Pasienio apsaugos tarnybos kariai parlamento gynyboje
Jonas Juodka
parlamento gynėjas
Pranešimas skaitytas 2010-01-12 Parlamento gynėjų konferencijoje Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje
Gerbiamieji, garbūs svečiai, mielieji tautiečiai, nepriklausomybės gynėjai, ponios ir ponai! Kreipiuosi į jus norėdamas pasidalinti savo prisiminimais. Kadangi Krašto apsaugos departamento (tuometinio KAD) Pasienio apsaugos tarnyba (PAT) buvo pirmoji organizuota jėga, stojusi ginti atkurtos jaunos Lietuvos nepriklausomybės bei jos ekonominio vientisumo, todėl bene patys sunkiausi išbandymai jiems ir teko. Kyla klausimas, iš kur atsirado pasieniečiai? Galiu trumpai atsakyti, kad tai buvo tie patys Lietuvos piliečiai, kurie nuo 1990 m. kovo 25 d. registravosi Sąjūdžio būstinėse kaip savanoriai, po to budėjo Sąjūdžio rengiamuose renginiuose, mitinguose Vingio parke kaip draugovininkai, žaliaraiščiai. Vėliau saugojo valstybinius objektus – Spaudos rūmus, televizijos pastatus bei kitus objektus.
Nuo 1990 m. spalio–lapkričio mėnesių, pradėjus kurti pasienio užkardas, dauguma savanorių atėjo tarnauti į Pasienio apsaugos tarnybą. Pirmasis Pasienio apsaugos tarnybos vadas Virginijus Česnulevičius, deja, mūsų dienų nesulaukė, jo gyvybę pasiglemžė sunki liga. Mes čia pagerbėme visas mūsų netektis ir žuvusiuosius.
1991 m. sausio 7–8 d. pasieniečiai ėmė saugoti parlamentą, Aukščiausiosios Tarybos pastatą. PAT pajėgos buvo 1500 žmonių visoje Lietuvoje. Aš skaičiuoju preliminariai pagal tarnybinių pažymėjimų išdavimo skaičių. Saugoti parlamento pastatą buvo deleguoti žmonės beveik iš visų PAT užkardų. Aišku, buvo sava specifika. Žmonės važiuodavo į pasienio postus, vykdydavo tarnybą, o po to pamaina grįždavo į parlamento pastatą.
Taip pat buvo ir tomis lemtingomis 1991 m. sausio 12–13 d. – kas buvo parlamento gynyboje, o kas pasienio postuose. Žinant tuometinius nepriteklius ir tarnybos sunkumus, tenka stebėtis tuometiniu pasieniečių patriotiškumu, drąsa ir ryžtu. Prastai aprengti, beginkliai, dažnai puldinėjami OMON’o padalinio Lietuvoje kovotojų, daugelis nukentėję nuo išpuolių, sumušti, sužaloti. Žmonėms buvo pjaustomi diržai, batai, iš jų tyčiojamasi, nuolat užpuolami pasienio postai, deginami ir grobiami pasienio vagonėliai. Tai buvo to meto kasdienybė.
Parlamento gynyboje dalyvaujantys pasieniečiai buvo pasiskirstę pagal sektorius ir turėjo savo atsakomybės gynybos zonas. Aš smulkiau neapsistosiu, visi kalbėję pasakojo kaip, kas, kur buvo. Vėliau dalis pasieniečių, kaip Šalčininkų užkardos pasieniečiai, sausio 10 d. buvo perkelti į Vyriausybės pastatą, kur organizavo jo gynybą. Įsimintiniausi to meto momentai yra kolektyviniai priesaikos priiminėjimai. Kadangi pasieniečiai lygiagrečiai vykdė ir savo tiesiogines funkcijas, todėl ir prisiekinėjo atskiromis grupėmis: kas parlamente, kas Vyriausybės pastate po dešimt ir daugiau žmonių. Taip pat įsimintini momentai iš parlamento gynybos yra paprastų žmonių, nepriklausomybės gynėjų dalyvavimas. Parlamento gynėjai buvo pastato viduje, o lauke daugybė žmonių su įvairių Lietuvos regionų vėliavomis, plakatais prie laužų su dainomis ir pasiryžimu neleisti prie parlamento tankų. Jie dalijosi su parlamento gynėjais jų atsineštais sumuštiniais, kava ir arbata.
Įvairiai susiklostė atskirų pasieniečių likimai. Tik nedaugelis iš buvusių nepriklausomybės gynėjų tebetarnauja dabartinėje Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, kai kas tęsia tarnybą įvairiuose kariuomenės padaliniuose, kas VRM sistemoje, kas grįžo į civilį gyvenimą. Vėlesni įvykiai pareikalavo ir pasieniečių aukų. Čia galima paminėti Gintaro Žagunio žūtį Krakūnų poste Šalčininkų pasienio užkardoje ir Medininkų tragediją Vilniaus pasienio užkardoje. Stebint iš laiko perspektyvos ir lyginant su pradžia galima pasidžiaugti sustiprėjusia dabartine Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jos techniniu ir materialiniu aprūpinimu, įkurta nauja jaunų pasieniečių rengimo mokykla, kinologijos centru, pakrančių apsaugos rinktine bei kitais pasiekimais.
Sunkmečiai ateina ir praeina, bet toks žmonių ryžtas ir vienybė, susitelkimas vienam tikslui – nepriklausomybės gynybai, prisiminimai apie tas sausio dienas neišdildomi ir, aš manau, dar ilgai istorikai tą situaciją nagrinės. Dėkoju už dėmesį.