Parengta pagal:
- „Savanoris“ 2008 m. Nr. 3 (387) 1, 6-7 psl.: Vanagas, autorius ats. kpt. Vytautas Voveris
- „Kardas“ 2013 m. Nr. 1(457) 55-60 psl.: „… tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę…“ – Adolfas Ramanauskas-Vanagas, autorius Dalius Žygelis
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras,
Pietų Lietuvos partizanų srities vadas,
LLKS Gynybos pajėgų vadas
Adolfas Ramanauskas- Vanagas
Mokinys, studentas, mokytojas
Adolfas Ramanauskas gimė 1918 m. kovo 6 d. Niu Britene, Konektikute, Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1921-aisiais su tėvais Liudviku ir Elena Ramanauskais sugrįžo į Lietuvą. Šeima įsikūrė Seinų apskrityje, Rudaminos valsčiuje, Bielėnų kaime. A. Ramanauskas mokėsi Galinių pradžios mokykloje, buvo gabus ir darbštus mokinys. 1930 metais, baigęs pradžios mokyklą, savarankiškai pasiruošė stojamiesiems egzaminams ir iš karto įstojo į antrąją Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos klasę. Čia už labai gerą mokymąsi buvo atleistas nuo mokslo mokesčio. Neturtingai šeimai tai buvo didelis palengvinimas.
Sėkmingai baigęs gimnaziją, 1937-aisiais išvyko studijuoti į Klaipėdos pedagoginį institutą. Mokslas institute sekėsi puikiai, užteko laiko ir saviveiklai, ir teatro būreliui, ir domėtis Lietuvos bei pasaulio politiniais įvykiais. 1939 metais Klaipėdos pedagoginį institutą, kuriame mokėsi A. Ramanauskas, perkėlė į Panevėžį – tad 1939-aisiais baigė jau Panevėžio pedagoginį institutą.
Baigus institutą A.Ramanauską pašaukė atlikti privalomąją karo tarnybą ir pasiuntė į Karo mokyklą. Mokslus pradėjo dar laisvoje Lietuvoje, Kaune, o baigė Vilniuje, kai mūsų žemę jau mindžiojo okupantai rusai.
Įsakymo priešintis nebuvo ir kariuomenė nesipriešino.
Iš 284 XV aspirantų laidos kariūnų okupantus džiaugsmingai pasitiko tik šeši: 5 žydai ir 1 lietuvis – toks Vaclovas Bernotėnas, beviltiškas girtuoklis iš Radviliškio, greitai, kaip „patikimas kadras“, tapęs sovietiniu tardytoju, kur jau galėjo gerti iki soties, nesibaimindamas jokio kuopos vado ar kuopininko. Kiti, dantis sukandę, mokėsi toliau ir …laukė karo.
Iš XV laidos partizanų vadais tapo ne tik A.Ramanauskas-Vanagas, bet ir Antanas Baltūsis-Žvejys, Benediktas Labėnas-Kariūnas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas, Vladas Pabarčius, Vladas Juozokas, Ignas Šapkūnas, Aleksas Zepkus, Petras Petrūnas, Juozas Aukštikalnis, Zigmas Januševičius, Pranas Gudynas ir kiti.
Pranas Vainutis, sulaukęs nepriklausomybės, tarnavo Savanorių pajėgose.
Tapęs atsargos jaunesniuoju leitenantu A. Ramanauskas pradėjo dirbti mokytoju netoli Druskininkų esančioje Krivonių mokykloje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1941 metais, jis prisidėjo prie sukilėlių. Tačiau Druskininkų apylinkėse neplėtoti aktyvūs kovos veiksmai prieš Raudonąją armiją, o vėliau Vokiečių okupacinių pajėgų vadovybė privertė sukilėlių būrius išsiskirstyti. A. Ramanauskas persikėlė dirbti į Alytaus mokytojų seminariją. Mokytojo darbą vertino ir mėgo, kolegų bei auklėtinių buvo mylimas ir gerbiamas už kompetenciją, principingumą, draugiškumą, mokėjimą bendrauti. Mokytojų seminarijoje A. Ramanauskas mokė lietuvių kalbos ir matematikos dėstymo metodikos, vadovavo fizinio lavinimo pratyboms ir pedagoginei praktikai, dėstė karinio rengimo discipliną. Pasirinkta mokytojo profesija buvo labai patenkintas, bet visus darbus ir planus sugriovė antroji sovietų okupacija.
Būsimo partizanų vado A. Ramanausko gyvenime Alytus tapo itin reikšmingu miestu – čia prabėgo paskutiniai jo legalaus gyvenimo metai, čia 1945-ųjų balandį ryžtingai ir lemtingai nusprendė tapti Lietuvos partizanu. Tokį apsisprendimą lėmė daugelis veiksnių – kiekvieną dieną matomos tautiečių kančios, partizanų platinami atsišaukimai, pagaliau tėvų įskiepyta meilė Tėvynei ir troškimas gyventi nepriklausomoje valstybėje.
Partizanų vadas
Prasidėjus antrajai rusų okupacijai 1945-ųjų pavasarį A. Ramanauskas užmezgė ryšius su Alovės miškuose veikusiais partizanais ir netrukus įstojo į Nemunaičio apylinkės partizanų būrį. Jau pirmą dieną jį išrinko partizanų būrio vadu. Pasirinko Vanago slapyvardį, kurio nekeitė per visą partizanavimo laikotarpį.
1945 m. birželio 3 d. 120 Vanago vadovaujamų partizanų prisiekė Nemunaičio vienuolyne. Pats Vanagas apie tai rašė savo prisiminimuose: „Dvasininkas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Mes, iškėlę dešines, tyliai kartojome priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėtą kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmonių įstatymus, negailestingai naikina visa, kas yra šventa, kilnu ir brangu. Pirmasis prisiartinau ir pabučiavau kryželį, Trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Po to trumpu, bet didžiai prasmingu dvasininko žodžiu baigėsi iškilmingas aktas. Padėkojom ir visi netrukus atsidūrėme Noškūnų miško prieglobstyje…“
Partizaninio karo pradžioje laisvės kovotojų nestigo. Vanagas rašė: „Norėjome padaryti atranką, nes norinčių stoti į partizanus buvo labai daug. Kažkokiu būdu gyventojai sužinodavo mūsų stovyklavimo vietas, ir norintieji stoti į partizanų gretas ateidavo kartais net su tėvu ar motina prie pačios stovyklos. Dauguma tuomet tikėjo greita pergale ir norėjo, kad būtų laikoma, jog ir jų sūnus prisidėjęs prie Lietuvos laisvės kovos. Dar ir dabar prisimenu vienos motinos iš Meškasalio apylinkės pasakymą: „Ponuli, tik būkite tokis geras ir priimkit mano Juozuką… Jeigu po kokios savaitės pasikeis valdžia, tai kaipgi jis pasirodys prieš kitus…“ Jos gi tas Juozukas dar neturėjo aštuoniolikos metų ir atrodė dar tikras „mamytės sūnelis“. Sunku buvo motiną įkalbėti, kad dar nėra reikalo karščiuotis ir kad jos Juozukas palauktų“.
Lietuvoje mažai kas laukė rusų. Rašytojas Juozas Aputis prisimena savo tėvo nuostabą, kai jis, žiūrėdamas į sugrįžusius rusų kareivius – skarmaluotus, purvinus ir utėlėtus, lygino juos su vokiečiais ir tik kraipė galvą: „Anie tai anie.. Bet šitie! Ką jie gali nugalėti ir kaip jie iki mūsų atėjo?!..“
O atėjo, nes jų buvo labai daug. Be to, Amerika šėrė, rengė ir ginklavo.
Pradžioje partizanai laikėsi dideliais daliniais ir beveik nesislapstė, vyravo nuomonė, kad atvirame mūšyje rusai negali lietuvių įveikti, o stribų gaujos kėlė tik juoką, pirmiesiems šūviams pasigirdus, jos išsilakstydavo.
Partizaninio karo, mažų grupių taktika, gyvenimas po žeme, bunkeriuose ateis vėliau.
Vanagas buvo labai reiklus, valingas (išeidamas partizanauti metė rūkyti ir visiškai atsisakė alkoholio) vadas, bet ne autokratas. Vienais įsakymais partizanams ir neįmanoma vadovauti, vado autoritetą lemia ne pareigos ir laipsniai, bet asmeninės savybės, sugebėjimai, drąsa, rūpinimasis žmonėmis. Kaip tik šios savybės ir būdingos Vanagui. Ir ištikimybė priesaikai, savo pasirinktam keliui.
Partizaninis judėjimas stiprėjo. Būdamas puikus organizatorius, A. Ramanauskas-Vanagas subūrė Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius nedidelius partizanų būrius į 140 vyrų kuopą. 1945-ųjų rudenį kuopa, kuriai vadovavo A. Ramanauskas-Vanagas, buvo įtraukta į Dzūkų grupę. Vėliau kuopa performuota į batalioną (įėjo 8 būriai), o A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas jo vadu. 1945 m. liepos 1 d. jis pakeltas į Merkio rinktinės, kuriai dar priklausė Marcinkonių ir Druskininkų batalionai, vado pareigas. Dalyvavo Varčios mūšyje, vadovavo Merkinės miestelio puolimui. Būdamas Merkinės bataliono ir Merkio rinktinės vadas, A. Ramanauskas aktyviai ėmėsi centralizuoti ginkluotą pogrindį Dzūkijoje. 1946 m. balandžio 23 d. buvo paskirtas Dainavos apygardos vado pirmuoju pavaduotoju. Nuo 1947-ųjų rugpjūčio laikinai ėjo Dainavos apygardos vado pareigas. 1947 m. rugsėjo 24 ir 25 d. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje per surengtus slaptus rinkimus Vanagas išrinktas Dainavos apygardos partizanų vadu. Juo tapęs, A. Ramanauskas pradėjo lankyti visus kovojančius Dainavos apygardos vienetus. Stengėsi susitikti ir atvirai pakalbėti su visais kovotojais, sužinoti, įvertinti eilinių karių bei jų vadų veiksmus ir tik tada priimti reikalingus sprendimus. Partizanai gerbė Vanagą už kuklumą, draugiškumą, nuoširdumą, visišką atsidavimą laisvės kovai. Savo darbštumu ir principingumu jis rodė gerą pavyzdį kitiems kovotojams, buvo tikras idealistas. Kaip vadas jis pasižymėjo ir pedagogo, ir karininko savybėmis. A. Ramanauskas gerai suprato, kad, norint išlaikyti tautos sąmonėje valstybingumo atkūrimo siekius, be ginkluoto pasipriešinimo, reikalinga ir politinė idėjinė kova. Jis daug dėmesio skyrė pogrindžio spaudai – organizavo jos leidybą, redagavo ir pats rašė straipsnius į įvairius partizanų laikraščius: 1945-ųjų rudenį – į Merkio bataliono laikraštį „Trečias skambutis“, 1946–1947-aisiais – į Merkio rinktinės laikraštį „Mylėk Tėvynę“, 1947–1949-aisiais – į Dainavos apygardos laikraštį „Laisvės Varpas“, 1947–1949-aisiais – į laikraštį „Svobodnoje slovo“ (rus.; skirtas okupacinės kariuomenės kariams), 1949–1950-aisiais – į Pietų Lietuvos partizanų srities laikraštį „Partizanas“, 1951–1952-aisiais – į laikraštį „Miško Brolis“, 1948–1952-aisiais leido informacinius užsienio politinių žinių biuletenius.
1948 m. spalio 20 d. Tauro apygardoje Geležinio Vilko rinktinės vadavietėje įvyko Tauro apygardos vado Aleksandro Grybino-Fausto ir Dainavos apygardos vado įgaliotinio Dzūkų rinktinės vado Sergijaus Staniškio-Lito susitikimas. Svarstant vadovybės klausimą, nutarta: „Iki naujai sudarytos Lietuvos Vyr. Vadovybės paskyrimo, laikinai eiti Pietų Lietuvos srities vado pareigas pavesti Dainavos apyg. vadui p. Vanagui. <…> Vadovybei kuo artimiausiu metu sueiti į sąlytį su kitų Lietuvos sričių vadovybėmis, tikslu išsiaiškinti esamą padėtį ir sudaryti visoms sritims bendrą Lietuvos Vyr. Vadovybę.“ A. Ramanauskas nesikratė nei pareigų, nei atsakomybės, nei rizikos – nusprendė keliauti į Vakarų Lietuvą ir su jos partizanų vadovybe tiesiogiai išsiaiškinti esamą padėtį bei aptarti vieningos vadovybės sudarymo klausimus. Ši Vanago kelionė per Tauro, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardas į, kaip sužinota vėliau, visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą ir atgal, truko nuo 1948- ųjų lapkričio iki 1949-ųjų balandžio – beveik pusę metų.
Vanagas iškeliavo iš Dzūkijos 1948-ųjų lapkritį. Ėjo lankydamas partizanų dalinius ir gruodžio pradžioje jau buvo Tauro apygardoje. Čia prie jo prisijungė Tauro apygardos vadas A. Grybinas-Faustas. Dėl ypač padažnėjusių MGB provokatorių – agentų smogikų akcijų jiems teko keliauti pėsčiomis ir tik naktimis. Lydimi dviejų partizanų, ties Gelgaudiškiu persikėlę per Nemuną, atvyko į Jurbarko rajoną. Čia susisiekė su Kęstučio apygardos kovotojais. Kelionė buvo labai pavojinga: teko eiti nežinomomis vietovėmis, nuolat bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Buvo būtina vietinių partizanų pagalba, turėjo būti suderinti ryšių punktai, sutarti slaptažodžiai, susitikimo vietos, palydovai. Po ilgos ir pavojingos kelionės 1949-ųjų vasario pradžioje pasiektos Prisikėlimo apygardos vadovybės dislokacijos vietos Baisogalos ir Radviliškio apylinkėse. Vienu metu vienoje vietoje susirinkus visos Lietuvos partizanų vadams ir sėkmingai įveikus pirminį nepasitikėjimą vienų kitais, galėta pradėti visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.
1949-ųjų vasarį Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje, įrengtame Mėnaičių kaime, ūkininko Stanislovo Mikniaus sodyboje, A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime. Jame vasario 10-ąją Vakarų, Rytų ir Pietų Lietuvos partizanų sričių vadų jungtiniame posėdyje ginkluotas pogrindžio sąjūdis pavadintas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu, sudaryta LLKS Taryba ir prezidiumas, vasario 16 dieną – priimta LLKS Tarybos deklaracija. Nuo tada Pietų Lietuvos partizanų sritis jau veikė ne kaip atskiras organizacinis vienetas, o kaip LLKS sudedamoji dalis. Suvažiavime A. Ramanauską ne tik patvirtino Pietų Lietuvos srities vadu, bet ir paskyrė LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
Po suvažiavimo grįžęs į savo veiklos teritoriją, Vanagas energingai ėmėsi atlikti srities vado pareigas. Sušaukė Tauro ir Dainavos apygardų vadų susirinkimus. Juose Pietų Lietuvos partizanus informavo apie LLKS įkūrimą ir jo Tarybos priimtus sprendimus. Vadovauti Dainavos apygardai pavedė Lionginui Baliukevičiui-Dzūkui. Srities štabo darbas vyko puikiai – Vanagui gerai sekėsi palaikyti ryšį su Tauro apygardos vadovybe, o per ją – su LLKS vadu J. Žemaičiu-Vytautu. Iš jo gaudavo nurodymus. Tačiau, nepaisant partizanų vadovybės pastangų, padėtis srityje per 1949-uosius itin komplikavosi. Per tuos metus žuvo apie trečdalį partizanų. Tik dėl laimingai susiklosčiusių aplinkybių Vanagas išvengė MGB pinklių. 1949 m. rugsėjo 23 d., išdavus šnipui, kariuomenė apsupo Pietų Lietuvos partizanų srities štabo vadavietę Kalesnykų miške, netoli Būdos kaimo. Tada Vanagas ir kiti štabo darbuotojai buvo trumpam išvykę. Didvyriškai kaudamiesi vadavietėje žuvo neseniai iš Vakarų grįžęs LLKS įgaliotinis užsieniui Kazimieras Pyplys-Audrūnas, Mažytis ir štabo darbuotojas Juozas Makarevičius-Žilvitis.
1949-ųjų antrą pusę Pietų Lietuvos partizanų srities pavadinimas buvo pakeistas į Nemuno. Tų pačių metų rudenį LLKS prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas paskyrė Vanagą LLKS Gynybos pajėgų vadu, o srities vado pareigas įsakė perduoti kitam partizanui. 1950 m. sausio 19 d. Vanagas sušaukė Nemuno srities Tarybos posėdį ir srities vado pareigas perdavė kapitonui S. Staniškiui-Litui, Vilčiai.
1950-ųjų rudenį LLKS Gynybos pajėgų vado A. Ramanausko-Vanago pavedimu sušauktas Nemuno srities vadų susirinkimas, aptarti organizaciniai, spaudos ir propagandos, ryšių reikalai, Vyr. vadovybei parengti pasiūlymai dėl kai kurių LLKS Statuto punktų pakeitimo, siekiant pritaikyti juos esamoms partizaninio karo sąlygoms.
1950 m. lapkričio 14 d. Nemuno srities vadavietėje įvyko Vanago, iš Vakarų grįžusio LLKS įgaliotinio Juozo Lukšos-Skrajūno ir Tauro apygardos vado Viktoro Vitkausko-Karijoto pasitarimas. Jame J. Lukša-Skrajūnas informavo apie Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) ir savo veiklą Vakaruose, buvo aptartos partizaninio karo ateities veiklos gairės.
Nors visuose vadų susirinkimuose pabrėžtas pasiryžimas tęsti partizaninę kovą, žūstant paskutiniams vadams ir patyrusiems kovotojams, partizanų kontroliuojama erdvė ir tarpusavio ryšiai menko. Dėl to 1951 metais jau nepavyko sukviesti bendro srities vadų susirinkimo. Vanagas iš srities vado tegavo tokį pranešimą: „Sritis turėjo skaudžių ir skaitlingų nuostolių, tačiau organizaciją pasisekė išlaikyti.“
Nuo 1952-ųjų pabaigos, galutinai nutrūkus visiems ryšiams su vyriausiąja vadovybe, A. Ramanauskas-Vanagas slapstėsi su šeima – gyveno pas patikimus ryšininkus ir rėmėjus. Dar partizanavimo pradžioje – 1945-ųjų rudenį – A. Ramanauskas-Vanagas susituokė su Birute Mažeikaite, Alytus mokytojų seminarijos absolvente. Toliau abu ėjo partizaninės kovos keliu. Ji buvo jo bendražygė ir bendramintė – partizanė, slapyvardžiu Vanda. 1948 metais jiems gimė dukra Auksutė.
1950 m. pradėjo rašyti prisiminimus „Partizanų gretose“. Daugelis partizanų vadų tuo metu jau buvo žuvę ir Vanagas puikiai suvokė, kad jeigu jis neparašys tiesos apie lietuvių kovas už laisvę – neparašys niekas. Suspėjo aprašyti tik trejus partizanavimo metus (iki 1947 m.). Vanago atsiminimai labai autentiški, vyrauja kritinis mąstymas ir tikroviškumas. Autorius, anot istoriko Algio Kašėtos, atvirai aprašo partizaniniame kare pasireiškusias įvairias blogybes, nurodo jų priežastis. Rašė nereguliariai, su pertraukomis ir iškart keliais egzemplioriais, nes, kaip pats sakė, „negali būti tikras, kad jie anksčiau ar vėliau negali patekti priešui į rankas, kaip kad, mano giliu įsitikinimu, yra atsitikę bemaž su 9/10 LLKS archyvų įvairiose Lietuvos vietose“. Partizanų vadas neklydo, dvi jo atsiminimų dalys (iš trijų) tikrai atsidūrė KGB, tačiau kitas egzempliorius, paslėptas pas dorus, patikimus žmones, išliko.
Atsiminimų rašymas liudija nepalaužiamą A. Ramanausko-Vanago tikėjimą, kad Lietuva ateityje vis tiek bus laisva ir tikroji laisvės kovų istorija bus reikalinga. Simboliška, kad A. Ramanausko-Vanago prisiminimai pirmą sykį išleisti atskira knyga pavadinimu „Daugel krito sūnų“ 1991 metais – iš karto, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę.
Išdavė Urbonas, kankino dušanskiai
1953-iųjų gegužę suėmusi sunkiai sergantį J. Žemaitį-Vytautą, KGB ypač daug dėmesio ėmė skirti A. Ramanausko-Vanago paieškai ir likvidavimui. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 metais užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, jau išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko-Vanago paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis. Adolfą ir Birutę Ramanauskus išdavė juos priglaudęs karo mokyklos bendrakursis KGB agentas Antanas Urbonas-Žinomas. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona B. Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo suimti Kaune, Kampo gatvėje, ir iš karto išvežti į KGB būstinę Vilniuje.
„Tardymas“ prasidėjo jau pačią pirmąją dieną. „Tardė“ Sinycinas, Dušanskis, kiti, ir jau 16 val. Vanagą teko skubiai išvežti į Lukiškių kalėjimo ligoninę. Kalėjimo gydytojai surašė tokį aktą:
„Mes, žemiau pasirašę gydytojų komisija, kurios sudėtyje LTSR MVD kalėjimo Nr.1 chirurginio skyriaus vedėja vyr. ltn. E.A.Lagoiskaja, chirurgas konsultantas V.S.Vorobjov, san. dalies viršininkas kpt. Kuzmin, surašėme šį aktą apie tai, kad: kalinys Ramanauskas Adolfas, Liudviko, g. 1918 metais, pristatytas į kalėjimo Nr.1 chirurginį skyrių 1956 m. spalio 12 d. 16 val. 30 min. itin sunkios būklės.
Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiškai visų kūno galūnių raumenų traukuliai.
Pulsas vos juntamas, minkštas, kr. spaudimas 60/40. Ligonis visas kruvinas. Lytinių organų srityje masyvus raištis, persisunkęs šviežiu raudonu krauju, nuėmus raištį pastebėti didžiuliai kraujo krešuliai, ant mašnos – plati plėš tinė žaizda, padengta kraujo krešuliais. Dešinė akis padengta hematoma, ant viršutinio voko, taip pat ant voko pastebėtos 6 durtinės žaizdos, pagal diametrą padarytos plonu laidu ar vinimi, siekiančios akį; daugybė mėlynių pilvo srityje, kairės rankos 3-io piršto pjautinė žaizda.
Išvedant ligonį iš šoko, skubiai perpiltas kraujas 400,0, gliukozė 40 proc,– 40, morfijus, vaistai širdžiai.
Po šių priemonių pakilo kraujo spaudimas iki 120/80, pulsas tapo patenkinamas, sąmonė vis dar neaiški. Ligonis nugabentas į operacinę.
Ant lytinių organų pastebėta: dešinėje mašnos pusėje didelė plėštinė žaizda ir kairėje pusėje žaizda, nėra abiejų kiaušinėlių, sėklidžių kanalėlių…
Padaryta chirurginė operacija… Žaizdos užsiūtos deguto siūlais…
Po operacijos sąmonė liko neaiški…
Tardymas galimas (sėkmingai gydant) po 2–3 savaičių“..
Rusai gydytojai „nustatė“ tokią diagnozę: „Trauminis šokas. Savęs sužalojimas“!
A. Ramanauskas-Vanagas kankintas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. rugsėjo 24 ir 25 d. Vilniuje posėdžiavęs Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Aukščiausiasis teismas jam skyrė mirties bausmę. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 dieną Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma.
Dažnai girdime, kad žmonės kankinti tik Stalino laikais (buvo specialus Politinio biuro nutarimas, leidžiantis naudoti „fizinio poveikio priemones“), o štai jau vėliau – ne, kagėbistai, girdi, dirbo vos ne su baltomis pirštinėmis. Visa tai gryniausias melas. Antai 1970 m. KGB taip tardė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekaną Joną Kazlauską, kad profesorius prarado sąmonę. Kagėbistai, užuot suteikę medicininę pagalbą, nuvežė jį prie Neries ir nuskandino. Niekas nepasikeitė nuo Ivano Žiauriojo „opričninos“ laikų, metodai tie patys.
Todėl nereikia rimtai žiūrėti į tardymų protokolus. Iškankintas, sužalotas, leisgyvis žmogus pasirašydavo bet ką, o vėliau sovietiniai istorikai, remdamiesi tais „protokolais“, kurpė propagandines knygeles ir net „mokslinius darbus“. Ir išeidavo pagal juos, kad partizanai nieko daugiau neveikė, o tik ėjo iš kaimo į kaimą ir žudė žmones. Dabar žinome, kad dauguma tų žudynių – valdžios palaikomų kriminalinių nusikaltėlių, rusų kareivių ir stribų darbas. Rašydami apie Vanagą, tie „istorikai“ būtinai pažymėdavo: Ramanauskas – stambaus buožės sūnus. 6 hektarai – stambus buožė!
Dušanskis pabėgo į Izraelį, Raslanas – į Rusiją, ir jautėsi ten visiškai saugūs. Iš Lietuvos reikalavimo perduoti Dušanskį, Izraelis tiesiog išsityčiojo, lygiai tą patį padarė ir Lietuvos žydų pirmininkas Simonas Alperavičius. Na, o Urbonas? Jis ramiausiai gyveno (gal ir dabar tebegyvena) Kaune, Kalniečių g. 185. Tiek suįžūlėjo, jog buvo net įlindęs į Lietuvos atsargos karininkų sąjungą.
Už Vanago sulaikymą ir turbūt už ypač kvalifikuotą „tardymą“ Sinycinas, Dušanskis apdovanoti laikrodžiais, Dušanskiui dar ir laipsnis pakeltas.
Atminimas
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Kaune jo vardu pavadinta gatvė, 1994-aisiais Alytuje – vidurinė mokykla, Merkinėje pastatytas kryžius ir skulptoriaus Alberto Belevičiaus paminklas-koplytstulpis, 1999 m. kovo 9 d. Generolo Adolfo Ramanausko vardas suteiktas Karių profesinio tobulinimo centrui (nuo 2003-iųjų – Kovinio rengimo centras), 2006 m. lapkričio 24 d. šiame centre atidengtas paminklas Adolfui Ramanauskui (skulptorius Tadas Gutauskas). Partizanui Vanagui atminti sukurti filmai „Partizanai“ (režisierius Edmundas Zubavičius) ir „Už laisvę žuvusiems mirties nėra“. 2007-aisiais brigados generolui Adolfui Ramanauskui suteikti Lazdijų rajono ir Alytaus miesto garbės piliečio vardai.
1997 m. gruodžio 22 d. Adolfui Ramanauskui-Vanagui suteiktas kario savanorio statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. sausio 26 d. dekretu jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis. Taip pat buvo įteisinti dar 1949 ir 1950 metų Lietuvos partizanų aukščiausiosios vadovybės apdovanojimai – 2-ojo ir 1-ojo laipsnių Laisvės Kovos kryžiai su kardais: Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. kovo 6 d. dekretu Adolfui Ramanauskui-Vanagui suteiktas 2-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius), o 1999 m. vasario 1 d. dekretu – 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius) (po mirties).
Adolfas Ramanauskas-Vanagas prisiminimuose rašė: „<…> Labiausiai man įstrigo žodžiai: „…tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę…“ Parašas – Lietuvos partizanai.“ Šie žodžiai geriausiai paaiškina Lietuvos partizanų vado apsisprendimą – idealisto veiksmų negali riboti nei mirties baimė, nei suvokimas, kad ji yra greita ir, deja, neišvengiama. Šiandien, įvertinus visą žinomą A. Ramanausko-Vanago veiklą, galima vienareikšmiškai teigti, kad tai buvo partizanas idealistas, viena šviesiausių pokario ginkluotos rezistencijos asmenybių.
Atminties jėga
2002 m. minint Vanago žūties 45–ąsias metines, Vilniaus karininkų ramovėje prof. Vytautas Landsbergis kalbėjo:
„Pas mus kartais atsiranda mintytojų, mėginančių sakyti, kad sovietinė Lietuva buvo lyg ir valstybė: turėjo valstybines struktūras, kurios norėjo gero Lietuvai. Perskaitykime tą svetima kalba parašytą ir pasirašytą LSSR Aukščiausiojo teismo nuosprendį Ramanauskui ir pamatysime, kokia tai buvo „valstybė“. Neseniai tebuvo praėjęs laikas, kai tam tikri Berijos veiksmai labai išgąsdino sovietinę Lietuvos nomenklatūrą. Kas bus, jei grįš tremtiniai, jei pasitvirtins gandai, kad iš Maskvos atsiųstieji politiniai pareigūnai atšaukiami grįžti atgal, gal net ir sovietų kariuomenė bus išvesta?! Ta baimė kėlė sumaištį nomenklatūrinėje viršūnėje – vietinės partijos CK vertė prašyti: tik neišveskite kariuomenės iš Lietuvos. Jau buvo sunaikinti partizanai, o vis dėlto – palikit kariuomenę… Jie bijojo pasilikti su tauta akis į akį po visų trėmimų ir egzekucijų. Ir net dar po trisdešimties metų, Gorbačiovo laikais, kai prasidėjo „perestroika“, o Lietuvoje – Atgimimas, kai Maskva išleido įstatymą, kad egzekucijų ir masinių naikinimų vietos turi būti paviešintos, nes jos turi būti ištirtos ir pagerbtos, tame įstatyme atsirado viena išimtis: Lietuvoje tokio paviešinimo nereikia. Iš Lietuvos, ne iš kitur, paprašė padaryti tokią išimtį. Kodėl?
Kur nors Vilniaus apylinkėse guli Ramanausko–Vanago palaikai. Aš neabejoju, kad yra gyvi tie, kurie žino tą vietą, ir gyvi, kurie prašė, kad nebūtų paviešintos masinių naikinimų vietos. Jie ir toliau bijojo Ramanausko, jie nenorėjo, kad jo kapas būtų žinomas. Turbūt ligi dabar. Štai kokią jėgą ir kokią tiesą reiškia šis vardas, partizanų kova ir jų atminimas“.
- Lietuvos ypatingojo archyvo ir Genocido aukų muziejaus fondų nuotr.