Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Vilniaus štabo veikla 1991 metais
dimisijos majoras Valentinas Guršnys
parlamento gynėjas, pirmasis SKAT Vilniaus rinktinės štabo viršininkas
Pranešimas skaitytas 2010-01-12 Parlamento gynėjų konferencijoje Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje
Ponios ir ponai šios konferencijos dalyviai, išėjus anapilin Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės vadui Romualdui Katinui, man suteikta garbė apžvelgti kai kurias 1991 m. sausio 8–13 dienų gaires, kelius, ką mes veikėme, ką mes darėme. Atsiprašau tų Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos ir buvusių gynėjų, kurių nesugebėjome šiandien sukviesti į šį pasitarimą. Per tiek laiko dingo kontaktai, dingo telefonai, viso to nebuvo galima pačiam atlikti.
Pradėsiu nuo to, kad kai buvo įkurtas Krašto apsaugos departamentas, buvo įkurtas ir Vilniaus zonos skyrius, kuriame teko ir man tarnauti. Tuo metu viena iš užduočių buvo registruoti buvusius rezervistus, buvusius rezervo sovietinius karininkus, kurie galėtų mums patalkinti kuriant kariuomenę, telkiant pasipriešinimo jėgas savo informacija, savo patirtimi. Tuo metu mes rengėme būrių sąrašus, pirmiausia pagal rajonus, paskui juos jungėme į kuopas, rinkome su patirtimi žmones, kurie galėtų vadovauti tiems būriams, kad jie galėtų atsitraukti nuo darbų. Taip pradėjo kurtis mūsų Vilniaus rinktinė.
Sausio 8 d. buvo paprasta darbo diena, visi buvome savo darbo vietose. Atbėgo savanoris Ruginevičius ir sako: „Jedinstvo“ šturmuoja Aukščiausiąją Tarybą, ko jūs čia sėdite?! Tada organizavo jis ir aš žmones, mane pakvietė į žvalgybą. Atvykęs čia pamačiau visą tą baisų vaizdą, kas darėsi, kartu su visais buvusiais žaliaraiščiais, daug ką jau pažinojau, daug kas buvo su raiščiais, padėjome „jedinstvininkus“ spausti. Kalbėjome lietuviškai, vieni kitus lietuviškai supratome, nes daugiausia jų buvo rusakalbiai. Jie nelabai suprato arba nenorėjo suprasti mūsų kalbos. Padėjome juos išstumti. Paskui vėl teko grįžti į darbo vietą, tiksliau, į tarnybos vietą. Ten vyko mobilizacija, buvo dedami dokumentai, viskas buvo išvežama iš tos vietos, kurioje mes dirbome. Liepė po keturių valandų visiems susirinkti į parlamentą, nes ten turėjo būt vykdoma gynyba. Sugrįžę čia suradome tokį labai niūrų vaizdą: langai išdaužyti, durys sulaužytos, žarnos visur voliojosi visaip – skersai ir išilgai, visur pilna vandens. Tokį pamatėme vaizdą. Kartu mes, turėdami sąrašus ir telefonus žmonių, kuriais pasitikėjome, pradėjome rinkti žmones. Jie pradėjo rinktis čia, Aukščiausiojoje Taryboje. Pradėjome kurti savo būrį. Mums buvo duota užduotis – vartų nuo Neries upės apsauga. Aišku, čia nesiplėsiu, nes apie ginkluotę jau kalbėjo.
Mūsų dislokacijos vieta buvo ant laiptų, miegojome dvi naktis ant pačių laiptų, o už mūsų nugarų tuometinėje bibliotekoje buvo įsikūręs OMON’o būrys. Jis 10 dienos ar 11 dienos rytą išėjo iš mūsų. Taigi mes turėdavome visą laiką „gerą“ draugiją. Jai vadovavo tas (…), kurie žinote.
Dienos buvo gana įdomios, intensyvios, nes buvo daug užsienio korespondentų, vežė dujokaukes, vežė benziną, vežė viską, ką galėjo. Kitaip sakant, gynybai ėjo netgi armatūros gabalai iš statybų, viskuo rūpinosi savanoriai. Kitą – 9 dieną vėl pradėjo rinktis jedinstvininkai, čia jie nebepateko, nes buvo pristatyta barikadų. Jie rinkosi Martyno Mažvydo bibliotekos kiemelyje. Mes nusiuntėme savo žvalgus, liepėme nesikišti, nesigriebti kokių nors provokacijų, bet klausyti, ką jie kalba, ką galvoja. Tuo pačiu metu į Aukščiausiąją Tarybą buvo vežama spygliuota viela, tinklas. Visi įėjimai apačioje, kur rūsio langai ir įėjimai į rūsį, ventiliacijos šachtos buvo užrišama, aprišama, tvirtinama. Trečias būrys saugojo vartus, turėjome Molotovo kokteilių butelių su benzinu. Jie buvo užkimšti skudurais, sustatyti į dėžes kaip parduotuvėje ir stovėjo postuose. Vieną rytą, išėję patikrinti postų (postus tikrindavome), radome du užšalusius butelius, vienas net buvo sprogęs. O būtent tie buteliai, kurie buvo po ranka, kuriuos pirmus reikėjo panaudoti. Vadinasi, buvo įpiltas vanduo. Mes tada truputį atsargiau pradėjome žiūrėti į savo žmones, pradėjome kontroliuoti. Aš pats sudarydavau visus gynėjų sąrašus: maitinimo, postų skirstymo, mokymų. Juos sudarydavau atskirose patalpose, šalia bibliotekos. Pastebėjau, kad mane visą laiką seka kažkoks vyrukas, vis pro petį žiūrinėja į tuos sąrašus, vis jam kažkas įdomu. Teko jį nuo savęs nuvaryti, bet tada jau visus sąrašus, visus popierius turėdavau su savimi, nes bijojom. Mums tuomet labai padėjo psichologai, kunigai davė daug dvasiško peno.
Buvo daug įdomių dalykų ir epizodų, bet trūksta laiko viską papasakoti. Ačiū.