gintarinesvajone.lt 2014-03-10

Gimęs kovo 11-ąją
Kostas Mačionis-Žvalgas (1923–1945)

Arturas Čiras LKKSS VAS narys

Tas, kuris tikisi iš istorijos teisingumo, reikalauja daugiau, negu ji ketina duoti: dažnai ji suteikia paprastam, vidutiniam žmogui žygdarbio šlovę ir nemirtingumą, nublokšdama pačius geriausius, narsiausius ir išmintingiausius į nežinomybės tamsą
S. Cveigas

Mūsų gyvųjų pareiga priminti istorijai ir istorikams jų pareigą – siekti teisingumo ir neleisti geriausiems, narsiausiems ir išmintingiausiems nugrimzti į nežinomybės tamsą.

Šeima, vaikystė, patrioto kelias

Galima sakyti, kad XX a. vidurio įvykiai buvo skaudžiausi Lietuvai visoje jos istorijoje. Vokietija ir Sovietų Sąjunga Antrojo pasaulinio karo pradžioje dalinosi įtakos zonomis, į kurias nepasikuklinusios įtraukė ir Lietuvą. Žiniasklaida, švietimas, mokslas atsidūrė sovietinės valdžios rankose. Buvo kovojama prieš katalikų bažnyčią, terorizuojami ūkininkai, iš jų atimami ūkiai ir visa nuosavybė. Sovietizacija sugriovė, sudarkė, suniokojo ne vienos šeimos, ne vieno žmogaus likimą. Ir praeityje Lietuvai buvo sunkūs laikai, bet žiauriausiai su ja buvo elgiamasi vadinamojo „civilizuoto pasaulio – Naujaisiais laikais“, kai viena dalis jos vaikų gyveno miškuose, nes vyko masinė mobilizacija į svetimą kariuomenę, todėl neapsikentę patriotai vyrai, iš idėjos ar nenorėdami tarnauti sovietams, ėmė traukti į miškus ir tapo partizanais, o kiti buvo tremiami į svetimus ir nepažįstamus kraštus. Visus to laikmečio sunkumus teko patirti ir Mačionių šeimai. Šios šeimos istorija tragiška, kaip ir tas Lietuvos istorijos laikotarpis. Tai ne tik Mačionių šeimos, bet ir lietuvių tautos, Lietuvos valstybės drama.
Alytaus apskrityje, Daugų valsčiuje, Atžalyno kaime 4-ame dešimtmetyje gyveno Silvestro (g. 1893) ir Antaninos (g. 1900) Mačionių šeima. Gausi, kaip dažna to meto valstiečių šeima, augino vyriausią sūnų Kostą (g. 1923) ir penkias dukras: Aldoną (g. 1925), Danutę (g. 1928), Girdutę (g. 1932), Oną (g. 1934) ir Ireną (g. 1938). Šeimos galva Silvestras Amerikoje buvo užsidirbęs pinigų ir apie 1927 metais iš dvarininkės Jadvygos Kuncevičienės (kapitono Vladislovo Golšteino uošvės) nupirko 20 ha Atžalyno kaime, o vėliau iš Vladislovo Golšteino nupirko dar 6 ha žemės iš Juozapavos dvaro.
Tėvai mokslų nebuvo baigę, bet buvo apsiskaitę ir protingi žmonės. Šeima draugavo su tokiais žmonėmis kaip Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras kun. Vladas Mironas, vėliau paskirtas Vyriausybės ministru pirmininku bei Juozapavos dvaro savininku, karininku Vladislovu Golšteinu ir jo žmona mokytoja Monika.
Mačioniai buvo labai veiklūs (broliai kilę iš Daugų valsč., Dvarčėnų k., Silvestras buvo valsčiaus tarybos narys, o jo brolis Kazimieras – Daugų valsčiaus viršaitis, vėliau abu tapo Tautininkų partijos nariais), dalyvavo valstybiniame gyvenime, puoselėjo lietuviškumą. Dar caro laikais Silvestras Mačionis su broliu Kaziu ir kitais kaimo vyrais rengdavo skaitymo vakarus: rinkdavosi paskaityti, kad neužmirštų lietuvių kalbos ir kad ja pasidžiaugtų. Silvestras per kun. Vladą Mironą gaudavo nemažai lietuviškų knygų ir laikraščių, todėl savaitgaliais ir vakarais mokydavo susirinkusį jaunimą lietuvių kalbos – juk broliai Mačioniai buvo gimę dar spaudos draudimo laikotarpiu, todėl puikiai suprato lietuvių kalbos vertę.

Mačionių šeimai įvykiai ėmė klostytis tragiškai jau 1938 m. žiemą, kai mirė tėvas Silvestras. Tai buvo nelaimingas atsitikimas, kai Silvestras su broliu Kazimieru 1938 m. sausio 1 d. medžiojo kiškius. Pasibaidęs arklys truktelėjo roges, ant kurių stovėjo Kazimieras. Jis krisdamas nuspaudė gaiduką ir kulka pataikė į Silvestrą. Kazimieras nebuvo nuteistas, todėl dažnai padėdavo brolio šeimai, netekusiai tėvo ir maitintojo.
Antanina Mačionienė liko viena su penkiais vaikais, iš kurių vyriausiam Kostui buvo penkiolika, o jaunėlė Irena dar nebuvo gimusi. Mama nepasidavė ir toliau augino bei auklėjo vaikus lietuvybės dvasia, todėl jie ir užaugo tikrais patriotais.
Mačionių giminės vyrai karštai mylėjo savo Tėvynę, niekada nenuleisdavo rankų ir nepasiduodavo. Broliai Silvestras ir Kazimieras veikė Lietuvos labui, buvo išprusę, tokią pat vyriškumo ir patriotizmo dvasią įskiepijo ir savo sūnums. Būtent todėl šie jauni vyrai buvo persekiojami pirmosios ir antrosios sovietų okupacijų metais.
Kostas Mačionis gimė 1923 m. kovo 11 d. Alytaus apskrityje, Daugų valsčiuje, Daugų kaime. Kostas mokėsi Majaukos kaimo pradinėje mokykloje (mokytojas Alfonsas Degėsys), kur baigė 4 skyrius. Vėliau mokėsi Daugų mstl. pradinėje mokykloje, kur baigė 5-ąjį ir 6-ąjį skyrius. Prieš pirmąją sovietų okupaciją priklausė tautinei organizacijai „Jaunoji Lietuva“, buvo aktyvus jos narys.
1940 m. birželio 15 d. SSSR kariuomenė okupavo Lietuvą. Neilgai trukus, čia ėmė veikti lietuviškos pogrindžio grupės, nukreiptos prieš okupantus. Dzūkija XX a. Lietuvos istorijoje – tai bene kovingiausias Lietuvoje kraštas. Kas nežino „Perlojos Respublikos“, kurios narsūs kovotojai 1918– 1923 metais kovojo prieš okupantus vokiečius, bolševikus ir lenkus? Pokario Lietuvoje Dainavos apygardos partizanai taip pat garsėjo savo kovingumu. Bet mažai kas žino apie kovingų dzūkų vaidmenį pirmosios sovietų okupacijos metu 1940 m. birželio 15 d. – 1941 m. birželio 22 d.

Iš archyvinių dokumentų žinome, kad 1940 m. spalio 1 d. Alytaus apskrityje, Daugų valsčiuje jau veikė pogrindinė antisovietinė „Geležinio Vilko“ organizacija. Per kelis mėnesius įsteigti organizacijos padaliniai visoje apskrityje. Alytaus mieste ir valsčiuje pavardėmis žinomi 100 narių, Alovės valsčiuje – 73, Butrimonių valsčiuje – 15, Daugų valsčiuje – 230, Merkinės valsčiuje – 66, Miroslavo valsčiuje – 13, Seirijų valsčiuje – 10, Simno valsčiuje – 46, I Varėnos valsčiuje – 35 nariai. Buvo griežtai laikomasi konspiracijos, gal todėl NKGB šios organizacijos iki karo pradžios neišaiškino,nors keletas narių ir buvo suimti 1941 m. balandžio mėnesį.
Pagrindinis „Geležinio Vilko“ organizacijos tikslas – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Šios organizacijos egzistavimą galima suskirstyti į 2 periodus: iki karo pradžios, kai veikė nelegaliai, ir veikla prasidėjus karui. Pirmame etape nariai platino atsišaukimus, kėlė Lietuvos valstybės vėliavas, boikotavo sovietinius renginius ir rinkimus į sovietų valdžios organus, rinko aukas areštuotųjų šeimoms paremti ir ginklams pirkti, sekė sovietinį aktyvą, kaupė ginklus, ruošėsi tinkamu momentu sukilti ir perimti valdžią vietose.
„Geležinio Vilko“ Daugų apygardos įkūrėjas Petras Juonys savo parodymuose 1945 m. teigė, kad buvo leidžiamas laikraštis „Kovos varpas“, kurį redagavo Daugų valsčiaus pašto viršininkas Jonas Blažys. Išleisti 4 numeriai (1940 m. gruodžio mėn., 1941 m. sausio, vasario ir kovo mėn.). Antisovietinio centro direktyvas iš Alytaus į Daugus dviračio pompoje parveždavo buvęs policininkas Juozas Biekša, gyvenęs Daugų valsčiuje, Rimėnų kaime.
1941 m. „Geležinio Vilko“ Daugų apygardoje, 4-ame Atžalyno skyriuje, kuriam priklausė 15 aktyvistų, skyriaus vado padėjėju įrašytas Kostas Mačionis. Nurodoma, kad į pogrindinę organizaciją įstojęs 1941 m. vasario 5 d., o jo sesuo Aldona – kovo 1 dieną.
Boleslovas Mačionis 1941 m. balandžio mėnesį ruošėsi išleisti laikraštį „Žygis“, tačiau nespėjo, nes buvo areštuotas Daugų bažnyčioje šv. Velykų pirmos dienos rytą (balandžio 9 d.). Kostas Mačionis nebuvo atpažintas didelėje žmonių minioje dar ir todėl, kad žmonės jį užstojo ir neišdavė. Deja, visiškai nuo suėmimo Kostui išsisukti nepavyko, nes po savaitės – balandžio 16 d. (per Atvelykį) jis namuose suimtas, kalintas Alytuje, vėliau – Kauno kalėjime, Mickevičiaus gatvėje. Kilus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui, 1941 m. birželio 23 d. iš kalėjimo išsilaisvino.
Galima svarstyti, ką gi šie jaunuoliai blogo padarė? Ką žmogus turi padaryti tokio, kad nusipelnytų praleisti kalėjime kelis ilgus mėnesius, būtų žiauriai mušamas ir kankinamas? Atsakymas – bandyti veikti prieš tironą. Šie jaunuoliai veikė. Jie priklausė pogrindinei antisovietinei „Geležinio Vilko“ organizacijai, kurio vienam iš skyrių (Atžalyno k.) vadovavo Boleslovas Mačionis, jo padėjėjas buvo Kostas Mačionis – suėmimo dokumentuose įvardinti kaip didžiausi išdavikai. Šiam skyriui dar priklausė ir penkios Mačionių moterys, kurios pagelbėdavo raštvedyboje, platinant atsišaukimus, renkant aukas suimtiesiems ir kitoje veikloje. Jau tada NKVD-istams krito į akis taip dažnai jų „raudonuosiuose sąrašuose“ besikartojanti pavardė. Mačionių šeima sovietinei valdžiai tapo tikru priešu.
„Geležinio Vilko“ nariai ne šiaip sau rinkdavosi pasišnekučiuoti, o laukė progos sukilti ir atkurti Nepriklausomą Lietuvą. Panašių organizacijų buvo ne viena, jos buvo susivienijusios ir kruopščiai ruošėsi sukilimui. Sovietų Sąjungos saugumo struktūros suprato šių organizacijų veiklos grėsmę ir numatė, kad maištingoje šalyje gali būti įvairių išpuolių – tam ruošėsi, todėl saugumas ir buvo toks budrus. Kaltinamuose raštuose šių būrių nariai buvo vadinami partizanais, nors jie dar tokiais nebuvo. Nors, gal būt, juos ir būtų galima vadinti „namų partizanais“.
1941 m. birželio mėnesio pabaigoje Vokietija okupavo Lietuvą. O birželio 23-čiąją, kai Lietuvoje prasidėjo visuotinis sukilimas, kurio epicentras buvo Kaunas, išgirdę skraidant lėktuvus ir šaudant, Kostas Mačionis su kitais kaliniais susikalbėjo per sienas Morzės abėcėle ir, išlaužę kamerų duris, išsilaisvino. Boleslovas Mačionis buvo smarkiai nusilpęs, todėl jį priglaudė vietiniai, o jo pusbrolis Kostas laukais ir miškais, su keliais draugais, grįžo namo. Sesuo Ona su ašaromis akyse prisiminė: „Brolis Kostas grįžo, bet jo kūnas buvo nusietas didžiulėmis mėlynėmis, kad net baisu buvo pažiūrėti, iš karto ėmiau verkti. Kostas kaimynams rodė savo mėlynus pečius: kaip Kauno kalėjime tardymo metu čekistų buvo kankinamas ir mušamas.“

Kostas ir nacių okupacijos metais išliko doras lietuvis. 1941 m. liepos mėnesį, kai vokiečiai žydus suregistravo ir žymėjo geltonos spalvos šešiakampėmis žvaigždėmis, Antanina Mačionienė savo namuose priglaudė kaimyninio dvaro šeimininkus – žydus Levinzonus, nes bėgančius nuo registracijos ir besislapstančius žydus šaudė vietoje. Mačionių sodyboje, verandos kambaryje, apsigyveno keturių žydų tautybės šeima, tarp jų mažamečiai Leibukas (apie 7 m.) ir Samukas (apie 6 m.). Mačioniai juos slėpė ir rizikavo, nes grėsė sušaudymas. Bet kurią dieną galėjo įvykti išdavystė. Tačiau nelaimės išvengta, nes kaimynai Degėsiai ir dėdės Kazio Mačionio šeimyna taip pat buvo padorūs lietuviai. Bet pavojus kasdien tykojo. Antanina Mačionienė Leibuką ir Samuką perrengė mergaitėmis. Ona Mačionytė (g. 1922) dirbo Daugų valsčiaus savivaldybės raštinėje. Kostas Mačionis įsidarbino draudimo įstaigos agentu Daugų valsčiuje. Gaudavo įvairiopos informacijos. Pastebėjo, kad sodyba sekama. Dažnai neramiai lodavę šunys. Levinzonai susirado kitą patikimesnę vietą, Samuką palikę Mačioniams. Jis buvo šviesių plaukų, gyveno iki 1942-ųjų pavasario ir jį Mačioniai vadino Simuku. Tada atvyko Gina Levinzonienė ir pasiėmė vaiką. Po kelių metų, kai antrą kartą grįžo sovietai, Gina Levinzonienė atvyko pas Moniką Golšteinienę ir jos abi atėjo į Atžalyno kaimą. Gina Levinzonienė pasiėmė savo drabužius, kuriuos buvo palikusi pasaugoti karo pradžioje, prieš pasitraukdama į miškus. Ji pasakojo, kad vyras ir vaikai žuvo bunkeryje (vokiečiai ar granatą įmetė, ar nušovė ten buvusius), kai jie slapstėsi Marcinkonių miškuose. Ji tuo metu buvo išėjusi parsinešti maisto, todėl liko gyva. Po kelių metų Aldonos Mačionytės sutikta Vilniuje – Gina Levinzonienė apsimetė nepažįstanti. Šitaip ji atsidėkojo už lietuvių šeimos pasiaukojimą ir gailestį žydams – kaimynams. Ji dirbo gal teisme tarėja ar sekretore, buvo ištekėjusi už ruso karininko. Apie 1994 metais telefonu kažkoks vyriškis skambino iš Kauno, ieškojo Aldonos dėl žydų gelbėjimo, klausinėjo ir apie Antaniną Mačionienę, bet Aldonos tuo metu namuose nebuvo…

2002 metais Magdalena Kaminskienė (Bernatavičiūtė), gyv. Slavinciškių kaime, papasakojo:
Sankė Levinzonas buvo vedęs Giną Kravickaitę (abiems buvo virš 30 m.). Jiems priklausė Slavinciškių dvaras, kuriame buvo 120 ha žemės ir miško ir nedidelis Mainios ežeras. Jų sodyba buvo labai graži su dideliu sodu. Laikė 19 arklių ir 20 karvių. Sankės Levinzono tėvai gyveno Dauguose, turėjo parduotuvę ir knygyną. Kai užėjo vokiečiai, man buvo dvylika metų, viską gerai atsimenu. Žydus surašė ir žymėjo Dovydo žvaigždėmis. Pasislėpusius, pabėgusius šaudė vietoje. Levinzonai pasitraukė su partizanais į miškus. Turtą išdalijo, ką galėjo – pasiėmė. Slapstėsi Marcinkonių miškuose. Miškuose juos užklupo vokiečiai. Grįžusi po karo Gina Kravickaitė-Levinzonienė man pasakojo, kaip buvo: „Vyrą nušovė, aš pabėgau, palikau vaikus. Girdėjau, kaip jie manęs šaukėsi.“ Rusams grįžus antrą kartą, po metų Gina atvažiavo į kaimą, pasiėmė, kas buvo likę. Pastatai atiteko kolūkiui. Vėliau gyveno Vilniuje, V. Kačialovo gatvėje. Dažnai ją aplankydavau. Ji ištekėjo už ruso karininko, turėjo vaiką. Bet laimės vis tiek neturėjo, vaikas sirgo cukralige. Išvežė į Rygą. Negrįžo. Netrukus ir ji mirė vėžiu.
1943 m. spalio mėnesį Pietų Lietuvoje ėmė steigtis kaimų savigynos būriai (VSB – vietinės savisaugos būriai), dar vadinti „Sargyba“. Okupantai vokiečiai neprieštaravo tokių būrių veiklai, nes jie buvo nukreipti prieš bendrą priešą – sovietų teroristus, kurie save įvardijo raudonaisiais partizanais. Atžalyno ir aplinkinių kaimų saugūnai rinkdavosi Mačionių namuose. Po karo Kostas Mačionis daugelyje NKVD-istų dokumentų buvo kaltinamas Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje kovojęs prieš sovietų partizanus. Iš to galima suprasti, kaip smulkmeniškai sovietų agentai sekė ir tyrė įvairią lietuvių veiklą, netgi vokiečių okupacijos metais.

1944 m. vasario mėnesį Kostas Mačionis ruošėsi stoti į generolo Povilo Plechavičiaus organizuojamą Lietuvos Vietinę Rinktinę, tačiau dėdės Kazimiero Mačionio buvo perkalbėtas, kad nepaliktų šeimos 26 ha ūkio. Į Vietinę Rinktinę įstojo kpt. Vladislovas Golšteinas ir dar keli daugiškiai.
1944 m. liepos mėnesio viduryje, vos tik peržengusi kartu su frontu Lietuvos sieną, Sovietų Sąjungos kariuomenės vadovybė tuoj pat, nuo rugpjūčio 1 d., paskelbė Lietuvos vyrų nuo 19 iki 35 metų mobilizaciją į okupacinės valdžios kariuomenę. Tai paskatino mobilizacijos vengiančius vyrus ginkluotis ir veikti organizuotai. Sąlygos tam buvo palankios, nes dzūkai savo ginklo jėgą jau buvo išbandę kovose 1943–1944 metais su raudonaisiais partizanais, nuolat užpuldinėjusiais ir terorizavusiais Dzūkijos kaimus. Tuomet Dzūkijos vyrai vienijosi į kaimų savisaugos būrius ir bendromis jėgomis gynėsi, todėl vienas kitą gerai pažinojo ir žinojo, kas ko vertas.
1944 m. rugsėjo 1 d. Alytaus apskrityje, Daugų valsčiuje Vaclovas Voveris su savo patikimais draugais įkūrė partizanų būrį. Iš pradžių „Žaibo“ būryje buvo 20 kovotojų, vėliau jų gretos išaugo iki 50, dar vėliau iki 70 kovotojų. Būrys pavadintas „Geležiniu Vilku“. Veikė Alytaus ir Trakų apskrityse: Alovės, Daugų ir Onuškio valsčiuose. 1944 m. rudenį Onuškio valsčiuje susiformavo Jono Matukevičiaus-Vilko vadovaujamas 40 partizanų būrys. Jo veikimo rajonas buvo Bakaloriškės, Žilinėliai, Kaniūkai ir kiti aplinkiniai kaimai.
1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje visame Dzūkijos krašte veikė daug savarankiškų partizanų būrių. 1945 m. gegužės 7 d. įkurtas Dzūkų grupės štabas, kurio pagrindinė veiklos kryptis ir buvo suvienyti Dzūkijos partizanus. Štabą sudarė operatyvinis, propagandos ir mobilizacijos skyriai. Pirmasis Dzūkijos partizanų vienytojas plk. ltn. Juozas Vitkus-Kazimieraitis į partizaninį judėjimą įvedė karinę tvarką: kaip ir kariuomenėje, išleido įsakymus su kariniais, mobilizaciniais ir operatyviniais nurodymais, įvedė partizano priesaiką ir partizano drausmės nuostatus. 1945 m. rudenį Geležinio Vilko grupė, kuri veikė Daugų ir Alovės valsčiuose, o jai vadovavo Vaclovas Voveris-Žaibas, jungė 50 kovotojų.

1944 m. vasarą, išstūmus vokiečius, didesnę dalį Lietuvos vėl okupavo Raudonoji armija. Užimdami visą šalį, sovietų kariuomenės būriai rinko į savo gretas jaunuolius. Per kaimus ėjo Raudonosios armijos kareiviai, mobilizuodami jaunus Lietuvos sūnus, o jų motinų, žmonų ir seserų beprotiški klyksmai skambėjo per kaimus. Laimei, einant per miškus daug vyrų pabėgdavo, o tie, kurie likdavo, būdavo iš karto nusiunčiami į frontą, kur neilgai trukus žūdavo.
Kostas Mačionis užkluptas šaukimo be atsisakymo – „išėjo į kariuomenę.“ Prieš tai norėjo atsisveikinti mamą, seseris ir pusseseres. Su visom pasimatė, išskyrus vieną – pusseserę Oną. Todėl jai 1944 m. rugpjūčio 1 d. parašė laišką, kur užsiminė, kad „važiuoja tolyn į mažai žinomas vietas.“ Šis laiškas vėliau buvo surastas rusų saugumiečių ir išliko Onos Mačionytės baudžiamojoje byloje kaip įkaltis.
Dvidešimt vienerių metų jaunuolis išvyko į Vilnių, ir pasikeitęs pavardę įsidarbino Spirito-degtinės gamykloje ekspeditoriumi. Bet greit juo ėmė domėtis sovietų saugumas: pradėjo persekioti, kviesti į tardymus. Saugumiečiai naktimis jį tardydavo, mušdavo, bet dar paleisdavo. Tai ėmė kartotis vis dažniau. Neištvėręs sovietų tardytojų patyčių, 1944 m. rugsėjo mėnesį Kostas su keliais draugais iš Vilniaus pasitraukė. Laukais ir miškais jis grįžo namo, į tėviškę. Pradėjo gyventi nelegaliai. Kluone pasidarė slėptuvę. Jis pasiryžo eiti partizanauti. Mamai pasakė: „Manęs gyvo jie daugiau į savo rankas nepaims. Aš sumokėjau daug daugiau 1941 metais kalėjime.“

Partizanų gretose

Išėjo Kostas kovoti už Tėvynės laisvę. 1944 m. spalio mėnesio pradžioje tapo Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės partizanu, slapyvardžiu Naganas, vėliau pasirinko slapyvardį Žvalgas. Susitiko su įžymiuoju Vaclovu Voveriu-Žaibu, kuris buvo vienos žymiausių partizanų grupių – Geležinis Vilkas – vadas. Už tai, kad visada tesėdavo duotą žodį, už narsą ir sumanumą, Kostas Mačionis buvo paskirtas jo pavaduotoju. Sekliai ir įvairūs šnipai nuolat ateidavo į Mačionių namus ir klausinėdavo apie sūnų, bet Antanina Mačionienė vis sakydavo, kad sūnus išėjo į kariuomenę – taip motina dangstydavo jį. Bet Žvalgas su Žaibu ir dar keliais partizanais dažnai lankydavosi mamos namuose.
Kostas Mačionis buvo labai rūpestingas ir geras žmogus, ne kiekvienam jis patardavo eiti partizanauti, o tik kito pasirinkimo neturintiems. Savo jauno pusbrolio Danieliaus Dirsės nepriėmė į Žaibo būrį, sakydamas, jog partizanavimas yra tiesus kelias mirčiai į nasrus ir ten reikia eiti tik tada, kai kito pasirinkimo nėra. Bet Danielius buvo labai atkaklus ir įstojo į Vanago būrį, tapdamas partizanu Gintaru. Kitas pusbrolis šešiolikametis Albertas Dirsė buvo patykotas prie namų ir sušaudytas stribų, užkastas bulvių lauke. Danielius Dirsė-Gintaras 1948 metais buvo išduotas ir bunkeryje sušaudytas. Jo kūnas buvo numestas miestelio gatvėje, o visos moterys vedamos atpažinti. Jo motina atsižadėjo, nenorėdama užtraukti šeimai dar didesnės nelaimės.
Tuo metu Lietuvos gyventojai sovietų valdžiai turėjo atsiskaityti pyliavomis. Bet 1944 metų rudenį okupantams pasirodė per maža duoklių ir jie užsimanė daugiau. 1944 m. lapkričio mėnesį Antanina Mačionienė, palikusi dukras vienas, išvažiavo mokėti pyliavų. Į namus atvyko stribai ir konfiskavo visą turtą. Tą dieną Mačionių šeimos aruodai buvo išsemti, išvežtos kuliamos mašinos, gyvuliai, baldai. Liko tušti namai, pabėgusi kiaulė, kumeliukas ir arklys, kuriuo Antanina Mačionienė buvo išvažiavusi. Gal neištrėmė jų todėl, kad dar neturėjo plano ar nebuvo kur išvežti.
Nuo tada ir prasidėjo neramumai. Mačionių moterys namo grįždavo tik dienomis, nakvodavo kur tik galėdavo – pas kaimynus, kartais miške. Gyventi ramiai jau nebuvo įmanoma: aplinkui vaikščiodavo stribai, jų pasiuntiniai arba tiesiog sekliai. Tada buvo suiminėjami Mačionių pavardę turintys žmonės: pats Kazimieras Mačionis ir jo vaikai.
Monika Golšteinienė pakvietė Antaniną Mačionienę su dukromis pagyventi pas save, nes jos vyras Vladislovas taip pat buvo suimtas. Juozapavoje apsigyveno mama, dukros Ona, Aldona ir Irena. Girdutė gyveno pas tetą, o Danutė mokėsi Alytuje, ten ir liko gyventi. Kad galėtų palaikyti su broliu Kostu ryšį ir jam padėti, Aldona tapo partizanų ryšininke.
1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje Daugų valsčiaus miškuose veikė Vėžio grupė, vadovaujama Konstantino Barausko-Vėžio. 1945 m. vasario mėnesio pabaigoje šioje grupėje buvo sutelkę apie 100 vyrų. Grupei priklausė Vaclovo Voverio-Žaibo būrys. Ryšius su Vėžiu palaikė ir nuo 1944 m. gruodžio mėnesio pradžios Alytaus–Butrimonių valsčiuose veikusi Jono Gervicko-Jovaro grupė.
1945 m. balandžio–gegužės mėn. Alytaus apskrityje vyko intensyvus partizanų kovinių dalinių vienijimasis, stambesnių organizacinių struktūrų kūrimasis.
1945 m. apie gegužės 20 d., užmezgusi ryšius su Vaclovu Voveriu-Žaibu, ats. ltn. Adolfo Ramanausko-Vanago kuopa (sudaryta iš 3 būrių) persikėlė į Varčios mišką, kur susitiko su grupės vadu Konstantinu Barausku-Vėžiu. Vadovybės pasitarime buvo numatytos visų minėtų trijų dalinių bei Vėžio grupės sudėtyje esančio Varčios apylinkių partizanų skyriaus, vadovaujamo Jono Čapliko-Komendanto, stovyklavimo vietos bei veikimo ribos aplinkiniuose kaimuose, taip pat nustatyti atpažinimo slaptažodžiai bei nuspręsta prisaikdinti visus partizanus. Birželio 2 d. įvykdę manevrinį žygį iš Varčios į Noškūnų mišką, Nemunaičio pranciškonų vienuolyno koplyčioje apie 120 partizanų priėmė priesaiką. Pamaldas atlaikė ir kovotojų išpažinties išklausė Ryliškių klebonas Juozapas Stasiūnas, kunigas Vaitiekus Želnia ir du vienuoliai-pranciškonai.
1945 m. birželio mėnesio pirmoje pusėje (tarp 5–10 d.) Punios šile įvyko bendros keleto šiaurinės Dzūkijos partizanų junginių – Margio, Kęstučio, Vėžio grupių, Balbieriškio būrio ir Vanago kuopos vadų bei štabų pareigūnų susirinkimas, sušauktas kpt. Domininko Jėčio-Ąžuolio. Vėžio grupei atstovavo Vaclovas Voveris-Žaibas. Pasitarime buvo aptarta tarptautinė padėtis, tolesnio partizaninio veikimo prasmė ir perspektyvos, grupių vadai apibūdino savo junginių veikimo sąlygas. Svarbiausias pasitarimo rezultatas buvo naujos Dzūkų rinktinės įkūrimas. Dalinio vadu liko jos iniciatorius kpt. Domininkas Jėčys-Ąžuolis, sudarytas rinktinės štabas. Tačiau tiek Vėžio grupės, tiek Vanago kuopos atstovai neturėjo įgaliojimų galutiniam atsakymui ir įsijungimas įteisintas bei organizacinės smulkmenos aptartos turėjo būti per kpt. Domininko Jėčio-Ąžuolio ir ats. ltn. Adolfo Ramanausko-Vanago bei Konstantino Barausko-Vėžio susitikimą.
Kitas Dzūkijos partizanų organizacinis centras formavosi pietinėje Dzūkijos dalyje. 1945 m. birželio 1–2 d. sujungti būrius, veikiančius Valkininkų ir Onuškio valsčiuose bei jiems vadovauti, iš Vilniaus atvyko ltn. Leonas Tarasevičius-Aras (vėliau Lūšis). Formuojamas junginys buvo pavadintas Geležinio Vilko (Valkininkų) rinktine ir naujasis jos vadas birželio 11 d. užmezgė ryšius su Varčios miško partizanais – Vėžio, Žaibo ir Vanago būriais. Pastarieji tuo metu organizaciniu požiūriu buvo pasiekę tą lygį, kuomet pradedama ieškoti ryšio su aukštesne vadovybe arba kuriamas savarankiškas stiprus junginys, ir vienu metu sulaukė net trijų pasiūlymų – iš trijų skirtingų centrų.
Be ltn. Leono Tarasevičiaus-Aro ir kpt. Domininko Jėčio-Ąžuolio pastangų ir pasiūlymų užmegzti ryšį, Vaclovas Voveris-Žaibas užmezgė ryšius ir su LLA Alytaus apylinkės štabu. Birželio mėnesio pirmoje pusėje Varčios miške ats. ltn. Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Konstantinas Barauskas-Vėžys ir Vaclovas Voveris-Žaibas susitiko su LLA štabo atstovu Vladu Pielikiu (vėliau – partizanas Butageidis). Varčios miško būrių vadai elgėsi pakankamai diplomatiškai, nukeldami galutinį atsakymą vėlesniam laikui. Jie pasirinko geriausią taktiką – pirma patiems išsiaiškinti visų trijų centrų galimybes, ir tik po to spręsti. Antanas Kulikauskas-Daktaras ir Vaclovas Voveris-Žaibas dalyvavo steigiamajame Dzūkų rinktinės pasitarime, o Konstantinas Barauskas-Vėžys ir ats. ltn. Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ birželio 12 d. Rugio būrio stovyklavietėje susitiko su ltn. Leonu Tarasevičiumi-Aru ir Jonu Jakubavičiumi-Rugiu, sužinodami apie aukštesnio Dzūkų grupės štabo egzistavimą. Buvo nuspręsta visiems kol kas veikti savarankiškai, buvo nustatyti tarpusavio ryšiai. Organizacinę veiklą pristabdė rusų siautimas Varčios miške, išblaškęs partizanus bei jų vadus.
Partizanų vadų buvo susitarta apie birželio 15 d. pulti Alovę ir užėmus šį valsčiaus centrą sunaikinti stribus bei ten buvusias valsčiaus institucijas. Alovės valsčiaus pietrytiniame pakraštyje, labai tankiame ir pelkėtame Varčios miško masyve susitelkė Vanago, Žaibo ir Vėžio būriai, atvyko nedzingiškiai. Tačiau NKVD-istai sužinojo apie susitelkusius partizanus. Birželio 12 d. NKVD pasienio kariuomenės 220-asis pulko kareiviai apsupo Varčios mišką ir puolė ten įsikūrusių Vanago kuopos apie 90 partizanų stovyklą. Kautynės prasidėjo ryte, sargybai pastebėjus besiartinantį priešą. Dėl to partizanai, vadovaujami Antano Kulikausko-Daktaro iš anksto pasirengė organizuotai gynybai bei traukimuisi. Kareiviai supo stovyklą tampriu žiedu, puolė stati ir rėkdami „ura“, tačiau partizanai atsakė sutelkta ugnimi, tame tarpe ir iš 12 kulkosvaidžių, kas nulėmė mūšio baigtį. Patyrę didelių nuostolių rusai ėmė netvarkingai trauktis, tuo pasinaudoję ėmė trauktis ir partizanai, tačiau trūkstant patyrimo dalis partizanų bandė gelbėtis pavieniui, iškriko. Tuo pasinaudoję rusai atnaujino ataką, bet organizuotai besitraukiąs branduolys pralaužė apsupimo žiedą ir susitiko su į pagalbą atskubėjusiu Žaibo būriu. Stoti į atvirą mūšį jau nebuvo prasmės, todėl Vaclovas Voveris-Žaibas su savo vyrais pasitraukė be didesnių nuostolių į Kalesninkų mišką, o Antano Kulikausko-Daktaro apie 20 partizanų sulaukę tamsos sėkmingai pasitraukė Sapiegiškių–Nedzingės kryptimi į Panedzingės raistus, o dauguma ats. ltn. Adolfo Ramanausko-Vanago partizanų pasitraukė į Plikionių ir Vabalių miškus. Sulaukę tamsos iš miško išsiveržė ir kitos išsislapsčiusios mažos partizanų grupelės.
Pats Varčios mūšis truko apie porą valandų ir jo metu žuvo apie 10 partizanų, keli dingo be žinios ar buvo paimti į nelaisvę, 2 partizanai žuvo ir keli sužeisti iš Žaibo būrio. Daugiausiai vyrų žuvo iš neorganizuotai besitraukiančių partizanų tarpo, tačiau rusų nuostoliai buvo žymiai didesni (pagal partizanų duomenis 176). Pagal okupantų dokumentus 1945 m. birželio 12–13 d. Varčios mūšio metu buvo nukauta 30 partizanų, iš kurių dvi buvo moterys ir suimti 6 partizanai.
Skirtingai nuo ankstesniųjų NKVD operacijų, rusų kariuomenė pasiliko Varčios apylinkėse ilgesniam laikui ir pastoviai krėtė mišką bei apylinkėse vykdė šnipinėjimą.
1945 m. birželio 24 d. rusai iš pasalų užklupo miške vėl susirinkusius partizanus. Mūšyje su baudėjais buvo išsklaidyti ats. ltn. Adolfo Ramanausko-Vanago ir Konstantino Barausko-Vėžio būriai. Vėl žuvo apie 12–14 partizanų, o sunkiai sužeistas Kostas Barauskas-Vėžys buvo paimtas į nelaisvę, kalintas Alytuje ir nusižudė Alytaus ligoninėje.
Po Konstantino Barausko-Vėžio žūties vadovavimą grupei perėmė Vaclovas Voveris-Žaibas, kurio būrį iki tol sudarė trys partizanų skyriai po 20 partizanų. Žaibo vadovaujami partizanai veikė Alytaus, Trakų, Kauno apskričių sandūroje esančiuose valsčiuose. Organizacinė veikla ypač paspartėjo įsijungus į Dzūkų grupės sudėtį.
1945 m. liepos mėnesio pabaigoje Trakų apskrities Burbonių miške surengtame Geležinio Vilko rinktinės Dzūkų grupės būrių vadų – Vaclovo Voverio-Žaibo, Jono Jakubavičiaus-Rugio, Jono Dambrausko-Siaubo ir Martyno Vičkačkos-Vasaros organizaciniame pasitarime buvo nuspręsta surengti atsakomąją baudžiamąją akciją prieš NKVD talkininkus. Sprendimas nebuvo pats geriausias ta prasme, kad partizanai psichologiškai nepasiruošė po to sekusiam neregėtos apimties priešo terorui, kuris lėmė masinę partizanų registraciją, nepaisant vadovybės draudimo, bei laikiną rinktinės dezorganizaciją, išsisklaidžius siautimo periodui mažomis grupelėmis.
1945 m. rugsėjo mėnesio pradžioje Geležinio Vilko rinktinėje liko veikti tik Siaubo (45 partizanai), Žaibo (iki 60 partizanų), Avižos (iki 20 partizanų) ir Lapkričio (iki 20 partizanų) būriai. 1945 m. rugsėjo 9 d. Vaclovas Voveris-Žaibas su 22 partizanais pasirodė Žiežmarių valsčiaus Kaukinio miške, tačiau Didžiosios Kovos apygardos atstovų nesurado, nerado ryšių ir su Jonu Dambrausku-Siaubu. Spalio mėnesio pradžioje Valkininkų valsčiaus NKVD skyriuje registravosi Stasys Verseckas-Aviža ir Martynas Česnys-Lapkritis su 5 partizanais. Daugų ir dalies Alovės valsčiaus partizanai, vadovaujami 4-ojo būrio vado Vaclovo Voverio-Žaibo, netekę ryšio su vadovybe, kaip Geležinio Vilko grupė įsijungė į Dzūkijos rinktinę ir veikė Daugų valsčiaus Melnytėlės, Juozapavos ir kt. kaimų apylinkėse.
Monikos Golšteinienės dvare dažnai lankydavosi ir Žvalgas su Žaibu. Jie ateidavo nusiprausti ir pasikeisti drabužių. Šeimininkė nebijojo ir net su malonumu juos priimdavo, rengdavo neįprastus susitikimus. Suvedė Žvalgą ir Žaibą su Daugų valsčiaus NKVD skyriaus viršininku vyr. leitenantu Aleksejumi Petrovu. Jis moteriai simpatizavo, klausdavo, ar ji nebijanti gyventi tokioje vietoje, kur aplink knibžda banditų, bet moteris drąsiai atsakydavo, kad jie ne nusikaltėliai, o tik jaunuoliai, nenorėję tarnauti svetimoje kariuomenėje. Monika Golšteinienė sutarė su abiem pusėm surengti jos namuose susitikimą. Buvo suplanuota, kad ateis du Žaibo būrio vadai ir Aleksejus Petrovas, bet be jokių ginklų ir palydos. Tokie susitikimai vyko keletą kartų. Aleksejus Petrovas bendradarbiavo su partizanais, pranešdavo jiems, kuriuos miškus rengiamasi „šukuoti“. Jis perduodavo raštelius per Moniką Golšteinienę apie numatomus NKVD-istų veiksmus, gręsiančius pavojus, apie užverbuotus asmenis ir pan. Deja, vėliau jis buvo perkeltas tarnauti kitur, o po kelių metų žuvo ar mirė.
Partizano Kosto reikalais labai domėjosi sesutė Onutė: visur kišdavo nosį, viską žinojo ir suprato. Brolis nepykdavo ant jos, o tik sakydavo, kad jei tektų būti tardomai, jokiu būdu negalima prasitarti nė vienu žodžiu, kad kažką žinai, nes tada gali būti ne tik sumuštas, bet ir užmuštas.
1945 m. lapkričio 6 d. pas Moniką Golšteinienę į Juozapavos dvarą atėjo Vaclovas Voveris-Žaibas, Kostas Mačionis-Žvalgas ir Jonas Dusevičius-Svajotojas. Jie ruošėsi atlikti svarbią užduotį, todėl atėjo pasikeisti drabužių ir nusiprausti. Į kambarį pasikalbėti ir pasitarti susirinko partizanai, šeimininkė Monika ir Aldona Mačionytė. Kostui prireikė aulinių batų, kuriuos avėjo Svajotojas, nes jam reikėjo atlikti suplanuotą žygį, o lauke lijo. Svajotojas laikė pistoletą kišenėje, todėl jam nusiaunant batus, ginklas iškrito ant žemės ir iššovė. Peršovė Jonui koją, ir ta pati kulka Kostui pataikė į pasmakrę – į tą pačią vietą, kaip ir jo tėvui žiemos medžioklėje. Jis pasakė: „Dabar jau viskas“ ir krito. Galima tik išvesti mistinę sąsają tarp Silvestro Mačionio ir jo sūnaus Kosto Mačionio mirčių. Iškart po įvykio Svajotojas puolė žudytis, bet moterys jį sulaikė. Jos puolė į ašaras, vyrai susiėmė už galvų. Deramai palaidoti žuvusiojo tuo metu nebuvo įmanoma, todėl jis buvo susuktas į karišką brezentinę palapinsiaustę, nuneštas ir paguldytas bulvių rūsyje. Žaibas griežtai uždraudė kam nors sakyti apie šį tragišką įvykį. Aldona tą naktį palydėjo Žaibą iki ryšininkų: jis organizavo Žvalgo išnešimą ir palaidojimą. Sekančią naktį sesuo Aldona, partizanų ryšininkas Vitas Jegelevičius ir dar pora vyrų bei Izabelė Skliutaitė palaidojo žuvusįjį Vieciūnų kaimo kapinėse, prie miško. Palaidojo be karsto, nes jo ieškojimas ar gaminimas būtų sukėlęs daug įtarimų. Jau po šio įvykio Antaninos Mačionienės dažnai klausdavo, ar nebuvo pasirodęs sūnus, o ji plyštančia iš skausmo širdimi atsakydavo, kad ne.

1946 m. naktį į gruodžio 16 d. buvo apsuptas Monikos Golšteinienės namas, o ji pati išvežta apklausti į Daugus. Monika Golšteinienė tada buvo suimta, nes, iškėlus Aleksejų Petrovą, į jo vietą buvo atkeltas jau nebe tokios geros širdies žmogus (vyr. ltn. Dergausov), sekęs dvaro savininkę ir surinkęs apie jos bendradarbiavimą su partizanais nemažai informacijos. Mokytoja buvo įtariama „banditų“ slapstymu. Jos namus apvertė aukštyn kojom, išdraskė ir sulaužė daugybę daiktų.
Monika Golšteinienė buvo išvežta be šiltesnių drabužių, tik su chalatėliu ir naktiniais baltiniais – taip, kaip ji NKVD-istams atidarė naktį duris, jiems beldžiantis.Todėl Mačionių moterys sugalvojo pasiųsti mažąją Onutę, kad perduotų drabužius. Atėjusi į Daugų stribų būstinę, mergaitė pamatė įvairių neregėtų ir žiaurių dalykų. Būdama maža ir naivi, ji net nenutuokė, kad pažiūrėjus pro raktų skylutę pamatys, kaip kareivis tardo Moniką, o už atsakymą „nežinau“ kiša adatas po nagais. Mergaitė patyrė didžiulį šoką ir iš kitų tardymo laukiančių žmonių sužinojo, kad jokia apklausa be šito nepraeina. Po šių baisybių Onutė grįžo į dvarą Juozapavoje, bet jį rado tuščią. Mama ir seserys jau buvo persikrausčiusios pas kaimynus. Bet persekiojimai ir tada nesiliovė, nes sovietų saugumas jau žinojo, kad Kostas Mačionis partizanavo, žinojo ir tai, kad jis jau nebegyvas, nes Monika Golšteinienė – partizanų ryšininkė Malonė – tardymų metų papasakojo apie Kosto Mačionio-Žvalgo žuvimo aplinkybes. Tačiau saugumiečiai savo dokumentuose parašė, jog „banditas“ Žvalgas nemokėjo naudotis ginklais, todėl pats susisprogdino granata. Gal tokiu būdu norėjo sukompromituoti žuvusįjį? Monika Golšteinienė taip pat papasakojo, kad suteikė „banditui“ Žvalgui slėptuvę, iš jo gaudavo partizaniškų laikraščių, kuriuos išplatindavo apylinkės gyventojams. Jos teigimu Kostas Mačionis lankė savo šeimą, kuri slapstėsi ir gyveno nelegaliai pas Golšteinienę. Jis atvykdavo, dėvėdamas lietuvišką karinę uniformą su partizanų antsiuvu ant rankovės.
Kartu su Monika Golšteiniene buvo suimtas ir jos 12-metis sūnus Šarūnas Tumas. O mažametė dukra Zita Golšteinaitė (g. 1942) liko Antaninos Mačionienės globoje. Po kelių mėnesių mergaitę nuvežė Monikos Golšteinienės seseriai, kuri gyveno Miklusėnų kaime, prie Alytaus.

Okupantai persekioja partizano šeimą

1948 m. gegužės 22 d. ten, kur gyveno Antanina Mačionienė su dukrom, atbėgo jų pusseserė Genė ir papasakojo, kad kaime labai neramu: vaikšto kažkokie kareiviai, šaudo. Siūlė Onutei bėgti. Deja, namai jau buvo apsupti. Kareiviai elgėsi nepiktybiškai, ne taip kaip stribai – tėvynės išdavikai. Kareiviai patarinėjo šeimai imti maisto, drabužių, kitų daiktų kelionei, nes ji bus ilga, todėl gali prireikti daug ko. Mergaitėms nuoširdžiai patarė imti knygų, kai jos negalėjo apsispręsti, ar imti, ar ne. Joms buvo duoti du vežimai – viename buvo sukrautas maistas ir sėdėjo Onutė Mačionytė su stribais, kitame – mama, seserys ir kareiviai; ten buvo sukrauti ir drabužiai. Onutė visą kelią iki Daugų labai bijojo ir verkė. Tuo metu visi žinojo apie Sibirą, apie tą vietą, kurios kaip pragaro bijojo visų, Sovietų Sąjungos okupuotų, šalių gyventojai. Bijojo nežinios, bijojo, kad juos kaip žydus sušaudys. Šie du vežimai atvažiavo iki Daugų, kur buvo daug kitų žmonių. Pirmas vežimas, buvęs su maistu, ir kuriame sėdėjo Onutė, pasuko į kitą pusę ir nesustojęs važiavo toliau. Onutė pradėjo šaukti , o mama, pasivijusi vežimą, prašė, kad grąžintų jų maistą, nes vaikai badu numirs. Bet stribai tik nutaikė į ją ginklus, išvadino įvairiais žodžiais, numetė nuo vežimo Onutę ir nuvažiavo švęsti, palikdami šeimą be menkiausio duonos kąsnio. Laimei, geri kaimynai Degėsiai ir kiti skubiai atnešė duonos ir kitokio maisto nelaimės ištiktai šeimai. Tada atvažiavo sunkvežimis ir nuvežė visus nelaimėlius į Varėną, kur juos pakrovė į traukinį. Žodis „pakrovė“ gali gluminti, todėl reikėtų paaiškinti, kad ištremiamieji buvo sugrūsti į vagonus kaip gyvuliai, kur nebuvo net tualeto, jokio praviro langelio ar net plyšelio gaivesniam orui patekti. Vis dėlto, kai kuriuose vagonuose žmonės traukdavo lietuviškas dainas. Tik už Uralo traukinys sustojo ir leido žmonėms pailsėti, iš vietinių nusipirkti maisto ir pieno, pasisemti vandens. Traukiniui pajudėjus jau leido praverti langus.
Tremtiniai buvo atvežti iki Abakano (275 km į pietvakarius nuo Krasnojarsko), kur buvo paskutinė traukinių stotis. Šis miestas yra už 7 000 kilometrų nuo Lietuvos. Tremtiniai buvo suvaryti į aptvarą kaip gyvuliai. Vėliau sulaipinti į sunkvežimius, kurie buvo keliami keltu per Jenisėjaus upę. Tada ir pabudo visų baimė, nes dar kelionės pradžioje jaunimas linksminosi. Vyrai nusiėmė kepures, moterys meldėsi. Žmonių mintyse sukilo prisiminimai apie masines žydų žudynes. Tačiau niekas žudyti nesiruošė – kas gi norės prarasti daug nemokamos darbo jėgos? Tremtiniai buvo vežami nuo Abakano iki Kyzylo. Toliau jau nebuvo jokių gyvenviečių, tik Mongolijos siena. Mačionių moterys buvo apgyvendintos Jermakovskojės rajone, Malyj Kebež kaime (40 km į pietryčius nuo Jermakovskojės)).
Ona Čirienė (Mačionytė) sprendimą, pasirašytą valstybės saugumo leitenanto Senino, ištremti jų šeimą pamatė, žinoma, tik atgavus Lietuvos Nepriklausomybę. Pagrindinis kaltinimas – „Užmušto bandito šeima“. Išvardintos visos Antaninos Mačionienės sūnaus „nuodėmės“ sovietų valdžiai: „sūnus Kostas Mačionis vokiečių okupacijos metu priklausė baudžiamajam būriui „Sargyba“, kurio sudėtyje aktyviai, asmeniškai su ginklu rankose, dalyvavo kovoje prieš tarybinius partizanus, buvo aktyvus kaimų savisaugos būrių „Sargyba“ agitatorius.“ O turėti 26 ha žemės tapo pagrindu Mačionių ūkį išbuožinti.

Gyvenimo pradžia Sibire buvo labai sunki. Pirmas šv. Velykas šventė valgydamos kopūstų sriubą, virtą ne iš mėsos, bet iš kaulo, kurį Antanina Mačionienė atėmė iš šuns ir nuplovusi išvirė. Moterims teko dirbti Tanzybėjaus miško pramonės ūkyje. 1948 m. birželio 12 d. pasiekė savo apgyvendinimo vietą, o birželio 14-ąją jau reikėjo eiti į darbą taigoje. Darbo vieta buvo už 8 kilometrų. Teko rankiniu pjūklu pjauti medžius (juos vertė vyrai, o moterys pjaustydavo). Kitas darbas būdavo įkalti į rastų galus metalinius kuoliukus. Už jų būdavo užkabinami arklio pakinktai ir tokiu būdu arklys nutempdavo-nuridendavo rąstą link pakrovimo aikštelės. Ten iš rąsto kuoliukai būdavo išlupami ir grįžtama atgal, prie kito nupjauto rąsto. Ir taip tęsdavosi visą pamainą.
1948 metais, dirbant naktinėje pamainoje, traktoriaus vikšrai sutraiškė Onai Mačionytei kojos pirštus, bet niekas neskubėjo jos vežti pas gydytoją, nes turėjo prikrauti mašiną rąstų ir palaukti, kol bus baigtas jos pamainos darbas. Ji pas gydytoją buvo nuvežta tik po pusantros paros. Pirštai buvo amputuoti, koja negijo pusę metų. Sesuo Irena sirgo, nes jai netiko klimatas. Tai dar labiau sunkino padėtį, nes nedirbantys tremtiniai gaudavo dvigubai mažesnį duonos davinį. Taip buvo iki tol, kol vienas vokietis neatidavė joms karvės.
1949 metais Mačionių moterys gavo žinią, kad ištrėmė ir seserį Danutę į salą, esančią Baikalo ežero viduryje. Ten sąlygos buvo pakenčiamos, atsiųsdavo pinigų mamai. 1951 metais Monika Dirsienė (Antaninos Mačionienės sesuo), o su ja ir Girdutė Mačionytė, buvo ištremtos. Aldona Mačionytė ištekėjo, pakeitė pavardę, persikėlė gyventi į Biržus, ir taip jai tremties pavyko išvengti.
Po Stalino mirties režimas sušvelnėjo, todėl ir gyvenimas pagerėjo. Girdutei buvo leista važiuoti ten, kur gyveno seserys ir mama. Grįžti iš tremties joms buvo leista 1958 m. rugpjūčio 20 dieną. Sugrįžo ne į savo namus, nes stribai namo naujus rąstus buvo išardę ir išsivežę, o likusius pastatus sudeginę. Apsigyveno pas tetą Moniką Dirsienę (Antaninos seserį) Sokonių kaime, kuri jau buvo grįžusi iš tremties anksčiau ir nusipirkusi seną svirną. Antanina Mačionienė mirė 1959 m. spalio 28 dieną. Jai teko sunkūs gyvenimo išbandymai: po vyro mirties viena augino šešis vaikus, palaidojo vienintelį savo sūnų, ištvėrė Sibiro negandas. Visą gyvenimą savo vaikams buvo kaip uola: stiprybės, atkaklumo, ištvermės pavyzdys.

Vytauto Mačionio atsiminimai apie Žvalgą

Vytautas Mačionis (g. 1932) atsiminimuose aprašė, kaip jo pusbrolis Kostas 1940 m. birželyje nuėjo į Daugus pažiūrėti svetimos šalies okupacinės kariuomenės. Grįžęs namo sakė: „Atėjusi į svetimą šalį, kariuomenė turėtų būti paradinėmis uniformomis. O aš mačiau vieno kareivio išplyšusį užpakalį. Kokią jie Lietuvą padarys?“
Kostas Mačionis-Žvalgas dalyvavo Miguičionių (Onuškio valsč., 1945 m. vasario 7 d.), Kančėnų (Daugų valsč., 1945 m. vasario 23 d.), Varčios (1945 m. birželio 12–13 d. ir birželio 23–24 d.) mūšiuose bei kitose kautynėse ir susidūrimuose su okupantais. Garsiame Miguičionių mūšyje pirmieji šūviai į besiartinantį priešą buvo paleisti iš Žvalgo automato. Tada nukauta 17 NKVD-istų ir keli stribai. Kančėnų kautynėse žuvo 9 patys aršiausi Daugų stribai. Kosto Mačionio dėka kaimynas Ričardas Golšteinas tapo partizanu po to, kai 1945 m. sausio mėn. grįžo atostogų iš Karo mokyklos Ivanovsko srityje. Jis metė mokyklą, pasižymėjo kovose prieš okupantus (po Žvalgo mirties jis tapo Žaibo pavaduotoju Lordu).
Vytauto Mačionio teigimu, jo pusbrolis Kostas buvo humaniškas ir komunikabilus. Žaibas ir jo vyrai buvo už tai, kad visi skundikai turi būti tuoj pat nubausti. Žvalgas, atvirkščiai, ragino su bausmėmis neskubėti; pats vaikščiojo po kaimus ir kaimiečiams kalbėjo, kad partizanai nenori keršto, jie nori taikos ir žmonių ramybės, nors… galėtų ir kerštauti, juk visi gerai ginkluoti. Kai Žvalgui pavyko sužinoti, kad Atžalyno kaimo muzikantas Jonas Ragauskas yra NKVD užverbuotas, skundžia savo kaimynus ir partizanus, Žaibo vyrai pasisakė už teismą išdavikui. Žvalgas partizanus prašė gauti daugiau Jono Ragausko kaltės įrodymų. Jo įtakoje ir Žaibas darėsi nuosaikesnis.
Vytautas Mačionis nurodo įdomų faktą Žaibo ir Žvalgo biografijose. Jis, Vytautas Mačionis, tuo metu mokėsi vidurinėje mokykloje ir draugavo su mokytojos Monikos Golšteinienės sūnumi Šarūnu, bendraklasiu. Vaikai žinojo, kad Juozapavos dvare buvo apsistojęs nedidelis rusų kareivių frontininkų būrys. Vytautas dažnai užeidavo į tuos mielus namus. Kartą, grįžę iš mokyklos, vaikai užėjo į Juozapavos dvaro salonėlį, ir čia, jų dideliam siaubui, pamatė sėdinčius ir draugiškai besišnekučiuojančius dvaro šeimininkę, rusų karininkus, civiliais rūbais apsirengusį Vaclovą Voverį-Žaibą ir palinkusį prie patefono, galandantį adatėles, Žvalgą. Jo užpakalinėje kišenėje aiškiai matėsi pistoleto kontūrai. Abu paaugliai nejaukiai susižvalgė: juk kieme frontininkų karių būrys.

Partizano Žvalgo atminimo įamžinimas

Laisvės kovotojų kūrybos posmai atskleidžia nepalaužiamą ir nesunaikinamą lietuvio dvasią. Dauguma eilėraščių virto dainomis, paplito tarp jaunimo ir buvo viena iš pasipriešinimo okupantams formų. Dainomis liaudis reiškė neapykantą naujos okupacinės valdžios tironijai, dainomis šaukėsi laisvės ir apraudojo karžygius. Tos dainos – tai tarsi laisvės kovų eiliuota kronika.
Autoriui žinomas bent vienas Kosto Mačionio eilėraštis, kuris pavadintas „Komunistams“. Eilėraščio rankraštis išlikęs ir saugomas Izabelės Skliutaitės baudžiamojoje byloje. 1946 m. birželio 23 d., kratos metu, šis eilėraštis rastas pas suimtąją Izabelę Skliutaitę. (Kalbos ir rašybos stilius netaisytas – aut. past.)

Lietuvi, ar nematai ant dangaus gaisrų pašvaisčių
Ar negirdi aimanuojančių savo tėvų
Ar neatjauti savo verkiančių seselių Savo brolių, savo tautiečių lietuvių

Dangus krauju pasruvo aplinkui nuo gaisrų
Kyla balsas keršto šaukiantis tavo tėvų
Akys ašarotos, nelinksmos liūdinčių sesučių
Štai tokia dalis yra mūs lietuvių

Dabar už ką jūs man tą pasakykit
Kodėl tik kur pažvelgsi pašvaistės, aimanos, verksmai
Kodėl Aukščiausias nesiklauso tautos skundo
Sakyk, ar dar pas mus tai viskas tęsis dar ilgai

Prakeikti būkite, jūs išgamos, jūs komunistai
Prakeikė skęsdama aimanose visa tauta 
Tik jūs pas mus sukėlėt tą chaosą, komunistai
Tik jūs kaltėse skęsta tėvynė Lietuva

Per jūs malonę mus gaudo NKVD-tai
Per jus daug brolių jau nušovė bėgančius miškan
Tik jūs kalti, kad fronte nuo bado ir nuo kulkų žūsta broliai
Ir jums ne kam reiks atsakyt tas klausimas

O dabar džiaukitės, plokit delnais ir juokitės
Juk kraujo ik valios ir ašarų ik soties prisigėrę
Laimingi tą padarę Tar. Lietuvoje tą sukėlę jauskitės
Dainuojat laisva laiminga Lietuva, samagono prisigėrę

Bet komunistai tas viskas yra neamžinas dalykas
Baigsis mūs ašaros akyse, išnyks veide nusiminimas
Kelsis tėvynė laisva laiminga ir atšvęs Velykas
Ir išsipildys tada tautos baisus jums prakeikimas

Dainuokite ir keikitės ik valiai samagono prisigėrę
Kol jaučiatės galingi, kol jaučiatės tautos valdovai
Imkite medalius kruvinus, nes esat pasigyrę
Išlaisvinom Lietuvą. Bet atsišauks dar jos priešui.

K. M. 

1946 m. pradžioje Dainavos apygardos partizanų ryšininkė Izabelė Skliutaitė-Ramunė, Jūratė (suimta 1946 m. birželio 23 d., 1946 m. spalio 19 d. nuteista 10 metų lagerio ir 5 metams tremties) sukūrė eilėraštį partizano Žvalgo atminimui.

Partizanui Žvalgui Kostui M.

Prie ošiančio klevo stovėjom
Ir rinkom geltonus lapus.
Jie krito, o rudenio vėjas
Juos nešiojo po neartus laukus.

Po langais dar žydėjo lelijos,
Jas užklupo žvarbus lapkritys.
Kaip seniai tuos takus jau nulijo
Ir užpustė svajonių pilis.

Tempia debesys rudenio naštą
Virš palinkusio gluosnio galvos.
Gal tai meilė sudegusi gęsta,
Užmiršta po velėna kapuos?

Atžalynas, 1946 m. 

Kai Daugų miestelio kapinėse buvo statomas paminklas mamai Antaninai Mačionienei (apie 1978 m.), Danutė Mačionytė organizavo, jog ir brolio Kosto palaikai iš Vieciūnų kaimo kapinių būtų perlaidoti į Mačionių šeimos kapavietę.
Laisvės kovų karžygio Vaclovo Voverio-Žaibo ir jo vadovaujamų Geležinio Vilko narsių vyrų atminimas įamžintas Daugų Ąžuolų memoriale. Šis partizanų atminties memorialas Daugų miestelio kapinėse buvo baigtas statyti 1992 m. birželio 28 dieną. Kryžiuje ir stelose buvo įmontuoti metaliniai strypai, įbetonuoti duobėse. Mediena nesiekė žemės, kad užtikrintų paminklo ilgaamžiškumą. Į stelas buvo sudėtos 30 lentelių, kuriose įrašyti žuvusiųjų partizanų vardai. Ąžuolų memorialas buvo pašventintas ir atidengtas 1992 m. liepos 5 dieną.

Vytautui Mačioniui kilo sumanymas atnaujinti ir išplėsti Ąžuolų memorialą, jame įamžinti nuolatinius ar laikinus prieškarinio Daugų valsčiaus gyventojus – partizanus, kovojusius ir žuvusius už Lietuvos laisvę, Dauguose išniekintus. 2006 m. vasarą Ąžuolų memorialas papildytas dar dvejomis stelomis – akmeninėmis plokštėmis, kuriose įrašyti dar šimto žuvusiųjų partizanų vardai, kiekvienoje steloje po 50. Atnaujintas partizanų atminties memorialas Dauguose buvo pašventintas Lietuvos partizanų kapeliono, monsinjoro kun. Alfonso Svarinsko ir atidengtas 2006 m. rugsėjo 24 dieną. LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija 1999 m. spalio 13 d. nutarimu (protokolo Nr. 48) Kostui Mačioniui pripažino kario savanorio teisinį statusą (po mirties).

2012 m. rugpjūčio 5 d. buvusiame Juozapavos vienkiemyje (Daugų sen.) pašventintas paminklinis kryžius žuvusiems Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės partizanams Kostui Mačioniui-Žvalgui (1923–1945) ir Juozui Vadeckui-Tarzanui (1908–1946). Šv. Mišios už žuvusiuosius buvo aukojamos Alovės parapijos bažnyčioje, o paminklinį kryžių pašventino monsinjoras kun. Alfonsas Svarinskas.

2013 m. kovo 7 d., iškilmingo Kovos 11-osios minėjimo bei Krašto apsaugos ministro ir kariuomenės vado apdovanojimų įteikimo ceremonijoje Krašto apsaugos ministerijos Baltojoje salėje Dzūkijos partizanas Kostas Mačionis (po mirties) apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas įteikė apdovanojimą partizano Kosto Mačionio-Žvalgo seseriai Onai Čirienei (Mačionytei).
Martirologinėje literatūroje, atskleidžiančioje rezistentų heroizmą, apie Vaclovą Voverį-Žaibą rašoma, kad jis buvęs humaniškas, demokratiškas ir pagarbus kiekvienam savo būrio kovotojui, dorovingas, vertybė, kuri laikomas viena aukščiausių lietuvio tautinių vertybių sistemoje; narsus ir drąsus, savybės, kurios jam ir pelnė jį pažinojusių žmonių meilę ir pagarbą, atnešė jam didvyrio šlovę ir nemirtingumą. Kiti būrio kovotojai nėra išryškinti individualiai. Tačiau Geležinio Vilko būrys yra visur ir visada minimas, kaip legendinis kolektyvinis vienetas, įrašęs į Lietuvos pokario ginkluoto pasipriešinimo istoriją vieną didvyriškiausių skyrių.

Šaltiniai ir literatūra:
1. LYA, f. K-1, ap. 3, b. 811, l. 131, 133.
2. LYA, f. K-1, ap. 58, b. Nr. P-15229-LI, l. 97ap., 99, 112, 129d-5 (I. Skliutaitės baudž. byla).
3. LYA, f. K-1, ap. 58, b. Nr. P-16449-LI, P.P.B., l. 41 (O. Mačionytės baudž. byla).
4. LYA, f. K-1, ap. 58, b. Nr. 19300/3, l. 26, 32, 81, 82 (M. Golšteinienės baudž. byla).
5. LYA, f. V-5, ap. 1, b. 10270, l. 1. 3, 5, 6–7, 12, 21, 40 (Mačionių šeimos tremties byla).
6. LYA, f. 3377, ap. 55, b. 89, l. 54.
7. LGGRTC archyvas, kario savanorio Kosto Mačionio byla Nr. Č-59.
8. Netyčia nušovė brolį. // Suvalkų kraštas. 1938 m. sausio 8 d. Nr. 1, l. 6.
9. Vytautas Mačionis. Dzūkija 1944–1952 metais. // Gimtasis kraštas. 1989 m. rugpjūčio 24–30 d., Nr. 34, p.
10. Vytautas Mačionis. „Kokią jie Lietuvą padarys?“ // Tremtinys. 1995 m. spalio mėn. Nr. 40, p. 8.
11. Ieva Počepavičiūtė. Laiko neužgydomos žaizdos. // Trakų žemė. 2000 m. birželio 10 d. Nr. 23, p. 3.
12. Gintaras Lučinskas. Kostas Barauskas-Vėžys (1908–1945). // Lietuvos aidas. 2005 m. birželio 14 d., Nr. 137, p. 6.
13. Vytautas Mačionis. „Žaibas pasakė – kaip kirviu nukirto. // Lietuvos aidas. 2006 m. gruodžio 18 d. Nr. 289, p. 1, 6.
14. Gintaras Lučinskas. Paminklo plokštėse iškalta šimtas naujų pavardžių. // Alytaus naujienos. 2006 m. rugsėjo 26 d. Nr. 176, p. 1, 5.
15. Gintaras Lučinskas. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu po mirties apdovanoti Dzūkijos partizanai. // Voruta. 2013 m. kovo 16 d., Nr. 6, p. 12.
16. Ona Čirienė (Mačionytė). Mačionių šeimos istorija: sovietinės ir nacių okupacijų metais (rankraštis). 2007.
17. 1941–1952 metų Lietuvos tremtiniai. Vilnius, 1993, p. 80.
18. Baliukonienė, Rima. Daugai. Alytus, 2004, p. 155–156.
19. Jegelevičius, Sigitas. Nemunaitis ir jo parapija, kn. 2. Vilnius, 2002, p. 1142, 1143–1146.
20. Kasparas, Kęstutis. Lietuvos karas. Kaunas, 1999, p. 259, 324-327, 389, 532, 534-538, 540.
21. Juodvalkytė-Suščenkienė, Aldona. Tremties ir kalinimo vietos. Vilnius, 1995, p. 47, 191.
22. Kaziulionis, Vytautas. Dainavos apygardos partizanų atminties paminklai. Varėna, 2005, p. 45–47.
23. Lietuvos gyventojų genocidas. II tomas (K-S, 1944-1947). Vilnius, 2002, p. 1034.
24. Lietuvos gyventojų genocidas. III tomas (A-M, 1948). Vilnius, 2007, p. 826.
25. Lučinskas, Gintaras. Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941) (2-as leidimas). Alytus, 2011, p. 16–17, 50, 105, 307.
26. Rimkus, Henrikas. Lietuvos partizanų Dainavos apygardos kronika 1944–1954 m. (rankraštis). Alytus, 1998, p. 8, 9, 10, 12.
27. Skliutaitė-Navarackienė, Izabelė. Brydė išlieka ne tik pievoj. Druskininkai, 2000, p. 60.
28. Skliutaitė-Navarackienė, Izabelė. Pažadinta atmintis. Druskininkai, 2005, p. 66.
29. Vildžiūnas, Linas (sudarytojas). Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai: moksleivių darbų konkursas. Vilnius, 2002, p. 224–225.
30. Voverienė, Ona. Lietuvos laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas. Vilnius, 2007, p. 12, 13, 28, 30, 53, 73, 95, 96, 124–126, 129, 143, 145, 156, 161, 164.