys, o jeigu esi, ar vykdai šaulio pareigas iš visų jėgų? Ar esi supratęs dvasinio karo esmę ir ar elgiesi taip, kad šiame kare vyriausybei suteiktum kuo daugiausia veiksmų laisvės, kuo stipriausių ginklų politinei kovai? Jei viso to nedarai, esi tik tuščias demagogas, tik mėgėjas demonstruoti savo paviršutinišką išmintį, esi tik karinis tautos parazitas ir neturi jokios teisės kritikuoti tų, kurie tautos gynimosi darbui vadovauja.
3. Pirmutinė karo diena ar ta diena, kada nustojama nepriklausomybės neišdrįstant pradėti karo, dažniausiai yra svarbesnė visos tautos ateičiai, negu dešimtys metų taikos meto darbo. Tą dieną tauta turi atsiminti, kad tautų istorija krauju rašoma. Turi bijoti ne nustojimo nepriklausomybės kariaujant, bet bijoti praradimo laisvės be kovos. Tauta, kuri priešo neerzinimo sumetimais neišdrįsta reikiamu momentu griebtis karo, nėra laisvės verta. Ar verta bandyti iškovoti Lietuvai laisvę, jei ta laisvė be kraujo atiduodama? Tokį klausimą būtų statę sau Basanavičius, Kudirka, Nepriklausomybės karų savanoriai, jeigu Lietuvos laisvė būtų buvusi be kraujo prarasta, jei 1831 m. ir 1863 m. nebūtų buvusi įdeginta krauju atstatyti.
Tauta, kuri nepasiryžo dėl laisvės mirti, kaip Pilėnų[3] didvyriai, mirs, kaip dvasios nuskurdėlis. Joks pasirengimas karui nepadės, jei jis nebus lydimas pasiryžimo aukotis. Kosciuškos[4] pralaimėjimas kare reiškė Lietuvos Lenkijos valstybės galą. Betgi, jei trečiasis padalinimas būtų praėjęs be Kosciuškos sukelto karo, tai būtų reiškę dviejų tautų (ne tik valstybių) galą.
Amerikos lietuviai, siųsdami Lietuvon laisvės varpą, įrašė „…tas nevertas laisvės, kas negina jos“. Pasirodykime esą laisvės verti ir tą dieną, kada kovos pradžia atrodys esanti tik pasiaukojimu. Neieškokime tą dieną klaidų, kurias padarė mūsų politikai, nebandykime kaltinti sąjungininkų, kam mus apleido. Visa tai nieko nepadės. Tą dieną ryžkimės aukotis. Tegul bombarduoja mūsų miestus, tegul žudo geriausius vyrus. Bet mūsų garbės nenužudys, mūsų tauta liks gyva ir turės didelį, neišplėšiamą moralinį kapitalą, kuris dar ne vieną kartą nulems tolimesniuose tautos žygiuose.
Lietuvis, išdrįstas tvirtinti: „Jeigu reiks, laisvi mes mirsim“, turi šį pasiryžimą ištesėti tą dieną, kada bus sprendžiamas laisvės ar vergovės klausimas.
[1] Vladas Jurgutis (g. 1885 m. lapkričio 5 d. Joskauduose, Palangos valsčiuje – m. 1966 m. sausio 9 d. Vilniuje, palaidotas Palangos kapinėse) – kunigas, ateitininkų pradininkas, ekonomikos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos banko steigimo organizatorius, neoficialiai laikomas lito „tėvu“.
[2] Profesorius Vladas Stankevičius-Stanka (g. 1884 m. Biržuose – m. 1968 m. Vašingtone, JAV) – vienas iš nepriklausomos Lietuvos kūrėjų, vadovavęs valstybės kultūros, švietimo ir mokslo struktūroms. Pirmąją gyvenimo pusę šis teisininkas, politikas, karo inžinierius ir mokslo istorikas buvo vadinamas Vladimiru Stankevičiumi.
[3] Pilėnai – legendinė žemaičių pilis. Jai vadovavęs kunigaikštis Margiris.
[4] Tadas Kosciuška (g. 1746 m. vasario 4 d. Kosavoje – m. 1817 m. spalio 15 d. Zoloturne) – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo inžinierius, generolas, kovų už Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybę (1775–1783 m.) dalyvis, vyriausiasis 1794 m. sukilimo vadas. 1792 m. apdovanotas Baltojo erelio ordinu.
| ← Į skyriaus pradžią | — Vytautas Bulvičius „Karinis valstybės rengimas“ 1939 m. — Skyrius: Visuomenės vaidmuo valstybę rengiant karui |