www.lzinios.lt 2019-01-11 10:24
Tylėti negaliu, arba replika Marijonui Misiukoniui ir Petrui Liubertui
Aukščiausiosios Tarybos gynėjas
Antanas Kliunka
Žinoma, kad daug kartų kartojamas melas tampa tiesa, todėl bandydamas sustabdyti melą rašau šį straipsnį. Mane tai padaryti paskatino ne tik artėjantis 1991 m. sausio 13-osios minėjimas, buvusio vieno KGB vadovų Lietuvoje ir deja, pirmojo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro, paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujalio medžiotojo Marijono Misiukonio vojažas per Lietuvą su knyga „Lemtingi metai“, bet ir beatodairiškas M. Misiukonio pavaduotojo Petro Liuberto vadovaujamų buvusių milicininkų, veržimasis vadovauti mūsų, Aukščiausios Tarybos gynėjų, susitikimams, kurie tradiciškai vyksta kiekvienų metų sausio 12 dieną Seime. Mūsų jau nebestebina aiškiai matoma tendencija, kad mūsų, mažėja, o ordinuotų įvairaus plauko „gynėjų“ vis daugėja, nors mes niekada nesame matę.
Vis aktyviau bandoma perrašyti naujausių laikų Lietuvos istoriją. Per tuos susitikimus P. Liubertas drąsiai į mus kreipiasi: „ginklo broliai“, bet tuoj pat toje pačioje kalboje giriasi, kaip jis su M. Misiukoniu stropiai vykdė SSSR prezidento Michailo Garbačiovo įsakymą ir „SSSR konstituciją sulaužusioje Lietuvoje“ surinko ne tik visus medžioklinius šautuvus, bet ir mažo kalibro šautuvėlius, kad tik jie nepatektų mums, Aukščiausiosios Tarybos ir kitų svarbių valstybės objektų, gynėjams.
Lietuvos partizanų medžiotojo knygoje liejasi melas, kad policininkai „..pirmieji atrėmė kareivių ir tankų smūgį prie TV bokšto..“ ir panieka mums, Aukščiausiosios Tarybos gynėjams, kaip ekstremistams ir net nusikalstamo pasaulio atstovams. Ne kartą savo knygoje M. Misiukonis išreiškia neigiamą požiūrį į pastangas apsiginkluoti, o Aukščiausios Tarybos užėmimo atveju, organizuoti ginkluotą pasipriešinimą visoje Lietuvoje. Giriasi atsitikimais, kaip jo policininkai sulaikė du gynėjus benešančius ginklus į Aukščiausiąją Tarybą. Mes, kurie tuomet rinkome ginklus visoje Lietuvoje ir juos vežėme į Vilnių, Lietuvos policininkų saugojomės ne ką mažiau nei Rusijos kariškių. Kontroliniuose postuose prie įvažiavimų į Vilnių jie stovėdavo kartu ir vienodai stropiai krėsdavo mūsų automobilius.
M. Misiukonio pavaduotojas Omske operatyvinius mokslus krimtęs P. Liubertas eina dar toliau. Jis knygoje „Lietuvos policija atkūrus nepriklausomybę“ rašo, kad 1991 m. sausio 8 d. milicija labai rimtai susirėmė su proimperinėmis jėgomis ir „pridengė Aukščiausiąją Tarybą vien savo krūtinėmis“, ir taip gavo pirmąjį krikštą kovose dėl nepriklausomybės“.
Tai tas pats P. Liubertas, kuris likus metams iki Atgimimo, 1987 m. gegužės mėnesį buvo paskirtas Kauno vidaus reikalų (milicijos) valdybos viršininku. Kauniečiai turbūt neužmiršo kaip jie prie Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedros bazilikos 1988 m. vasario 16 d. bandė paminėti Lietuvos Nepriklausomybės 70-asias metines ir kaip tuomet P. Liuberto pavaldiniai, milicininkai, mušė „antisovietinius elementus“, grūdo į dengtus sunkvežimius ir vežė į milicijos skyrių kameras tardyti.
M. Misiukonis aktyviai savo smogikams vadovavo ir 1988 m. rugsėjo 28 d. garsiajame „bananų baliuje“, po kurio P. Liubertas pagaliau „atsipeikėjo“. Štai ką jis rašo savo straipsnyje, kuris buvo išspausdintas prieš du metus „Respublikoje“: „…apsispręsti padėjo 1988-ųjų rugsėjį įvykęs „bananų balius“. Specialiosiomis priemonėmis turėjome tramdyti taikius žmones, giedojusius, iškėlusius trispalves. Toks buvo įsakymas, ir jį vykdėme…“
P. Liubertas savo knygos 77 psl. cituoja M. Misiukonį: „Matydamas iš visų pusių plūstančius žmones prie Aukščiausiosios Tarybos pastato, P. Liubertas davė nurodymą Ypatingosios paskirties milicijos būriui (OMON’ui) skubiai blokuoti įėjimą į Aukščiausiąją Tarybą. Sunkiai prasibraudami pro įkaitintą ir priešiškai nusiteikusią jedinstvininkų minią, milicijos pareigūnai vis dėlto atskyrė ją nuo tiesioginio įėjimo į Aukščiausiąją Tarybą ir sustabdė galimą prasiveržimą į pasatą.“
Bet visiškai kitaip apie tai knygoje „Nepriklausomybės gvardija“ rašo Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus (ATAS) vadas Artūras Skučas: „VRM OMON’o būrys atvyko tik po 9 val., kai jų paslaugų nebereikėjo…“ ir, kad nenervintų AT gynėjų „…buvo dislokuotas I AT rūmų antrame aukšte, bibliotekoje…“
Iš P. Liuberto knygos sužinojome, kas mums, AT gynėjams, į užnugarį patalpino OMON’ą. Mums pasisekė, kad P. Liuberto atsiųstas OMON’as pavėlavo, nes buvo aišku, kad jis būtų greitai „susikooperavęs“ su „Jedinstvos“ smogikais. Apsidžiaugėme, kai OMON’as naktį iš 11 į 12 „tepė slides“ iš Aukščiausios Tarybos. Tik vėliau supratome, kokią gyvatę mums į užnugarį buvo įvedęs LR VRM ministras. Ir šiandien kankina klausimas: kodėl jie nesmogė: neišdrįso, ar negavo įsakymo, nes 50 smogikų buvo ginkluoti iki dantų. Kas jiems davė įsakymą išeiti iš Aukščiausios Tarybos: Lietuvos VRM ar SSSR MVD ministras?
Laikas negailestingas, todėl mūsų, kurie tuomet buvo Aukščiausioje Taryboje vis mažėja, vis mažiau yra tų, kurie iš tikrųjų priėmė pirmąjį jedinstvininkų smūgį. Tai buvo pirmieji savanoriai, ATAS ir KAD vyrai. Po to jiems į pagalbą atėjo Sąjūdžio žmonės, kurie vedami LLL vadovo Antano Terlecko jedinstvininkus atstūmė nuo Aukščiausiosios Tarybos pastato.
Matėme mes tuos kovos „krikštą“ gavusius, taip M. Misiukonio išgirtus policininkus. Buvo juokinga ir gaila į juos žiūrėti, nes jie daugiausiai rūpinosi savo kepurėmis. Jedinstvininkus labiausiai nervino „Vyčio“ ženklai jų kepurėse, jas numušus „policininkai“, virsdavo „normaliais“ sovietiniais mentais.
Kaip tais policininkais galima buvo pasitikėti, paklauskite vyrų 1991 metais tarnavusių Lietuvos pasienyje. Jie pasakoja: „Mus OMON’as muša ir tyčiojasi, o Lietuvos policininkai stovi už 50 metrų ir apsimeta, kad nieko nemato.“
Aišku, buvo ir patriotiškai ir ryžtingai nusiteikusių policininkų. Pagarba policininkams su kulkosvaidžiu budėjusiems 4-ame Aukščiausiosios Tarybos aukšte. Nežinau koks buvo likimas 2-jų policininkų iš Šiaulių, kurie ne tik, kad ginkluoti atvažiavo ginti Aukščiausiosios Tarybos, bet ir mums atvežė ginklų.
Labiausia pasitikėjome tik Lietuvos Policijos akademijos 1 –o kurso kursantais, nes tai buvo 1-oji laida įstojusi 1990 metais po Nepriklausomybės atkūrimo, šią tarnybą pasirinkę iš idėjos. Tai su jais susikabinę rankomis mes sausio 9, 10 dienomis atitvėrėme Aukščiausiąją Tarybą nuo „Jedinstvos“. Bet sausio 12-ą jų staiga neliko, tai buvo signalas mums, kad kažkas įvyks. Aukščiausioje Taryboje liko koks 50–60 pasimetusių iš provincijos kilusių jaunų kursantų, kurie buvo įkurdinti 3-uose AT Rūmuose.
„Milicijos“ vadai pagrįstai didžiuojasi, kad jiems pavyko sutrukdyti mums apsiginkluoti. Jų tiesa, iš Lietuvoje tuo metu buvusių 30 000 medžioklinių šautuvų, Aukščiausioje Taryboje galbūt buvo tik kelios dešimtys šautuvų.
Kad nežūtume be kovos, nusprendėme gamintis „molotovo“ kokteilius. Ta idėja uždegė generolo Kazio Ladigos anūkas, JAV kariuomenės „žalioji beretė“ Andrius Eiva. Jis, matydamas mus beveik beginklius ir sudarančius eilę, kas po ko, vienam žuvus, perims jo ginklą, sako: „Vyrai, Jūs juk nesate blogesni už vengrus, kurie 1956 metais sudegino dvi sovietų tankų divizijas“. Po to greitai automobilių, stovinčių prie Aukščiausiosos Tarybos, benzino bakai ištuštėjo. Vyrams, turintiems nors po vieną „molotovo“ koktelį, tapo lengviau laukti puolimo, kurio manėme neišvengsią.
Mūsų patirtimi 2014 m. pasinaudojo ukrainiečiai „Euromaidano“ gynėjai, nes tarp Aukščiausiosios Tarybos gynėjų buvo apie 30 ukrainiečių, kurie net ir dabar kovoja Luhansko fronte.
Dėl „molotovo“ kokteilių audringą nepasitenkinimą reiškė ne tik M. Misiukonis, bet ir dalis Aukščiausios Tarybos deputatų. Bet mes, sausio 11 d. prisiekę Lietuvai ir pasirašę po priesaikos tekstu, po sausio 13-osios nakties prie TV bokšto neturėjome jokių iliuzijų ir puikiai supratome, kad galėsime gintis tik kelias valandas, o po to mūsų kūnai plauks Nerimi. Taip pat supratome, kad dalis mūsų „policininkų“ aktyviai bendradarbiaus su okupantu. Prieš metus metais Seime sutikęs P. Liubertą jį sarkastiškai pasveikinau, „labas, ginklo broli“. „Ginklo brolis“ sukastus dantis iškošė: „reikėjo tave išvežti“. Buvusi M. Misiukonio darbovietė, KGB, kurią jis knygoje švelniai vadina Valstybės saugumo komitetu, jau nuo 1988 metų aktyviai sudarinėjo Sąjūdžio aktyvistų sąrašus, su kuriais pirmiausiai reikėjo „susitvarkyti“, o mes, Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, šauliai tuose sąrašuose buvome vieni iš pirmųjų.
Matydami dalies deputatų naktimis per mūsų postus bėgančių iš Aukščiausios Tarybos lauk atvirą panieką mums, supratome, kad Aukščiausiosios Tarybos kritimo atveju, okupantų jie bus labai greitai surinkti ir be jokio sąžinės graužimo atšauks Nepriklausomybės atstatymo aktą, nes kritiniais momentais Aukščiausioje Taryboje trūkdavo kvorumo. Pikta buvo girdėti, kaip jų buvo prašoma, maldaujama grįžti, kai Aukščiausiajai Tarybai reikėdavo priimti kokį nors svarbų sprendimą.
Dalis jų grįždavo rytais, kai sumažėdavo pavojus. Ilgai stovėdavo Aukščiausiosios Tarybos I-ųjų rūmų foje, kad juos pamatytume. Švarūs, baltais marškiniais jie, nemiegojusiems kelias naktis, tartum sakydavo: „..mes čia, kartu su jumis, mes nepabėgom..“. Net neįsivaizdavo, kad kainų kėlimo politikos nesupratome ir ketinome bent kelis priversti likti su mumis puolimo atveju.
Kaip žūsime, sudegsime ar nukaus, tuomet mums buvo tas pat, buvo baisu tik neatlaikyti ir sulaužyti priesaiką.
Kad tam buvome pasiruošę gali paliudyti mūsų, Aukščiausios Tarybos gynėjų, kapelionas kunigas Robertas Grigas, kuris per šv. mišias čia, Aukščiausioje Taryboje, mums atleido nuodėmes. Kas nors truputį supranta, tai žino, kad kolektyviai nuodėmės atleidžiamos tik einantiems į mirtį kariams.
Todėl mes, Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai (LKKSS), kunigo Roberto Grigo kandidatūrą kelerius metus teikėme Laisvės premijai gauti. Kol kas nepavyko, bet atkakliai sieksime tikslo.
Puikiai suprantame, kad šie metai – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) metai ir būtina pagerbti Lietuvos partizanus. Glumina tai, kad pagerbiami tik 7 partizanai. Retorinis klausimas: kodėl užmiršti kiti dar gyvi partizanai? Pavyzdžiui, kodėl užmirštos partizano a. a. Leono Laurinsko – Liūto, vienintelio partizano buvusio Aukščiausioje Taryboje kartu su mumis, gynėjais, bendražygės Kęstučio apygardos partizanės Ramunė ir Akacija?
Jų tyliai leidžiančių senatvę ir nesireklamuojančių dar yra ne viena dešimtis, reikia tik noro ir Genocido Centras būtų davęs visų jų pavardes ir adresus. Būtų puiku pamatyti visus dar gyvus Lietuvos partizanus ir juos pagerbti.
Jeigu jau šie metai paskelbti LLKS ir LLKS Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio – Vytauto metais, tai ar tų varganų Laisvės premijos lėšų nereikėjo skirti Lietuvos partizanų vadų Jono Žemaičio – Vytauto ir Leono Grigonio – Užpalio įgriuvusių ir apsemtų vandeniu vadaviečių atstatymui? Ar tai nebūtų teisingiausia?