Dim. pulkininkas monsinjoras Alfonsas Svarinskas
1925 – 2014

 

Gimė 1925 m. sausio 21 d. Kadrėnų kaime, Deltuvos vls., Ukmergės aps.  1932–1936 m. mokėsi Vidiškių pradžios mokykloje, 1936–1937 m. – Ukmergės pradžios mokyklos 5-ajame skyriuje, 1937–1938 m. – Deltuvos pradžios mokyklos 6-ajame skyriuje, 1938–1942 m. – Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. 1942–1946 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Dar gimnazijoje įsitraukęs į pogrindinę veiklą, tęsė ją ir seminarijoje kaip planingą laisvės kovą.
1946 m. pavasarį sovietinio saugumo pareigūnų buvo pradėtas persekioti, todėl paliko nebaigtas studijas seminarijoje ir išėjo pas Didžiosios Kovos apygardos 5-ojo bataliono partizanus, 1946 m. vasarą buvo ir Ukmergės apylinkėse veikusios Vyčio apygardos pogrindinės Šarūno partizanų grupės ryšininkas, pasirinkęs Laisvūno slapyvardį. Jis aprūpindavo partizanus medikamentais, spauda, dokumentais.
1946 m. gruodžio 31 d. buvo areštuotas, tris mėnesius žiauriai tardytas ir kankintas, už antisovietinę veiklą nuteistas 10 metų darbo pataisos lagerių ir 5 metus be teisių. 1947–1956 m. kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje, dirbo naktiniu sargu, felčeriu.
Lageryje kartu kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 m. spalio 3 d. slapta įšventino A. Svarinską kunigu.
Grįžęs į Lietuvą 1956–1957 m. tarnavo altarista Kulautuvos (Kauno r.) parapijoje, 1958 m. tris mėnesius buvo vikaras Betygalos (Raseinių r.) parapijoje. Aktyviai dirbo su jaunimu, auklėjo jį tautine ir religine dvasia.
1957 m. gruodį sovietinio saugumo pareigūnai padarė kratą ir rado keletą senų knygų, išleistų dar Nepriklausomoje Lietuvoje. 1958 m. balandį vėl buvo areštuotas ir nuteistas 6 metams už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą, 1958–1964 m. kalėjo Mordovijos (Rusija) lageriuose. 1961 m. už akių dar nuteistas ir LSSR Aukščiausiasis teismo, kaip „ypač pavojingas recidyvistas“ perkeltas į ypatingojo režimo kalėjimą.
1964 m. balandžio 9 d. išleistas į laisvę ir grįžo į Lietuvą. Tik po 20 mėnesių vėl gavo leidimą dirbti kunigu, nuolat buvo saugumo sekamas. 1965–1971 m.  tarnavo Miroslavo (Alytaus r.) Švč. Trejybės parapijos vikaru ir Kudirkos Naumiesčio (Šakių r.) Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos vikaru, 1971–1976 m. – Igliaukos (Marijampolės r.) Šv. Kazimiero parapijos klebonu, kartu aptarnavo ir Patilčių (Marijampolės r.) Šv. Petro Išvadavimo parapiją. Nuo 1972 m. bendradarbiavo 1972 m. kovo 19 d. pradėtame leisti pogrindiniame leidinyje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“.
1976–1983 m. buvo Viduklės (Raseinių r.) Šv. Kryžiaus parapijos klebonas. Viduklėje jis pradėjo naują laisvės kovos etapą, kvietė tikinčiuosius ginti religijos laisvę ir savo pilietines teises, tapo dvasiniu lyderiu, rengė viešas tikinčiųjų eisenas ir religines iškilmes, turėjo itin didelę įtaką tikinčiajam jaunimui.
1978 m. lapkričio 13 d. kartu su kitais kunigais disidentais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, skelbė jo dokumentus ir taip išgarsino Viduklės tikinčiųjų veiklą visame pasaulyje.
Už pogrindinę antisovietinę veiklą, jaunimo ugdymą katalikiška dvasia 1983 m. sausio 26 d. buvo trečią kartą areštuotas, 1983 m. gegužės 6 d. nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties. 1983-1988 m. kalėjo Čiusavovo rajono (Permės sritis, Rusija) griežtojo režimo lageriuose.
Po to, kai 1988 m. Maskvoje lankęsis JAV Prezidentas Ronaldas Reiganas paprašė SSRS vadovo Michailo Gorbačiovą išlaisvinti A. Svarinską, 1988 m. liepos 11 d. buvo iš lagerio paleistas ir grįžo į Viduklę, o rugpjūčio 23 d. buvo ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą.
1988–1990 m. lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje ir bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų kaip Lietuvos disidentas, net 11 kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Tik Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę grįžo į Lietuvą.

1990–1991 m. dirbo kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleriu. 1991–1995 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, dimisijos pulkininkas – pirmasis šias pareigas Lietuvoje ėjęs dvasininkas.
1991 m. rugsėjo 14 d. buvo išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatu ir ėjo šias pareigas iki 1992 m. lapkričio 22 d. – kadencijos pabaigos.
1997–1998 m. buvo Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios altarista bei Kauno Prisikėlimo bažnyčios kunigas talkininkas, Lietuvos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionas.
1998–2000 m. buvo Kavarsko (Anykščių r.) Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas.
Nuo 2000 m. kovo 30 d. iki gyvenimo pabaigos buvo Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas, Lietuvos partizanų vyriausiasis kapelionas, Lietuvos atsargos kariškių mandatų ir etikos komisijos pirmininkas.
Buvo Kauno arkivyskupijos kurijos kunigų tarybos narys, nuo 1996 m. – konsultorius, vėliau prelatas. 2004 m. pasitikęs kunigystės 50-metį, – kunigas jubiliatas.
Pastatė 5 ornamentuotus kryžius Lietuvos didvyriams atminti Ukmergės ir Kėdainių rajonuose (2001 m.). 1993 m. gimtajame Kadrėnų kaime (Ukmergės r.) įkūrė parką Didžiosios Kovos apygardos partizanams atminti, inicijavo pirmųjų kryžių statybą ir paliko testamentinę valią būti jame palaidotas. Jis taip pat kūrė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio memorialą Kryžkalnyje (Raseinių r.).
Parašė ir paskelbė rinkiniuose bei periodikoje prisiminimų apie Lietuvos kunigus, apie dvasininkus – Sibiro kankinius. Išleido atsiminimų rinkinio „Monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Nepataisomasis” pirmąją dalį (2014 m.).
1990 m. lapkričio 14 d. popiežius Jonas Paulius II suteikė A. Svarinskui monsinjoro titulą. Jis buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, buvo šios partijos Mandatų ir etikos komisijos narys, po partijų susijungimo 2008 m. – Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų narys.

Nuo 1993 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys Vilniaus apskrities skyriaus Visuomeninių organizacijų būryje.

Mirė 2014 m. liepos 17 d. Vilniuje. Palaidotas Ukmergės Dukstynos kapinėse partizanų kapavietėje-memoriale. Kapą ženklina standartinis laisvės gynėjo kryžius, kapavietę dengia šlifuoto akmens plokštelė su iškaltu įrašu: „Monsinjoras / Alfonsas Svarinskas / 1925.01.21–2014.07.17 / Partizanas ir Lietuvos / kariuomenės vyriausiasis / kapelionas“.
Apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.), atminimo medaliu „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 20 metų” (2010 m.), Šaulių Žvaigžde.
Už žmogaus teisių kovą buvo apdovanotas diplomu Detroite (JAV), Pueblo (Meksika) miesto premija, gavo Venesuelos apdovanojimą „II Grand Cordon”. Jam įteiktas pirmasis Lietuvos kariuomenės padėkos ženklas – statulėlė „Lietuvos karžygis” (2008 m.).
Buvo Lecco miesto (Italija) garbės pilietis, Raseinių garbės pillietis (nuo 2009 m.). Projekte „Yra šalis…” buvo nominuotas „Dešimt+” asmenybių dvasininkų kategorijoje.
Pašto vokų serijoje „Jie kūrė antrąją nepriklausomą Lietuvos Respubliką“ išleistas A. Svarinskui skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius – Antanas Rimantas Šakalys, 2006 m.). Pašto vokų serijoje „Lietuvos valstybės tūkstantmečio 100 iškiliausių asmenybių“ išleistas kitas jam skirtas vardinis suvenyrinis vokas (autorius – A. R. Šakalys, 2009 m.).

Sovietmečiu buvo sukurtas Lietuvos kino studijos dokumentinis filmas „Kas jūs, kunige Svarinskai?“ (režisierius Ferdinandas Kauzonas, 1987 m.).
2017 m. LRT pristatė dokumentinį filmą „Alfonsas Svarinskas“ (autoriai: žurnalistas dr. Andrius Gudauskas ir režisierius Juozas Sabolius)

pagal partizanai.org, propatria.lt, Anykštėnų biografijų žinynas