Dim. pulkininkas leitenantas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis
(1893 – 1992)
Gimė 1893 m. vasario 26 d. Linkaučių k. Linkuvos vls Panevėžio aps. 1903 m. įstojo į Maskvos 9-osios gimnazijos parengiamąją klasę, 1913 m. baigė realinę gimnaziją Rygoje ir įstojo į Rygos politechnikos instituto Architektūros fakultetą. Rygos institutą baigė 1916 m.
1916 m. balandį mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1916 m. rugsėjo 25 d. baigė Maskvos 3-ąją praporščikų mokyklą. Tarnavo jaunesniuoju karininku 189-ajame pėstininku pulke Maskvoje, Mcenske, Oriolo gubernijoje. 1917 m. gegužę—rugpjūtį 3-ojo Suomijos šaulių pulko gretose kovojo Galicijos fronte su austrais. 1917 m. pakeltas į poručikus. 1917 m. rugpjūčio mėn. paleistas iš Rusijos kariuomenės.
Grįžęs iš Rusijos, išvyko studijuoti į Baltijos aukštąją technikos mokyklą Rygoje.
1918 m. lapkričio 29 d. savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, vienas iš 1-ojo pėstininkų pulko kūrėjų Vilniuje, Alytuje. Nuo 1918 m. gruodžio 26 d. krašto apsaugos ministro M. Vėlykio adjutantas. 1919 m. kovo 8 d. paskirtas 1-ojo artilerijos pulko 3-os baterijos jaun. karininku. 1919 m. balandį komandiruotas į Berlyną pasitikti prancūzų karo instruktorių. 1919 m. liepos pradžioje su 3-ios baterijos 1-uoju būriu išsiųstas į Daugpilio frontą. 1919 m. spalio 7 d. suteiktas kapitono laipsnis. Iki spalio mėn. dalyvavo visose baterijos kautynėse bei žygiuose bolševikų fronte. Nuo spalio 12 d. — kautynėse prieš bermontininkus. Lapkričio 21—22 d. pasižymėjo kautynėse dėl Radviliškio. Lapkričio 27 d. brigados vado paskirtas Tarptautinės Niesselio alijantų komisijos išvesti vokiečių kariuomenę nariu. Iki 1919 m. gruodžio 14 d. dirbo Šiauliuose, vėliau — Tilžėje.
1920 m. sausio 23 d. paskirtas į atsargą prie Artilerijos pulko štabo Aukštojoje Panemunėje 1-os haubicų baterijos jaun. karininku, nuo liepos 25 d. — vyr. karininku. 1920 m. rugpjūčio mėn. su baterija kovojo prieš lenkus prie Seinų. Rugsėjo 22 d. pateko į lenkų nelaisvę, iš kurios pabėgo. Spalio 26 d. grįžo į Kauną. Paskirtas į atsargą prie Artilerijos pulko štabo, 1920 m. gruodžio 1 d. — 1-os haubicų baterijos vadu. 1922 m. balandžio 14 d. paleistas į artilerijos karininkų atsargą.
1922 –1925 m. studijavo ir baigė architektūrą Romos aukštojoje architektūros mokykloje. 1927—1944 m. buvo Vytauto Didžiojo universiteto asistentas ir lektorius, o nuo 1939 m. dirbo ir Vilniaus universitete.
1939—1944 m. — Vilniaus miesto vyr. inžinierius – architektas, Vilniaus miesto bendrojo plano projektavimo vadovas ir miesto tvarkytojas. 1941 m. birželio 23 d. – rugpjūčio 5 d. Laikinosios vyriausybės komunalinio ūkio ministras.
1944 m. gestapui už antinacistinę pogrindinę veiklą suėmus ir išvežus į Vokietiją sūnų Gabrielių, išvyko paskui jį bandydamas išgelbėti. Su suklastotais dokumentais gyveno Berlyne, Bairote, Bavarijoje. 1945 –1949 m. dėstė meno istoriją lietuvių pabėgėlių gimnazijoje Eichštate ir drauge 1946 – 1949 m. – architektūrą Tarptautiniame pabėgėlių universitete Miunchene. Nuo 1947 m. docentas.
1949 m. emigravo į Australiją. Dirbo Melburno darbų ir statybos departamento architektu. 1952—1953 m. pirmininkavo Australijos lietuvių kultūros fondui ir išspausdino „Kudirkos sąjūdį” (1953 m.).
1959 m. pavasarį grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. 1959 – 1961 m. dirbo Miestų statybos projektavimo instituto vyriausiuoju architektu, 1961 – 1970 m. —Paminklų konservavimo instituto Kauno filialo architektu, 1970 – 1984 m. — Paminklų konservavimo instituto Vilniuje vyr. specialistu.
1973 m. suteiktas LSSR nusipelniusio architekto vardas.
Pagal jo projektus Kaune pastatyta: Vytauto Didžiojo universiteto akių ir ausų klinika, namas Maironio gatvėje 13 (abu 1930 m.), Apskrities savivaldybės rūmai (1933 m., dabar Vyriausiasis policijos komisariatas), Kūno kultūros instituto rūmai (dabar Lietuvos sporto universitetas), Pienocentro rūmai (dabar Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakultetas, abu 1934 m.), Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija (su inžinieriais A. Rozenbliumu, V. Ražaičiu, 1936 m., dabar Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultetas), Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (1938 m., dabar Kauno apskrities viešoji biblioteka).
Kiti projektai Lietuvoje: dvasinė seminarija Vilkaviškyje (1927 m.), bažnyčios Kybartuose (1928 m.), Šakiuose (1934 m., per II pasaulinį karą apgriauta, atstatant rekonstruota), Mažeikiuose (1936 m.), gimnazijos Biržuose, Panevėžyje (1930–1931 m.), kunigų prieglauda Marijampolėje (dabar Vilkaviškio vyskupijos kurija, 1931 m.), Pedagoginio instituto sporto rūmai Klaipėdoje (1937 m.), ligoninės Švėkšnoje, Šiauliuose (1939 m.), gyvenamieji namai įvairiuose miestuose.
Sukūrė S. Dariaus ir S. Girėno paminklą Soldino miške (Lenkija) ir mauzoliejų Kaune (abu 1934 m.), rekonstravo Valstybės teatrą (1930 m., dabar Kauno muzikinis teatras), dalyvavo sudarant Vilniaus senamiesčio 61 kvartalo regeneracijos (1961 m.), Vilniaus Žemutinės pilies arsenalo regeneracijos ir rekonstrukcijos projektus (1975 m., dabar Taikomosios dailės muziejus).
1937 m. apdovanotas Paryžiaus tarptautinės parodos garbės diplomu.
Projektai Australijoje: Australijos ambasados kompleksas Naujajame Delyje (1955 m.), Australijos sandraugos biuras Melburne (1956 m., abu su kitais architektais), bendrovės Burghart Hurle įmonė Melburne (1959 m.).
Parašė memuarų apie žymius, gerai pažįstamus ir artimus žmones: Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį, ]oną ]ablonskį, Praną Mašiotą, Balį Dvarioną. Sukūrė porą pjesių („Audra“, „Voras”), išvertė rusų, lenkų literatūros kūrinių.
1991 m. parašė atsiminimų apybraižą „Hochverrat: „Valstybės išdavimo” byla 1944—1945” (Vilnius, 1991).
Nepaisant gražaus amžiaus, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio renginiuose bei veikloje 1991 m. kovo 8 d. suteiktas dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis.
1991 m. rugsėjo 26 d. suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Mirė 1993 m. gegužės 21 dieną. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinu (1920 m.), Darbo žvaigždės ordinu (1939 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (1930 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.).
Pagal „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953“ 5 tomas, 19 p., Visuotinė lietuvių enciklopedija