„Karys” 2017 m. Nr.3 (2055) „Valia priešintis” 44-53 psl.

Didžiosios Kovos apygardos vadas Jonas Misiūnas – Žalias Velnias

Stanislovas Abramavičius
Dalius Žygelis

Juozas Lukša knygoje „Partizanai“, parašytoje ir išleistoje už geležinės uždangos, rašė; „Prie Trakų, Vilniaus, Kaišiadorių ir šiaurės rytų Pakaunėje darbavosi Žalias Velnias, masėms virtęs legendiniu asmeniu. Jo sumani veikla bei drąsa, žmonių lūpų dar pagražinta, sklido po plačias apylinkes, tapdavo istoriniais mitais.“
2017 metų kovo mėnesį minėjome 70-ąsias Jono Misiūno – Žalio Velnio žūties metines

Jono Misiūno tėvai, Tomas ir Ona Misiūnai gyveno Panevėžio apskrities Pušaloto valsčiaus Valmonių kaime (dab. Pasvalio rajone, Pušaloto seniūnijoje). Šeimoje gimė 10 vaikų: šešios dukros (Marytė, Felicija, Ona, Veronika, Anastazija, Petronėlė) ir keturi sūnūs (Mykolas, Petras, Jonas, Juozas). Tėvelis buvo kalvis, bet savo kalvės neturėjo. Kaip, beje, ir žemės, tad samdėsi aplinkiniuose dvareliuose, dirbo pas stambesnius ūkininkus. Kiekvieną sezoną keliaudavo kitur. Šiandien, deja, nežinome, ar trobelė Valmonių vakarinėje dalyje, į kurią šeima sugrįždavo po kelionių, buvo jų, giminaičių ar taip pat tik tik nuomojama. Pokariu jos jau nebeliko.
Vaikai išsibarstė Pušaloto valsčiuje ar net toliau – po Panevėžio apskritį. Daugelio jų gimimo vieta buvo registruojama Valmonyse, nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, nors pasaulį kai kurie išvydo ir kitur. Įvairiuose šaltiniuose ir Jono Misiūno gimimo vieta kartais nurodomas Pagirių vienkiemis‘
Patikslinti būsimo partizanų vado Jono Misiūno gimimo vietą nebuvo taip paprasta. Pušaloto, Joniškėlio ir Paįstrio parapijų bažnytinėse knygose įrašų apie Jonuko gimimą ir krikštą nebuvo rasta. Artėjant 100-osioms Jono Misiūno gimdomo metinėms (iš MGB bylų buvo žinoma, kad gimė 1911 m., tačiau nebuvo nurodyta mėnuo ir diena – aut. past.). Į paieškas įsitraukė Lietuvos gyventojų genocido it rezistencijos tyrimo centras. Jo specialistai aptiko dokumentus – 1942 m. visuotinio surašymo duomenis, ten užfiksuota, kad Jonas Misiūnas, Tomo, gimė 1911 m. sausio 15-ąją Poliesės dvare (tuo metu surusintas Pagirių vietovardis – aut. past.), Pušaloto valsčiuje, kur laikinai dirbo jo tėvelis kalvis. Dabar tai – Pamiškės kaimas, Paįstrio seniūnija, Panevėžio rajonas. Vietovė priklausė Spirakių parapijai, jos bažnyčioje Jonukas buvo pakrikštytas. Jono vaikystė nebuvo lengva – kelerius metus ganė gyvulius svetur, baigė pradžios mokyklą, o tolimesniems mokslams nebuvo galimybių.
Sulaukęs dvidešimties, tai yra 1931 m. pradžioje J.Misiūnas išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę savanoriu (dar neturėjo reikiamo 21 metų amžiaus). Tais metais mirė tėvelis. Apie 1933 m. mirė ir motina. Nuo to laiko Jonas tėviškėje pasirodydavo rečiau, bet visada jau su kariškio uniforma. Buvo aukštas, dvimetrinis milžinas – jo bendražygis partizaninėje kovoje Benediktas Trakimas-Genelis liudijo, kad vyras buvo dviejų metrų ir trijų centimetrų ūgio. Giminėje visi buvo aukšti, o Jonas didžiausias.
J.Misiūnas susiejo savo gyvenimą su nelengva kario profesija: po privalomosios tarnybos liko tarnauti liktiniu. 1940 m., sovietams okupavus Lietuvą, iš kariuomenės atleistas, grįžo į gimtąsias vietas, o jau 1941 m. liepą dirbo Lietuvos laikinosios vyriausybės Kaišiadorių komendantūroje kartu su būsimuoju bendražygiu partizaninėje kovoje Pranu Petkevičiumi iš Kaišiadorių valsčiaus, būsimu Didžiosios Kovos apygardos (DKA) A rinktinės bataliono vadu. Pastarasis yra sakęs savo šeimai, kad viršilą J.Misiūną pažinojo iš bendros tarnybos Kaišiadorių komendantūroje. Laikinosios vyriausybės vokiečių valdžiai nepripažinus ir komendantūras likvidavus, Jonas perėjo į apsaugos policiją, dirbo geležinkelio policijos apsaugos tarnyboje Kaišiadorių ruože.
1944 m. vasario 5 dieną J.Misiūnas įstojo į gen. Povilo Plechavičiaus suburtos Lietuvos vietinės rinktinės karo mokyklą Marijampolėje, kurią po kelių mėnesių vokiečiai likvidavo. Kariai jėga buvo suvaryti į vagonus ir išvežti į Vokietiją. Dalis kariūnų sugebėjo pabėgti – tarp jų buvo ir J.Misiūnas. Tuomet su keliais draugais jis grįžo į Kaišiadorių kraštą ir vėl saugojo geležinkelį ties Kaugonių stotele. Tada du būriai po 12-15 vyrų saugojo geležinkelį ir vietos gyventojus nuo raudonųjų partizanų. Apsaugininkai poromis tikrino bėgius, saugojo stotelę. Tarnyba buvo labai pavojinga, nes dalis geležinkelio Kaunas-Vilnius ėjo pamiškėmis, vietos gyventojai skundėsi, kad raudonieji partizanai atima maistą, pjauna gyvulius, šaudo nekaltus žmones.
1944 m. liepos pradžioje Raudonosios armijos divizijos priartėjo prie Vilniaus. J.Misiūnas su bendražygiais pradėjo kaupti ginklus ir slėpti juos Kaugonių apylinkėse. Tarp vietos gyventojų susirado pagalbininkų. Netrukus tarp vietos gyventojų, vėliau ir po vis platesnes apylinkes pradėjo sklisti kalbos apie partizanų vadą Žalią Velnią.

Slapyvardis Žalias Velnias. Jo kilmė ir naudojimo forma

Knygose, straipsniuose, mokslininkų darbuose vartojami su Jonu Misiūnu susiję Žalio Velnio ar Žaliojo Velnio slapyvardžiai. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad pirmiausiai J.Misiūnas pasirinko Žalio Velnio slapyvardį. Taip pasirašyti 1944 – 1946 m. atsišaukimai, įsakymai, leistas laikraštis „Žalia giria“. Žinoma, kad netoli Kaugonių, kur liko gyventi J.Misiūno žmona Onutė Krivickaitė – Misiūnienė su sūnumis, buvo Žalio Rago kaimas. Istoriko Kęstučio Kasparo sudarytame DKA partizanų žinyne užfiksuota apie 4.000 šios apygardos kovotojų, ryšininkų, rėmėjų pavardžių ir slapyvardžių. Tarp slapyvardžių vyrauja augalų, paukščių, žvėrių, pagonių dievų vardai. Dviejų žodžių slapyvardžiai gana reti. Vienas iš DKA būrių vadų Antanas Paškevičius pasirinko Neries Akmens slapyvardį, savo ryšininkę Aldoną Sipavičiūtę Žalias Velnias vadino Velnio Išpera, o Semeliškių valsčiaus bataliono vadas Antanas Galinis pasivadino Juodąja Kauke.
Plečiantis DKA partizanų veiklos teritorijai, dažniausiai naudotas vado slapyvardžio trumpesnis variantas Žalias Velnias. Šiuo slapyvardžiu pasirašyti ir platinti atsišaukimai. Tačiau taip pat yra išlikusių dokumentų su Žaliojo Velnio vardu. Šiandienos istorikams aiškinantis šią problemėlę, padėtį sunkina tai, kad DKA archyvo beveik neišliko, o Lietuvos ypatingajame archyve daugiausia tėra anų dokumentų vertimai į rusų kalbą, o juose Žalias ir Žaliasis veržiami vienodai – zielionyj.
Yra dar viena aplinkybė, suponuojanti J.Misiūną vadinti ne Žaliuoju, bet Žaliu Velniu. KGB užsakymu 1960 m. išleistoje knygelėje „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ yra spausdinami vadinamieji savanoriški kunigo, Čiobiškio parapijos klebono Liudviko Puzono parodymai. Aštuonių puslapių „prisipažinime“ kunigas savo ranka aprašė Didžiosios Kovos junginio vyrų kovos pradžią nuo 1944 m. liepos pirmųjų dienų. Tad jis buvo neabejotinai vienas iš pirmųjų liudininkų J.Misiūno slapyvardžio pasirinkimo istorijoje. Knygoje L.Puzonas J.Misiūną vadina Žaliuoju Velniu, tačiau ten pat publikuojamuose dviejuose to „prisipažinimo“ rankraščio faksimilės puslapiuose lengva perskaityti, kad iš tiesų kunigas, vienas iš pirmųjų jo bendražygių, J.Misiūną vadino Žaliu Velniu. Šiandien sunku suprasti, dėl ko KGB darė knygoje tas pataisas, iškraipė faktą ir koks buvo tikslas.
Skaitytojams pateikiame ištrauką iš MGB suimto Čiobiškio parapijos klebono Liudviko Puzono 1946 m. vasario 13 d. prieš atstatytą šautuvo vamzdį parašytų vadinamųjų savanoriškų parodymų „Kaip aš ir Žalias Velnias pradėjome organizuoti Didžiosios Kovos rinktinę“ rankraščio:
„Žalias Velnias su savo vienu draugu buvo demobilizuoti iš Plechavičiaus armijos. Žalio Velnio pavardė Jonas Misiūnas. Jo draugo pavardės nežinau. Misiūnas Plechavičiaus armijoje buvo viršila. Jis yra pilnas puikybės ir žiaurus vyras. Jis norėjo, kad šis darbas skaitytųsi jo vieno. Todėl nenorėjo duoti niekam kitam jo pavaduoti. Ginklus išslapstė miške ir pas žmones. Jam padėjo iš Plechavičiaus armijos išėję vyrai. Tai, kiek man žinoma, – Tveraga Česlovas, Marcinauskas Stasys, Marcinauskas Juozas, Marcinauskas Vladas ir kiti. Pas mane klojime buvo palikti jo kariški ratai, pakinktai dviejų arklių ir balnas. Arklius nuvarė į prieglaudą. Ten su jai dirbo ir juos šėrė. Paskui vežimą iš klojimo atsiėmė Misiūnas su kitu draugu. Žinau, kad tas draugas buvo kautynėse paskui užmuštas. Liko vienas Misiūnas. Jis pasivadino Žaliu Velniu. Ir pradėjo užmušinėti tarybiškai nusiteikusius žmones. Tuomet užmušęs pasirašydavo Žaliu Velniu ir palikdavo įdėtą kortelę į lavono rankas ar kaip kitaip. Žmonės juos pradėjo vadinti „Žaliais Velniais“. Paskui tik sužinojo, kad Žalias Velnias yra vienas, o kiti visi jo pagalbininkai. Savo grupę jis pavadino Didžiosios Kovos rinktine.“
Lietuvos ypatingajame archyve išlikusiuose DKA atsišaukimuose į Lietuvos žmones, partizaninėje spaudoje buvo vartojami abu Jono Misiūno slapyvardžio variantai – Žalias Velnias ir Žaliasis Velnias. Tik reikia žinoti, kad vado vardu atsišaukimai buvo rašomi, spausdinami ir padaliniuose (kuopose, rinktinėse).
Ilgai ieškota priežasčių, nulėmusių tokį J.Misiūno slapyvardžio pasirinkimą. Jis nebuvo baugus, mistifikuotas, nes vadas buvo drąsus, išmanantis partizaninio karo ypatumus, tausojo savuosius kovotojus. Šiandien sunku tiksliai pasakyti, kodėl J.Misiūnas pasirinko Žalio Velnio slapyvardį. Tačiau galima pasamprotauti.
Tokio pasamprotavimo kelrodė – netikėtas atradimas. 1944 m. iki sovietams sugrįžtant, J.Misiūno geležinkelio apsaugos būrio vado, būstinė buvo Kaugonių geležinkelio stotelėje. Čia prie stotelės pastato, apsaugininkai prisistatė trisienį, laikė dokumentus ir ginklus, buvo pasiruošę atremti raudonųjų partizanų puolimus, persekiojo juos, pasirodžiusius prie geležinkelio ar jiems užpuolus kaimų gyventojus. Kaip teigė liudytojai, 1944 m. vasaros pradžioje, jausdami, kad sovietų kariuomenė artėja Lietuvos link, geležinkelį saugoję vyrai įsigijo ginklų, ten juos kaupė, taip pat slėpė miškuose, sunkiau prieinamose vietose, kol liepos pirmosiomis dienomis surinko visus į vieną vietą, pasikrovė į vežimus ir patraukė į Čiobiškį.
Viena iš ginklų slėpimo vietų buvo J.Misiūnui gerai žinomame miške, maždaug 3 km. Nuo Žaslių ir 4 km. nuo Kaugonių geležinkelio stotelių. Tai Žalias raistas – pelkė, durpynas, apie 134 ha šlapia vieta, priaugusi samanų, menkų beržiukų ir pušaičių. Cineikių miške. Čia ir vasarą samanos visiškai neišdžiūdavo. Apie šią vietovę sklido baugios legendos, žmonės čia lankydavosi retai.
Elektrėniškė Ona Rasutė Šakienė 2013 m. išleido to krašto etnografinę istorinę knygą „Buvom“, paremtą senų žmonių atsiminimais. Jie pateikti tarmiškai, patraukliai. Štai kas rašoma apie Žalią raistą:
„Miške yra Lapakalnis. Ty lapės turėja daug urvų. Yra Žalias raistas, saka ty žalias velnias gyvena. Seniau, kai mergos gulėdava ant šieną, tai naktį pas jas ateidava velniai. Ateina gražūs bernai, juodai apsirengį, ale jų plaukai kaip rateliai. Nosij tik viena skylė..“
Baisiomis istorijomis apipinta vieta tikrai tiko ginklams slėpti, o čia gyvenę velniai baugino. Tikėtina, kad Žalio Velnio slapyvardis būtent ir susijęs su Cineikių miško Žalio raisto žaliu velniu.

Nuo Didžiosios Kovos būrio iki Didžiosios Kovos apygardos

1944 m. vasarą Ukmergės apskrities Musninkų valsčiaus Padvarių kaime apsistojo keliolika gen. P.Plechavičiaus suburtos rinktinės karių. Čiobiškio parapijos klebonui Liudvikui Puzonui būrio vyresnysis dvimetrinis milžinas, prisistatęs viršila Jonu Misiūnu, sakė, kad jis ir bendražygiai nutarę likti Lietuvoje, o kitus išleidžia į Vakarus, kol dar neatėjo bolševikai. Klebonas pasišaukė juos į kleboniją. Kalbėtasi apie pasipriešinimą bolševikams, partizaninę kovą ir taktiką. Buvo 1944 m. liepos pradžia, 11 ar 12 diena.
Dabar sunku pasakyti, ar tą patį vakarą, ar vėliau Jonas Misiūnas pasivadino Žaliu Velniu, o savo būrį – Didžiosios Kovos vardu. Yra žinoma, kad tą vakarą klebonijoje buvo nutarta, jog būrys naudodamas partizaninio karo taktiką, atslenkančiai sovietų okupacijai priešinsis Ukmergės ir Trakų apskrityse – vietos pažįstamos, savos.
Labai greitai J.Misiūnas – Žalias Velnias suprato, kad vienas svarbiausių uždavinių yra Trakų, Kauno, Ukmergės apskrityse veikiančius pavienius, neorganizuotus partizanus telkti į būrius, vėliau juos pajungti į bendrą karinį darinį. Jis pats keliavo po Trakų apskritį ir susitikinėjo su ten veikiančiais partizanų būriais, priėmė partizanų priesaikas ir juos pajungė savo vadovavimui. Šiame krašte jį visi pažinojo, žinojo apie jo drąsą ir sumanumą. Partizanų būriai kūrėsi abiejose Neries upės pusėse, veikė autonomiškai, laukdami vieni iš kitų žinių. Žalias Velnias pirmuoju savo uždaviniu laikė visų būrių sutelkimą į bendrą junginį, dažnai kartodavo, jog išgyventi galima tik draugėje, koordinuojant veiksmus.
Gana greitai, didėjant partizanų skaičiui, Didžiosios Kovos būrys virto rinktine ir buvo pavadintas Lietuvos Laisvės armijos (LLA) Didžiosios Kovos rinktine (DKR). Rinktinė įkurta 1944 m. lapkritį per Kaugonyse surengtą partizanų būrių vadų pasitarimą – išrinkta rinktinės vadovybė, nustatyti ryšiai tarp būrių, slaptažodžiai, pavaldumas, aptarta ir nustatyta bendros kovos taktika.
Pagal LLA numatytas struktūras, rinktinės kovotojai buvo padalinti į du sektorius: veikiantįjį ir organizacinį. Veikiančiojo sektoriaus vado pareigas ėjo pats J.Misiūnas – Žalias Velnias. Labai svarbus buvo organizacinis sektorius (OS) – jo formavimas ir veikla, t.y. ryšio ir žvalgybos tinklo sudarymas.
DKR buvo organizuota Lietuvos kariuomenės struktūros pagrindu: 7 – 12 partizanų skyrius (grupė), būrys iš 2 – 3 skyrių, kuopos, iš 3 – 4 kuopų – batalionai. Iki 1944 m. lapkričio pabaigos DKR buvo suformuoti du batalionai.
Siekdamas koordinuoti veiksmus su Šiaurės rytų Lietuvos Ukmergės apskrities partizanais jau 1944 m. lapkritį Žalias Velnias pasiuntė štabo ryšininkę A.Paulavičiūtę – Laukinukę pas Ukmergės kleboną Edvardą Semašką, kad šis suvestų su Lėno miško partizanais ir asmeniškai su Vyčio apygardos vadu Juozu Krikštaponiu. Po J.Krikštaponio žūties Lėno kautynėse 1945 m. sausio 12 d. partizanų junginių bendradarbiavimas nenutrūko – per ryšininkus buvo siunčiama literatūra ir šifrai tarpusavio ryšiui. Kiek vėliau, 1945 m. birželį buvo užmegzti ryšiai ir su būsimos 3-iosios LLA Vytauto apygardos (tada Sakalo – Tigro junginiu) vadovybe.

Išskirtinis DKR bruožas buvo jos dalinių mobilumas. Bene garsiausias šios taktikos taikytojas buvo J.Misiūnas – Žalias Velnias. DKR štabas nuolat keisdavo savo būstines. Jos buvo Čiobiškyje, Livintų, Kaugonių ir Ukmergės apylinkių miškuose, Kaune. Tai buvo drąsūs žmonės. Žalias Velnias netūnojo balose, nebraidė pelkėmis. Jei važiavo, tai geru keliu, jei ėjo, tai švariu mišku. Kalbama ne apie jo beprasmę drąsą, bet apie gerą pagalbininkų ir informatorių darbą. Štabas turėjo gausų ryšininkų būrį, galėjo apsistoti vos ne kiekviename vienkiemyje. 1945 m. pavasarį vadas su apsauga (apie 20 vyrių) keliaudavo vadinamuoju mažuoju ratu, vienoje vietoje nebūdami ilgiau nei tris paras. Maršrutas maždaug toks: Kaugonys – Dainava – Paparčiai – Šilonys – Beištrakiai – Krušonys – Kaišiadorys – Žiežmariai – Strošiūnai – Kaugonys. Paparčiuose, Skėriuose, Šilonyse, Gegužinėje, Livintuose, Žasliuose nuolat būdavo susitelkę partizanų būriai. Rate buvo bent keturi kontroliniai punktai, kuriuose kovotojai rinko žinias apie NKVD numatomas ar pradėtas vykdyti operacijas, gaudavo patikimos informacijos iš gyventojų, ryšininkų ar net stribų būstinių, kur turėjo infiltruotus savus žmones. Tad be didelio vargo partizanai galėdavo sugrįžti ten, kur buvo ramiausia.
Didžiųjų smogimų metu buvo numatytas didžiojo rato maršrutas – partizanai iš Paparčių persikeldavo per Nerį ir sukdavo pro Musninkų, Gelvonų, Upninkų miškus, paskui vėl grįždavo į Gegužinę, Zubiškes.
1945 m. gruodžio 28 d. Kaune areštuotas A rinktinės vadas Jonas Neicelis – Šarūnas tardymo metu apie J.Misiūną – Žalią Velnią ir DKR mobilumą davė tokius parodymus:
„Apygardos vadas Misiūnas, vardo ir tėvavardžio nežinau, slapyvardis Žalias Velnias atrodo 40 metų, išskirtinai aukšto ūgio, lieknas, tamsiaplaukis, nosis ilga, plona, kalba bosu, nešioja Lietuvos kariuomenės viršilos formą, apsiginklavęs rusišku automatu, pistoletu ir granatomis, anksčiau gyveno ir dirbo Kaišiadoryse, Trakų apskrityje. […]
Štabo apsaugos vadas Dramblys, lietuvis, 40 – 43 metų, vardo, pavardės ir tėvavardžio nežinau. […] Štabo apsaugai visada turi apie 20 žmonių, jų pavardžių ir slapyvardžių nežinau. Ginkluoti 2 kulkosvaidžiais, 3 – 4 rusiškais automatais, likusieji apsiginklavę šautuvais, turi apie 20 granatų. Dramblys atsakingas už štabo apsaugą. Jis kartu su štabu visada juda ratais, nes štabas ilgiau kaip tris dienas vienoje vietoje niekad nebūna.
Klausimas: Parodykite, kokiais ratais juda Žalio velnio štabas.
Atsakymas: […] Mažasis ratas eina Šilonių mišku, Krušonių kaimu, siekė dalį poligono miško, Kaišiadoris, Beištrakius, Strašiūnus, Kaugonis. Visame rate yra keturi pagrindinai kontroliniai punktai. Jų pareiga neįleisti į ratą pašalinių asmenų, teikti žinias, kur yra apygardos štabas, o pasirodžius Raudonajai armijai, greitai pranešti. Todėl kiekvieno punkto vado pareiga – žvalgyba, plačiai išnaudojant vietos gyventojus, daugiausia – vietines pažįstamas moteris, kurias pasirodžius Raudonosios armijos daliniams ar naikintojams praneštų artimiausiems punktams.“

Kartais net 100 – 200 laisvės kovotojų junginys patraukdavo į kaimynines apskritis. Žalią Velnią tai vertė daryti didelis Raudonosios armijos ir NKVD dalinių spaudimas. 1945 m. vasarį dauguma 5-osios LLA apygardos būrių, vadovaujamų Mečislovo Kestenio (Mykolo Karecko – Serbento) ir Jono Misiūno – Žalio Velnio, savaitei ar dviem pasitraukė į Švenčionių apskrities miškus, slėpdamiesi nuo Žaslių miestelyje įsikūrusio NKVD bataliono. Tų pačių metų vasarą 60 – 70 partizanų būrys, kuriam vadovavo Žalias Velnias ir jo pavaduotojas Aleksandras Zapkus – Piliakalnis, išvyko į Ukmergės apskritį, lankėsi Gelvonų, Musninkų, Veprių, pagal kai kuriuos duomenis – netgi Deltuvos ir Taujėnų valsčiuose. 1945 m. rugsėjį jie vyko į susitikimą su Danieliumi Vaiteliu – Briedžiu. DKA vadai su Briedžio partizanais susitiko Vyčio apygardos partizanų veikimo teritorijoje, paskui su 35 – 40 partizanų apsauga aplankydamas vietinius būrius, pasiekė Lėno mišką Taujėnų valsčiuje. Čia per pasitarimą su Vyčio apygardos vadovybe pasiskirstė veiklos zonomis. Ribas tarp savo veikimo teritorijų nustatė Neries upe ir plentu Jonava – Ukmergė.
1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje savo veiklą suaktyvino LLA štabas. Jis patvirtino Lietuvos teritorijos paskirstymą į penkias apygardas. Žalio Velnio veikimo rajoną nutarta vadinti LLA Vilniaus apygardos 5-ąja apylinke. Tai neatitiko esamos situacijos, nes Žalias Velnias veikė ne tik Trakų, bet ir Ukmergės, Švenčionių ir net Kauno apylinkėse.
1945 m. sausio 10 d. pas Žalią Velnią, tu metu apsistojusį Skėrių kaime, Žaslių valsčiuje, atvyko LLA Vilniaus apygardos štabo narys vyr. leitenantas Mečislovas Kestenis – Serbentas (MGB ir daugeliui bendražygių žinomas fiktyvia Mykolo Karecko pavarde – aut. past.). Jis įteikė dokumentus apie LLA inicijuotus organizacinius pakeitimus. Pranešė, kad pagal 1944 m. gruodžio 4 d. LLA vyr. „Vanagų“ štabo operatyvinį įsakymą Nr.4, didžiojo Rytų Lietuvos dalis priskirta prie Vilniaus apygardos, kuri suskaidoma į penkias apylinkes. Didžiosios Kovos rinktinė numatyta jos sudedamąja dalimi, 5-ąja apylinke, tačiau Ukmergės ir Trakų kovotojai išskirti į skirtingas apylinkes. Žalias Velnias šiai daliai pritarti nenorėjo. Paaiškėjo, kad Serbentas atvyko ne tik paskelbti įsakymo apie reorganizuotą Žalio Velnio rinktinę, bet buvo pasiryžęs čia likti, vadovauti šio krašto partizanų kovoms. 1945 m. sausio 15 d. Serbentas pasirašė dokumentus, kuriuose vadino save LLA 5-osios (Trakų) apylinkės vadu. Žalias Velnias liko jo pavaduotoju ir DKR vadu.
Tačiau M.Kestenio – Serbento vadovavimas tęsėsi gana trumpai. 1945 m. žuvo daug būrių, kuopų, batalionų vadų, štabo narių. Tarp jų ir M.Kestenis – Serbentas. Jis žuvo 1945 m. balandžio 13 d. per Kaugonių kautynes. Vadovauti apygardai vėl ėmėsi j.Misiūnas – Žalias Velnias.
1945 m. gruodžio 1 d. Žalias Velnias išleido įsakymą Nr. 1/19 dėl partizanų veikimo teritorijų pasiskirstymo. Jame nurodyta , kad LLA 5-osios apygardos pavadinimas keičiamas į Didžiosios Kovos apygardą (DKA); planuojama sukurti keturias rinktines. Kiekviena rinktinė turėjo veikti apskrities ribose. Vienintele išimtimi tapo Ukmergės apskrities Musninkų valsčius, kurio teritoriją Žalias Velnias priskyrė A rinktinei. DKA teritorija turėjo nusidriekti nuo Kauno iki pat sienos su Baltarusija, nuo Ukmergės iki Šalčininkų.
Žaliam Velniui pavyko savo numatytas struktūras įgyvendinti tik dviejose rinktinėse – A ir B. Didelis dėmesys skirtas formuojant B rinktinę Ukmergės apskrityje, nes iki tol jau buvo didelis įdirbis. Tikėtasi suburti ir kitas dvi rinktines – C ir D. Žinoma, kad Švenčionių (Tigro) rinktinė laikyta DKA D rinktine, nors problemų kilo dėl didelio atstumo. Jai vadovavo su DKA susijęs ir dažnai su Žaliu Velniu bendravęs, bendrose karinėse operacijose (pvz., 1945 m. vasario kautynėse Pigonių kaime, Musninkų valsčiuje) dalyvavęs J.Kamarauskas – Karijotas, pripažinęs pavaldumą ir 1945 m. pabaigoje DKA vadovybės paskirtas naujos rinktinės vadu. C rinktinę turėjo sudaryti Utenos V.Mikulėno – Šarūno pajėgos, tačiau šiokie erdvėje įsikūrė Vytauto apygarda. Tad Žaliam Velniui beliko tik B apygardos įkūrimas. Žalio Velnio pavaduotojas Aleksandras Zapkus – Piliakalnis, atvykęs į būsimos B rinktinės teritoriją, pranešė, kad jos vadu paskirtas Alfonsas Morkūnas – Plienas, štabo viršininku – Juozas Šibaila – Diedukas.
Didelė apygardos teritorija nesukliudė partizanams veikti apgalvotai, dažnai pagal iš anksto numatytą planą. Žinoma daug atvejų, kai operacijose dalyvaudavo keli tos apylinkės būriai. Tokiems susirėmimams buvo sudaromi planai, numatomas partizanų išsidėstymas įvairiais kovos etapais. Darbus atlikdavo būrių vadai per bendrą susitikimą ar rinktinės štabas.
Tačiau situacija neišvengiamai keitėsi. Visoje Lietuvoje 1945 m. pabaigoje – 1946 m. pradžioje laisvė kovotojai, reaguodami į situaciją, kai dideli būriai atvirose kautynėse prieš okupantus patirdavo nemažų nuostolių, pradėjo naudoti kitokią partizaninio karo taktiką. Buvo pereita prie trijų „S“ taktikos: smok – slėpkis – smok. Nebeliko didelių, dešimtis ir šimtus kovotojų vienijančių būrių, partizanai daug griežčiau pradėjo laikytis konspiracijos. Išimtimi netapo ir J.Misiūnas – Žalias Velnias, kuris NKVD informatorių ir agentų buvo sekamas nuo pat pirmųjų jo partizanavimo dienų.  Juolab vado autoritetas dėl jo asmeninių savybių nuolat augo.
Yra žinoma, kad 1945 metų vasarą su Žaliu Velniu bandė susitikti partizanus vaizdavę agentai–smogikai ar operatyviniai darbuotojai. Lietuvos ypatingojo archyvo Trakų apskrities operatyvinėje byloje yra cheminiu pieštuku rašytas raštelis:
„Nuo š. m. birželio mėn. 17 d. iki 20 d. 20 val. laukėm Tamstos ir vakar pranešėme, kad susirinkom, tačiau Tamstos nesulaukėme. Tada nusivylę Tamstos žodžiu išsiskirstėm. Ateityje į Tamstos kvietimus nesirinksime. Galėsit tada aplankyti kiekvieną dalinį skyrium. Nepamatę Tamstos asmeniškai iki liepos 5 dienos – nutrauksim visus ryšius ir slaptažodžius“.
Akivaizdu, kad raštelis buvo provokacinio pobūdžio. Žaliam Velniui toks „kvietimas“ susitikti, o jei jis neateitų, nepaklusti, turėjo padiktuoti išdavystės nuojautą. Rašę šį „dokumentą“ enkavedistai neabejotinai menkai žinojo apie Žalio Velnio daliniuose nustatytą subordinacinį paklusnumą ir geležinę drausmę. Ne tik kovotojams, bet ir jam pačiam.

Žaliam Velniui sunaikinti pasiųsta net 15 agentų. Jiems talkino 7 operatyviniai darbuotojai. Tuo metu – 1945 m. vasarą – kareiviai nuolat šukavo Kaišiadorių valsčių. Buvo ieškoma Žalio Velnio bunkerių ne tik trobose, tvartuose, daržinėse, bet ir šampalais badomas kiekvienas įtartinas žemės kauburys. 1945 metų pabaigoje buvo užverbuotas agentas Vladas – legalizavęsis partizanas Vaclovas Bičkauskas – Vaiduoklis Jis sutiko dalyvauti operacijoje, kurios metu turėjo sunaikinti bunkeryje besislapstantį Žalią Velnią  ir užtikrino, kad tai padaryti jam bus nesunku, nes Žalias Velnias jam žinomose apylinkėse vaikšto vienas, be palydos, bet yra labai atsargus. Nors ir kaip stengėsi agentas, sutikti vado Kaišiadorių ar Žiežmarių valsčiuose jam nepavyko. Kelias savaites pasibastęs, agentas Vladas pranešė, kad Žalio Velnio pėdsakų neaptiko, bet prieš pat Naujuosius metus iš kaimiečių sužinojo, jog A rinktinės vadas Jonas Neicelis – Šarūnas su partizanais Vaclovu Krilavičiumi – Vyteniu ir Telesforu Ramanausku – Rambynu pasiėmę sprogmenų traukiniu išvyko į Kauną. Iš tikrųjų 1945 – 1946 metais Kaune buvo kelios DKA štabo slėptuvės. Jos buvo įrengtos Vilijampolėje, Marijos Ramanauskienės gyvenamajame name Jurbarko gatvėje ir Vilijampolės parapijos klebono, kunigo Aleksandro Masaičio sodyboje. Šiandien žinoma, kad ten kartais apsistodavo DKA štabo pareigūnai ir pats Žalias Velnias.

MGB voratinklio pinklėse

1946 m. pradžia žymėjo naują partizaninės kovos etapą, naujus išbandymus laisvės kovotojams. Partizanai patyrė didelių nuostolių visoje Lietuvoje. Pogrindžio ginkluotosios pajėgos sumažėjo ir dėl sovietų paskelbtos ir kelis kartus pakartotos legalizacijos. Dėl šių dezorganizuojančių veiksnių nebeliko stambių partizaninių junginių, taigi ir jėgų puldinėti miestelius ar vykdyti kitus platesnio masto žygius. Žemesnysis partinis ir sovietinis aktyvas galėjo pasijusti ir veikti laisviau. Tarptautinė padėtis partizanams irgi nieko gero nežadėjo, daugelio lauktas kars tarp Vakarų ir Rytų taip ir neprasidėjo, o apie partizanų kovas Lietuvoje Vakaruose mažai kas iš viso žinojo. Likusiems gyviems kovotojams apsiėmę vadovauti asmenys turėjo ieškoti naujų kovos būdų ir priemonių.
1945 – 1946 m. DKA irgi patyrė didelių nuostolių. Sovietų saugumo duomenimis, nuo 1945 m. iki 1946 m. gegužės žuvo 796 DKA partizanai, 861 buvo suimtas. Tačiau kiek įmanoma stengtasi organizuoti ginkluotą pasipriešinimą per sovietų organizuojamas akcijas. Pvz., prieš 1946 m. rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Tuo laiku išleista Žalio Velnio direktyva nurodė leisti atsišaukimus – įspėjimus, naikinti rinkimų apylinkes, griežtai bausti pirmuosius savo noru balsavusiuosius, taip pat organizuoti kitokį pasipriešinimą. „Pirmuosius balsuotojus už komunistinę valdžią apklausti ir sunaikinti kaip tėvynės išdavikus. Nevykstant balsavimams, kaimuose bus atliekamos kratos ir areštai. Sutelkti pajėgas tokiems puolimams atremti. Miesteliuose ir kaimuose deginti komunistų namus. Suimti komunistus lietuvius, rusus, stribus, komunistinių įstaigų valdininkus ir jų šeimas. Šiuos veiksmus atlikti su mažiausiais partizanų nuostoliais. Naikinti telefonų linijas, gadinti kelius ar tiltus. Jei priešas pasitelks didelius dalinius, pasitraukti. Akcijos metu laikytis griežtos vidinės drausmės, kurie nenorės paklusti, sušaudyti“, – rašoma 1946 m. sausio 18 d. Žalio Velnio pasirašytoje direktyvoje Nr.2.

Vis tik kovos sąlygų pasikeitimai ir neoptimistinė, neaiški ateitis, neabejotinai neigiamai paveikė Žalią Velnią. Drąsus, talentingas organizatorius, neapsakomai energingas Žalias Velnias pasijuto esąs savotiškoje kryžkelėje. Iš amžininkų prisiminimų matyti, kad jis tuo metu aiškino esąs pavargęs ir toliau nebegalįs dirbti. Slėgė žmonos žūtis, nežinomybė dėl mažamečių vaikų, bendražygių žūtys. Tikėtina, kad J.Misiūnas – Žalias Velnias dėl visko kaltino save, taip pat jautė tam tikrą kompleksą dėl savo karinio laipsnio.
Žalias Velnias prašėsi pakeičiamas apygardos vado poste didesnį laipsnį turinčiu karininku. Išliko vienas jo laiškas: „Aš jau pakankamai vadovavau, o dabar jaučiu, kad nei mano išsilavinimo, nei žinių, nei gabumų nepakanka.“
Kaip tik tuo metu nemažas įdirbis ir tam tikros MGB palankiai susiklosčiusios aplinkybės sudarė sąlygas jų agentams infiltruotis į partizanų gretas. Ir ne kaip eiliniams kovotojams, o kaip „pogrindžio“ vadams. MGB Vilniuje „įkūrė“ fiktyvų rezistencijos centrą, tiksliau skleidė legendą apie tokio centro egzistavimą. „Centras“ siekė sudaryti vaizdą, kad apima visą Lietuvos teritoriją, koordinuoja partizanų veiksmus, skiria apygardų vadovybę. 1946 m. kovą MGB agentai, pasinaudoję Vilniuje studijavusių ryšininkių nuoširdžiais norais padėti laisvės kovotojams, be to, merginų naivumu, užmezgė ryšius su DKA vadovybe. MGB, pasinaudodama sėkminga pirmine įvykių eiga, pradėjo kombinacinius žaidimus, kurie ilgainiui turėjo sunaikinti visą Lietuvos ginkluotą pogrindį.
Pradėta nuo Didžiosios Kovos apygardos ir jai vadovavusio J.Misiūno – Žalio Velnio, kuris, kaip minėta, norėjo perduoti apygardos vado pareigas labiau patyrusiam ir aukštesnį laipsnį turinčiam kariškiui.
Įvykiai rutuliojosi gana greitai. MGB kontaktams su DKA vadovybe užmegzti pasiuntė patyrusį agentą Kipšą, buvusį Lietuvos partizanų sąjūdžio narį Gvidoną Augulį, pogrindyje žinomą Meškos slapyvardžiu. Iš tiesų G.Augulis – Meška buvo rimtai įsitraukęs į pogrindžio darbą, bet 1945 m. liepos 23 d. NKGB suimtas ir užverbuotas pradėjo vykdyti saugumo užduotis. Jau 1946 m. kovą G.Augulis stengėsi susitikti su Žaliu Velniu, bet pastarasis buvo atsargus. G.Auguliui pavyko susitikti tik su DKA štabo nariais. Aplinkybės susiklostę taip, kad MGB agentui Kipšui kartu su DKA štabo nariais ir apsaugos būriu keliaujant į susitikimą su apygardos vadu, jie pateko į susišaudymą su stribai (ar kariuomene). Agentas elgėsi drąsiai, bent jis taip save apibūdino. Kai partizanai bandė trauktis, jis įrėmė pistoletą į partizano Varpo galvą ir įsakė sustoti. Tvarkingai atsišaudydami jie pasiekė mišką, bet žuvo vienas iš partizanų. Tuo metu Žalias Velnias pasitraukė nežinoma kryptimi, kartu su MGB agentu ieškoję kovos draugai jo nerado.
Pirmasis tiesioginis Žalio Velnio ir MGB legendinio „centro“ atstovo G.Augulio – Kipšo susitikimas švyko 1946 m. balandžio 22 dieną. Galima spėti, kad G.Augulio elgesys per prieš keturias savaites įvykusį susišaudymą galutinai išsklaidė apygardos vado abejones. Iš Kipšo ataskaitų MGB žinoma, kad susitikimo metu J.Misiūnas – Žalias Velnias daug pasakojo apie save, savo tarnybą, partizaninės kovos pradžią, Didžiosios Kovos rinktinės ir apygardos kūrimą. DKA vadas išsakė mintį, jog negauna jokių direktyvinių nurodymų, neturi gerų informacijos šaltinių („gyvena kaip maiše“), išsakė savo abejones dėl ginkluotosios kovos taktikos (nes nuostoliai didėjo, žmonių skaičius mažėjo, kovos perspektyvos liko neaiškios. Taip pat Žalias Velnias išsakė norą, jog neva Kipšo atstovaujama organizacija „vardan tėvynės“ perimtų vadovavimą apygardai, o jis vykdytų įsakymus ir neprieštarautų karininko, kuris vadovautų partizanų junginiui, atsiuntimui. Jis, kaip neturintis karininko laipsnio, galėtų būti vado padėjėjas.
Neilgai trukus, gegužės 7-ąją, MGB agentas Kipšas per ryšininkę gavo Žalio Velnio raportą – prašymą  atsiųsti štabo viršininką ir asmenį, galintį vadovauti apygardai. Atsiųstas raportas buvo adresuotas „Lietuvos partizanų sąjūdžio (LPS) Vyriausiam vadui“. Iš to MGB suprato, kad Žalias Velnias tebelaiko LPS realiai egzistuojančia organizacija (nors ją saugumiečiai buvo likvidavę 1945 m.).
Žalias Velnias buvo užsiminęs, kad vadovavimą apygardai perleistų į pažįstamo ir gero vado rankas. Tikėtina, kad MGB, parinkdama kandidatą į naujo apygardos vado poziciją, atsižvelgė į šį Žalio Velnio norą. Į žaidimą buvo įtrauktas MGB agentas Gediminas, tarp partizanų žinomas slapyvardžiu Kapitonas Griežtas. Po šiuo slapyvardžiu slėpėsi buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas Vytautas Pečiūra (1908 – 1986 m.). Tarpukariu jis buvo Šaulių sąjungos narys, tarnavo policijoje. 1933 m. baigęs Karo mokyklą, tarnavo įvairuose Lietuvos kariniuose daliniuose. Vertas dėmesio faktas, kad 1935 m. jis vyko į Sovietų Sąjungą dėl tankų pirkimo ir stažuotės. 1940 m. Lietuvos okupacija nesugriovė jo karjeros, jis liko tarnauti kariuomenėje, o rugpjūtį buvo pakeltas į kpitonus ir paskirtas dirbo 2-osios divizijos 2-ajame skyriuje, kuris turėjo išaiškinti antisovietiškai nusiteikusius karius. Bet prieš pat karo pradžią, 1941 m. birželį, V.Pečiūra dėl vieno asmens nekonkretaus paliudijimo vienoje iš politinių bylų buvo suimtas ir įkalintas Gorkio kalėjime. Iš dokumentų matyti, kad 1942 m. jis buvo užverbuotas ir operatyviniais sumetimais iš kalėjimo paleistas. 1944 m. V.Pečiūra grįžo į Lietuvą, dirbo Lietuvos SSR filharmonijos direktoriumi. Iki tol, kol jį prireikė aktyvinti.
Daug ką lėmęs V.Pečiūros, kaip „centro“ siūlomo kandidato į apygardos vadus, ir Žalio Velnio susitikimas įvyko 1946 m. gegužės 18 dieną. Susitikimo vieta galėjo būti netoli Kaugonių miško. Iš MGB dokumentų žinoma, kad per susitikimą buvo nutarta jog Kapitonas Griežtas veiks Vilniuje, o Žalias Velnias liks miške. MGB siųstas kandidatas į apygardos vado pareigas išdėstė Žaliam Velniui apie galimybes išvykti mokytis karo mokslų į Angliją, apie būtinybę keisti kovos taktiką į pasyvią, legalizuoti daugumą partizanų ir  taip išsaugoti juos ateities kovoms. Žalias Velnias sutiko ir su siūlomais taktikos pakeitimais, bet esą negalįs to padaryti, nes pats dar neseniai kvietė visus į kovą. Tai būtų geriau atlikti naujam vadui. Užuominą apie galimybę užsienyje įgyti karinį išsilavinimą priėmė teigiamai. Vykimo į užsienį legenda irgi buvo neatsitiktinė, nes MGB, neva siųsdama DKA vadą į užsienį, norėjo jį slapta suimti, o vėliau naudotis jo vardu.
1946 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 06/24 vadovavimą apygardai J.Misiūnas – Žalias Velnias perdavė V.Pečiūrai – Kapitonui Griežtui, o iš tiesų MGB agentui Gediminui. Pats liko jo [pavaduotoju. Šį dokumentą kartu su duomenimis apie DAKA būrių sudėtį, apsiginklavimą 1946 m. liepos 24 d. į Vilnių atvežė MGB agentai G.Augulis – Kipšas ir Teodoras Krutkis – Kibirkštis, tarp rezistentų žinomas Aitvaro slapyvardžiu. Tai jau buvo tikra pabaigos pradžia…
Jau kitą dieną NKVD pagal gautus iš partizanų duomenis atakavo DKA štabo apsaugą – Vytenio būrį. Žalias Velnias gal ir įtarė kažką negero, nes savo buvimo vietų neišdavė net artimiausiems bendražygiams. Tačiau panašu, kad pakankamai pasitikėjo V.Pečiūra – Kapitonu Griežtu.
Norėdama apsidrausti nuo bet kokių netikėtumų MGB nutarė nedelsti – 1946 m. rugpjūčio 12 d. Vilniuje organizavo tariamą visos Lietuvos rezistencijos vadų pasitarimą. Į pasitarimą atvyko tik naujai paskirtas štabo viršininkas Benediktas Trakimas – Genelis ir Juozas Krilavičius – Vytenis. Pasitarimas įvyko naktį iš rugpjūčio 12-osios į 13-ąją agento Kibirkšties namuose Belmonte,  Vilniaus priemiestyje. Jame dalyvavo trys MGB agentai – T.Krutkis – Kibirkštis, Žemaitijos partizanų atstovą slapyvardžiu Meška vaizduojantis agentas Jonynas ir Juozas Markulis – Erelis, prisistatęs kaip „diplomatas Lietuvos politikos reikalams“, ir keli tikri Lietuvos pogrindžio dalyviai, panašu, aklai tikėję MGB suruoštu tragikomišku spektakliu. Tačiau į pasitarimą kviestas Žalias Velnias neatvyko. Tikėtina, kad jis įtarė klastą ir kol kas delsė.
Gavęs vadovybės užduotį, MGB agentas Kibirkštis paprašė Onutės Trakimaitės – Ožkos, tuo metu buvusios štabo ryšininke, nuvykti automobiliu į numanomą Žalio Velnio slapstymosi vietą, jį surasti ir vis tik pasistengti įtikinti atvykti į tokį svarbų pasitarimą. Ožka buvo DKA štabo viršininko B.Trakimo – Genelio sesuo, todėl ja Žalias Velnias pasitikėjo. Rugpjūčio 13 d. pavakaryje mašina pajudėjo plentu Vilnius – Kaunas. Nurodytą vietą pasiekė apie 8 val. vakaro. Sutartoje vietoje Žalio Velnio laukė iki vidurnakčio. Pirmą valandą nakties jis, pasiruošęs į kelionę, pasirodė kartu su bataliono vadu Petru Petkevičiumi –  Drambliu, Romasiumi Petkevičiumi – Varnėnus, Vincu Čiurinsku – Šermukšniu ir Petru Klimavičiumi – Uosiu. Naktį iš rugpjūčio 13-osios į 14-ąją Žalias Velnias su Drambliu atvyko į Vilnių. Galbūt jį nuramino ramiai praėjusi pirmoji pasitarimo diena…
Vilniuje  Žalias Velnias susitiko su pasitarime dalyvavusiu B.Trakimu – Geneliu, pastarojo buvo informuotas apie priimtus nutarimus. Kiek vėliau neva susitikti su formuojamo „komiteto vadovais“ buvo nuvežtas į specialiai paruoštą butą. Prieš tai, gal nujausdamas nelaimę ir norėdamas apsidrausti, Žalias Velnias įsakė Geneliui, Vyteniui ir Drambliui skubiai grįžti į apygardos teritoriją. Tai buvo paskutinis Žalio Velnio įsakymas…

Vietoj epilogo

J.Misiūnas – Žalias Velnias tą pačią dieną buvo suimtas. Iš saviškių jo daugiau niekas niekada nebepamatė. Atgal į apygardos teritoriją grįžę bendražygiai apie savo vado suėmimą taip pat nieko neįtarė, o vėliau, jam vis neatsirandant, tik spėliojo, kad jis arba paslaptingomis aplinkybėmis žuvo, arba išvyko į Angliją studijuoti karo mokslų. Areštas buvo taip įslaptintas, kad MGB šia žinia nepasidalino net su LSSR MVD skyriais, kurių darbuotojai ir šnipai dar ilgokai klampojo po pelkes ieškodami Žalio Velnio.
Po tardymų Vilniuje J.Misiūnas – Žalias Velnias buvo išvežtas į Maskvą ir Butyrkų kalėjime sušaudytas. Tiksli jo mirties data iki šiol istorikams nėra žinoma, bet numanoma, kad Lietuvos laisvės kovotojo gyvybė užgeso 1947 m. kovo 11 dieną.

J.Misiūnas – Žalias Velnias ant laisvės aukuro paaukojo ne tik savo gyvybę. Tragiškas ir jo šeimos – žmonos ir vaikų – likimas. Jo žmona, Ona Krivickaitė – Misiūnienė, buvo suimta dar 1944 m. pabaigoje Tuo metu ji laukėsi kūdikio. Nėščią Žalio Velnio žmoną kartu su septynmečiais dvynukais Ringaudu Jonu ir Kęstučiu Zigmantu išvežė į Ukmergę ir uždarė saugumo kameroje. Netrukus  kalėjime jai gimė dar vienas sūnus: naujagimį pavadino Vytautu.
1945 m. sausį, pasilikę kalėjime visus tris vaikus (tarp jų ir ką tik gimusį Vytautą) įkaitais, enkavedistai O.Misiūnienei įteikė Žaliam Velniui adresuotą legalizuotis siūlantį laišką ir išsiuntė ją ieškoti vyro. Po kelių savaičių Žalią Velnią ji surado Pigonyse, Musninkų valsčiuje. Visi džiaugėsi susitikimu ir liūdėjo dėl nelaisvėje likusių vaikų. Kurį laiką Ona vaikščiojo su savo vyro būriu. 1945 m. vasario 4-osios pavakare vienoje Pigonių kaimo sodyboje apsistojusius partizanus netikėtai apsupo Musninkų stribai. Prasidėjo susišaudymas. Jo metu O.Misiūnienė žuvo.
Pusiau našlaičiais likę Misiūnų vaikai buvo atiduoti į Čiobiškio vaikų prieglaudą. Tan jie visą laiką buvo žeminami, terorizuojami ir persekiojami. Vėliau vaikus pasiėmė giminės. Bet sovietų valdžia juos ir toliau persekiojo, kol suaugę jie buvo priversti išvykti gyventi į Kaliningrado sritį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Ringaudas Jonas sugrįžo į Lietuvą ir gyveno Rudiliuose, Kupiškio rajone. Mirė 2013 metais. Kęstutis Zigmantas svetur ir mirė, o Vytautas ir dabar gyvena Kaliningrado srityje. Duktė Danutė Ona Misiūnitė – Ilčiukienė, gimusi 1935 m., gyvena Panevėžyje.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo deramai įvertintas Didžiosios Kovos apygardos kūrėjo ir vado Jono Misiūno – Žalio Velnio indėlis į laisvės kovas. 1997 m. gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio teisinis statusas (po mirties), 1998 m. suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).
1999 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J.Misiūnas – Žalias Velnias apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabartinis atitikmuo – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius) ( po mirties).
Prie Kaišiadorių geležinkelio stoties esanti aikštė pavadinta Jono Misiūno vardu, atidengta atminimo lenta. Jam pastatyti atminimo ženklai Kaišiadoryse, Kaugonyse, Ukmergės Mūšios parke; Jono Misiūno – Žalio Velnio pavardė įrašyta partizanų koplytėlėje Kaišiadorių kapinėse ir ant paminklo Didžiosios Kovos apygardos partizanams atminti Gelvonuose.
1999 m. sausio 15 d. tuometinio krašto apsaugos ministro Česlovo Stankevičiaus įsakymu Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Vilnaius apskrities teritorinės gynybos rinktinei suteiktas Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės vardas.